tekstai.lt

Viktorija Daujotytė. Studija apie sąmonės maištingumą (Dainora Pociūtė. Maištininkų katedros, 2008)

maistininku katedros
maistininku katedros

Dainora Pociūtė. Maištininkų katedros: Ankstyvoji reformacija ir lietuvių–italų evangelikų ryšiai. – Vilnius: Versus aureus, 2008. – 600 p.

 

Didesnis, svaresnis humanistikos darbas turi du aspektus: specialų, diskutuojamą, tikrinamą tik tos srities žinovų, ir kitą – bendresnio pobūdžio, kalbantį apie tai, kas svarbu visiems: kaip vienu ar kitu laiku klostėsi įvykiai, įgausiantys istorijos statusą, kaip kilo naujos idėjos, kaip jos ėjo per žmonių likimus, kaip visa tai atsiliepė ateities perspektyvai. Taip rašoma nepabaigiama žmogaus sąmonės istorija.

 

Religinės sąmonės istorija yra bendrosios žmogaus sąmonės istorijos dalis, nuo jos neatskiriama, daugeriopai persmelkusi moralinius ir politinius, asmeninius ir bendruomeninius aspektus. Religinę sąmonę ypač suaktyvina reformų situacijos, kurios išryškina asmenybes, pozicijas, likimus. Apie baltų religines reformas įtikinamai yra kalbėjęs Gintaras Beresnevičius. Kur atsiranda formos, randasi ir reformos; toks yra pats bendriausias dėsnis. Jei nevyksta reformos, vadinasi, formos yra nepakankamai kietos, tvarios, kiekvienas veiksmas sminga tarsi į vatą ar tuštumą. Kitas atvejis – reformos negalimos dėl totalitarinės galios, dėl vykdomų represijų.

 

Reformacija kaip krikščioniškosios religinės sąmonės reformos bandymas Lietuvos kultūros istorijoje palyginti nemažai tyrinėta (labiausiai apibendrinti Ingės Lukšaitės darbai), suformuoti svarbiausi požiūrio taškai, daryta ir atsargi prielaida, kad Lietuvos Evangelikų bažnyčia kūrėsi ir formavosi kaip LDK kultūros fenomenas. Bet kuo daugiau dėmesio skiriama kuriam nors reiškiniui, tuo daugiau kyla ir klausimų bei paskatų ieškoti atsakymų.

 

Sulaukėme Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentės Dainoros Pociūtės, jau apie porą dešimtmečių tyrinėjančios senąją Lietuvos raštiją, naujo darbo. Tai monografija apie ankstyvąją reformaciją Lietuvoje, papildyta ir netikėtu aspektu: lietuvių ir italų evangelikų ryšiais. Lyg ir savaime suprantama, kad ligšioliniai Lietuvos reformacijos tyrinėjimai rėmėsi Vokietijos reformacijos centrų ir svarbiausių veikėjų (Philippo Melanchtono, Martino Lutherio) įtaka. Nusistovėjusius ir neišvengiamai stabarėjančius teiginius humanistikoje išjudina dvi galios: naujos koncepcijos ir nauji faktai, staiga įliejantys naujos šviesos. D. Pociūtės mąstymas yra palaikomas jos pačios atradimų Italijos archyvuose, papildančiuose Abraomo Kulviečio (vieno iš dviejų svarbiausių knygos veikėjų – greta kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo) biografiją. Nauji faktai leidžia atnaujinti ir požiūrį, išplėsti reformacijos kontekstus. Monografija drąsiai pavadinta – „Maištininkų katedros“; maištas, maištingas nusiteikimas kyla iš sąmonės drąsos priešintis tam, kas atrodo neteisinga, rizikuoti ne tik savo bei savo artimųjų padėtimi, bet ir gyvenimu. Kunigaikštis rizikuoja mažiau; ankstyvoji Lietuvos reformacija turi kunigaikštiškojo spindesio, ne tik nepaprasto atkaklumo, bet ir maišto poezijos. „Maištininkų katedros“ nėra sugalvotas pavadinimas ar netikėtai pasirodęs skrajus apibūdinimas; katedros sąvoka-metafora pavartota Mikalojaus Radvilo Juodojo „Atsakyme popiežiaus legatui Aloisijui Lippomanui“: „Turiu teisybės, ne pragaišties katedrą...“ Perkeltine prasme kalbama apie vietą-poziciją, iš kurios skelbiama teisybė, – taip, kaip ji suvokiama, kaip jai įsipareigojama. Galėtume sakyti, kad visos teisybės niekas ir niekad neturime, bet galime tikėti ją turį. Be tikėjimo teisybe negalime žengti nė žingsnio, juolab bandyti ką nors reformuoti. Katedra – daugiaprasmis žodis; paaukštinimas, iš kurio kalbėjo senovės Graikijos ir Romos oratoriai, pakyla krikščionių bažnyčioje pamokslams sakyti, universiteto mažiausias (ir gal prasmingiausias) padalinys, palankus naujoms idėjoms pasirodyti ir joms skleisti.

