tekstai.lt

Robert N. Bellah. Pilietinė religija Amerikoje (2)

robert bellah
robert bellah
      Tęsinys. Skaityti pradžią

 

      Pilietinis karas ir pilietinė religija

 

Iki pilietinio karo amerikietiška pilietinė religija susitelkė ties įvykiais, susijusiais su nepriklausomybės išsikovojimu, į kurį buvo žiūrima kaip į pagrindinį egzodo iš senųjų šalių, esančių už vandenynų, veiksmą. Nepriklausomybės deklaracija ir konstitucija buvo tarsi šventieji raštai, o Washingtonas – Dievo paskirtasis Mozė, išlaisvinęs savo žmones iš tironijos gniaužtų. Pilietinis karas, kurį Sindey Meadas vadina „Amerikos istorijos centru“6, buvo antras didis, taip giliai susijęs su valstybine savimone, įvykis, kurį irgi reiktų apibūdinti pagal pilietinės religijos kontekstą. 1835 m. Tocqueville’is rašė, kad Amerikos respublika niekada neturėjo rimtų išmėginimų, kad pergalė Nepriklausomybės kare buvo pasiekta veikiau dėl stipraus sąjungininko palaikymo bei britams nepalankios padėties pasaulyje, o ne dėl amerikiečių karinio galingumo. Tačiau 1861 m. atėjo išties rimtų išmėginimų metas. Pilietinis karas buvo ne tik tragiška brolžudiška kova, bet ir vienas kruviniausių devynioliktame amžiuje karų; jame žuvo daug daugiau amerikiečių, nei bet kada anksčiau.

 

Karas iškėlė giliausius valstybinio masto klausimus. Žmogus, ne tik juos suformulavęs, bet ir savo asmeniu amerikiečiams įkūnijęs jų prasmę, buvo Abrahamas Lincolnas. Jo supratimu, pagrindinė problema buvo ne vergovė, bet tai, „ar ši nacija, ar bet kuri kita nacija gali ilgai gyvuoti tokia susivokusi ir tokia atsidavusi“. 1861 m. vasario 22 d. Filadelfijoje, Nepriklausomybės salėje, jis pasakė:

 

Visi politiniai sentimentai, kuriuos turiu ir kiek galiu juos atsekti, kilo iš sentimentų, atsiradusių čia, bei buvo pasauliui perduoti iš šios salės. Visi mano jausmai, susiję su politika, yra išaugę iš sentimentų, įkūnytų Nepriklausomybės deklaracijoje7.

 

Dažnai Jeffersono frazės ataidi Lincolno kalbose. Jo tikslas pirmiausia buvo išlaikyti sąjungą – ne vien dėl pačios Amerikos, bet ir dėl Amerikos reikšmės visam pasauliui. Ši mintis ryškiai atskleista paskutinėje Getisburgo kalbos frazėje.

 

Tačiau neišvengiamai buvo susidurta su vergovės, kaip gilesnės konflikto priežasties, problema. Antroje inauguracinėje Lincolno kalboje vergovė sugretinta su karu:

 

Jei mes manytume, kad vergovė Amerikoje yra viena iš blogybių, kuri Dievo apvaizdos dėka ir turėjo būti bei tęstis Jo numatytą laiką, bet dabar ją Jis nori pašalinti, ir kad dabar Jis duoda ir šiaurei, ir pietums baisų karą kaip bausmę tiems, pas kuriuos ta blogybė atėjo, ar pastebėtume dėl to bet kokį nuklydimą nuo šių dieviškųjų atributų, kuriuos tikintieji gyvuoju Dievu visada priskiria Jam? Pasikliaudami tikimės, karštai meldžiamės, kad ši galinga karo rykštė kuo greičiau liautųsi žiauriai plakusi. Bet, jei Dievo valia tokia, kad ji nesiliaus tol, kol visas per du šimtus penkiasdešimt metų neatlygintino triūso vergų sukrautas turtas dings, kol kiekvienas kraujo lašas, ištryškęs nuo botago kirčio, nebus atlygintas kalavijo kirčiais, kaip buvo pasakyta prieš tris tūkstančius metų, tai ir dabar turi būti pasakyta, kad „Viešpaties sprendimai yra ir teisingi, ir teisūs“.

