tekstai.lt

Stanislovas Juknevičius. Savižudybė kaip dezintegracija: laiptai į pragarą (1)


       Pavienės mirtys visuomenę ir žiniasklaidos priemones mažai domina. Apie autokatastrofas dažniausiai pranešama tik tais atvejais, jei jose žūva bent keletas žmonių. Aukos karinių konfliktų zonose – įprastas dalykas, bet jei kokioje nors operacijoje žūva kelios dešimtys civilių gyventojų – pasaulis tuoj pat suklūsta. Žiniasklaida visada informuoja apie geležinkelio ar aviakatastrofas, nes jose aukų skaičius siekia šimtus. Kai 2004 m. pabaigoje Pietryčių Azijoje nuo cunamio žuvo apie tris šimtus tūkstančių žmonių, tai buvo įvardyta kaip amžiaus katastrofa. Apytikriais duomenimis, pasaulyje kasmet nusižudo apie milijoną žmonių – daugiau negu žūsta karuose, lėktuvų ir geležinkelių katastrofose, per stichines nelaimes kartu paėmus. Bet į šį faktą – išskyrus tuos atvejus, kai nusižudo kokia nors žinoma asmenybė ar kai įvykdoma grupinė savižudybė, reaguojama be ypatingų emocijų, kasdieniškai ir ramiai: ką čia padarysi, toks jau gyvenimas...
       Lietuva jau antrą dešimtmetį savižudybėmis pirmauja pasaulyje. Sveikatos apsaugos specialistų nuomone, padėtis, kai savižudybių rodiklis (skaičius šimtui tūkstančių gyventojų) viršija 20, laikoma kritine. Panašią išvadą padarė savižudybių prevencijos programą Estijoje kūrę švedų ir estų mokslininkai. Anot jų, savižudybių rodiklis susideda iš dviejų pagrindinių dalių: bazinės, susiklosčiusios istoriškai, ir kintančios, kuriai įtaką daro politinės, socialinės, ekonominės sąlygos.
Pagal juos bazinis skaičius Estijai yra 20 – 24 savižudybės 100 000 gyventojų1. Lietuvoje, pradedant 1993 m., savižudybių rodiklis dvigubai viršija ir kritinę ribą, ir Estijos bazinį skaičių. 1995 m. jis buvo 45,6, 2000 m. – 44,1, 2004 m. – 40,2.
      
Pažvelgus į pasaulio savižudybių žemėlapį2 pirmiausia krinta į akis tai, jog Vakarų civilizacijai priskiriamų ar jos įtakoje esančių šalių gyventojai žudosi žymiai dažniau negu kitur, o Vakaruose pirmauja postkomunistinės valstybės. Skirtumai tarp įvairių to paties regiono valstybių dideli, o tarp skirtingų regionų valstybių skiriasi dešimtimis ar net šimtais kartų. Lietuvoje žudomasi keturis kartus daugiau negu Olandijoje, dešimt kartų daugiau negu Brazilijoje ir apie keturis šimtus kartų daugiau negu Jordanijoje. Todėl pagrindinės savižudybių tyrimų srityje iškylančios problemos gali būti suformuluotos taip: kodėl Vakarų šalių gyventojų dažniau žudosi negu kitų regionų? Kodėl Vakarų regionuose taip skiriasi savižudybių rodikliai? Kas lemia ar bent jau daro įtaką atskirų individų savižudybėms?
       Aiškinant savižudybių – kaip ir bet kokio kito sudėtingo reiškinio – priežastis, išvados priklauso nuo priežasties sampratos, nuo to, kokios priežastys laikomos pagrindinėmis, kokios – šalutinėmis, kokią priežasčių hierarchiją susidaro vienas ar kitas tyrinėtojas. Pailiustruosime tai pavyzdžiu iš kitos srities.
