tekstai.lt

Robert N. Bellah. Pilietinė religija Amerikoje (1)

robert bellah
robert bellah
      Vieno žinomiausių bei įtakingiausių šiuolaikinių amerikiečių religijos sociologų ir kultūrologų R. Bellaho įvesta „pilietinės religijos“ sąvoka tapo jau įprastu socialinių mokslų diskurso elementu. Daugiausia dėmesio susilaukęs mokslininko darbas buvo esė „Pilietinė religija Amerikoje“, pirmąkart paskelbta 1966 m. žurnale „Daedalus“. Straipsnis sukėlė nemažą kritikos bangą, tačiau susilaukė ir liaupsių. Pats autorius ne kartą pabrėžė, jog nuo tariamų bendraminčių jis kenčiąs nepalyginamai daugiau nei nuo kritikų: jo pozicija labai dažnai iškraipoma bei suprimityvinama.

 
Vertėjas
 

Kai vieni teigė, jog krikščionybė yra valstybės religija, kiti tvirtino, kad bažnyčia bei sinagoga skelbia tik apibendrintą „amerikietiško gyvenimo būdo“ religiją, nedaugelis tesuvokė, jog greta to Amerikoje gyvuoja aiškiai atsiskirianti nuo bažnyčių, sudėtinga ir kaip reikiant institucionalizuota pilietinė religija. Šiame straipsnyje svarstoma ne tik apie tokio reiškinio egzistavimą, bet ir apie tai, jog ši religija, – ar veikiau ši religinė dimensija, – turi savo svarbą bei vientisumą ir, norint ją suprasti, reikia tokio pat nuodugnumo, kaip ir nagrinėjant bet kokią kitą religiją1.

 
Inauguracinė Kennedy kalba
 

1961 m. sausio 20 d. Kennedy inauguracinis kreipimasis yra palanki medžiaga šiai sudėtingai temai nušviesti bei geras šio reiškinio pavyzdys. Kreipimasis prasidėjo taip:

 

Šiandien mes stebime ne partijos pergalę, bet laisvės pašlovinimą, simbolizuojantį tiek pabaigą, tiek ir pradžią, žymintį tiek atsinaujinimą, tiek ir pokyčius. Aš prisiekiau prieš jus ir Visagalį Dievą tais pačiais iškilmingais žodžiais, kuriuos daugiau nei prieš pusantro šimtmečio nurodė mūsų protėviai.

 

Pasaulis dabar labai sudėtingas. Juk mirtingos rankos įgijo galią panaikinti visus žmogiškojo skurdo pavidalus bei pakeisti visus žmogiškojo gyvenimo modelius. Be to, pasaulyje vis dar nesutariama dėl tų pačių revoliucinių įsitikinimų, už kuriuos kovojo mūsų protėviai, – pavyzdžiui, kad žmogaus teisės kyla ne iš valstybės didžiadvasiškumo, bet iš Dievo.

 
Ir baigėsi:
 

Galiausiai, ar jūs būtumėte Amerikos piliečiai, ar pasaulio, reikalaukite iš mūsų tiek pat tvirtumo bei pasiaukojimo, kiek mes iš jūsų reikalausime. Leiskite mums žengti pirmyn ir vadovauti šaliai, kurią mylime, pasikliaudami mūsų vieninteliu tikru atlygiu – gryna sąžine ir paskutiniu mūsų poelgių teisėju – istorija. Suprasdami, jog čia, žemėje, Dievo darbas iš tikrųjų turi būti ir mūsų pačių, prašome Jojo palaiminimo ir pagalbos.

 

Tai trys trumpo kreipimosi vietos, kuriose Kennedy pamini Dievo vardą. Jei mes galėtume suprasti, kodėl jis paminėjo Dievą, kaip tai padarė, bei ką šiais trimis teiginiais jis norėjo pasakyti, nemažai suvoktume apie amerikietišką pilietinę religiją. Tačiau tai nėra tokia jau paprasta ir aiški užduotis, amerikiečių, studijuojančių religiją, interpretacijos apie šias tris nuorodas, ko gero, gerokai skirtųsi.