 

Jis pabaigia jei ne atpirkimo, tai sutaikymo gaida – „Be piktų ketinimų niekam, su geraširdiškumu visiems…“ Nuo Pilietinio karo į pilietinę religiją įsijungia naujos mirties, aukos ir atgimimo temos. Tai simbolizuoja Lincolno gyvenimas ir mirtis. Šitai niekur ryškiau nėra atskleista nei Getisburgo kalboje, kurią galima laikyti linkolniško Naujojo Testamento dalimi tarp pilietinių raštų. Neseniai Robertas Lowellis jo kalbose išryškino „reikalaujantį dėmesio gimimo įvaizdžių vartojimą“, išimtinai skirtą „šiems pagerbtiems žuvusiesiems“: „duotas vaisius“, „išreikštas“, „sukurtas“, „naujas laisvės gimimas“. Jis tęsia sakydamas:

 

Getisburgo kalba yra simbolinis ir sakramentinis įvykis. Gerai parinktiems jos žodžiams būdingas logiškas, iš tiesų prozinis trumpumas… Savo kalboje Lincolnas simboliškai miršta, taip, kaip iš tikrųjų miršta Sąjungos kareiviai, taip, lyg jis pats turėtų greitai mirti. Savo žodžiais jis suteikė kovos laukui simbolinę reikšmę, kurios stigo. Mums ir mūsų šaliai jis paliko Jeffersono laisvės idealus bei lygybę, susietą su krikščionišku mirties ir atgimimo aukojimo aktu. Aš tikiu, šitai turi prasmę, pakylančią virš sektos ar religijos, virš taikos ir karo. Dabar tai mūsų gyvenimo, kaip iššūkio, kliūties ir vilties dalis8.

 

Lowellis, išryškindamas krikščioniško simbolizmo kokybę, yra visiškai teisus, taip pat jis teisus ir neigdamas bet kokias sektiškas implikacijas. Ankstyvasis pilietinės religijos simbolizmas buvo hebrajiškas, be jokios specifinės žydiškos prasmės. Getisburgo simbolizmas („…tie, kurie atidavė savo gyvybes, kad išliktų gyva nacija“) yra krikščioniškas, nors ir neturįs nieko bendra su krikščioniška bažnyčia.

 

Lincolnas gana anksti simboliškai palygintas su Jėzumi. Herdonas, Lincolno teisės partneris, rašė:

 

Penkiasdešimt metų Dievas vedė Abrahamą Lincolną per išmėginimus. Jis darė tai, kad išbandytų Abrahamą, kad išgrynintų jį savo tikslams. Tai Lincolną padarė nuolankų, jautrų, susilaikantį, užjaučiantį kenčiančius, malonų, tolerantišką, praplėtė, pagilino ir išplėtė visą jo prigimtį. Tai darė jį kilniausiu ir mieliausiu asmeniu po Jėzaus Kristaus… Aš tikiu, kad Lincolnas buvo Dievo išrinktasis9.

 

Tokiu krikščionišku archetipu Lincolnas, „mūsų prezidentas-kankinys“, buvo prilygintas žuvusiesiems kare, kurie „atidavė paskutinę didžiausią auką“. Aukos tema yra neištrinamai įrašyta į pilietinę religiją.

 

Naujasis simbolizmas greit įgavo ir fizinių, ir ritualinių išraiškų. Daugybei žuvusiųjų kare buvo įsteigta nemažai valstybinių kapinių. Vienos jų, Getisburgo valstybinės kapinės, kurias žymusis Lincolno kreipimasis paskatino įkurti, buvo nustelbtos nebent tik Arlingtono valstybinių kapinių. Pastarųjų atsiradimas Lee dvare, kitame upės krante nuo Vašingtono, buvo kažkiek spontaniškas, iš dalies ir dėl to, kad Lee šeima niekaip negalėjo jo atgauti10, šios kapinės palaipsniui tapo vienu gerbiamiausių pilietinės religijos paminklų. Kapinėse buvo paliktas sklypas ne vien tik žuvusiesiems konfederatams, bet ir visiems žuvusiesiems paskesniuose Amerikos karuose. Šioje vietoje po Pirmojo pasaulinio karo atsirado naujas svarbus simbolis – nežinomo kareivio kapas; vėliau šiose kapinėse atsirado dar vieno nužudyto prezidento kapas ir simbolinė amžinoji ugnis.

 

Atminimo diena, kilusi iš Pilietinio karo, suteikė mūsų anksčiau diskutuotoms temoms ritualinę išraišką. Amerikos miestuose ir miesteliuose žuvusiųjų Atminimo dienos šventimas, – tai puikiai išanalizavo Lloydas Warneris, – yra svarbus įvykis visai bendruomenei, stiprinančiai pasiaukojimo dvasią bei amerikietišką viziją11. Panašiai kaip ir Padėkos diena, kuri galutinai kaip kasmetinė valstybinė šventė institucionalizavosi tik Lincolnui prezidentaujant, ji skirta šeimai integruoti į pilietinę religiją. Taigi Atminimo diena pasitarnavo vietinėms bendruomenėms integruotis į valstybinį kultą. Šios dvi ir kartu mažiau religiška Liepos ketvirtoji bei mažesnės Veteranų dienos ir Washingtono bei Lincolno gimtadienių iškilmės yra pagrindinės kasmetinio pilietinės religijos kalendorinės šventės. Ir visuomeninių mokyklų sistemos kontekstas yra ypač svarbus kultinio pilietinio ritualo šventimui.