       Tarkim, kokioje nors gamykloje staiga padaugėjo nelaimingų atsitikimų ir šią problemą nutarta apsvarstyti visuotiniame susirinkime. Pirmas kalbėjęs brigadininkas dėl visko kaltina darbininkų aplaidumą: kažkas netyčia prisilietė prie apnuogintų elektros laidų, kažkas blogai sutvirtino vėliau įgriuvusį sandėlio stogą, kažkas nepastebėjo kieme iškastos duobės ir pan. Antras kalbėjęs cecho viršininkas teigia, jog svarbiausia padažnėjusių nelaimingų atsitikimų priežastis – nepakankamas administracijos dėmesys saugumo technikai. Kaip pavyzdį jis pamini faktą, jog neseniai gamykloje buvo panaikintas saugumo technikos inžinieriaus etatas. Gamyklos vyriausiasis finansininkas aiškina, jog administracija buvo priversta panaikinti saugumo technikos inžinieriaus etatą, nes gamyklai katastrofiškai trūksta pinigų. Ketvirtas kalbėjęs direktorius teigia, kad dėl padėties, kurioje atsidūrė gamykla, kalčiausia korumpuota vyriausybė, savo proteguojamoms gamykloms sudaranti išskirtines sąlygas kitų gamyklų sąskaita. Paskutinio kalbėjusio politologo nuomone, pagrindinės korupcijos šalyje priežastys – žemas tautos sąmoningumo lygis ir niekaip nesibaigianti politinių klanų kova. Kurią iš šių priežasčių turėtume laikyti pagrindine? Kur galima sustoti šioje priežasčių–pasekmių grandinėje?
       Panaši padėtis ir savižudybių tyrimo srityje. Gerai žinoma, kad Šri Lankoje savižudžiai dažniausiai nuodijasi, o JAV – nusišauna. Be to, JAV gyventojų namuose, kur laikomi ginklai, nusišaunama tris kartus dažniau nei ten, kur ginklų nėra. Remdamiesi šiais faktais, kai kurie mokslininkai svarbia savižudybių prevencijos priemone laiko priėjimo prie savižudybei naudojamų priemonių ribojimą. Ir iš tiesų, jei kokia nors su tėvais susipykusi mergaitė Šri Lankoje savo namų prieangyje nebūtų radusi maišo su pesticidais, o pagirių kankinamas ir jau kelerius metus minčių apie savižudybę persekiojamas Amerikos bedarbis nelaikytų stalčiuje revolverio – jie būtų galėję gyventi. Tačiau niekas negarantuoja, kad jie nenusižudytų vėliau. Žymus prancūzų sociologas E. Durkheimas pagrindine savižudybių priežastimi laikė socialinę dezintegraciją. Psichologinės krypties atstovų nuomone, nemažą įtaką savižudybėms turi asmenybės charakteris, temperamentas, emocinis stabilumas.
Anot E. Schneidmano, „savižudybę iš esmės lemia psichologinis skausmas. Pirminis didelio psichologinio skausmo šaltinis yra nepatenkinti psichologiniai poreikiai“3. Fiziologinės krypties šalininkai psichinius sutrikimus, o neretai iš jų išplaukiančias savižudybes sieja su fiziologiniais pokyčiais smegenyse, konkrečiai, serotonino stoka.
       Nesunku suvokti, jog fiziologinės priežastys šioje priežasčių grandinėje stovi šiek tiek atokiau. Daugelis mokslininkų linkę ginčyti fiziologinio faktoriaus reikšmę savižudybėms. Kiek, pavyzdžiui, fiziologiniai smegenų pokyčiai turėjo įtakos savižudybių padvigubėjimui daugelyje postkomunistinių valstybių 1990–1995 m.? Be to, šioje srityje ne visai aiški priežasties–pasekmės seka: ar fiziologiniai pokyčiai smegenyse sukelia depresiją, kuri paskatina savižudybes, ar priešingai – fiziologinius pokyčius sukelia depresija? Dėl socialinių ir psichologinių savižudybės priežasčių svarbos paprastai neabejojama, mokslininkai diskutuoja tik dėl jų reikšmės konkrečiais atvejais ir konkrečiose šalyse.


       Savižudybė kaip dezintegracija

       Mano nuomone, pagrindine daugumą savižudybių aprėpiančia ir paaiškinančia sąvoka gali būti dezintegracija, tik suvokiama platesne nei E. Durkheimo vartojama reikšme. Sąlyginai galima išskirti keturias dezintegracijos rūšis ar pakopas: ontologinę, biologinę, socialinę ir psichologinę. Ontologinė dezintegracija – žmogaus nutolimas nuo Dievo, biologinė – nuo gamtos, socialinė – nuo kitų žmonių, psichologinė – ego nutolimas nuo gyvenimą teigiančių ar palaikančių kolektyvinių kompleksų. Savižudybė – kraštutinė dezintegracijos forma. Tai, jei taip galima pasakyti, savanoriškas kūno išėmimas iš apyvartos.