 

Pirmiausia apsvarstykime šių nuorodų vartojimą. Jos pasirodo dviejose įvadinėse pastraipose bei baigiamojoje pastraipoje ir savitai pabrėžia konkretesnes pastabas kalbos viduryje. Pažvelgę ne vien į šią konkrečią kalbą, mes pamatytume panašias, beveik nekintančias nuorodas į Dievą kitų Amerikos prezidentų pareiškimuose, kurie skirti iškilmingoms progoms paminėti, nors paprastai to nėra darbiniuose prezidento pranešimuose kongresui dėl įvairių konkrečių problemų sprendimo. Taigi, kaip interpretuoti šių nuorodų į Dievą vartojimą?

 

Gali būti ginčytina, ar cituotos pastraipos atskleidžia iš esmės nepakankamą religijos vaidmenį labai sekuliarioje visuomenėje, kokia yra Amerikoje. Tokių nuorodų vartojimas šioje kalboje, kaip ir apskritai viešajame gyvenime, parodo, kad religija turi „tik formalią reikšmę“; ji tesusilaukia sentimentalaus linktelėjimo prieš pradedant diskusiją apie išties svarbius reikalus, su kuriais religija neturi nieko bendra, kai reikia nuteikti savo naudai daugiau neapsišvietusių bendruomenės narių. Ciniškas stebėtojas galėtų netgi pasakyti, jog Amerikos prezidentas privalo paminėti Dievą, idant nerizikuotų prarasti balsų. Oficialaus pareigūno dėjimasis pamaldžiu yra tiesiog viena nerašytų taisyklių, šiek tiek labiau tradicinė, tačiau iš tikrųjų nesiskirianti nuo šiandieninių reikalavimų patraukliai televizijos asmenybei.

 

Tačiau mes daug žinome apie ceremonialų ir ritualų funkcionavimą įvairiose visuomenėse, kad galėtume įtarti, jog kai kas, tariamai nesvarbaus, čia yra praleidžiama pro pirštus; juk tai „tik ritualas“. To, ką žmonės deklaruoja minėdami iškilmingas sukaktis, nebūtina priimti kaip pagrindinės vertybės, tačiau tai dažnai nurodo į giliai įsišaknijusias vertybes bei įsipareigojimus, kurie kasdieniniame gyvenime nėra aiškiai įsitvirtinę. Remiantis šiuo argumentu, verta apsvarstyti, ar ypatingas nuorodų į Dievą išdėstymas Kennedy kreipimesi negalėtų atidengti kai ko gana svarbaus ir rimto apie religiją Amerikos gyvenime.

 

Gali būti tam prieštaraujama, tačiau būdas, kuriuo Kennedy vartoja nuorodas, iš esmės atskleidžia nykstančią religijos vietą šiandienoje. Prezidentas nesirėmė jokia konkrečia religija. Jis nesirėmė nei Jėzumi Kristumi, nei Moze, nei krikščionių bažnyčia; žinoma, jis nesiremia nei katalikų bažnyčia. Jis remiasi vien Dievo sąvoka, t. y. žodžiu, kuris, viena vertus, priimtinas kone visiems amerikiečiams, kita vertus, turintis tiek daug įvairių reikšmių įvairiems žmonėms, kad yra beveik nieko nesakantis ženklas. Ar iš to galima suprasti, kad Amerikoje religija laikoma miglotai geru reiškiniu, tačiau žmonėms ji rūpi tiek mažai, jog yra praradusi bet kokį turinį? Ar tik ne Eisenhoweris yra pasakęs: „Mūsų vyriausybė neturėtų jokios prasmės, jei nesiremtų giliai išgyventu religiniu tikėjimu, ir man nerūpi, koks jis yra“(2). Ar tai nepaneigia bet kokios realios religijos?

