tekstai.lt

Po žodžiais ir virš žodžių… Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai

algirdas julius greimas
algirdas julius greimas
      Publikuojame dviejų bičiulių, semiotiko Algirdo Juliaus Greimo ir architektės menininkės Aleksandros Kašubienės, laiškų pluoštą iš spaudai rengiamos knygos „Laiškai: A. J. Greimas ir Aleksandra Kašubienė, 1988 06 20 – 1992 01 25“ (leidykla „Baltos lankos“). Laiškai spausdinami chronologiškai, neišlaikant susirašinėjimo vientisumo, kalba beveik netaisyta. Išnašose pateikiami redaktorės Gintautės Lidžiuvienės paaiškinimai, laužtiniuose skliaustuose tekste – Aleksandros Kašubienės patikslinimai.

 
 
31. 8. 88
Miela mano Aleksandra,

nežinau kaip tave vadinti: kokį vardą tu norėtum sau duoti? Pasirink.

Tavo laišką skaičiau apsivertęs popieriais. Buvau ką tik perskaitęs vieno mano draugo atsiųstą šviežią straipsnį apie Magritte „Perspective amoureuse“ ir sėdėjau triūsdamas prie įžangos į kitą straipsnį – „Elementarios operacijos veikiant misteriją“. Jo autorė, biologė, 15 metų su manimi dirbusi, dabar išvažiavo į kaimą – jai paskutinė vėžio stadija – numirti: tai noriu išspausdinti paskutinį jos rašinį. Taigi aplink mane žmonės miršta. Bet ne apie tai noriu rašyti, o apie tų trijų tekstų – tavąjį pridėjus – bendrą atmosferą, dėl kurios man šį rytmetį buvo gana lengva gyventi.

Pradedu nuo Anželikos prozos* komentarų. Keista, kaip mudu, turėję taip skirtingą curriculum**, dirbę, rodos, nieko bendro neturinčius darbus, ne tik galvojame paraleliai, bet ir dabar susitinkame su panašiais rūpesčiais. Visą laiką galvojęs „moksliškai“ apie prasmę, šiuo metu noriu baigti knygą apie emocijas, išeidamas iš taško, kad pastovus žmogaus būvis – nerimas, o santykius su kitais ir savimi aprašydamas kaip simuliakrų žaidimą – t. y. netikrumą. Tu tai išsakei vienu sakiniu.

Nedaug skaitei, sakai, filosofijos veikalų – aš turbūt dar mažiau, vien tik nusiklausydamas, kokie varpai devintoj bažnyčioj skamba. Šią savo „teoriją“ grįsdamas Vakarų racionalizmu, jau kelerius metus ieškau, kaip suderinti tai su energetizmu, organicismu, kurį tu vadini „rytietiška filosofija“. Kaip suderinti pasaulio horizontą sudarančias įtampas ir bangavimus su protinėmis jo pažinimo galimybėmis. Schemas, liečiančias ciklinių pradų dėsnius, čia vadina katastrofų teorija, ir mano mokiniai, ne visi, tempia mane jomis domėtis, tik aš per mažai matematikoje nusimanau. Bet tavo aprašyti – labai gražiai – trijų linijų gimimo įvykiai – Paryžiuje vadintųsi katastrofomis. Galėčiau tęsti šį „pripuolamumų/sutapimų“ sąrašą. Bet užteks moksliškumo, patikėk garbės žodžiu.

Tačiau ne apie tai norėjau šnekėti. Net nežinau apie ką. Šiaip sau turbūt pasiplepėti, sutemoms užėjus. Nevykusių temų neliečiant.

Ačiū, kad įvertinai Anželiką. Parašysiu turbūt jai, nukreipdamas į kokį nors Vilniaus poetą ar šiaip vaizduotę turintį literatą. Jau seniai tokių koherentiškų svaičiojimų nesu girdėjęs. Mat kadaise domėjausi – bet tai buvo seniai – paranoja. Išklausiau pirma tokios rūšies užkalbėtą tekstą, didelį įspūdį padarė. Kuo poezija skiriasi nuo filosofijos ir nuo beprotybės? – Jokių aiškių ribų. Ji rašo neva tai norėdama man padėti, bet iš tiesų ji žino: labai griežtų kontūrų aprėžtas pasaulis, kurio srovės, kaip tu sakai, kartais veržiasi per kraštus.

Kodėl rašau tau tokius rimtus dalykus? Visų pirma paprasčiausiai turbūt, kad turiu prakeiktą asmenišką malonumą kalbėti apie tai lietuviškai, o tu – pirmas mano sutiktas vabalas, su kuriuo šiomis temomis galiu savo gimtąja kalba kalbėti. Iš kur tas malonumas? Ar ne dėl to, kad mes – turbūt ir tu – šizofreniškai dviejuose pasauliuose gyvename, kad smegenų takelių bent laikinas sutapimas ir yra malonus.

Bet, žinoma, ne dėl to rašau. Gal dėl to, kad tave skaitant po krūtine, kaip sako žmonės, buvo kažkaip šilta pasidarę, kad tą jausmą noriu pratęsti. Žinoma, nevartodamas žodžių. Čia vėl sutampame: žodžiai visą laiką mano gyvenime buvo priešai, ir teoriškai dėsčiau, kad svarbu yra tik tai, kas po žodžiais arba kas virš žodžių; ir praktiškai niekad nemokėjau su žmonėmis žodžiais susišnekėti, kad imtų ir patikėtų; o jei kartais koks žodis ir atsirasdavo, tai dažniausiai – per vėlai. Kadaise esu rašęs apie žestų kalbą, bet ir žestais nemokėjau nuoširdžiai kalbėti, nors žestai – tai jau ne žodžiai, o sakiniai ar net beyond the sentence*. Pavydžiu tau; turbūt gali turėti tiesioginį kontaktą su medžiaga, o aš tik vizualiai, ir jei prisiliečiu ko, dažniausiai sudaužau.

 

Užteks šiam vakarui. Rudis – mano šuo – jau sugrįžo iš pasivaikščiojimo, jis truputį merginykas, nors ir senas krienas.

Tad, be žodžių, ir pasirašau
 
Algirdas
 
P. S. Tąsa kitame numeryje.
 
 
Spalio 6, 88
Mielas Algirdai,

Taip ilgai neatsakiau į Tavo laišką turbūt iš nesusipratimo. Tavo P. S. sako: tąsa kitame numeryje.

Tai aš, kadaise gerai išauklėta mergaitė, kantriai sėdėjau ir laukiau to laiško... Šį rytą (5 val.) vėl perskaičiau Tavo laišką ir matau, kad turbūt be reikalo. Atleisk.

Tavo minimą mudviejų paralelizmą man sunku priimti. Jau seniai esu save nurašiusi į nesusipratimus, taip kad dabar patikėti, kad Tavo pasiekimų šešėlyje galiu Tau „prasmingai“ tauškėti, dar ne visai telpa galvoje. Bet širdis sako, kad gal ne tame reikalas.