       Be dezintegracijos svarbų vaidmenį savižudybėms turi reiškinys, kurį galima pavadinti pseudointegracija. Kaip teigė dar Herakleitas, viskas gamtoje susiję, ir viskas anksčiau ar vėliau pereina į savo priešybę. Mūsų nagrinėjamų problemų kontekste tai reiškia, kad kuo didesnė individo dezintegracija, tuo didesnis jo integracijos poreikis. Negalėdamas integruotis realiame gyvenime, potencialus savižudis integruojasi nerealiame, vaizduotės sukurtame pasaulyje. Pavyzdžiui, niekieno nemylimas paauglys gali kurti savižudybės planus, įsivaizduodamas, kaip po mirties visi jo gailėsis, mylės jį ir priekaištaus sau dėl savo netinkamo elgesio. Kai kurie paaugliai šias idėjas realizuoja gyvenime. Todėl savižudybę neretai galima interpretuoti kaip pseudointegraciją, realių problemų sprendimą iliuzinėmis priemonėmis.
       Egzistuoja dezintegracijos rūšis, kurią sąlyginai galima pavadinti fizine dezintegracija. Tai žmogaus atskyrimas nuo normalių gyvenimo sąlygų dėl jo fizinės negalios ar ekstremalių sąlygų. Kai kurie žmonės nusižudo todėl, kad yra izoliuoti nuo visuomenės dėl ligos arba nepakelia nežmoniškų gyvenimo sąlygų, tarkim, koncentracijos stovykloje. Šios dezintegracijos formos nuodugniau nenagrinėsime – pirmiausia todėl, kad pakeisti tokias sąlygas – ne mokslininkų valioje. Antra, dėl fizinės dezintegracijos tik tada žudomasi, jeigu ją papildo kitos – dažniausiai psichologinės dezintegracijos formos. Teisingos, gyvenimą teigiančios psichologinės orientacijos žmogus neretai išgyvena ir sunkiomis, iš pirmo žvilgsnio nepakeliamomis sąlygomis.
       Dauguma religiniais ir moraliniais motyvais grindžiamų savižudybių gali būti interpretuojamos kaip fizinės dezintegracijos ar pseudointegracijos pasekmė. Kai kurie pirmųjų mūsų eros amžių krikščionys nusižudydavo todėl, kad norėdavo išvengti pažeminimų ir kančių. Indų moterys, priešingai, susidegindavo, norėdamos kuo greičiau susijungti su mylimuoju. Pseudointegracijai priskirtinos ir ritualinės japonų savižudybės – sepuku. Šiuo atveju samurajai integruodavosi su patvaresnėmis už kūną dvasinėmis vertybėmis – šlove, garbe, ištikimybe.
       Šiame straipsnyje bandysime pagrįsti hipotezę, jog pagrindinė palyginti didelio savižudybių skaičiaus Vakaruose priežastis – ontologinė ir biologinė dezintegracija. Skirtumus tarp įvairių Vakarų regiono valstybių lemia socialinės dezintegracijos laipsnis. Sustiprėjusi socialinė dezintegracija ir yra pagrindinė labai išaugusio savižudybių skaičiaus ir Lietuvoje, ir kitose postkomunistinėse valstybėse priežastis. Konkrečius savižudybės motyvus lemia psichologinės dezintegracijos laipsniai ir rūšys.


       Ontologinė dezintegracija ir jos padariniai Vakarų kultūrai

       Ryšys tarp savižudybių ir religingumo niekam nekelia abejonių. Šis ryšys ne toks aiškus Vakarų valstybėse, bet tik todėl, kad jose religingumas daugiau deklaruojamas, o ne realizuojamas. Islamo kraštuose, kur religija tikrai turi didelę reikšmę žmonių gyvenime, savižudybių skaičius yra minimalus.
       Kartais manoma, jog religingi žmonės rečiau žudosi todėl, kad visos pasaulio religijos draudžia žudytis. Iš tiesų paklusnumo Dievo įsakymams ar pomirtinio atpildo baimė gali vaidinti tam tikrą vaidmenį kai kurių tikinčiųjų gyvenime, bet tik antraeilį. Religingas žmogus nesižudo ne todėl, kad bijo patekti į pragarą, o todėl, kad jam net nekyla mintis apie savižudybę. Net gyvendamas visiškai vienas, jis nėra vienišas – paprasčiausiai todėl, kad jo pasaulio horizontai žymiai platesni negu apčiuopiama daiktiška aplinka. Jokie kentėjimai, jokios netektys tikinčiajam nėra beprasmės – viskas jam yra didingo, gal ir ne visada suprantamo, bet be jokių abejonių žmogui palankaus dieviškojo plano dalis. Tikėjimui nykstant religinis pasaulėvaizdis pradeda blankti ir griūti. Darniame pasaulio vaizde atsiranda spragų, kasdieniški rūpesčiai ir darbai vis labiau praranda prasmę ir reikšmę. Sekuliarizacija – didėjančio beprasmybės lauko atsivėrimas.