 

Šie klausimai svarstytini, nes jie kelia diskusiją apie tai, kaip pilietinė religija siejasi su politine visuomene ir atskirom religinėm organizacijom. Prezidentas Kennedy buvo krikščionis, jei tiksliau – krikščionis katalikas. Bendros nuorodos į Dievą jo kalboje dar nereiškia, jog jis stokojo specifinio religinio atsidavimo. Tačiau kodėl tada jis neįtraukė keleto žodžių, kad pabrėžtų tai, jog Kristus yra pasaulio Viešpats ar kad parodytų pagarbą Katalikų Bažnyčiai? Jis taip nepadarė, nes tai yra jo asmeninio religinio tikėjimo ir santykio su konkrečia bažnyčia dalykai; jie nėra tiesiogiai susiję su jo valdiškom pareigom. Ir kiti piliečiai, turintys skirtingus religinius įsitikinimus bei įsipareigojimus skirtingoms bažnyčioms ar denominacijoms, yra lygiaverčiai politinių procesų dalyviai. Bažnyčios ir valstybės atskyrimo principas garantuoja religinio tikėjimo ir bendruomenių laisvę, tačiau tuo pat metu aiškiai izoliuoja religinę sferą, kuri iš tikrųjų laikoma asmeniniu apsisprendimu, nuo politinės.

 

Kaip galima išvis pateisinti prezidentą, vartojantį žodį Dievas, jei vadovausimės bažnyčios ir valstybės atskyrimo principu? Atsakymas būtų toks – valstybės ir bažnyčios atskyrimas nepaneigė religinės dimensijos politinėje srityje. Nors manoma, kad asmeninio religinio tikėjimo, pamaldų ir bendruomenių klausimai yra privataus pobūdžio reikalai, kartu esti ir aiškiai bendrų religinės orientacijos elementų, būdingų daugumai amerikiečių. Tie elementai darė didžiausią įtaką Amerikos institucijų formavimuisi bei iki šiol teikia religinę dimensiją visai amerikietiško gyvenimo struktūrai, įskaitant ir politinę sferą. Ši viešoji religinė dimensija yra išreikšta įsitikinimais, simboliais bei ritualais, kuriuos aš vadinu Amerikos pilietine religija. Prezidento inauguracija yra svarbus šiai religijai ceremonialas. Jis, be kitų dalykų, patvirtina ir tai, jog aukščiausiasis politinis autoritetas legitimuoja religiją.

 

Panagrinėkime nuodugniau, ką gi esmingo Kennedy pasakė. Pirmiausia jis tarė: Aš prisiekiau prieš jus ir Visagalį Dievą tais pačiais iškilmingais žodžiais, kuriuos daugiau nei prieš pusantro šimtmečio nurodė mūsų protėviai. Tai yra užimančiojo pareigas, besistengiančio išlaikyti jų suderinamumą su konstitucija, priesaika. Jis prisiekia prieš žmones (tave) ir Dievą. Žvelgiant ne vien konstitucijos požiūriu, prezidentas įsipareigoja ne tik žmonėms, bet ir Dievui. Pagal amerikietišką politikos teoriją suverenumas priklauso žmonėms, tačiau dažnai besąlygiškai aukščiausiasis suverenumas priskiriamas Dievui. Tokia yra ir moto „Dievu mes pasitikime“*, tokia yra ir frazės „Dievo valioje“**, įterpiamos į priesaiką vėliavai, prasmė. Ką keičia tai, kad suverenumas priklauso Dievui? Nors balsų dauguma išreikšta žmonių valia atidžiai institucionalizuojama kaip politinės valdžios operatyvus šaltinis, iš jos atimamas pagrindinis vaidmuo. Pati savaime žmonių valia nėra kriterijus gėriui ar blogiui nustatyti. Yra aukštesnis kriterijus, pagal kurį galima spręsti apie šią valią; tikėtina, jog žmonės gali būti neteisūs. Prezidento įsipareigojimams taikomas dar aukštesnis kriterijus.