 

Ši sistema įkūnija ir įvardija kažką, kas tampa tik pusiau sąmoninga, nors, įdėmiau pažvelgus, ir gana atvira, o tokia padėtis suteikia rizikos duomenims iškraipyti. Tačiau įkūnijimas ir įvardijimas jau prasidėjo. „Religijos apskritai“, „amerikietiško gyvenimo būdo religijos“ ar „amerikietiško šintoizmo“ kritikai iš tiesų kalbėjo apie pilietinę religiją. Kaip ir įprasta religinėje polemikoje, jų vertinimo kriterijai rėmėsi tuo, kas geriausia jų pačių religinėse tradicijose ir kas tipiškai blogiausia pilietinės religijos tradicijoje. Prieštaraudamas šiai kritikai aš turėčiau pasakyti, kad pilietinė religija yra nuoširdus suvokimas visapusiškos ir transcendentinės religinės realybės, kuri, galima sakyti, buvo apreikšta per Amerikos žmonių patirtį. Panašiai kaip ir visos religijos, ji patyrė įvairių deformacijų bei demoniškų iškraipymų. Geriausia tai, jog ji nebuvo nei tiek visuotinė, kad joje stigtų kandžių atitikmenų Amerikos gyvenimui įvardyti, nei tiek konkreti, kad būtų pakeitusi Amerikos visuomenėje universalias žmogiškas vertybes. Aš visai nesu įtikintas, jog bažnyčių lyderiai atstovavo aukštesniam religinio įžvalgumo lygmeniui nei pilietinės religijos šaukliai. Reinholdas Niebuhras apie Lincolną, kuris niekad nepriklausė jokiai bažnyčiai, bet pilietinei religijai reprezentavo puikiausiai, šitaip kalba:

 

Abrahamo Lincolno religijos analizė šio laikotarpio ir šių vietų tradicinės religijos kontekste bei jo polemika apie vergiją, kuri temdė religinį gyvenimą prieš ir per Pilietinį karą, verčia daryti išvadą, jog Lincolno religiniai įsitikinimai buvo gilesni ir tyresni ne tik už politinių, bet ir už religinių to laiko lyderių įsitikinimus12.

 

Galbūt religinių kritikų tikrasis priešiškumas buvo nukreiptas ne tiek prieš pilietinę religiją, kiek prieš jos besiskverbiančią ir siekiančią dominuoti bažnytinės religijos sferoje įtaką. S. M. Lipsetas neseniai įrodė, kad amerikiečių religijoje, bent jau nuo devyniolikto amžiaus pradžios, veikiau vyravo aktyvistinės, moralistinės bei socialinės, nei kontempliatyvios, teologinės ar vidinės dvasinės nuotaikos13. Tocqueville’is apie Amerikos bažnytinę religiją kalbėjo kaip apie „politi-nę instituciją, kuri prisideda prie demokratinės amerikiečių respublikos įtvirtinimo“14, ji tai daro palaikydama tvirtą moralinę darną tarp nuolatinių politinių vaidų. 1902 m. Henry Bargy Amerikos bažnytinę religiją pavadino „la poésie du civisme“15. Teisybė, kad Amerikoje religijos ir politikos santykis išlaiko pusiausvyrą. Tai daugiau priklauso nuo dominuojančios tradicijos. Tocqueville’is rašė:

 

Didžioji britiškos Amerikos dalis buvo apgyvendinta žmonių, patyrusių popiežiaus valdžios spaudimą, ir dėl to nebenorinčių išvis pripažinti jokios religinės viršenybės: į Naująjį pasaulį jie su savimi atsivežė krikščionybės formą, kurios aš negaliu geriau apibūdinti, kaip tik pavadindamas ją demokratijos ir respublikos religija16.