       Kitas svarbus religinės pasaulėjautos bruožas – pagarba, užuojauta, meilė visoms gyvoms būtybėms, ir pirmiausia – žmogui. Asmenys, patiriantys kitų žmonių meilę, nesižudo. Silpnėjant religijos vaidmeniui, silpnėja ir gyvenimą teigiančių, jį skatinančių, palaikančių jausmų reikšmė.
       Sekuliarizacija ne tik atplėšia žmogų nuo gyvenimą teigiančios pasaulėžiūros bei pasaulėjautos, bet ir formuoja savižudiškas nuostatas. Pagrindinė iš jų – nevisavertiškumo suvokimas. Silpstant meilei vis didesnę reikšmę žmonių santykiams įgyja noras pasižymėti, išsiskirti, būti pranašesniam už kitus. Mylintis siekia tarnauti, nemylintis – pirmauti. Pirmauti siekiama visose srityse: moksle, mene, politikoje, ekonomikoje. Bene ryškiausiai tai išreikšta žinomame buvusio JAV prezidento J. Kenedžio tėvo pamokyme savo vaikams: kad ir kur būtumėte, būkite tik pirmi.
       Pirmavimu ir konkurencija paremta visuomenė neišvengiamai gimdo nevykėlius. Jei koks nors žmogus kokioje nors srityje iš anksto apriboja savo siekius – pavyzdžiui, nutaria, kad politikoje nesieks prezidento posto, o pasitenkins partijos sekretoriaus vieta nedideliame provincijos miestelyje – jį visi laikys ribotu, nedaug ką gyvenime tepasiekusiu žmogumi. Bet iš tų, kam svarbios politinės aukštumos, tikslą tepasiekia vienetai, geriausiu atveju – dešimtys, paprasčiausiai todėl, kad kuo aukštesni postai, tuo jų mažiau. Likusieji pasmerkti būti nevykėliais. Ir tai pasakytina apie visas teorinės bei praktinės veiklos sritis.
       Žmonės į nesėkmes reaguoja skirtingai. Vieni su jomis susitaiko, kiti – nusižudo. Nesėkmės – viena iš pagrindinių savižudybių Vakaruose priežasčių. Įspūdinga tokio reiškinio iliustracija literatūroje – A. Kronino romano „Kepurininko pilis“ herojės Nesės Brondi likimas.
       F. Nietzsche klydo teigdamas, jog krikščionybės įtakoje susiformavusi Vakarų moralė – vergų moralė. Iš tiesų Vakarų moralė kaip tik buvo ir yra stipriųjų, ar – anot F. Nietzsche's termino – ponų moralė. Fašizmas ją tik logiškai pratęsė ir užbaigė. Silpnųjų ar, fašizmo požiūriu, nepilnaverčių žmonių naikinimo taktika liberaliems Vakarams yra per drąsi. Jų pozicija šiuo klausimu nuosaikesnė: silpnųjų žudyti nereikia – jie ir patys išsižudys. Tai Vakaruose sėkmingai ir vyksta. Žudosi neatlaikę visuomenės, kuri remiasi pirmavimu, konkurencija, išskirtinumu, žaidimo taisyklių. Bet šių taisyklių keisti niekas nesirengia. Stipriausiems, kurių rankose ir yra visi politinės bei ekonominės valdžios svertai, – tai paranku. Jie įrodė savo pranašumą. Jie – šio pasaulio kunigaikščiai. O silpnieji tegul susitaiko su savo padėtimi, tegul geria vaistus arba žudosi.



       Biologinė dezintegracija ir jos padariniai Vakarų kultūrai

       Ir mokslinėje, ir grožinėje literatūroje yra nemažai pavyzdžių, kad žmonės nusižudo jausdami tam tikrą mirties potraukį ir negalėdami jam atsispirti. Koks galėtų būti šio potraukio šaltinis? Viename iš šiai problemai skirtų darbų S. Freudas rašo: „Remdamiesi teoriniais, biologijos patvirtintais samprotavimais, iškelsime hipotezę apie „mirties potraukį“, kurio uždavinys yra visų gyvų organizmų sugrąžinimas į negyvą būseną, kai erosas, vis plačiau aprėpdamas į dalis suskaldytą gyvybės substanciją, siekia padaryti gyvenimą sudėtingesnį ir tuo pat metu, be abejo, jį išsaugoti. Abu potraukiai yra radikaliai konservatyvūs, kadangi abiem siekiama atkurti pusiausvyrą, kurią pažeidė gyvybės atsiradimas. Taip, šiuo požiūriu gyvybės atsiradimas yra jos pratęsimo priežastis, bet tuo pat metu ir mirties potraukio priežastis, o pats gyvenimas – šių abiejų potraukių kova ir kompromisas“4.