 

Kai Kennedy sako, jog žmogaus teisės kyla ne iš valstybės didžiadvasiškumo, bet iš Dievo, jis ir vėl pabrėžia tą patį aspektą. Tai nereiškia, kad valstybė yra autokratinio monarcho ar „žmonių“ valios išraiška; žmogaus teisės yra svarbesnės už bet kokią politinę struktūrą, kartu jos sukuria revoliucinę situaciją, kai gali būti radikaliai pakeista bet kokia valstybės struktūra. Tai sudaro tyrimo pagrindą apie revoliucijos reikšmę Amerikoje.

 

Tačiau Kennedy pripažinta religinė dimensija politiniame gyvenime ne tik pagrindžia žmogaus teises, kurios paverčia bet kokią politinio absoliutizmo formą neteisėta, bet ir suteikia transcendentinį tikslą politiniam procesui. Šitai implikuoja ir paskutiniai jo žodžiai čia, žemėje, Dievo darbas iš tikrųjų turi būti ir mūsų pačių. Tai, ką jis turi galvoje, manau, daugmaž aiškiai aptarta ankstesnėje pastraipoje, kurios formulavimas turi neabejotinų biblinių sąsajų:

 

Dabar trimitas mus vėl šaukia, tačiau tai nėra kvietimas griebtis ginklo, nors ginklo mums ir reikia, nėra kvietimas į mūšį, nors mes ir išsirikiavę mūšiui, tai yra kvietimas metai iš metų nešti ilgos sutemų kovos naštą „džiaugiantis viltyje, kenčiant išmėginimus“, kovos prieš bendrus žmogaus priešus: tironiją, skurdą, ligas ir patį karą.

 

Visas kreipimasis gali būti suprastas kaip vienas naujausių temos, kuri giliai įsišaknijusi amerikietiškoje tradicijoje, konstatavimas, kaip kolektyvinis ir individualus įsipareigojimas vykdyti Dievo valią žemėje. Šia dvasia vadovavosi tie, kurie įkūrė Ameriką, ši dvasia nuo tada buvo gyva kiekvienoje kartoje. Viso inauguracinio Kennedy kreipimosi potekstėje išryškėja finalinė mintis, jog Dievo darbas iš tikrųjų turi būti ir mūsų pačių. Tai, kad labai energinga ir nekontempliatyvi fundamentalaus religinio įsipareigojimo, kuris istoriškai susijęs su protestantiška pozicija, koncepcija buvo taip aiškiai suformuluota pirmojo prezidento kataliko pirmame pagrindiniame teiginyje, parodo, kaip giliai tai yra įsitvirtinę amerikietiškoje pasaulėžiūroje. Taigi, dabar apsvarstykime pilietinės religijos tradiciją, kuri atsispindėjo Kennedy kalboje, jos formą ir istoriją.

 
Pilietinės religijos idėja
 

Sąvoka pilietinė religija, be abejo, priklauso Rousseau. Socialinio sandėrio ketvirtos knygos aštuntame skyriuje jis įvardija nesudėtingas pilietinės religijos dogmas: Dievo buvimas, pomirtinis gyvenimas, atlygis už dorybę ir bausmė už ydas, religinio nepakantumo pašalinimas. Visos kitos religinės nuomonės yra už valstybės kompetencijos ribų ir piliečiai jų gali laisvai laikytis. Nors, kiek man žinoma, Amerikos įkūrėjai nevartojo sąvokos pilietinė religija (be to, aš tikrai nesiginčiju dėl konkrečios Rousseau įtakos), yra aišku, kad panašių idėjų, kurios buvo aštuoniolikto amžiaus pabaigos kultūrinio klimato dalis, amerikiečiai jau turėjo. Pavyzdžiui, Franklinas autobiografijoje rašo:

 