Tokiomis temomis (kodėl jas vadini moksliškomis, argi jos nėra žmogiškos?) aš su niekuo nekalbu iš VISO. Tu vienintelis, kuriam drįstu atsiverti, nes Tu reaguoji/atsakai toj pačioj plotmėj. Todėl kontaktas su Tavimi man itin retas ir brangus, ir jo prarasti nenorėčiau. Jei toks mano dviveidiškumas atrodo šizofreniškas, tai užrašykim, kad esu normali šizofrenikė. Nors aš linkusi manyti, kad jei sykį atskiri, kas priklauso Dievui, kas carui, ponui, ar artimui, ir kas lieka pačiam, tai tuos „daiktus“ suplakti į vieną jau nebėra kaip. Priešingai, jų atskyrimas man padėjo atsekti jungiamąjį elementą – energijos tėkmę, be kurios nebūtų net ką dalyti į visas puses.

Įdomi tema – kuo poezija ar kūryba (išorinis veiksmas) skiriasi nuo filosofijos (vidinis veiksmas) ir nuo beprotybės (egzistencinis veiksmas?). Prieš kokius 35 metus man buvo labai aišku, kad išeiti iš proto yra grynas liuksusas*; t. y. kad beprotybė remiasi į savisaugos mechanizmą. Kad šis, kad ir nesąmoningas apsisprendimas, yra bėgimas nuo realybės; kad kai niekas kitas nebeveikia, tai tik ir belieka save ATKURTI kitos realybės plotmėj, atliepiančioj „identity“** patirtį.

O ką Tu vadini nevykusiomis temomis? Kodėl jos neliečiamos? Kokios jos būtų? Aš tokiomis vadinčiau temas, į kurias atsakymų nėra; kurios suka profound*** minčių ratelius, kurie grįžta/nepabėga nuo ašies/stūmeklio. Ar ne iš tokių ratelių susidaro Vakarų civilizacijos struktūra? Freudą siūlyčiau pakarti, nes jo siūlomi atramos taškai yra tik etiketės, parankios daktarams – gyvam žmogui tik sugadina gyvenimą. Tikrumoje tai tik dar vienas pavyzdys, kaip greitai prisegtas žodis užvožia tiesioginį gyvą pojūtį, bet esminės problemos neišsprendžia.

Ištikimai, visada Tavo – Aleksandra

Taip ir prašysiu mane vadinti –
 
 
Spalio 9, 1988
Mielas Algirdai,

Tą pat dieną, kai išsiunčiau Tau laišką, gavau Maupassant**** – ačiū!

Skaitau ir girdžiu Tavo smegenų tiksėjimą. Man tik keista, kad Tu gyvybę statai prieš mirtį: kodėl ne gimimas/gyvybė (gyvenimas)/mirtis?

Pradedu matyti, kur tarp mūsų gali būti paraleliškumas. Ar tik nebūsim mudu įsiklausę į žodį su tuo pačiu atidumu bei atkaklumu – Tu į skaitomą, aš į rašomą. Gal ir todėl patirties skalę (nesvarbu, kad stirtingos) suskaldėm į smulkesnius padalinius ir skrupulingai atskyrėm paprastai suplakamus mąstymo sluoksnius. Na ką gi, iš vienos pusės savaip amplifikavom patirties apimtį bei sąvokas, o iš kitos – praradom bendrakeleivius.

Pasaulėžiūros gal susisiekia tuo, kad tas „aš“, tiek Tau, tiek man, yra praradęs pagrindinį (pivotal) vaidmenį. Atrodo, kad abu apsieinam be religinių/metafizinių support systems*; ir vietoj to, kad jas pajuoktume, apglėbiam kaip kiekvieną kitą žmogišką reiškinį.

Maupassant skaitysiu toliau. Nors terminologija laužo mano smegenis, naudinga susipažinti su skaitytojo minčių „pasivaikščiojimo“ plotais. Veikia kaip veidrodis. Atrodo, kad gimtoji kalba Tau padeda perlipti per tą sukurtą kalbą, atpalaiduoja nuo to jungo. – Tai tiek tuo tarpu.

Lauksiu laiško – Tavo Aleksandra
 

Jei laiškai prasilenktų, rašysiu aš. Lapkričio pradžioj būsiu Lietuvoj.

 
 
Ketvirtadienio vakaras,
rodos, 13 spalio

Tąsa turėjo būti, bet „šitaip ir sudirba žmogų smulkūs žemės reikalai“. – Mano miela Aleksandra: susigalvojau padaryti paskutinį savo karjeros („carui“) beau geste** ir padaryti European Journal for Language Sciences (nuo 89 sausio). Įklimpau ir gadinu savo „gyvenimą“ užsiimdamas šimtais niekų.

Kaip padalyti šį savo „gyvenimą“, kaip tu siūlai, į tris dalis: „Dievui, carui, sau“? Visa bėda, kad tikėjau į prasmės ieškojimo prasmę, į „teorijos“ reikalingumą („Dievui“), tikėjau, kad tai, ką tiki, reikia kitiems sakyti, rūpintis „mokslo“ klausimu ( „carui“), kad šitokia gyvenimo „ekonomija“ nepaliko vietos „sau“: plyšys tarp dviejų pirmųjų „tarnybų“ ir pareigų sau tapo toks platus, kad tarnybos atrodo tik kaip simuliakrai, o „sau žmogus“ – neišgyventas gyvenimas ir sopantis kūnas. Tai, žinoma, atrodo melodramatiškai, juokinga ir neverta pliauškalų, užtat ir baigsiu šį poskyrį pilna išminties citata:

„Nakties nėra. Diena ateis.
Ir juokas angelo“,

poetiška eilutė mano draugo Henriko Radausko, kuris papasakojo linksmą anekdotą, atsisėdo į fotelį ir numirė (autentiškas faktas).

Lieka nostalgija – tai, kas turėjo būti, ko nebuvo ir ko nebus. Parašiau net mažą knygutę apie tai, bet kai geriau pagalvoji – tai savotiška dvasinė pornografija, ar bent ekshibicionizmas, skirtas „gražioms sieloms“. – Tai mano paaiškinimas, kaip aš suprantu „nevykusias temas“.

Atsiprašau, turiu pertraukti rašymą – reikia paskambinti mūrininkui ir pranešti, kad kanalizacijos vamzdžiai dvokia ir jau kelias dienas sunku kvėpuoti.

 

Taigi, tęsiu jau kitą dieną kitokiame ūpe.

Kadangi tiesos – išskyrus gal tiesos iliuziją, kuri randasi kartais gero susikalbėjimo retais atvejais – nėra, nėra ir atsakymų į nevykusius klausimus; užtat ir literatūra, ir filosofija, ir mano „mokslas“ – vienas ir tas pats dalykas: tai geriausiu atveju tik tiksliai iškelti klausimai. Aš vis labiau imu įsitikinti, kad klausimus geriau kelia poezija ir dailė, o ne filosofija ir mokslas, iš abstraktumo į figūratyvumą.