       Aišku, jog ši hipotezė ne be trūkumų. Pirmiausia labai rizikinga mirties potraukį priskirti visiems gyviems organizmams. Nesureikšminant keleto tam tikroms spekuliacijoms galimybes teikiančių atvejų (pavyzdžiui, tikros ar tariamos banginių savižudybės), gyvoje gamtoje nerasime tai patvirtinančių faktų. Priešingai, viskas gamtoje liudija erosą – veržlų, neretai besaikį gyvybės plėtimąsi. Antra, mes neturime jokio pagrindo manyti, kad šis potraukis yra įgimtas ir žmonių giminei. Visose tradicinėse kultūrose – indų, japonų, graikų – savižudybės buvo racionaliai pagrįstos ir labai sunkiai leidžiasi interpretuojamos kaip mirties potraukio išraiška. Vieni pirmųjų apie mirties potraukį (tiksliau, mirties šauksmą) prabilo poetai-romantikai, vėliau jis tapo vienu iš Vakarų meno leitmotyvų ir iš meno palaipsniui perėjo į psichiatriją. Todėl visiškai pagrįsta manyti, kad žmonių giminei nėra įgimtas mirties potraukis, jis atsirado Vakaruose tam tikrame raidos etape ir yra ne biologinės žmogaus evoliucijos, o civilizacijos padarinys.
       Vienas iš pagrindinių Vakarų civilizacijos bruožų – vis didėjanti priešprieša tarp žmogaus ir gamtos. Mokslo bei technikos pasiekimų apsvaigintas žmogus nutolo nuo gamtos, pasijuto jei ne pasaulio, tai bent gamtos viešpačiu. Mintis, kad viskas turi tarnauti žmogui, jo poreikiams, interesams, įgeidžiams tenkinti, tapo savaime suprantama ir natūrali. Tačiau tai – klaidinga nuostata. Nori žmogus to ar nenori, patinka jam tai ar nepatinka, bet jis yra ne gamtos viešpats, o jos dalis, ir žmogui gamta taiko tuos pačius dėsnius kaip ir kitoms biologinėms rūšims.
       Mano manymu, biologinė savižudybių plitimo Vakaruose priežastis – gamtos atsakas į nežabotą Vakarų žmogaus ekspansiją ir dėl jos iškilusią grėsmę kitoms biologinėms rūšims. Čia remiuosi prielaida, jog biologinės savireguliacijos dėsnis, nuo pat gyvybės atsiradimo žemėje pradžios sudaręs gamtos evoliucijos pagrindą, galioja ir žmonijai. Vakarų žmogus labai pažeidė gamtos balansą – kai kurios gyvūnų rūšys išnyko, daug jų – ties išnykimo riba, žmogus kontroliuoja didžiąją dalį gyvūnijos, laukinės gamtos sąlygos nuolat blogėja ir t. t. Būtų visiškai natūralu, jei gamta, stengdamasi atkurti pusiausvyrą, vis didesnę savo kūrybinės energijos dalį skirtų žmogaus pretenzijoms apriboti. Ir būtų keista, jei ji elgtųsi kitaip.
       Tradiciškai gamta pernelyg besiplečiančiai rūšiai apriboti taiko du metodus: natūralų priešą ir ligas. Natūralių priešų žmogus dėl išsivysčiusios civilizacijos neturi. Ligomis gamta siekia dviejų tikslų: mažinti gimstamumą ir naikinti jau gimusius individus. Gamta sėkmingai susidoroja su abiem šiais uždaviniais: demografinis balansas faktiškai visose Vakarų šalyse yra neigiamas, todėl – net nesiimant jokių papildomų priemonių – Vakarų kultūros pagrindą sudaranti baltoji rasė per keletą šimtmečių išnyks savaime. Tačiau mokslo ir technikos pažanga per daug sparti ir jos keliama grėsmė aplinkai per daug didelė, todėl gamta imasi papildomų priemonių. Viena jų – savižudiškų minčių, ketinimų, nuostatų, to, kas dažniausiai įvardijama kaip mirties potraukis, formavimas.