 

Gana ryški Vilniaus universiteto senosios raštijos ir literatūros tyrimo tradicija; iškilūs Lietuvių literatūros katedros profesoriai Mykolas Biržiška, Jurgis Lebedys, Albinas Jovaiša ir jaunesni jų kolegos, iš kurių pirmiausia minėtinas Darius Kuolys, žengęs atnaujinančius žingsnius į LDK tyrimus, į keliakalbį istorijos ir kultūros lauką. Priklausydama šiai tradicija, D. Pociūtė renkasi ramų akademinio tyrimo toną, pagarbą istorijai, neįsipareigoja neatsakomam klausimui, kas buvo teisūs – senosios krikščionybės tradicijos šalininkai ar Bažnyčios atnaujinimo siekę evangelikai. Kultūra reflektuoja save ir savo praeitį aiškindamasi. Pagal galimybes dokumentuodama, aptariamos monografijos autorė pasitiki postmodernia istorinio pasakojimo stilistika. Kaip gerai pasiruošusi filologė yra atidi seniesiems tekstams, jaučia pasirodančias, iškylančias prasmes, jas hermeneutiškai aiškina, interpretuoja. Du tekstai – Abraomo Kulviečio „Tikėjimo išpažinimas“ ir Mikalojaus Radvilos Juodojo „Atsakymas...“ – sudaro istorinio pasakojimo siužeto svarbiausią ašį. Itin akivaizdu, kuo, toli ir giliai nužengdami į kultūros istoriją, skiriasi istorikai ir filologai, pagrindinės humanistikos šakos: istorikų siužetai labiau remiasi faktais, filologų – tekstais. Tekstų prakalbinimas, iškalbinimas – didelė filologų privilegija, – bet tik tais atvejais, kai jie geba ja pasinaudoti. D. Pociūtė priklauso įdėmiųjų, kruopščiųjų, dalykiškųjų filologų klasei, geba senuosius tekstus (šaltinius) ir rengti spaudai, juos preciziškai komentuoti.

 

Autorė monografijos įžangoje atkreipia dėmesį į tai, kad daugelis senosios istorijos dalykų, taip pat ir Reformacijos sampratų, yra abstrakčios, universalizuotos, be konkretaus turinio. Kas gali tą turinį suteikti, kas gali priartinti prie mūsų akių ir mūsų sąmonės įvykius, laikysenas, maištingus nusiteikimus, pasiaukojimus, išgyvenimus, nutolusius kone per pusę tūkstančio metų, kai krikščionybės sluoksnis LDK piliečių sąmonėse buvo dar palyginti plonas? Bet lotynų kalba kaip bendra Europos kultūros kalba ir Lietuvai sudarė galimybes dalyvauti reikšmių apykaitoje. Turime tekstų, galime juos skaityti. Tad istorinius sąmonės turinius gali sudaryti (atkurti, sukurti) tik tekstai, tik džiaugsmas kiekvienu naujai atrastu įrašu, laišku, aprašu, tik tekstų skaitymai – perskaitymai ir išskaitymai. Jeigu nebeturėsime kvalifikuotų, įgudusių dirbti archyvuose ir gebančių tekstus suvokti bei komentuoti filologų, nebeteksime ir istorijos atnaujinimo galimybių. Lituanistų (apskritai humanitarų) proftechninė gamyba negali išugdyti filologinės sąmonės, gebančios veikti sudėtingose dabarties ir praeities sankirtose.