 

Bažnyčios netrukdė nei Revoliucijai, nei demokratinėms institucijoms kurtis. Net jei kai kurios jų ir prieštaravo visiškam religinės laisvės institucionalizavimui, galutinį jo rezultatą priėmė palankiai ir be ancien régime (senojo režimo) nostalgijos. Amerikos pilietinė religija niekada nebuvo antiklerikalinė ar karingai sekuliari. Priešingai, ji buvo selektyviai pasiskolinta iš religinės tradicijos, todėl vidutinis amerikietis tarp jų nematė jokios prieštaros. Pilietinė religija galėjo rastis be didesnės trinties su galingais bažnytiniais nacionalinio solidarumo principais ir mobilizuoti gilius asmeninės motyvacijos lygmenis valstybiniams tikslams pasiekti.

 

Šio laimėjimo jokiu būdu negalima laikyti savaime suprantamu. Atrodytų, jog pilietinės religijos problema yra gana visuotinė moderniose visuomenėse, ir būdai, kuriais ši problema sprendžiama ar nesprendžiama, turės atoveiksmį daugelyje sferų. Tereikia prisiminti Prancūziją, kad pamatytume, kaip skirtingai tokie reikalai gali būti sprendžiami. Prancūzijos revoliucija buvo antiklerikališka ir bandė įvesti antikrikščionišką pilietinę religiją. Šiuolaikinėje Prancūzijos istorijoje visais atžvilgiais dunksojo didžiulė praraja tarp katalikiškų simbolių ir 1789 metų simbolizmo.

 

Amerikos pilietinė religija vis dar sėkmingai gyvuoja. [1963-iaisiais] mes galėjome stebėti, kaip pasiaukojimo tema per sąsajas su mūsų nužudytojo prezidento laidotuvėmis buvo atgaivinta. Amerikietiško Izraelio tema aiškiai atsispindi tiek Kennedy Naujųjų ribų, tiek Johnsono Didžiosios visuomenės idėjose. Leiskite man pateikti neseną pavyzdį, kaip pilietinė religija leidžia mobilizuoti pagalbą valstybiniams tikslams pasiekti. 1965 m. kovo 15 dieną prezidentas Johnsonas prašė Kongreso priimti stiprų balsavimo teisių bilį. Kalbos pradžioje jis pasakė:

 

Mes retai susiduriame su iššūkiu, ne tiek mūsų vystymuisi ar turtingumui, mūsų gerovei ar saugumui, kiek veikiau mūsų mylimos valstybės vertybėms, tikslams ir prasmei.

 

Klausimas dėl Amerikos juodaodžių lygiateisiškumo yra šito išdava. Ar mes būtume kiekvieno priešo sumušami, ar padvigubinę savo gerovę užkariautume žvaigždes, neišsprendę šios problemos mes ir kaip žmonės, ir kaip valstybė liktume pralaimėję.

 

Visai šaliai ir kiekvienam asmeniui sakau „ką žmogus laimėtų, jei pelnytų visą pasaulį, bet prarastų savo sielą“.

 
O baigė kalbą taip:
 

Didžiajame Jungtinių Valstijų antspaude virš piramidės lotyniškai parašyta: „Dievas savo pažadu suteikė mums malonę.“

 

Dievas neglobos visų mūsų žingsnių. Tai veikiau mūsų pareiga paklusti visiškai Jo valiai. Aš galiu tiktai tikėti, jog Jis išties supranta ir kad tikrai savo pažadu suteiks malonę tam, ką mes šį vakarą pradedame17.

 

Pilietine religija remtasi ne tik dėl garbingų dalykų. Valstybės viduje, amerikietiško legiono tipo ideologija, kuri saugo Dievą, šalį ir vėliavą, dažnai buvo naudojama užsipuolant nonkonformistines bei liberalias idėjas ir įvairias kitas grupes. Vis dėlto sunku vadovautis Jeffersono ir Lincolno žodžiais, siekiant specialių interesų ar bandant apriboti asmens laisvę. Vergovės šalininkai prieš Pilietinį karą atmetė idėjas apie Nepriklausomybės deklaraciją. Kai kurie jų visiškai atsisuko ne tik prieš džefersonišką demokratiją, bet ir prieš Reformacijos religiją; jie svajojo apie pietuose dominuosiantį viduramžišką riteriškumą ir monarchiją, paremtą Dievo teise18. Viso šiandien atsiskleidžiančio radikalios teisės religingumo kontekste jų santykis su pilietine religija yra trapus, panašėjantis ir į Johno Bircho draugijos užsipuolimus prieš patį Amerikos demokratijos simbolį.