       Todėl žmogaus nutolimas nuo Dievo savižudybes daro galimomis, o jo priešiškumas gamtai – būtinomis. Pagal šią logiką daugiausia žudytis turėtų labiausiai sekuliarizuotų ir gamtą niokojančių tautų atstovai, tačiau praktiškai taip nėra. Bet gamta turi ir savo logiką. Ji puola ne stipriausius, o silpniausius kokios nors rūšies atstovus. Liūtas niekada nepuola buivolų bandos vado, o taikosi į silpniausius jos narius. Taigi, jei biologinis faktorius savižudybės atveju yra svarbus ir jei gamta žmonijai taiko tuos pačius rūšių reguliavimo principus, savižudybės turėtų būti ypač paplitusios tarp silpniausių, labiausiai izoliuotų tautų.


       Socialinės dezintegracijos ypatybės

       Tautinė tapatybė – kultūrinių, socialinių, ekonominių, lingvistinių bruožų visuma, tai, kas skiria vieną tautą nuo kitos, daro ją nepakartojama ir savita. Kylant tautos kultūrai, atsirandant naujoms žmonių santykių formoms, stiprėja ir tautinė tapatybė. Tačiau gyvenime neretai pasitaiko ir priešingas reiškinys, kai tauta ne tik nekuria naujų, bet praranda ir buvusius tautinės tapatybės bruožus. Dažniausiai tai vyksta nepalankiai susidėjus istorinėms-politinėms aplinkybėms. Kai carinė Rusija uždraudė lietuvišką spaudą, susilpnėjo ir lietuvių tapatybės formavimosi bei sklaidos galimybės. Neretai tapatybė nyksta ir dėl gyventojų abejingumo ar abuojumo, kai neugdoma ir nepuoselėjama savita kultūra, papročiai, tradicijos. Apie kai kurias tautas galima pasakyti tik tiek, kad jos gyvena tam tikroje teritorijoje ir kalba tam tikra kalba.
       Kiekvienai tautai, o kartu ir jos tapatybei, gresiantys pavojai gali būti suskirstyti į keturias grupes. Pirmas pavojus – tai politinės, taip pat ir kultūrinės nepriklausomybės praradimas dėl karinės galingesnių valstybių intervencijos. Antras pavojus – tradicinės istoriškai susiklosčiusios tapatybės praradimas dėl taikios – ekonominės ar/ir kultūrinės – invazijos. Trečias pavojus – sutarimo dėl pagrindinių tautos raidos perspektyvų praradimas, politinis tautos susiskaldymas, peraugantis į pilietinį karą. Ir pagaliau ketvirtas pavojus – tapatybės erozija dėl bendruomenės narių santykių dezintegracijos.
       Svarbiausia savižudybių dinamikos XX a. Vakaruose priežastis – grėsmė kai kurių tautų nepriklausomybei dėl nepalankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą savižudybių mastais pirmavo austrai, estai, vengrai ir čekoslovakai. Visos šios tautos turėjo, o kai kurios ir tebeturi, rimtų tautinės tapatybės problemų. Žlugus galingiausiai Europoje Austro–Vengrijos monarchijai, Austrija tapo nedidele valstybėle, patiriančia, be kita ko, visus ekonominius, socialinius, moralinius pralaimėto karo padarinius. Tačiau austrai greitai atrado save naujoje Europoje ir pasitraukė iš savižudybių lyderių sąrašo. Vengrai po daugiau kaip tris šimtmečius trukusios kovos 1919 m. iškovojo nepriklausomybę, bet 1945 m. vėl ją prarado. Estijos nepriklausomybė taip pat ne kartą buvo ginčijama. Čekoslovakija – 1919 m. atsiradęs naujadaras, nespėjęs suvokti nei savo tapatybės, nei istorinių perspektyvų. Šio naujadaro nepatvarumą parodė ir 1993 m. įvykęs šalies skilimas.
       XX a. pabaigoje savižudybėmis pirmavo Lietuva, Rusija, Baltarusija ir Latvija. Kai kam netikėtas Lietuvos lyderiavimas turėtų būti visiškai suprantamas: per paskutinius du šimtmečius Lietuva buvo nepriklausoma tik apie trisdešimt metų. Panaši situacija yra ir Latvijoje. O baltarusiai apie savarankiškos valstybės sukūrimą net ir svajoti nedrįso. Šios tautos išlikimas iki pat XX a. pabaigos buvo labai problemiškas. Ir turbūt jokia tauta XX a. nepatyrė tiek išbandymų, kiek rusai. Stiprią, netgi išskirtinę šimtmečiais susiklosčiusią rusų tapatybę visiškai sunaikino 1917 m. perversmas.