 

Atsigręždama į D. Pociūtės monografijos filologinę priešistorę, nepaminėjau dar vieno žymaus senosios lietuvių raštijos tyrėjo – Leono Gineičio, Kristijono Donelaičio ir jo epochos žinovo, lietuvių literatūros istoriografijos kūrėjo, telkėjo, permąsčiusio ir bendrąsias reformacijos problemas, trumpai, dalykiškai pristačiusio Abraomą Kulvietį ir „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ (2001). Už griežto, niūraus, nekalbaus žmogaus išorės, kaip paaiškėjo, slypėjo nerami, ieškanti, vydūniškai angažuota dvasia, siekusi universalizmo kaip pasaulėžiūros vienovės. Dienomis dirbo archyvuose, skaityklose, rašė savo nuobodokus veikalus, naktimis – filosofiją, poeziją, dienoraščius. Bet nepasiekė aukštesnių rezultatų, tiksliau – jų veiksmingumo. Padalyta ir lieka padalyta. Filologo kūrybingumas yra jo turtas, nereikia kūrybingumo bandyti atskirti nuo humanistikos. Net tais atvejais, kai tyrinėjami, atrodo, tolimi dalykai. Sąmonė vis vien veikia atpažindama tai, kas išlieka antropologiniuose žmogaus apibūdinimuose: gebėjimas ne tik ramiai gyventi, naudotis gyvenimu, bet ir eiti prieš srovę, maištauti, aukotis, kentėti, bet neišduoti to, kas atrodo vertingiausia, brangiausia.

 

D. Pociūtė buvo (ir, atrodo, liko) ištikta nuostabos: kad dar yra senų, Lietuvos kultūros istorijai svarbių tekstų, kuriuos galima atrasti (jie netgi lemtingai pasirodo, lyg trokštų būti pamatyti – taip sename Italijos vienuolyno archyve, per savaitę dirbančiame tik kelias valandas, iš didelio rankraščių sąvado, atsipalaidavus raiščiui, iškrito lapai su Abraomo Kulviečio vardu, apginto doktorato protokolas, patvirtinęs ir Konstantino Jablonskio išvestą genealogiją, kad jis kilęs iš Ginvilų), kad istorija turi herojų – maištininkų, ieškančių teisybės, kuri jiems yra aukščiau už jų pačių gyvenimą, gerovę, ramybę, prestižines katedras. Reikia pritarti autorės minčiai, lyg netikėtam prasitarimui – lyg kokiam rašymo teisybės pasirodymui: „Ne tiek naujosios ortodoksijos formavimosi istorija, kiek paties maištingumo anatomija yra vidinis šios studijos orientyras.“ Ką tai reiškia? Kad teisėta mąstyti apie mokslinių intencijų neapimamas ir neišsemiamas tyrinėjančios sąmonės aspiracijas; istoriją (šiuo atveju – naująją ortodoksiją) tirianti ir dokumentuojanti sąmonė turi ir giluminių, iš esmės antropologinių intencijų – susidomėjimų meile, likimu, atkaklumu ar maištingumu, kaip tam tikromis žmogiškos patirties universalijomis. Filologiniam pasakojimui apie istoriją jos yra būtinos – iš čia kyla įdomumas, pasakojimo intrigos. Rašanti sąmonė turi būti suinteresuota, kad tekstas suinteresuotai būtų skaitomas.