 

Turint galvoje Amerikos vaidmenį pasaulyje, išsigimimo pavojai yra didesni, o įdiegti tradicijos saugikliai – silpnesni. Amerikietiško Izraelio tema kone nuo pat pradžių buvo bandymas pateisinti mūsų istorijoje buvusį gėdingą elgesį su indėnais. Tai galima atvirai ir besąlygiškai sujungti su deklaruojama lemties idėja, kuri naudota įteisinti keletą devyniolikto amžiaus pradžios imperializmo įvykių. Niekada nebuvo didesnio pavojaus nei šiandien. Problema ne tiek imperialistinė ekspansija, dėl kurios mes esame kaltinami, kiek tendencija suvienodinti visas pasaulio vyriausybes ar partijas, kurios, apeliuodamos į laisvų institucijų ir demokratinių vertybių sampratą, rėmė mūsų tiesioginius veiksmus ar atsiliepė į mūsų pagalbos šauksmus. Valstybės, šiuo metu esančios „mūsų pusėje“, pasidarė „laisvojo pasaulio“ dalimi. Represinė ir nestabili karinė diktatūra Pietų Vietname tapo „laisvų Pietų Vietnamo žmonių vyriausybe“. Dėl to Amerikos, vadinamos Naująja Jeruzale ir „paskutine viltimi žemėje“, vaidmuo taip pat yra ir tokių vyriausybių gynimas tiek pinigais, tiek galiausiai ir krauju. Kai mūsų kareiviai išties pradeda žūti, atsiranda galimybių, apeliuojant į didžiąją pasiaukojimo temą, savotiškai pašventinti kovą. Didesnei Amerikos žmonių daliai, kuri negali tiksliai žinoti, ar žmonės Pietų Vietname (ar kur kitur) yra „laisvi, kaip ir mes“, tokie argumentai yra įtikinantys. Laimei, prezidentas Johnsonas neakcentavo, jog „Dievas savo pažadu suteikė mums malonę“ dėl Vietnamo. Bet kiti tuo neabejoja. Pilietinę religiją išmankštino ilgalaikis spaudimas priimti žmogišką sprendimą dėl elgesio su Amerikos juodaodžiais, o tai buvo mūsų didžiausia vidinė problema. Ji primena, koks svarbus gali būti mūsų vaidmuo pasaulyje apskritai ir ar galime mes tvirtai kovoti už, Johno F. Kennedy žodžiais, „mūsų protėvių turėtus revoliucinius įsitikinimus“.

 

Pilietinė religija daro įtaką, kai nagrinėjamos opiausios šiandienos moralės ir politikos problemos. Bet tuo pat metu ją yra apėmusi tam tikra teorinė ir teologinė krizė, kuri šiuo metu dar nenujaučiama. Nuo pat pradžių ir iki šios dienos centrinis pilietinės religijos simbolis aiškiai buvo „Dievas“. Tai – pagrindinis ne tik pilietinės religijos, bet ir judaizmo bei krikščionybės simbolis. Aštuoniolikto amžiaus gale tai nekėlė problemos; net Tomas Paine’as, priešingai nei pavydintys jam, nebuvo ateistas. Visiškai visiems, nesvarbu, kokiai bažnyčiai ar sektai priklausantiems, Dievo idėja yra priimtina. Tačiau šiandien, kaip yra pripažinęs net „Time“, žodžio Dievas prasmė bet kuriuo atveju nėra tokia jau aiški ir akivaizdi. Pilietinė religija neturi suformuluoto savo tikėjimo išpažinimo. Mes turėjome prezidentą kataliką, įmanomas dalykas, kad galėtume turėti ir žydą. Bet ar mūsų prezidentu galėtų būti agnostikas? Ar galėtų žmogus, kuriam kiltų sąžinės skrupulų vartoti žodį Dievas taip, kaip jį vartojo Kennedy ar Johnsonas, būti išrinktas vyriausiuoju mūsų šalyje? Jei visą Dievo simbolizmą reikėtų performuluoti, pilietinėje religijoje atsirastų akivaizdžių, dar ne taip seniai paplitusių šioje valstybėje, liberalaus susvetimėjimo ir fundamentalistinio sąstingio pasekmių. Pilietinė religija yra bendras gilios vakarietiškos religinės pareigos, filosofinės tradicijos ir plačiai paplitusių paprastų amerikiečių įsitikinimų artikuliacijos taškas. Dar negreit suprasime, kaip gilėjanti teologinė krizė gali paveikti šios artikuliacijos ateitį.