       Už nepriklausomybę kovojusių tautų savižudybių dinamikai būdingas bruožas, kurį galima pavadinti vėlavimo efektu: daugiausia žmonių žudosi ne tada, kai tauta dar kovoja už nepriklausomybę, o po nepriklausomybės paskelbimo. Tai pasakytina apie beveik visas XX a. nepriklausomybę iškovojusias tautas: Vengriją, Suomiją, Baltijos valstybes, Islandiją. Šis reiškinys aiškintinas bent dviem priežasčių grupėm. Iš vienos pusės, kova už nepriklausomybę – kad ir kokia ji būtų dramatiška ir kupina praradimų, – yra svarbus tautą vienijantis ir kartu jos tapatumą formuojantis veiksnys. Tačiau, kovai pasibaigus, šis veiksnys išnyksta, ir tauta patiria savotišką egzistencinį vakuumą. Seni tikslai pasiekti, nauji dar nesuformuoti. Atitinkamai padidėja savižudybių rizika ir jų padaugėja. Antra vertus, nepriklausomybę iškovojusių tautų gyvenime daug reiškia staigus socialinių ekonominių sąlygų pasikeitimas, įprastų gyvenimo normų, vertybių kaita ir iš to išplaukiantis pakrikimas, netikrumas dėl ateities. Tačiau suabsoliutinti šio veiksnio taip pat nevertėtų. Nors iš esmės visos postkomunistinės valstybės pergyveno ar pergyvena virsmo iš socialistinės į kapitalistinę sistemą sunkumus, savižudybių dinamika jose labai skirtinga. Taip, postkomunistinėje Lenkijoje ar Bulgarijoje savižudybių skaičius padidėjo nežymiai, o Čekijoje, Slovakijoje, Kaukazo valstybėse – sumažėjo.
       Antras savižudybėms įtaką darantis svarbus veiksnys – tradicinės tapatybės praradimas dėl taikios – ekonominės, kultūrinės – kitų valstybių invazijos. Šis veiksnys lemia savižudybių raidą Japonijoje. Japonai visada pasižymėjo stipria tautine tapatybe, kurios vienas svarbiausių bruožų buvo dvasinių vertybių pirmenybė prieš materialines. Pralaimėjimas Antrajame pasauliniame kare ir po jo prasidėjusi sparti globalizacija privertė japonus suabejoti šios nuostatos teisingumu ir tikslingumu. Tačiau kitaip nei dauguma islamiškų valstybių, kurios iš karto ir nedviprasmiškai atsiribojo nuo vakarietiškų vertybių ir gyvenimo būdo, japonai priėmė Vakarų jiems metamą iššūkį, panoro įrodyti, kad ir vadinamosios materialinės kultūros srityje jie ne tik nenusileidžia Vakarams, bet gal juos net ir pranoksta. Toks staigus vertybių perorientavimas tragiškai atsiliepė šios tautos tapatybei. Nors savižudybių skaičius Japonijoje nėra didžiausias pasaulyje, tačiau augimo tempai – vieni iš didžiausių. Vien tik 1995–2000 m. savižudybių rodiklis joje pašoko nuo 17 iki 24.
       Trečias veiksnys, lemiantis tapatybės raidą, – politinis tautos susiskaldymas, kurio kraštutinė forma – pilietinis karas. Antroje XX a. pusėje bene ryškiausiai tai pasireiškė Šri Lankoje, kur savižudybių rodiklis, prasidėjus pilietiniam karui, šoktelėjo nuo 9,9 (1960 m.) iki 35,8 (1985 m).
       Ir pagaliau ketvirta tapatybei iškylanti grėsmė – socialinė piliečių dezintegracija. Tai visuomenės narius saistančių ryšių su šeima, kolektyvu, įvairiom visuomeninėm grupėm silpnėjimas ir/ar išnykimas. Socialinė dezintegracija post-komunistinėje erdvėje ir yra pagrindinė palyginti didelio savižudybių skaičiaus priežastis.