Man visada galiojo tam tikri religiniai principai. Pavyzdžiui, aš niekada neabejojau, jog egzistuoja dievybė; jog ji sukūrė pasaulį, kuris valdomas jos apvaizdos; jog daryti žmonėms gera yra labiausiai Dievui priimtina tarnystė; jog mūsų siela nemirtinga; jog už visus nusikaltimus bus baudžiama; jog už dorybę bus atlyginta arba čia, arba anapus. Aš laikau šiuos dalykus esminiais kiekvienoje religijoje ir gerbiu juos; visa tai egzistuoja visose mūsų šalies religijose. Aš jas visas gerbiu, nors ir skirtingai, nes pastebiu, kad jos daugiau ar mažiau susimaišiusios su kitom idėjom, kurios, be jokios tendencijos įkvėpti, skatinti ar įtvirtinti moralumą, iš esmės mus skyrė ir darė nedraugiškus vienus kitiems.

 

Religijos atžvilgiu yra lengva užimti poziciją, kuri iš esmės būtų utilitarinė. Šis aspektas Washingtono atsisveikinimo kalboje (nors tie žodžiai gali būti ir Hamiltono) dar aiškesnis:

 

Religija ir moralė yra nepamainoma atrama visiems polinkiams ir įpročiams, vedantiems į politinį klestėjimą. Juk žmogus veltui apeliuotų į patriotizmą, kuris, be minėtų dalykų, tik sunaikintų svarbiausią žmogiškosios laimės šaltinį, kertinę žmonių ir piliečių pareigos atramą. Tikras politikas, kaip ir pamaldus žmogus, turėtų tai gerbti ir puoselėti. Daugelis negalėtų atsekti visų savo ryšių su asmenine ir visuomenine gerove. Galima tiesiog paprastai paklausti, kuo remtųsi teisės į nuosavybę, reputaciją, gyvybę, be religinės pareigos jausmo padiktuotų priesaikų, kuriomis vadovaujasi teisminių tyrimų teisingumas? Pamėginkim padaryti nedrąsią prielaidą, jog moralę galima išsaugoti be religijos. Kad ir kaip būtų, galima pripažinti patobulėjusio švietimo įtaką savitai struktūrai, tačiau ir supratimas, ir patirtis mums neleidžia tikėtis, jog valstybės moralė galėtų gyvuoti be religinių principų.

 

Yra pagrindo manyti, jog religija, o konkrečiai Dievo idėja, atliko pagrindinį vaidmenį ankstyvosios Amerikos valstybės veikėjų mąstymui.

 

Inauguracinė Kennedy kalba išryškino nepriklausomybės deklaracijos religinį aspektą ir būtų tikslinga įdėmiau pažvelgti į šį dokumentą. Čia esama keturių nuorodų į Dievą. Pirmojoje kalbama apie „gamtos dėsnius ir prigimties Dievą“, kurie visiems žmonėms suteikia teisę į laisvę. Antrojoje – žymus teiginys, jog visi žmonės „yra savo Kūrėjo apdovanoti tam tikromis neatimamomis teisėmis“. Čia Jeffersonas pakloja naujos valstybės teisinį pamatą „aukštesniojo įstatymo“ sąvokai, kuri pati pagrįsta tiek klasikiniu gamtos dėsniu, tiek bibline religija. Trečiojoje apeliuojama į „aukščiausią mūsų ketinimų sąžiningumo teisėją pasaulyje“, o paskutinis nurodo „tvirtą pasitikėjimą dieviškos Apvaizdos apsauga“. Paskutinės dvi nuorodos žymi biblinį istorijos Dievą, kuris teisia pasaulį.

 

Šių religinių sąvokų dažnas vartojimas ankstyvuosiuose oficialiuose dokumentuose žymi jų artimą ryšį su naujos respublikos savivoka. Pavyzdžiui, 1789 m. balandžio 30-osios inauguraciniame Washingtono kreipimesi yra tokie žodžiai:

 

Šioje pirmojoje mano oficialioje kalboje būtų keista ir neteisinga apsieiti be karštų prašymų, nukreiptų į Visagalę Būtybę, kuri viešpatauja visatoje, vadovauja tautų taryboms, kurios apdairi pagalba panaikina kiekvieną trūkumą. Tik Jos palaiminimas pašventina Jungtinių Valstijų žmonių laisves ir gerovę, esminius tikslus, keliamus tų pačių žmonių išrinktai vyriausybei; tik ji leidžia sėkmingai įgyvendinti vyriausybei priskirtas funkcijas, panaudojant kiekvieną administravimo būdą.