 
Trečias išmėginimas
 

Darant išvadas verta pilietinę religiją susieti su svarbiausia situacija, kurioje mes kaip amerikiečiai dabar esame; aš ją pavadinčiau trečiu išmėginimu. Pirmasis buvo susijęs su nepriklausomybės klausimu, ar mes galime ir turime patys tvarkyti savo reikalus. Antrasis išmėginimas buvo susijęs su vergovės problema, kuri savo ruožtu buvo tik labiausiai akis draskantis, platesnės problemos, t. y. visiško demokratijos institucionalizavimo mūsų šalyje aspektas. Mes dar nesame iki galo išsprendę antrosios problemos, nors savo labui turime pasakyti, kad mums labai sekėsi. Tačiau mes patyrėme trečią didelę problemą, sukėlusią trečią didžiąją krizę, kurios apimti dabar esame. Tai atsakingo elgesio revoliucingame pasaulyje, siekiančiame išlaikyti daugelį ir materialių, ir dvasinių dalykų, kuriuos jau esame įgiję, problema. Amerikiečiai nuo pat pradžių žinojo, kokią atsakomybę ir reikšmę visam pasauliui turi mūsų respublikos eksperimentas. Pirmoji naujos nacijos politinė poliarizacija buvo paveikta mūsų požiūrio į Prancūzijos revoliuciją. Tačiau tuo metu mes buvome menki ir silpni, o „vėlimasis į užsienio reikalus“ atrodė grasinąs mūsų gyvybiškumui. Per paskutinį amžių mūsų svarba pasauliui nebuvo pamiršta, tačiau mūsų vaidmuo buvo regimas kaip pavyzdinis. Mūsų demokratinė respublika vien savo atsiradimu pašalino tironiją. Išsyk po Pirmojo pasaulinio karo mes buvome beprisiimą kitokį vaidmenį pasaulyje, bet vėliau jo atsisakėme.

 

Po Antrojo pasaulinio karo laikytis senojo modelio tapo nebeįmanoma. Nuo Roosevelto kiekvienas prezidentas vis ieškojo naujo veiklos pasaulyje modelio, kuris atitiktų mūsų galią ir įsipareigojimus. Per Trumano ir Johno Fosterio Dulleso periodus į šį modelį buvo žiūrima kaip į didžiąją manichėjistišką Rytų ir Vakarų konfrontaciją, konfrontaciją tarp demokratijos ir „klaidingos komunizmo filosofijos“, kuri paveikė ir inauguracinės Trumano kalbos struktūrą. Tačiau per paskutinius Eisenhowerio prezidentavimo metus bei po vėlesnių dviejų prezidentų politikos toks modelis ėmė keistis. Imta manyti, kad didžiosios problemos kyla ne vien tik dėl piktų kokios nors žmonių grupės kėslų, bet ir dėl kur kas sudėtingesnių bei įvairesnių priežasčių. Kennedy tai buvo kova ne tiek su konkrečiais žmonėmis, kiek su „bendrais žmogaus priešais: tironija, skurdu, ligomis ir pačiu karu“.

 

Tačiau, vadovaudamiesi vis sudėtingesnėmis savęs ir mūsų pasaulio suvokimo koncepcijomis, mes, nors niekas iš tiesų to ir nesitikėjo, suklupome įsiveldami į karines konfrontacijas ir pajutome, jog mūsų garbė atsidūrė pavojuje. Šiame netikrumo pilname laike buvome linkę labiau pasikliauti savo triuškinančia fizine galia nei protu ir iš dalies pasidavėme šiai pagundai. Kai mūsų grėsminga galia neatnešė staigios sėkmės, išmušti iš vėžių ir netekę pasitikėjimo, atsidūrėme prie giliausios bedugnės krašto.

 

Negaliu nepacituoti Robinsono Jefferso, kurio poezija šiems laikams, regis, labiau tinka, nei tam metui, kai buvo rašyta, minties:

 

O nelaimingoji šalie, kokie sparnai tave nešioja!..

Rauda (dažnai ji žmogų lydi), rauda dėl priemonių baisios didybės,

dėl priežasčių, kvailai juokingų, dėl sutepto krauju patoso pasekmių sunkių.

 

Tačiau kaip ir anksčiau panašiais atvejais mes šalia turime pranašiškomis savybėmis pasižymintį žmogų, kuris, be Jeffersui būdingo kandumo ir mizantropijos, kviečia, kaip kadaise ir Lincolnas kvietė, naciją apsispręsti:

 

Kai nacija turi daug galios, bet mažai pasitikėjimo savimi, labai tikėtina, kad jos elgesys gali pradėti kelti pavojų ir jai pačiai, ir kitoms tautoms.

 

Neabejotinai Amerika po truputį ima klupti dėl iš galios kylančios arogancijos, kuri praeityje kišo koją, silpnino, o kai kuriais atvejais ir sunaikindavo didžias tautas.