 

Autorė laikosi senųjų tekstų (kartu ir faktų) priartinimo, artimojo skaitymo taktikos. Istorija darosi įdomi, patraukli, pradedame justi sąmonės istoriją, perteikiamą sąmonės amžininkės, jai įsipareigojusios pažinimu ir susipažinimu. Susipažinimą kaip susiartinimą, kaip įsipareigojimą tam, apie ką kalbama, itin norėčiau pabrėžti – monografijoje neapleidžia įspūdis, kad susitinkame ne su kieno nors, o su savo (mūsų) sąmonės istorija, regima specifiniu religinės sąmonės aspektu. Ir sunkiausiai pasiekiamame sąmonės gylyje, kur šaknijasi religija, turinti nuraminti, sutaikyti ir pritaikyti, neišvengiami maištingi nusiteikimai, pasipriešinimai, nepriklausomos laikysenos. Kur tas ramybės mirksnis mūsų senosios kultūros istorijoje? Martyno Mažvydo kreipinys – jau lietuvių kalba – į brolius ir seseris? Ar Motiejus Kazimieras Sarbievijus, jėzuitas, gimęs praėjus maždaug penkiasdešimt metų nuo maištingojo Abraomo Kulviečio „Tikėjimo išpažinimo“ – LDK poetas, vainikuotas Europos laurais, savo poetika skatinęs jungti ne tik žanrus, šakas, kalbas, tai, kas lyg ir nesujungiama, taip pat ir skirtingas tikybines nuostatas? Kur maišto ribos kultūros istorijoje?

 

Su maištininko figūra aptariamoje monografijoje susitinkame pačioje pradžioje: „1542 m. gegužės 19 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis išleido dekretą, įsakantį pasaulietinės galios priemonėmis atvesdinti maištininku (homo sediciosus, rebellis) vadinamą lietuvį bajorą Abraomą Kulvietį į bažnytinį teismą. Valdžios prievartos panaudojimas prieš kriminaline prasme nenusikaltusį asmenį dekrete teisintas Kulviečio skleidžiamą maištą prilyginant valstybiniam maištui.“ Remdamasis Abraomo Kulviečio precedentu, kunigaikštis įpareigojo vyskupus teisti „visus įtartinus erezija“. Taip dokumentiškai ir kartu intriguojamai prasideda istorinis pasakojimas apie Lietuvos reformacijos pradininką. Teismas dėl pažiūrų – nieko naujo, – ištartume, bet istorija iš naujo ir iš naujo turi būti skaitoma ir šiuo požiūriu: kas ir už ką teisiama. Tais pat metais, kai išleistas dekretas, Šv. Sostas atkūrė ir inkviziciją. Suvokiame, kas grėsė Abraomui Kulviečiui, ką tik grįžusiam iš Italijos, kur Sienos universitete jis apgynė abiejų teisių mokslų daktaro laipsnį. Sąmonės istorija yra ir teismų istorija. Tyrinėtoja susitelkia prie Abraomo Kulviečio „Tikėjimo išpažinimo“, teisingai pabrėždama, kad šis tekstas-dokumentas pradėjo „nepriklausomo žmogaus ir kritinės Lietuvos minties istoriją“, ir šiuo teiginiu priartėdama prie Vytauto Kavolio mąstymo.