 

Jokiam žmogui negali būti uždrausta pripažinti ir garbinti Nematomą Galią***, kuri žmogiškiems reikalams vadovauja daugiau negu Jungtinių Valstijų funkcionieriai. Kiekvienas žingsnis į priekį nepriklausomos nacijos pripažinimo link mums būdavo parodytas Apvaizdos ženklų.

 

Nacija, ignoruojanti paties Dangaus lemtas amžinąsias tvarkos ir teisingumo tiesas, negali tikėtis ir Dangaus palankumo… Šventos nepriklausomybės ugnies ir respublikinio vyriausybės modelio išsaugojimas yra, ko gero, pelnytai laikomas sunkiu, tačiau pagaliau Amerikos žmonių rankoms patikėtu išmėginimu.

 

Šie religiniai sentimentai neapsiriboja prezidento asmeniniais posakiais. Prašyme, adresuotame abiem Kongreso Rūmams, kurį Washingtonas paskelbė pirmaisiais prezidentavimo metais spalio 3 d., siūloma lapkričio 26 d. paskelbti „vieša padėkos ir maldos diena“, t. y. pirmąja konstituciškai pagrįsta Padėkos diena.

 

Žmonių, dėjusiųjų pagrindus valstybingumui, o ypač pirmųjų prezidentų, žodžiai ir darbai sukuria pilietinės religijos, kuri nuo tada pradėta tvirtinti, formą ir toną. Nors daugelis jos dalykų kildinti iš krikščionybės, ši religija aiškiai nėra krikščionybė. Nei Washingtonas, nei Adamsas, nei Jeffersonas savo inauguracinėse kalbose nemini Kristaus; to nedarė ir nė vienas iš paskesnių prezidentų, nors nė vienas jų ir nevengia minėti Dievo(3). Pilietinės religijos Dievas ne tik „unitarinis“, jis taip pat ir griežtas, turintis daugiau bendra su tvarka, teise ir teisingumu, nei su išganymu ir meile. Net jei jis yra kažkiek deistinis, jis jokiu būdu nėra tik stebintis Dievas. Jis domisi istorija ir yra aktyviai į ją įsitraukęs bei ypač aktyviai dalyvauja Amerikos gyvenime. Čia analogija su gamtos įstatymais turi mažiau ką bendra nei su senovės Izraeliu; Amerikos ir Izraelio lyginimas, „amerikietiško Izraelio“ idėja nėra reta(4). Tai, kas buvo numanoma jau cituotuose Washingtono žodžiuose, tampa aiškiai apibrėžta antroje Jeffersono inauguracinėje kalboje. Jis sako: „Man taip pat reikės Būtybės, kurios rankose mes esame, kuri vedė mūsų tėvus, kaip senuosius izraelitus iš jų gimtų žemių, ir atvedė į kylančią su visų gyvenimo būtinybių ir privalumų šalį, malonės.“ Europa yra Egiptas, o Amerika – pažadėtoji žemė. Dievas vedė savo žmones, kurie įkūrė naują socialinės tvarkos tipą, į kurį orientuosis visos tautos(5).

 

Ši tema taip pat nuolat patenka į pilietinės religijos akiratį. Mes jau užsiminėme apie ją nagrinėdami inauguracinę Kennedy kalbą. Vėl ją randame inauguraciniame prezidento Johnsono kreipimesi:

 

Jie – tremtiniai ir išeiviai, drąsūs, bet įbauginti – čia ir atvyko, kad surastų vietą, kur žmogus būtų savo teisių šeimininkas. Jie sudarė sandorą su šia žeme. Suformulavo teisingumo sampratą, kilusią iš laisvės, apribotą sąjungos, kuri įkūnijo vieną dieną įkvėptas visos žmonijos viltis; kuri mus iki šiol įpareigoja. Jei mes laikysimės šios sutarties sąlygų, klestėsime.