 

Jei karas ir toliau nesiliaus bei plėsis, jei šis fatališkas procesas tęsis įgaudamas vis didesnį pagreitį, kol Amerika taps, – kokia dabar nėra ir niekada anksčiau nebuvo, – neribotos galios siekiančia imperija, vadinasi, Vietnamas bus atnešęs išties didelių ir tragiškų pasekmių.

 

Aš netikiu, kad taip atsitiks. Būdamas labai susirūpinęs, vis dėlto viliuosi ir net esu tikras, kad Amerika, vadovaudamasi savo demokratinėmis ir humaniškomis tradicijomis, įgaus išminties, kuri prilygs jos jėgai19.

 

Be žinojimo, jog mūsų tauta yra pavaldi aukštesnei jėgai, pilietinės religijos tradicija būtų išties pavojinga. Laimei, niekada netrūko pranašaujančių balsų. Mūsų nūdienos padėtis verčia prisiminti Meksikos–Amerikos karą, kuriam Lincolnas, kaip ir daugelis kitų, nepritarė. Pilietinio nepaklusnumo dvasią, kurią šiandien skleidžia judėjimas už pilietines teises bei Vietnamo karo priešininkų gretos, aiškiai pabrėžė jau Henry Davidas Thoreau: „Jei įstatymas yra toks, kad reikalauja būti neteisingam kito žmogaus atžvilgiu, tada aš sakau – nusiženk įstatymui. Aš priminčiau savo bendrapiliečiams, kad jie pirmiausia yra žmonės, o tik po to amerikiečiai“20. Tai turi būti esminis bet kokių adekvačių ketinimų ir veiksmų principas per trečią mūsų išmėginimą. Kaip amerikiečiai, mes pasaulyje esame gerbiami, tačiau teisiami būsime kaip žmonės.

 

Pagrindiniai Amerikos pilietinės religijos simboliai, kaip matėme, ateina iš pirmo ir antro išmėginimo laikų. Abejotina, jog trečio išmėginimo sėkminga baigtis – gyvybingos ir sklandžios pasaulio tvarkos atsiradimas – leistų rastis naujai simbolinių formų sistemai. Kol kas Jungtinės Tautos dar neturi tiek galios, kad taptų tokio kulto objektu, tačiau tikros tarpvalstybinės valdžios atsiradimas galėtų tai pakeisti. Manau, jog į mūsų pilietinę religiją yra būtina įtraukti esminių tarptautinio simbolizmo elementų. Geriausia, jei visa tai leistų Amerikos pilietinei religijai tapti naujos pasaulinės pilietinės religijos dalimi. Bergždžia spėlioti, kokių formų galėtų įgauti tokia pilietinė religija, tačiau aišku, kad ji neišsitektų vien tik biblinės religijos sferoje. Laimei, kol Amerikos pilietinė religija pasižymi ne tiek Amerikos nacijos garbinimu, kiek amerikietiškos patirties suvokimu aukščiausios ir visuotinės tikrovės šviesoje, reorganizacija, kurios galėtų pareikalauti naujai susiklosčiusi situacija, nesutrikdytų Amerikos pilietinės religijos tęstinumo. Pasaulinę pilietinę religiją reikėtų suvokti ne kaip Amerikos pilietinės religijos paneigimą, bet kaip jos įgyvendinimą. Tokie siekiai iš pat pradžių ir buvo Amerikos pilietinės religijos eschatologinė viltis. Tai neigti reikštų neigti ir pačios Amerikos prasmę.

 

Po kiekvienu pilietinės religijos teiginiu glūdi bibliniai archetipai: išėjimas, išrinktoji tauta, pažadėtoji žemė, Naujoji Jeruzalė, mirties auka ir prisikėlimas. Tačiau sykiu ji yra amerikietiška ir nauja. Ji turi pranašų bei kankinių, šventų įvykių bei šventų vietų, iškilmingų ritualų bei simbolių. Rūpinasi, kad Amerikos visuomenė maksimaliai, kiek leidžia žmonių jėgos, vykdytų Dievo valią bei būtų pavyzdys visoms tautoms.

 

Dažnai pilietine religija buvo naudojamasi, o ir šiandien ja prisidengiama tarsi apsiaustu, slepiant siaurus interesus ir nesveikas aistras. Ji, kaip ir kiekvienas gyvas tikėjimas, turi atitikti visuotinius standartus ir nuolat keistis. Tačiau neaišku, ar ji pajėgi tobulėti ir kelti naujų įžvalgų.

 

Pilietinė religija nepriima sprendimų už mus. Ji palieka mums moralinį dviprasmiškumą, neatima iš mūsų atsakomybės, kaip iš, taikliu Lincolno apibūdinimu, „beveik išrinktosios tautos“. Tai – moralinės ir religinės patirties palikimas, iš kurio mes, spręsdami ateities uždavinius, vis dar galime daug pasimokyti.