 

Dovanok, Aleksandra, kad mano laiškas su plyšiais ir su pertraukom. Gavau žinią, kad pagaliau mirė nuo vėžio vienintelė mano mokinių (tarp 40 ir 50 metų amžiaus) grupės moteriškė, kurią ir aš, ir mes labai mėgom, nors gal mylėti ir nemokėjom. Man tuoj pat reikėjo rašyti nekrologą, tai ir praleidau dieną tarp gailesčio dėl jos (žinoma, ir dėl savęs, kaip tai paprastai būna) ir stilistinių pratybų, ieškant paprastai pasakyti paprastus dalykus, ir tuo pačiu derizoriškai* tyčiojantis iš viso to. Kaip tu sakai, kartais galima, o kartais ir ne, atskirti tai, kas priklauso Dievui, carui ir sau pačiam. O čia viskas košelienoje susimaišo.

Tai kol kas ir atsiskiriu nuo tavęs, Aleksandra. Iki greito susitikimo.

Tavo Algirdas
 
P. S. Dėmė – prasto vyno,
kurį pastoviai gurkšnoju. A.
 
 
Penktadienis 21 balandžio

Dvi dienas praleidau, Aleksandra, perskaitydamas 406 psl. doktorato apie psichoanalitinę psichiatriją. Šį vakarą važiuoju į Paryžių, o rytoj iš ryto barbarizuosiuosi tris valandas apie žmogaus pasaulį svarbiai liečiančius dalykus. Skaičiau apie visokių nevrozų** klasifikaciją ir bandžiau suprasti, kokiai grupei aš priklausau. Atrodo, kad tinku maždaug visoms.

Reikalas eina mat apie coincidentia oppositorum***, apie konfliktinę žmogaus situaciją, apie du pradus, kurie kartu veikia ir sudaro mūsų „vidaus gyvenimą“. Jie nesuderinami ir juos reikia išgyventi kaip suderinamus. Tas suderinamumo relation**** pagal individą – ar individų tipus – vadinasi „iliuzija“, arba „misticizmas“, arba „absurdas“, arba „beprotybė“: aišku, dr. Watson? Aš bandysiu prikergti dar vieną sprendimą: „ironiją“ arba „deriziją“, kuri irgi padeda žmogui gyventi.

Tai matai, kaip rimti žmonės iš didelio rašto išeina iš krašto. „Pasikalbėjimas šunų“ (Radauskas).

Šalia to, gyvenimas eina savo keliu: suradus naują butelį, reikia planuoti persikraustymą: sunkvežimis turi paimti knygų dalį iš Paryžiaus ir atvežti čia, iš čia paimti stalą, kėdę ir lovą ir nuvežti į Paryžių, o Paryžiuje po to likusius niekus perkelti iš vieno buto į kitą. Moksliškai tai vadinasi Narative Program – tai irgi mano specialybė. Bet į šią programą įsiterpia paprastai kitos programos: klebonas prašo išversti į prancūzų kalbą Paryžiaus bendruomenės atsišaukimą, reikalaujantį ofensyviai***** palaikyti tautos kelią į laisvę, o ne kalbėti vien tik apie kliūtis ir sunkumus: tai mano, kaip optimisto – ne, geriau: optimizatoriaus funkcija. Nekalbu apie Rudžio – t. y. mano asmeniško šuns – programas: jis tai nori išeiti pasivaikščioti, tai nori sugrįžti, tai valgyti, tai gerti, tai įsitaisyti poilsio į prieškambarį – ten vėsiau. Tai mano paklusnumo ir vergavimo programa. Nekalbu apie būtinybių programas: valgyti ir išgerti, nes pastaruoju metu išsigalvojau dar vieną programą: rūkomų cigarečių skaičiavimo programą. Nuo to skaičiavimo rūkymo kiekis, žinoma, sumažėjo, tai tik sąmonės įjungimas į kasdienį procesą, vadinamą „gyvenimu“, – idant sąmonė nenuobodžiautų.

Sėdžiu nugara į langą. Atsigrįžtu: toli nusidriekę kiaulpienių – fui, koks negražus žodis! – bet prancūziškai ne gražiau: jos vadinasi pisse-en-lit – myžimai į lovą – geltonuojantys laukai ir pievos, pievos. Gerai, lengva tau, kai gali į geltonumą žiūrėti kaip į gryną kokybę, o man – simbolistiška sąmonė ir pasąmonė: tai spalva Popiežiaus, žydų, kadaise – streiklaužių, van Gogh’o beprotystės (nauja cigaretė). Prieš porą metų geltona spalva buvo madinga: net keletą gražių moterų, taip apsirengusių, mačiau.

Bet tai tik fantazmai, kaip sako mano išmintingas psichoanalitikas. Fantazmas – tai tik išorinio pasaulio figūra, kurioje prasiveria skylė, leidžianti suvokti, atspėti po ja slepiamą „paslaptį“: Figūra, Skylė, Paslaptis, kurią gali tik nujausti, bet kuri nepasiekiama, neįsivaizduojama. Jo duotas pavyzdys: moters krūtis. Kodėl šis žodis lietuviškai įsirašo į krovimo, apkrovimo, užkrovimo šeimą? Susilaikysiu, toliau netęsiu šių „gilių“ apmąstymų.

Štai trumpa valandėlė, per kurią norėjau paplepėti su tavimi, Aleksandra. Ar aš vagiu šią valandėlę, ir iš ko? Ar egoistiškai savo gyvenimą linksminu? Mater Dolorosa: kodėl šis mano, t. y. XV amžiaus, simbolis staiga užsikraustė ant liežuvio .

Dar viena cigaretė. Bijau, kad neišsiųsiu šio laiško, pradedu abejoti, ar jis nuoširdus. O jei ne – ką aš vaidinu? O jei nevaidinu, tai gal ieškau „seseriškos sielos“, kuri mane supras? Bet kaip pavadinti, mielas psichiatre, šios beprotybės rūšį, kai kartu ir nori būti suprastas, ir juokiesi iš savęs ir iš savo norėjimo būti suprastas?

Žinodamas viena – kad tavęs nepapiktinsiu – siunčiu šį butelį išmesdamas jį į jūrą (bet butelio nėra).

Tavo Algirdas
 
 
La Chaussee, 21 sausio
Aleksandra!

(su šauktuku, kaip dabar kartais laiškuose iš Lietuvos pasirodo) Aleksandra! Vakar pagaliau sulaukiau – sulaukėme dovanų*, mat aerodromo muitinėje buvo užkliuvusios, ir reikėjo zuikiui pasiaiškinti, kad jis ne dramblys, tuo labiau, kad jis buvo dramblys.

„Paveikslai“ – kaip juos lietuviškai pavadinti? – jau iškabinti ant atsitiktinių vinių, idant pasivaikščiodamas vis pataikyčiau ant vieno ar kito. Pakrikštyti: vienas vadinasi Mėnulis, kitas – Arizona, trečias – Mitologija. Toks pakrikštijimas – tai turbūt pirmo įspūdžio išraiška, bet gal pagautos „atmosferos“ nusakymas. (Vienas iš meno, šio meto teoretinių rūpesčių – „atmosferos“ ar „dvasinės būklės“ definicija.) Kiekvienu atveju tai pirmas su tavimi – arba su ta tavo dalimi, kurią įdedi į darbą, komunikavimo būdas.