       Lietuvoje palyginti didelį savižudybių skaičių lemia tai, kad joje reiškiasi du iš keturių anksčiau išvardytų veiksnių. Pirmiausia, Lietuvą ilgą laiką buvo bandoma nustumti nuo pasaulio scenos, padaryti ją Lenkijos, paskui – Rusijos provincija. Antra, socialinės dezintegracijos rodikliai Lietuvoje vieni aukščiausių Vakaruose. 2000-aisiais draugai, pažįstami Lietuvoje buvo labai svarbūs tik 17 proc., o šeima – 66 proc. gyventojų. Tai žemiausi rodikliai Europoje. Be to, Lietuvoje sparčiausiai formuojasi nuomonė, jog šeima – atgyvenęs dalykas. Nepasitikima ir socialinėm bei politinėm institucijom. 2000 m. Seimu pasitikėjo 11 proc., teisine sistema – 19 proc., policija – 29 proc. Lietuvos gyventojų. Tai irgi žemiausi rodikliai Europoje.
Palyginimui galima pasakyti, kad Estijoje parlamentu pasitikėjo apie 27 proc., Latvijoje – 28 proc., o Norvegijoje ir Islandijoje – per 70 proc. gyventojų. Estijoje policija pasitikėjo 34 proc., Latvijoje 40 proc., o Suomijoje ir Danijoje – per 90 proc. gyventojų5.
       Socialinė dezintegracija stiprėja ir kitose Vakarų valstybėse. Roberto D. Putnamo nuomone, socialinė dezintegracija JAV pasiekė iki tol neregėtą mastą ir tapo rimta nacionaline problema.
Plataus mokslinio atgarsio susilaukusioje knygoje6 jis pateikė daugybę faktų, kurie patvirtino, jog žmonės vis mažiau domisi politika, rečiau dalyvauja įvairių institucijų ir organizacijų veikloje, vis mažiau rūpinasi šeima, bendrauja su kaimynais ir netgi tokį kolektyvinį žaidimą kaip boulingas neretai žaidžia vieni (iš čia ir knygos pavadinimas – „Bowling Alone“, žaisti boulingą vienam). Lieka tik konstatuoti, kad Lietuva socialine dezintegracija gerokai pralenkė ir JAV, ir daugumą kitų Vakarų pasaulio šalių.


        Psichologinis skausmas ir jo priežastys

       Čia psichologinio skausmo problemą nagrinėsime remdamiesi kai kuriomis analitinės psichologijos sąvokomis, pirmiausia – ego ir savasties.
       Ego – vaizdinių apie save, savo vietą pasaulyje, ateitį ir praeitį kompleksas. Savastis – psichinė struktūra, susidedanti ne tik iš sąmoningų, bet ir iš pasąmonėje glūdinčių elementų. Dvasinė žmogaus branda – nuolatinės savasties paieškos. Suradusio save žmogaus psichinis gyvenimas palyginti nekonfliktiškas ir ramus. Nerimas, nepasitenkinimas, neretai į skausmą peraugantis dvasinis diskomfortas liudija, kad žmogus savęs neatrado, kad jo ego ir savastis nesutampa.
       Kartais būna, kad žmogus atranda save sukūręs unikalią, tik jam vienam būdingą pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Tačiau tai retos ir dažniausiai tragiškai pasibaigiančios išimtys. Ego jaučiasi saugus tik įsiliejęs į kokią nors didesnę, galingesnę už jį psichinę struktūrą. Dažniausiai tai kolektyviniai – religiniai, moraliniai, ideologiniai – kompleksai. Pavyzdžiui, jei koks nors žmogus visą laiką mąsto, jaučia, elgiasi kaip tikras komunistas, galima teigti, kad jo ego – žymiai didesnio ir galingesnio komunistinio komplekso dalis.
Anot C. G. Jungo, „šiandien visi žino, kad žmonės turi kompleksus. Ne taip gerai žinoma, bet teoriškai žymiai svarbiau yra tai, kad kompleksai gali turėti mus7.
       Mūsų požiūriu tiek fizinis, tiek psichologinis skausmas kyla dėl tos pačios priežasties ir atlieka tą pačią funkciją. Tai – pavojaus ženklas. Fizinis skausmas reiškia, kad kilo pavojus žmogaus kūnui, psichologinis – jo ego. Skausmo dydis tiesiai proporcingas kilusiam pavojui. Jei nebus pašalinta fizinio skausmo priežastis, gali žūti žmogaus kūnas, jei nebus pašalinta psichologinio skausmo priežastis, gali žūti ego.
       Sąlyginai galima išskirti tris dažniausiai pasitaikančius ego formavimosi ir jo funkcionavimo nesklandumus: nesusiformavęs ego; klaidingai susiformavęs ego; išsiformavęs ego. Atitinkamai galima kalbėti apie neradimo skausmą, pseudoradimo skausmą ir praradimo skausmą. Kiekviena iš šių skausmo rūšių ją patiriančiam žmogui yra svarbiausia ir gali baigtis savižudybe.