 

___________________________

 

6 Mead S. The Lively Experiment. – New York, 1963. – P. 12.

7 Cit. iš: Goodhart A. L. in Nevins A. (ed.). Lincoln and the Gettysburg Address (Urbana, III, 1961). – P. 39.

8 Ten pat. – P. 88–89.

9 Cit. iš: Eddy Sh. The Kingdom of God and the American Dream. – New York, 1941. – P. 162.

10 Decker K. and McSween A. Historic Arlington. – Washington, D.C., 1892. – P. 60–67.

11 Warneris atskleidžia Atminties dienos šventės įvairiapusiškumą: „Šventas simbolinis elgesys Atminties dieną, kurios minėjimuose dalyvauja gausybė miesto organizacijų, paprastai dalijamas į keturis etapus. Daugelį skirtingų ritualų, kuriuos įvairios bendrijos skirdavo mirusiesiems paminėti, bei su tuo susijusią veiklą galima sieti su vėlesniais Atminties dienos įvykiais. Antrą etapą sudaro trijų keturių savaičių pasirengimas ceremonijai bei kai kurių bendrijų vieši ritualai. Trečiąjį – gausybė atliekamų ritualų kapinėse, bažnyčiose bei bendrijų patalpose. Šie ritualai sudaryti iš iškilmingų kalbų bei smarkiai ritualizuoto elgesio. Jie trunka dvi dienas ir pasiekia kulminaciją ketvirtame, paskutiniame etape, kada Atminties dienos popietę visi atskirų iškilmių dalyviai susirenka verslo rajono centre. Per miestą traukia įvairių organizacijų narių, pasipuošusių uniformomis arba kitais atitinkamais ženklais eisenos, kurios aplanko laikomas šventomis vietas ir didvyrio mirtimi mirusiųjų paminklus, bei galiausiai atžygiuoja į kapines. Čia atliekama daugybė simbolinę reikšmę turinčių ir formalizuotų ceremonijų.“ Šių ceremonijų metu Lincolnas ir sakė nuolat čia cituojamą Getisburgo kalbą. Warner L. W. American Life. – Chicago, 1962. – P. 8–9.

12 Niebuhr R. The Religion of Abraham Lincoln. Nevins (ed.), op. cit. – P. 72. J. Wolfas iš Kembridžo vyskupijos Teologinės mokyklos Masačūsetse rašo: „Lincolnas, – ne kaip doktrinos sistemos narpliotojas tikrąja prasme, ne kaip kokios nors denominacijos apologetas, bet kaip žmogus, matantis Dievo rankos veikimą tautų reikaluose, – yra vienas geriausių Amerikos teologų. Panašiai ir Izraelio pranašai kritikavo savo laikotarpio įvykius iš Dievo, susirūpinusio esama padėtimi ir apreiškiančio Savo valią jų kalbose, perspektyvos. Lincolnas yra vienas nūdienos Dievo pranašų“ (p. 24).

13 Lipset S. M. Religion and American Values. – Chapter 4. – The First New Nation. – New York, 1964.

14 Tocqueville A. de. Democracy in America. – Vol. 1. – New York, 1954. – P. 310.

15 Bargy H. La Religion dans la Société aux Etats-Unis. – Paris, 1902. – P. 31.

16 Tocqueville A. de. Democracy in America. – P. 311. Vėliau jis rašo: „Jungtinėse Valstijose daugumos piliečių religija yra respublikos religija. Kadangi ji priima ano pasaulio tiesas – asmeninę atsakomybę [private judgement], tai ir politikoje rūpesčiai dėl žemiškų interesų yra paliekami sveikai žmonių nuovokai. Dėl to kiekvienas žmogus yra laisvas pasirinkti kelią, kuris, jo manymu, atves jį pas Dievą [to heaven], lygiai kaip įstatymas suteikia teisę kiekvienam piliečiui balsuoti už tokią vyriausybę, kokią jis nori matyti“ (p. 436).

17 U.S., Congressional Record, House. – 15 March, 1965. – P. 4924, 4926.

18 Žr.: Hartz L. The Feudal Dream of the South. – Part 4 // The Liberal Tradition in America. – New York, 1955.

19 Senatoriaus J. Williamo Fulbrighto 1968 m. balandžio 28 d. kalba, išspausdinta „The New York Times“ 1968 m. balandžio 29 d. numeryje.

20 Cit. iš: Arieli Y. Individualism and Nationalism in American Ideology. – Cambridge, Mass., 1964. – P. 274.

 

Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 12 (gruodis)