Aš labai mažai susipažinęs su koliažo menu, tai šia prasme trūksta davinių vertinimui, kurio tu, žinoma, ir nelauki. Užtai ir būsiu lėtas. Dabar nelabai susigaudau: mat vis norėčiau tave išskaityti tuose darbuose, tose erdvės konstrukcijose. O pasaulis, kurį tu „kuri“ – baisiai nekenčiu šio žodžio – visgi labai „objektyvus“, gal net „šaltas“. Bet tu jį labai rimtai priimi, taip bent atrodo. – Bijau tau niekų pripasakoti, duok man laiko truputį, aš dar nežinau – bet su šiomis dovanomis tu užpildai savo turiniu mano erdvę. Nežinau: tai man problema, kažkas netvarkinga: tas pasaulio suakmeninimas – ar jame reikia išskaityti ugnies nugalėjimą, didelį skausmą ar rezignaciją? Tęsiu toliau, o kol kas dėkoju už tą problematišką dovaną.

Dabar pereinu į žemiškus reikalus. Kaip Vytauto sveikata? Kokie jo planai – ar jau pradžia vykdymo – dėl savo turtų pervežimo į Lietuvą? Jau gana seniai apie tai skaitau tai šen, tai ten ir vis nesuprantu. O paskutinė proga: susirašinėju truputį su ana buvusia mokslinyčia, t. y. Rygiškio Jono gimnazija. Jie norėtų švęsti 125 metų sukaktį, kažkokį paminklą užsakė skulptoriui Aleksandravičiui. Aš ir pagalvojau, kad, užuot padėję į muziejų, ar ne geriau būtų kokią Vyto skulptūrą pastatyti, pvz., miesto sode (parke) Marijampolėj, arba aikštėje ant gatvių kryžkelio, kaip jis nori? Parašyk man, ką jis apie tai galvoja ir kaip iš viso reikalai stovi.

Kitas reikalas – gal turi Jurašienės adresą Münchene ir galėtum man paskolinti? Man nesmagu sėdėti nieko neveikiant, kai ten darosi dalykai (tai yra Lietuvoj, o ne Münchene). Pagalvojau, gal galėčiau kokius pašnekesius kultūrinėm temom pasiūlyti. (Mano straipsniai, rašyti prieš 30–40 metų, pagal juos – nepasenę, jie persispausdina, tai gal ir dabartinės „mintys“ būtų priimtinos. Pasakyk, ką tu apie tai manai.) Aš Jurašienės pasiklausčiau, kas ten per reikalai – ir ką ji mano – tai tiek.

 

Tai va: jausmus sumaišęs su praktiškais dalykais, atsiduodu tavo žiniai.

Algirdas
 
P. S. Teresa dėkinga ir dėkoja.
 
 
Sekmadienis, vasario 4 d. 1990

Vytautas dėkoja, kad galvoji apie jo darbų likimą. Jis į Lietuvą siunčia dovanų 80 skulptūrų + piešinius. Jų transportu, kuris turėjo vykti pereitą rudenį, rūpinasi Lietuva, ir kaip pas juos priimta, niekam neaišku, kas atsakingas už sumanymo realizavimą. Dabar jau Prunskienė imasi iniciatyvos, ir atrodo, kad šį pavasarį laivas bus Bostone – laukiam signalo, kada pradėti pakuoti. Deja, iš siunčiamų darbų nė vienas netinka stovėti lauke. Yra keli paminkliniai modeliai, kuriuos jie ten galėtų išdidinti ir statyti kur nori, bet tai jau ateities reikalai. Tad šiuo metu Tavo graži mintis nėra įgyvendinama ir Aleksandravičius tegu ramiai tęsia darbą.

 

Gal manieji koliažai atrodo problematiški kaip tik todėl, kad juose bandai mane išskaityti, t. y. įžvelgti daugiau, nei kad ten įdėta. Jie buvo daromi siekiant parodyti, kad modelis yra ne pasiūlymas keisti statybos metodus, bet skirtas fantazijai dirginti. Todėl modelis su gyventojais iškeltas į neįprastines aplinkas – į kitą planetą, robotų šalį ir pan. Šiandien juos išneščiau dar toliau nuo realybės. O akmenų tiek daug todėl, kad akmenys itin gerai integravosi į modelio formą, kas, pavyzdžiui, pievose ar velėnoj nesidavė. Objektyvumą diktavo idėja, bet nėra abejonės, kad elementų atrankoje ir jų išdėstyme aš turiu atsispindėti. Tuos 12 koliažų padariau per dvi savaites – taip buvo užprogramuota [jei išeis – gerai, jei neišeis – irgi gerai].

Beveik priešingai ėjosi su darbeliu, kurį dariau specialiai Tau. Medžiagą rinkau iš lėto, atsargiai, norėdama naudoti mudviejų korespondencijos fragmentus – tik tuos elementus, kurie atlieptų ir Tave, ir mane: Tavo aprašyti balandžiai, Tu – balandis; Dievo motina, pilna sopulingų asociacijų abiem; antikinių ženklų lenta – žodžių vietoje. Yra užkaltos durys ir atverti vartai, ir griuvėsių likučiai, ir pienė pagerbta. Ir užslėptos šviesos šaltinis, ir šaltinėlis prie kojų, tarp akmenų; ir atklydęs mažas paukštukas, ir angelai, pasiruošę išgirsti Tavo angelo juoką. Beržynas – tai kvietimas pasivaikščioti. Rašau žiūrėdama į šio darbo nuotrauką, kuri kabo netoli nuo manęs. 

Darbų krikštijimas dėl atmosferos pagavimo buvo Bergsono* mėgstamas žaidimas. Norėdamas kokį darbą „išjausti“, jis kas savaitę drastiškai keisdavo jo pavadinimą. Kai galimybės išsisemdavo, tų pavadinimų sąrašą naudojo kaip rėmus ar schemą tą darbą analizuodamas ar aprašydamas. Aš savo koliažuose matau gyventojus: kas jie tokie, o ne kaip jie ten jaučiasi. Jie yra atėjūnai, ir jei nepatinka, keliasi į kitą aplinką. Pavyzdžiui, Mėnulyje ilsisi [tarp-planetiniai] pakeleiviai; Arizonoj įsikūrę dykumų kultivuotojai; mitologijoj – atsiskyrėliai, sunešę savo pasaulio fragmentus; Nr. 2 – filosofai, o Nr. 10 – robotai arba jų prižiūrėtojai, ir t. t.

Ši koliažų serija – tai vienos temos 12 variacijų. Ir žaidimas, ir bandymas – kas galėtų tokiose aplinkose gyventi. O kai užsiangažuoji profesijos srity, dirbti nerimtai gi neišeina – tada „nerimtai“ prilygsta „nesąžiningai“ – ar nemanai? Jau kitaip nebemoku, bet galiu rimtai būti nerimta.