 

Monografija apie ankstyvąją Lietuvos reformaciją, apie etapą, apimantį apie dvidešimt XVI a. metų, galėjo būti labiau sutelkta į dramą su dviem pagrindiniais veikėjais – mokytu daktaru Abraomu Kulviečiu ir neramios prigimties kunigaikščiu Mikalojum Radvila Juoduoju. Bet monografiją iššakoja Italijos problemika, pagrindinių evangelikų tekstų kontekstai. Kontekstai negali sudaryti tokios stiprios intrigos kaip tekstai ir todėl istorinis pasakojimas apie juos yra silpnesnis. Medžiagos gausa kartais paskandina svarbiuosius dalykus. Bet susitinkame su mažiau (ar siauriau) žinomomis Italijos protestantizmo sąvokomis, – pavyzdžiui, su nikodemizmu, niekada (ir iki šiandien) nepraradusiu reikšmingumo. Nikodemizmą įvardijo J. Calvinas, susiejo su bibliniu Nikodemu, slėpusiu nuo žydų savo tikėjimą Kristumi. Tai pažiūrų, tikėjimo simuliacijos, kurias patyrė ir Lietuvos ankstyvieji evangelikai. Pridurtume – ką vis dar patiriame ir šiandien.

 

Didelės apimties monografijoje galima įžvelgti ir gana nuoseklios monografijos apie Abraomą Kulvietį kontūrus; galbūt senosios raštijos specialistams daug kas aišku savaime, žvelgiantiems iš toliau būtų svarbu žinoti, kas atskleista (ypač iš Senos ir iš Liuveno periodo) pačios autorės. Monografija apie Abraomą Kulvietį tebėra laukiama.

 

Iš ryškiųjų Lietuvos istorijos asmenų, veikiančių monografijos pasakojime, dar minėtina karalienė Bona Sforza. Karalienė italė galėjo būti palanki Italijoje daktaru tapusiam Abraomui Kulviečiui; taip ir buvo, liko gražus to palankumo paliudijimas, netgi įspėjimas, kad, blogai kalbėdamas apie kunigus ir dvasininkus, jis užsitraukęs daugelio, o ypač pono Vilniaus vyskupo pyktį. Abraomas Kulvietis turėjo bėgti iš Lietuvos į Prūsiją. Savo pabėgimą jis laikė tremtimi (kiek kartų per šimtmečius, praėjusius nuo Abraomo Kulviečio, sąmonė sprendė kolizijas tarp pabėgimo ir tremties). Nepaisydamas didžiausio pavojaus (karalienė Bona perspėjo, kad bus sudegintas ant laužo arba įkalintas), Abraomas veržėsi į Lietuvą vaduoti įkalintos motinos. Iš tiesų regime herojišką asmenybę. „Tikėjimo išpažinimas“, laiško forma adresuotas karalienei Bonai, yra vienas pačių įdomiausių Lietuvos XVI a. pirmosios pusės (1543) tekstų, parašytų lotynų kalba. Nuo jo prasideda Lietuvos evangeliškosios minties istorija, kartu ir intelektualinio maištingumo istorija, į dienos šviesą iškelianti ir pirmąją lietuvių disidentų kartą, patiriančią egzilį.

 

Jautri monografijos vieta – poskyris „Kulviečio konfesija: sąžinės atradimas Lietuvoje“. Ar sąžinė atrandama, ar ji turi savo atskirą pradžią, atskiriamą nuo žmogaus, nuo jo prasidedančio prasidėjimo? Ar tikrai kunigaikštis Gediminas (suvokiame jį kaip viduramžių mentaliteto atstovą) nesivadovavo sąžine? Ar netesėtas jo pažadas krikštytis yra kito lygmens negu Radvilos Juodojo religinės sąmonės nenuoseklumai (liuteronas, kalvinistas, antitrinitorius), jeigu žvelgsime į juos ne iš to, bet iš savo laiko? Frazeologizmas „tegu ant jo galvos ir krinta“, nors kalbama ir apie vienuolį raštininką, vis vien reiškia moralinę atsakomybę arba sąžinę, kad ir nesąžiningai (o gal ir tikrai dėl to, kad Gediminas rašto nesisavina, savu laiko tik ištartą žodį, už jį ir tesijaučia moraliai atsakingas) perkeliamą ant kito. Abraomo Kulviečio sąžinė yra sąžinė prieš Dievą: „O jeigu ką prieš sąžinę pasakyčiau, tekrinta ant manęs Dievo rūstybė.“ Nepaprastas frazeologinės šaknies, išliekančios ir vertime, pasikartojimas: kristi ant galvos, kristi ant manęs. Sąžinės jutimas žmoguje prasideda su gėrio ir blogio skyrimu. Bet neabejotina, kad Abraomo Kulviečio tekste susitinkame su pirmuoju Lietuvoje raštišku sąžinės paliudijimu – jau ne su sąvokos ūku, o su kūnu, susietu su apaštalo Pauliaus laiško romiečiams pozicijomis, su krikščionybe. Labai svarbu, kad monografijoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad ankstyvoji LDK evangelikų karta siekė kurti bei brandinti ir lietuvių kalbos religinį žodyną. Pridurtume – ir šiandien tebėra svarbu, kad religinės, filosofinės problemos kuo intensyviau būtų mąstomos lietuviškai.