 

Taigi, nuo pirmųjų respublikos metų esama tam tikros kolektyviškai institucionalizavusios visumos įsitikinimų, simbolių, ritualų ir pagarbos šventiems reiškiniams. Ši religija, – kitaip jos negalima apibūdinti, – nors ir neprieštaraujanti bei išties turinti daug bendra su krikščionybe, nebuvo nei sektiška, nei jokiu specifiniu aspektu krikščioniška. Nepanašu, jog tuo metu, kai didžioji visuomenės dalis buvo krikščioniška, krikščioniškų nuorodų būtų vengiama sąmoningai, siekiant neužgauti negausios nekrikščioniškos mažumos. Veikiau pilietinė religija išreiškė išankstinį žmonių jausmą, priklausomą nuo susiklosčiusių aplinkybių. Ji atspindėjo tiek jų asmeninę, tiek ir viešąją nuomonę. Pilietinė religija nebuvo ir „apskritai religija“. Kol visuotinumas buvo kai kurių neabejotinai laikomas dorybe, o tai atsispindėjo ir ankstesnėje Franklino citatoje, pilietinė religija įgavo tam tikro specifiškumo, kai tapo Amerikos diskursu. Greičiausiai dėl specifiškumo pilietinė religija buvo apsaugota nuo tuščio formalizmo ir buvo priemonė valstybiniam religiniam supratimui įgyti.

 

Tačiau nei Washingtono, nei Franklino, nei Jeffersono, nei kitų lyderių, išskyrus nebent keletą radikalų, tokių kaip Tomas Paine’as, mintyse pilietinė religija niekada nebuvo krikščionybės pakaitalas. Krikščionybės ir pilietinės religijos funkcijos buvo gana aiškiai atskirtos. Remiantis religijos laisvės doktrina, nepaprastai plati asmeninio pamaldumo ir laisvanoriškos socialinės veiklos sfera buvo palikta bažnyčioms. Tačiau bažnyčios nei kontroliavo valstybės valdžią, nei buvo šios kontroliuojamos. Valstybinė valdžia, kad ir kokios būtų jai atstovaujančiųjų asmeninės religinės pažiūros, vadovaujasi pilietinės religijos taisyklėmis tol, kol turi oficialius įgaliojimus būti valdžioje; mes jau matėme panašių dalykų Kennedy atveju. Toks prisitaikymas neabejotinai išplaukia iš konkretaus istorinio momento bei kultūrinės aplinkos, kurioje dominavo kelios protestantizmo šakos ir švietimas, tačiau, nepaisant vėlesnių kultūrinio bei religinio klimato pokyčių, jis išliko.

 

_____________________________

 

1 Įdomu jau vien tai, kad toks akivaizdus reiškinys prasprūdo iš rimto analitinio akiračio. Iš dalies taip galėjo atsitikti ir dėl šios temos kontroversiškumo. Jau nuo pat devyniolikto amžiaus pradžios konservatyvios religinės ir politinės grupės tvirtino, jog krikščionybė yra valstybinė religija. Kai kurie jų retkarčiais siūlydavo konstitucines pataisas (nesenas 1950 m. matytas pavyzdys), kad aiškiai būtų pripažintas Kristaus suverenumas. Tokių grupių oponentai, gindami bažnyčios ir valstybės atskirties doktriną, atkakliai neigė, jog valstybė ir religija išvis turi bendrumo. Nuosaikieji, svarstydami šį klausimą, reikalavo, jog Amerikos valdžia religinėms grupėms skirtų paramą ir papildomą dėmesį (atleistų nuo mokesčių ir pan.); tai pasitarnavo religijai, tačiau trukdė pozityviai jos institucionalizacijai, kuri mane domina. Iš dalies ši problema buvo palikta nuošalėje dėl savitos vakarietiškos „religijos“ sampratos, nurodančios vienintelį kolektyviškumo tipą, pagal kurį individas vienu metu gali išpažinti vieną vienintelę [religiją]. Anot Durkheimo, bet kokioje grupėje esama religinės dimensijos, tai būtų visiškai akivaizdu Pietų ar Rytų Azijoje, tačiau mums yra svetima. Tai mums ir trukdo įžvelgti mūsų visuomenėje tokių dimensijų.