Vargu ar yra toks daiktas kaip koliažų menas. Čia (pas mus) tas žodis apibūdina techniką ir mediumą, bet normos rezultatams vertinti lieka tos pačios kaip visuose menuose: pasaulio autentiškumas, intensyvumo lygmuo (laipsnis), elementų santykis, turinys/forma ir panašiai. O kaip veikia žiūrovą – jau „free for all“**. (Tą ir norėčiau išgirsti.)

 

Iš paskutinių Tavo laiškų jaučiasi, kad sveikata grįžta – 

sveikinu! džiaugiuosi!

Tavo Aleksandra

 
 
Vasario 22, 90

Brangus Algirdai, rūpinuosi, kad laiškas rašytas akmenų skausmo ženkle + Vytauto sveikatą galėjo sudrumsti. Šitas turėtų būti „more to the point“***.

 

Teko iš naujo susimąstyti. Ir jau aišku, kodėl jaučiuosi embarrassed****: į tokius pareiškimus tikrai nėra kaip atsakyti – jie prasiveria ir užsidaro kaip durys. O atsivėrimo metu skambu kaip visa žinanti asaba, išduodanti patarimus. Nenuostabu, kad man rašydamas turėjai beveik kas kartą pradėti lyg „iš naujo“, ieškoti vis kito priėjimo, o tai tikrai nelengva. – Mea culpa*****. Tavo pastangas mačiau, jas vertinu ir branginu, ir dėkoju už kantrybę.

Gal taip išėjo todėl, kad tolygiai atvirai bendrauju tiktai su savo „įvaikintais vaikais“ [studentais, jaunais bendradarbiais], kai jie ateina paplepėti. Kadangi jų guosti nebandau, o galiu tik priminti, kad gyventi įmanoma nekeikiant nei savęs, nei kitų, atsirado lyg ir komunikavimo būdas, kuris praeina beplepant, bet laiškuose jau skamba kitaip. Be to, Tu – ne jaunimas.

Čia dar ne viskas. Mudu atsiveriam kitose zonose: kai Tu rašai tiesiai „aš esu čia“, o aš atsakau: „aš jau buvau/nebuvau ten“, mano praeitis atsistoja tarp mūsų. Tad pasikeisti reikia man, ne Tau. Tik nežinau, kaip apeiti praeitį, į ką atsiremti patirtį atmetus.

Ką sako profesorius?
Algirdai, atvesk mane į kelią!
Tavo – Al.
Noriu pasimatyti.
 
 
La Chaussée 12. 2. 90
Aleksandra, miela ir mano

Juokinga, bet tavo laiškas man buvo šventė: viskas paaiškėjo, pasidarė lengva, nieko nebereikia ieškoti, gali kalbėti apie viską. O rezultatas: nors kiekvieną dieną galvojau rašyti, atsakyti į laišką, bet nejaučiau jokios skubos. Paėmiau tavo laišką su savimi į Paryžių, traukinyje mintyse atsakiau ir, žinoma, neparašiau.

Į mano gyvenimą tu nesiskverbi, atvirkščiai – tu man atrodai kaip ramybės uostas, pasitikėjimo: savo gyvenime nesu sutikęs žmogaus, kuriam (ar ant kurio?) galėčiau atsidėti, tu vienintelė man tokį jausmą sukeli. Prisibijau tik, kad, tai sakydamas, galiu tau apsunkinti gyvenimą.

Taip ilgai tau nerašęs ir kartu gyvenęs įsitikinimu, kad tau labai lengva dabar parašyti, štai sėdžiu aušrėjančiame rytmetyje prie stalo ir šnypšt! Norėčiau papasakoti, kaip nemoku gyventi, bet kai pradėčiau, 600 puslapių saga išeitų. Bandęs sukurti mokslą apie prasmę, galų gale sutrikau, nebežinodamas, kaip atskirti, kas prasminga ir kas nereikšminga. Pavyzdžiui, tau, rodos, buvau pasiuntęs kopiją savo straipsnelio – prisiminimų apie Šiaulius. Tai dabar su Romu baramės 12 sieksnių laiškais, kaip atstatyti tvarkingai, ką aš veikiau tą savaitę nuo 14 iki 22 birželio, nuo vežimų pradžios iki karo pradžios. Jis sako, kad aš neteisybės prirašiau, o aš jam: gerai, kad tu žinai, kas yra teisybė, jis atsimena kiekvieną detalę, o aš beveik nieko neatsimenu; jam atrodo, kad svarbu atsiminti, o man – klausimas, kodėl aš neatsimenu. Galva, rodos, pilna visokio brudo*, o „savo“ gyvenimo neatsimenu. Man atrodo, kad mano gyvenimas – tai dar nesumontuotas filmas. – Rudis pertraukė, reikalaudamas išeiti pasivaikščioti – tik atskiri jo fragmentai atitinka mano „gyvenimą“. Matai, iš kito galo prieinu prie tos pačios kaip tavo „koliažų estetikos“.

Kadangi aš galiu tau apie bet ką ir apie viską rašyti, tai ir pasiklydau: norėjau, tavo pasiūlymu, pasikalbėti apie viduramžius, o išėjo įžanga apie savo paties gyvenimo neapčiuopiamumą. Ir nebežinau, kaip prieiti prie dėstymo apie viduramžius, apie tai, kad norėčiau ką nors parašyti – gal net ne parašyti, nes parašymas vargina – apie džiaugsmo sąvoką. – Ir vėl paradoksas ir nesąmonė: aš, kuris gyvenime niekad nemokėjau džiaugtis, imsiu rašyti apie džiaugsmą! Grįžkim prie viduramžių. Šiuo metu viena mano gyvenimo pusė nukreipta į rašymą straipsnių apie savo kolegas ir draugus [norisi?] forma „pagerbti“ – visi beveik vienu metu susenti pradėjo. Parašiau vienam apie nostalgiją, kitam apie pavydą, o paskutinysis, kurį padarėm drauge su Teresa, jai mane lankant ligoninėj, pasakėlės apie žiogą ir skruzdę analizę (!). Bet tai vis dar tik įžanga į džiaugsmą. Vienas iš skubiausių užsakymų dabar – pagerbti tokį maskvietį Meletinskį, folkloro specialistą. Būdamas tinginiu, užklausiau vienos mano buvusios doktorantės, ar negalėtų kokį siužetą surasti, turintį ryšį su folkloru, ji man pasiūlė vieną epizodą iš pirmojo karaliaus Artūro Apskritojo Stalo romano – epizodą, pavadintą Dvaro Džiaugsmas. Parinkimas geras, tiktai mano korespondentei, su kuria turėčiau daryti drauge šį straipsnį, man atrodo, truputį trūksta „poetiško jausmo“. O tas džiaugsmas, pagal mane, būtų viso riteriško gyvenimo stiliaus idealas, taigi viduramžių susumavimas. Tarp kitko, prancūzų karaliaus riterijos karo šauksmas, pradedant puolimą, buvo Montjoie! – „džiaugsmo kalnas“ – iki šiol neišaiškintas posakis.