 

Radvilų giminei ir veiklai monografijoje skiriama daug dėmesio, ypač aptariant to laiko LDK didikams būdingas religines konversijas. Dėl kylančių pavojų net didikai slėpė pažiūras, simpatijas evangelizmui, išgyveno nikodemistinius laikotarpius. Svarbiausia Lietuvos evangeliškosios bažnytinės reformos figūra tapo Žygimanto Augusto patarėjas kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis. Aptardama evangeliko terminą, D. Pociūtė atkreipia dėmesį, kad žodis minimas pirmajame lietuviškame pamokslų rinkinyje – Wolfenbütelio postilėje, liuteronų kunigams skirtame veikale. Terminija gana įvairuoja, jai aiškintis skiriama daug vietos. Aptariami Radvilos Juodojo ir J. Calvino ryšiai, atsiskleidžia kalvinizmo Lietuvoje šaknys, plitimas. Pabrėžiama, kad Radvila Juodasis buvo pirmasis Lietuvos evangelikas, viešai pasmerkęs Katalikų bažnyčią, siekęs jos atnaujinimo. Jo laiškas – atsakymas popiežiaus legatui A. Lippomanui yra svarbus evangelinės minties istorijos tekstas. D. Pociūtė susitelkia į jo idėjas, kuriomis ginama būtina Bažnyčios reforma, reikalaujama pamaldas atlikinėti gimtąja kalba, taip pat pasiremiama sąžine. Pabrėžiama, kad Radvilos Juodojo tekstas, lyginant su Abraomo Kulviečio „Tikėjimo išpažinimu“, buvo radikaliai poleminis, manifestinis, sakytume – kunigaikštiškas, senatoriškas. Užtat Radvila Juodasis tapo pirmuoju lietuviu visuotiniame Romos Index librorum prohibitorum. Antrasis to nusipelnęs autorius iš Lietuvos – Andrius Volanas.

 

Monografija baigiama apibendrinimu: įtikinama, kad Lietuvos reformacijos pradžiai įtaką darė ir LDK šviesuomenės ryšiai su Italijos protestantais. Lyg ir savaime suprantama, kad lemtingiausiai veikė iš pirmųjų reformacijos šaltinių Vokietijoje sklidusios idėjos. Tai galėtų būti aiškiau pabrėžiama, LDK intelektualinių procesų ryšys su europiniais artimo turinio procesais būtų dar akivaizdesnis. Visgi „Įžangoje“ monografijos autorės pasakyta mintis, kad reikšmingus pokyčius kultūroje bei visuomenėje sukėlusi reformacija rodo, jog LDK pirmoje XVI a. pusėje priklausė Vakarų krikščionybės arealui, įtikinamai veikia visame didelės apimties tekste. Ir aukštuoju – idėjų – lygmeniu, ir kasdieniu: kelionių, susisiekimo, korespondencijos.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 12 (gruodis)