2 Cit. iš: Herberg W. Protestant-Catholic-Jew. – New York, 1955. – P. 97.

* In God we trust.
** Under God.
3 Visose inauguracinėse kalbose yra minimas Dievas arba esama nuorodų į Jį, tačiau antroji Washingtono kalba yra trumpa (du paragrafai) ir aiškiai tai patvirtinanti. Įdomu tai, jog konkrečiai žodis Dievas pirmą kartą pavartojamas antroje Monroe inauguracinėje kalboje, pasakytoje 1821 m. kovo 5 dieną. Savo pirmojoje inauguracinėje kalboje Washingtonas daro nuorodas į Dievą kalbėdamas apie „Visagalę Būtybę, kuri viešpatauja visatoje“, „didį visuomeninės ir asmeninės gerovės kūrėją“, „Nematomą Galią“ ir „švelnų žmonijos Tėvą“. Johnas Adamsas nurodo Dievą kalbėdamas apie „Apvaizdą“, „viskam viešpataujančią Būtybę“, „tvarkos Globėją“, „teisingumo pagrindą“ ir „padorios laisvės pasaulyje visais amžiais Saugotoją“. Jeffersonas kalba apie „Neribotą Galią, kuri valdo visatą ir lemia jos likimą“ bei „Būtybę, kurios valioje mes esame“. Madisonas kalba apie „Visagalę Būtybę, kurios galia tvarko tautų likimus“ ir „Dangų“. Monroe vartoja „Apvaizdos“ ir „Visagalio“ sąvokas savo pirmojoje inauguracinėje kalboje, o antrojoje pagaliau įvardija „Visagalį Dievą“. Žr.: Inaugural Addresses of the Presidents of the United States from George Washington 1789 to Harry S Truman 1949. – 82nd Congress, 2d Session, House Document No. 540. – 1952.

4 Pavyzdžiui, Pirmos Heverhillio bažnyčios Masačūsetse pastorius Abielis Abbotas 1799 m. sakė Padėkos dienai skirtą pamokslą „Jungtinių Amerikos Valstijų ir senovės Izraelio žmonių panašumai“, kuriame buvo tokia mintis: „Dažnai pastebima, jog Jungtinių Valstijų žmonės yra lengviau sugretinami su senovės izraelitais, nei bet kuri kita tauta pasaulyje. Iš čia dažnas termino „Mūsų amerikietiškas Izraelis“ vartojimas; bendras sutarimas leidžia jį tinkamai vartoti.“ Cit. iš: Kohn H. The Idea of Nationalism. – New York, 1961. – P. 665.

5 Ši moziška analogija buvo populiari jau pačioje respublikos gimimo stadijoje; ji atsispindi ir Franklino bei Jeffersono siūlytuose Jungtinių Amerikos Valstijų antspaudo variantuose. Drauge su Adamsu jie sudarė trijų narių komitetą, kuris 1776 m. liepos 4 dieną kontinentinio kongreso [Continental Congress] buvo įpareigotas pateikti idėją naujai emblemai. „Franklinas pasiūlė emblemoje pavaizduoti Mozę, lazda perskiriantį Raudonąją jūrą, ir jos vandenų užliejamą faraoną bei užrašyti moto „Priešinimasis tironams yra paklusnumas Dievui“. Jeffersonas pasiūlė pavaizduoti Izraelio palikuonis dykumoje bei užrašą „debesies vedami dieną, naktį – ugnies stulpo“.“ Stokes A. P. Church and State in the United States. – Vol. 1. – New York, 1950. – P. 467–468.

 

Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 12 (gruodis)  

 

Skaityti toliau