Tai matai, kaip priėjau prie pasikalbėjimo apie viduramžius. O juos pamėgau – turbūt mano sentimentali prigimtis į tai traukė – gana atsitiktinai, netyčia nuėjęs klausyti prof. Karsavino paskaitų apie viduramžių filosofiją. O po to jau: „meilė gimė XII amžiuje Tulūzos grafo dvare“ ir t. t. Po to alimentariniais tikslais padariau viduramžių kalbos žodyną – vienintelis ir šiandien pasaulyje, o dabar – baigiame su Teresa XV–XVI amžių Renesanso kalbos žodyną: tai vis šalutiniai užsiėmimai žmogaus – darausi cinikas – neradusio nei „meilės“, nei „džiaugsmo“.

Teresa nusileido iš savo aukštumų, eisiu pasakyti „labas“. Ir Rudis vėl nori išeiti – dvi panos kaimynystėje.

 

Grįžtu. Apie tavo laišką-dovaną kol kas nieko „rimto“ pasakyti negaliu. Mane gąsdina simbolių gausumas. Po trijų mėnesių gal galėsiu ką nors pasakyti. Yra ir motiniška dovana, ir sparnai – beržai, ir hieroglifai, kuriuos reikėtų išskaityti... šventa Dvasia ir – ir – ir visas tas barokas. Tai greičiau atrodo nerimo pagautas, pamišęs pasaulis, bet yra žinoma ir spinduliuojanti širdis. Stebiu, kad menas šiuo metu vis labiau darosi poetinis (ir mažiau tapybinis), o poezija – meniška. Tu – neabejotinai postmoderniška. Net nuo pat pradžių – su medžiagos nuolatiniais kaitaliojimais. Anksčiau maniau, kad tai dalinai madų vaikymasis. O dabar galvoju, kad tai iš esmės į meno pasaulį medžiagos kategorijų įvedimas ir bandymas jas suplastinti. Nežinau, ką tu apie tai manai, ką apie save kritiškai galėtum pasakyti, apie savo išeitą kelią?

 

Ką tik – prieš savaitę – baigiau pratarmę studijai apie astmą. Tai šiek tiek nusimanau. Ypač kad šiek tiek ir ant savo kailio patyriau, nes man, prieš išvežant į ligoninę, pirmą diagnozę – astmą – nustatė. Žinoma, tai buvo tik plaučio atsikabinimo rezultatas, bet per 10 val. pastoviai dusau, kol rytas atėjo. Studijos autorius kelia klausimą, ar tai liga ar pasija, ar kūno ar sielos pasija. Aš siūlau porą metų paskirti pasijos, vadinamos baime, studijoms: pats uždusimas – ar ilgai trunkantis dusimas – tai viena iš baimės rūšių – panika, bet autorius kritikuoja, joje mato mirties baimę. Pagal mane, tai – baimė be objekto, taip kaip menas yra tikslinga veikla be tikslo (Kantas). Įdomu, ar Vytautas sutiktų su manimi? Kaip tu aprašei, tai atitinka ir studiją, pagrįstą 14 astmatikų apklausinėjimais: po priepuolių pamažu užeina išminties periodas, kai žmogus ima susigyventi su savo baime ir blogiu. Tad tu turi gal ne problemą, bet išmintingą vyrą, o tai jau šis tas – menka kompensacija už vargą.

Tavo konstatavimas apie kūną, kuris „alergiškas pats sau“ – filosofiškai labai įdomus (jei nepriimsi to, kad aš beveik viską sakau su puse ar bent trečdaliu humoro – neskaityk, nesusikalbėsim). Paskutinio mano seminaro (sausio mėn.) paskaitos tema buvo apie subjektą ir intersubjektyvumą. Amžinas šio meto klausimas: ar vienas iš dviejų, ar du iš vieno? Tai mano [?] – ir dėsto, kaip atsiranda antro (subjekto) idėja: jo kilmę galima suvokti, kai pats pirštu palieti savo paties ranką. O aš padariau išvadą, kad prasmės ir pasaulio suvokimo pradžia – masturbacija. O tu dabar duodi papildomą informaciją: tas pats savęs kaip „kito“ pažinimas, bet neigiamas, disforinis, o ne euforinis. Poryt šį argumentą panaudosiu seminare, o jei turi patikslinimų, rašyk! – Raudoni kraujo rutuliukai – irgi ne paslaptis: Turkijoj susidraugavau su senu Istambulo prancūzu, kuris pritrūko rutuliukų. Jam pripylė tiek kraujo, kad jis vien turkišku krauju gyveno. O kai pasidarė visiškai turkas, iš prancūzo, – numirė. Bravo Vytautas, kad jis dar gyvena, nors, kaip sako bendra išmintis, „ligų maišas“. Apie tave, žinoma, jau nekalbu, bet situacija išaiškėjo.

Jei galėsi ir norėsi pasirodyti rudenį, būtinai atvažiuok. Jei Teresa dar bus, mielai priims ir pavaišins, ir netrukdys pasimatyti; jei jos nebebus – dviese susitvarkysime (mat ji nuo rudens turėtų gauti darbą provincijos universitete, tad bus išsiskyrimas). Norėčiau pamatyti, išgirsti, prisilytėti: prieš iškeliaujant į kitą pasaulį, kur tiktai formos gyvos, o pakeleivių nebėra.

Reikėtų kaip nors užbaigti laišką, bet geriau gal neužbaigtas. Ir moderniškiau, ir su teise tęsti kada nori, apie ką nori.

Apie beržus: ar žinai Kazio Borutos tokią strofą, man kažkodėl į galvą ateinančią:

 
Ten beržai, beržai žali
Baltuose marškiniuos,
O aš su perplėšta širdim
Ant kojų kankinuos –
 

disonanse su tavo angeliškais sparnais.

Tavo Algirdas.

 

P. S. Sveikink Vytautą, nelaimės brolį.

 
 
Vasario 27, 90

Algirdai, brangus – ačiū! Lengviau ir man kvėpuoti.

Savo darbus galėčiau sudirbti į šipulius, bet reikalas ne tame. Pradėsiu nuo Kanto, nuo jo žodžių, kad menas yra tikslinga veikla be tikslo. Tai tipinga pašaliečio observacija. Meną dirbantiems tikslas aiškus: judėti, nestovėti vietoje, kurią diktuoja kasdienybė. Ir nesvarbu, ar judi atgal, ar į priekį, žemyn ar aukštyn, ar į šoną – visada nuo paskutinės realizacijos į kitą. Visos kryptys eksplioratyvinės*, ir tokiomis lieka, kolei pradedi kartotis. Taip ieškom tų durų, į kurias besibaladojant jos netikėtai prasiveria ir per plyšį paduoda saldainį. Kai kam pavyksta atsistoti tarpdury. Grožis/kultūra/idėjos – tai tik marškinukai.

Mano pačios kelias buvo grįstas įsitikinimu, kad jei manyje tos durys yra, tai aš jas surasiu. Bet tiktai užpernai, berašant vaiko prisiminimus, susigriebiau – neleisdama sau dainuoti, tas duris užrakinau, save palikusi viduj. Tad mene dirbau kaip akla, ir tos nenaudojamos energijos perteklius visą laiką sunkėsi per plyšius ir kėlė nerimą. Rezultatas – kad ir aplinkiniais keliais, bet prie to vaikui žinomo šaltinio vis dėlto priėjau. Kadangi tik rašant į tas duris laužtis nereikia, duodu sau 5 metus išmokti rašymo amato, ir tada gal užčiuopsiu kokią plonybę. Ką galiu prarasti? Nesistebiu, kad mano kelias atrodo kaip blaškymasis, bet man per jį nutiestas skaudžiai tamprus raudonas siūlas. Medžiagų keitimas – tai periferinis reikalas – tarnavo kaip plaustas. O Tavo nueitame kelyje – kas buvo variklis?

XII–XIII amžiaus freskose ir skulptūrose randu visą žmogiškų savybių katalogą – ar vizualinį žodyną, kuriuo nusakytas kiekvienas būties stovis, išgrynintas nuo priemaišų iki vertikalios egzaltacijos. Kiekviena figūra, medis ir virvės gabalas traukia vienalytę giesmę. Toks formų choras (mėšlo kvapų fone) turėjo inspiruoti riteriškus pakilimus.

O džiaugsmas, bent man rodosi, kyla iš grynumo, nes trykšta gryna jėga, kad ir kokios spalvos ji būtų. Panašaus grynumo prasiveržimus užtinku vėl tiktai moderniojo meno viršūnėse. Net gaila, kad aiškinimai juos baigia skandinti interpretacijose, atima visumos dvelkimą – ką gi, tokia jau raida. Kaip Tu apibūdintumei tą grynumą (nesvarbu, ar džiaugsmas, ar pragaras)?

Dėl karo šauksmo „džiaugsmo kalnas“ – net nepatogu rašyti... iškart nuskambėjo pažįstamai. Štai kodėl: Vytautas po eilės metų priėjo išvadą, kodėl man sekasi (!). Sako, „mat vaikštai ilgai apie naujus užmanymus, lyg apie aukštas pilis. Ir vieną dieną su karo šauksmais (jo žodžiai) puoli tą pilį ir sienos savaime griūva. O po to prasideda puotos“. O bepuotaujant marios iki kelių, gimsta naujos idėjos. Tad ir vėl statau ore pilis, vėl planuoju atakas, ir vėl reikalingi nauji ginklai, naujos medžiagos ir t. t. – Čia išėjo ir iliustracija, kaip aš laužiausi [kadaise] į save per užtrenktas duris.

Remdamosi tuo scenarijum, bandysiu aprašyti tą džiaugsmo kalną. – Po ilgo ir nuoseklaus pasiruošimo atakai (vaikščiojant aplinkui), reikalas veikti (to take action) pribręsta, pritvinksta kiekvienoj kūno ląstelėj – iki tokio laipsnio, kad tam momentui artėjant nebesitveri kailyje, jog žadėtas ir sulaikytas RELEASE* (susidūrimas su realybe, kuriai ruošeisi) jau čia pat! Džiaugsmo eksplozijoj tik ir belieka galvotrūkčiais mestis į mūšio lauką. O ką ten rasi – šūdą, auksą, ar mirtį – jau visai nesvarbu. – Ar „makes sense“**? Ar gali būti koks ryšys [su tavo nupasakotu karo šauksmu]? Analogijų netrūksta – [tas pats] ir seksualinių, ir kriminalinių, ir visų emocijų prasiveržime – tik skalės skirtingos.

 
 
Džiaugsmingai Tavo – visada –
Aleksandra
 
 
Kovo 11, 90
Miela Aleksandra,

ši diena prasidėjo blogai. Pabudau su vakar vakare vėlai išgirstu televizijoj sakiniu... „Monsieur Gorbatchev menace to Lithuania“ ir su vertimo problema – kaip tai lietuviškai pasakyti? (Nors kuriems velniams ir kam tai sakyti? – gal kad geriau įsijaustum, kaip lietuviai tai „išjaučia“?) Atėjo į galvą visokių žodžių: „gąsdina“ – bet tai lyg ir nerimta (vakarais, patamsėje, bandai gąsdinti vaikus), „grūmoja“ – tai lyg ir per rimta (perkūnas grūmoja, o Gorby, lietuvių nuomone, tiktai nervuojasi). Nutariau, kad reikės Alekso Churgino, vertėjų princo, atsiklausti. Bet štai dabar, berašant, netyčiomis, žodis pats aplankė mane: G. „grąsina“ (dėl nosinės netikras, bet reikšmė kaip lašas po nosimi kaba) Lietuvai. O visi man sako, kad nei Lietuva, nei Landsbergis – tas gražus Čechovo personažas – grasinimų nebijo (šį kartą be nosinės ir be nosies).

Viena bėda – ne bėda. Kaip sakydavo kartais Kossu: nesiseka lietuviams, lenkai Vilnių pagrobė, latviai futbolo komandą sumušė. Antroji nelaimė čia pat. Mano vargšas Rudis jau trečia diena be jokių apčiuopiamų rezultatų dūsauja ir dejuoja prie savo kaimynės rūtų darželio, o šiandien štai va – atnešė man jį visą sužalotą, atviru pilvu ir išsidrabsčiusiom žarnom. Kova už meilę, ar tai tas pats kaip kova už būvį? Pavydas, tūžmastis – štai kur meilė veda!

Skaičiau kažkur, kad Vilniaus spauda mane pagerbė išspausdindama „nuogų mergų“ draugijoje ir apšaukė mane lytingumo ir bendrai seksualinių problemų ir vertybių specialistu. Aiškus nesusipratimas. Meilė, tiesa, gražus dalykas, bet kaip kiekvienas dalykas, turi savo „negražiąją“ (taip išsireiškiu tiktai prižiūrėdamas savo būdvardžius, idant skatologijos [nešvankumo] specialistai neapšauktų) pusę. Noriu pasakyti, kad pavojinga, kai tu kažką imi per daug mylėti (pavyzdžiui, laisvę) arba kai kažkas ima ir pradeda per daug tave mylėti, ypač kai tas kažkas turi meškos glėbį (taip, pagal psichoanalizę funkcionuoja mūsų vaizduotė: nuo vienos izotopijos – apie šunį – laisvai ji peršoka į kitą – apie Lietuvą, jų abiejų tertium comparationis*: ir Rudis, ir Lietuva yra „aukos“).

Normalu jei mes, mažiukai, pasiilgę meilės, ieškom kompensacijos jei ir ne žemiškoje, tai bent artimo meilėje ir, be to, dar laukdami jos iš savo kaimynų: vieno amerikiečio filosofo, kuris man padarė neužmirštamą įspūdį, rodos, Sorokino nuomone, kaimynų rodoma meilė Amerikoje pakeičia jau beišnykstančią, bet paskutinio popiežiaus bandomą atgaivinti šventųjų meilę žmonijai. – Tačiau keisčiausia, kad ne mažiukai, o didžiosios pasaulio galybės irgi labai pasiilgusios meilės. Imkim, pavyzdžiui, Ameriką (aš juk joks primarinis antikomunistas ar antisovietas). Man gyvenant Turkijoj, Amerika kasmet dovanodavo jai po 600 milijonų dolerių. O kiekvienas sutiktas amerikonas sakydavo nesuprantąs, kodėl turkai jų nemyli. Mat būdami geri krikščionys, amerikonai niekaip negalėjo suprasti to bendražmogiškos moralės principo, pagal kurį geradarystė visados apmokama nedėkingumu, o dažnai ir neapykanta. (Jei norite patikrinti šią tiesą, pabandykite per daug mylėti kokią moterį, ir netrukus susilauksite rezultatų.) Gana atidžiai sekęs „svetimos valstybės šefo“ vizitą Lietuvoje, susidariau įspūdį, kad didžiausia nesusikalbėjimų priežastis glūdi tame, kad rusai negali suprasti, kodėl jų lietuviai nemyli (nes jie juk verti meilės!), be to, kodėl jie nedėkingi už Lietuvos išlaikymą per kone 60 metų, už jos apgynimą nuo švedų ir danų. – Jei Landsbergis sutiktų pabučiuoti Gorby į lūpas, gal ir išgautų nepriklausomybę priklausomybėje.

Tačiau aš nuo slepiamo nerimo ir susijaudinimo nukrypau nuo temos: ėmiau kalbėti apie rusų meilę, tuo tarpu kai man aktuali šunų meilė. Perspėju: kalbu ne kaip humoristas, o kaip semiotikas, susidomėjęs įvairių tipų intersubjektine meile (nors apie meilę kalbėti ir nemadinga, bet reikia gyventi viltimi). – Iš ko pažinsi blogą žmogų, jei ne pagal tai, kad jis šunų nemėgsta? – Mes tai Rudžio – vaišingo ir maloniai priimančio svečius – daromų testų pagalba vertiname visus mus apsilankiusius. Dar giliau ir plačiau pažvelgus, kyla tiesiog filosofiškas klausimas: kuo iš esmės žmogus skiriasi nuo šuns? – Vienas iš paskutinių mano mokinių, New York universiteto profesorius, neseniai apgynė čia savo doktoratą bandydamas įrodyti, kad pirmasis žmogaus žmogiškumas pasireiškia tuo, kaip jis nugali mirtį ir išgalvoja gyvenimą „anapus“. Tiesa, vienas iš didžiausių „tikrų“ lietuvių filosofų – žinoma, po Vydūno – reikalą suformuluoja kiek kitaip, sakydamas, kad šuns šuniškumas pasireiškia jo netikėjimu į Dievą, ypatybė, kuri jį padaro panašų į „Žmogų be Dievo“, t. y. į mano seną draugą Vincą Trumpą, kuris vaikščioja sau (atsiprašau, ne vaikščioja, o važinėja, nes Amerikoje niekas nevaikščioja) po Los Angeles gatves ir švilpauja be Dievo.

„Soyons serieux“ – truputį rimties! Taip mėgdavo sakyti André Malraux, kai jam atsibosdavo išmintingi pašnekesiai. Dievas yra labai rimta problema, nors šiuo metu aš ir įsivaizduoju jį besišypsantį savo danguje, ir mano blevyzgos, kurios jam, mėgstančiam „dvasios ubagų“ kompaniją, tikrai labiau patinka, negu rimti filosofų įrodinėjimai.

„Ar jūs tikite į Dievą?“ – paklausė kartą nemandagus žurnalistas mano pernai mirusio prieteliaus Michelio de Certeau (jėzuito, vieno iš Vatikano II parengėjų). – „Atsiprašau, neatsakysiu, tai mano asmeniškas reikalas“, – atsakė jis. O aš skaitau laisvoje spaudoje, kad mūsų Seimo atstovai apklausinėjo būsimą kultūros ministrą, norėdami sužinoti, ką jis mano apie Dievą. Ko gero, vietoj partijos bilieto, jie netrukus išpažinties kortelės pareikalaus. Trumpai ir drūtai, nuvijus į šalį visas digresijas*: tiki tas, kuris abejoja, o ne tas, kuris žino.

Linksminu save zuikio ašaromis – negi aiškinsiu tau, kad Rudis irgi norėtų patekti į dangų, kad jis to vertas – o mano Rudis šią valandą guli ant operacijos stalo: laukiu suskambant telefono ir bijau rezultatų. O geras buvo šuo, „geriausias iš šunų“, per penkiolika metų kartu kėlėm, kartu gulėm, kartu mylėjom, kartu lojom ant piktų žmonių. Jam tik kalbos trūksta, – sako žmonės. Bet kam jam kalbos, jei jis turi uodegą pavizginimui, visiems jam gyvenimo teikiamiems malonumams priimti. Vieno jam, tiesa, trūko: jis nemokėjo juoktis. Bet kam jam juokas: politika niekados nesidomėjo, net ir filosofija – oi, ne! Sako, kad šunes neturi mirties sąmonės? Vis tik keista: ruošdamiesi mirti, jie pasitraukia į kampą, ieško vienatvės. Kaip ir žmonės, išskyrus gal tik kai kuriuos indus, kuriuos jų žmonos laužan palydi – ? – .

Rudi, tarp mūsų kalbant, prisipažinsiu, kad tave mylėjau, kodėl tave mylėjau: tavo žvilgsnis, nežiūrint linksmos uodegos, priminė man liūdnas mano tėvo akis. Visi mes tos pačios šunų rasės.

Gorbačiovas grasina Lietuvai, Rudis grasina numirti. Ar tai jau nekrologas? – Ne! Rudi, būk iki galo lietuviškas šuo. O lietuviai, pasak Czesłowo Miłoszo, labiausiai pasaulyje užsispyrusi (gyventi) tauta.

 

Rudis mirė pusė septynių, Viešpaties metais 1990, karvelio mėn. 11 dieną.

 

_____________________________

 

* Kalbama apie nežinomos autorės prozos rankraštį, gautą A. J. Greimo ir persiųstą paskaityti Aleksandrai Kašubienei.

** Biografinė studijų ar laimėjimų santrauka.

* Anapus sakinio.
* Prabanga.
** Tapatybės (angl.).
*** Prakilnius.

**** Greimas A. J. Maupassant: La sémiotique du texte. – Paris: Seuil, 1983.

* Atramos sistemų (angl.).
** Gražus mostas.
* Pašaipiai.
** Neurozių.
*** Priešybių sutapimas (lot.).
**** Santykis.
***** Aršiai.

* Aleksandros Kašubienės koliažai, jos padovanoti ir atsiųsti A. J. Greimui į Prancūziją.

* Žinomas klasikinio meno kritikas.

** Laisvė visiems (angl.).
*** Arčiau prie reikalo (angl.).
**** Sutrikusi (angl.).
***** Mano kaltė (lot.).
* Šlamšto.
* Tyrinėjamosios.
* Atpalaidavimas (angl.).

** Atitinka, turi prasmės (angl.).

* Trečiasis palyginimo dėmuo (lot.).

* Nukrypimus nuo temos, ekskursus.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 12 (gruodis)