tekstai.lt

Stanislovas Juknevičius. Savižudybė kaip dezintegracija: laiptai į pragarą (2)


       Gyvenimo prasmės neradimo skausmas

       Kai kurie žmonės patiria dvasinį diskomfortą, nerimą, skausmą todėl, kad neranda gyvenimo prasmės. L. Tolstojus „Išpažintyje“ rašo: „Tamsos siaubas buvo per didelis, ir aš norėjau kuo greičiau, kuo greičiau pasikarti ar nusišauti. Šis jausmas labiausiai ir traukė mane prie savižudybės“8.
       L. Tolstojus nenusižudė – jis atrado Dievą. Tačiau taip pasiseka toli gražu ne visiems. Štai vienas rusų spaudoje plačiai komentuotų faktų: 2002 m. Gorkyje nuo devyniaaukščio namo stogo susikibusios rankomis nušoko dvi merginos. Vienintelis jų poelgio paaiškinimas buvo priešmirtiniame raštelyje brūkštelėta frazė: viskas įkyrėjo...
       Kiekviena kultūra, kiekviena epocha kuria kartais viena kitą papildančias, kartais prieštaraujančias prasmių sistemas. Dabartinės Vakarų kultūros ypatybė yra ta, kad atsisakoma ieškoti ne kokios nors konkrečios prasmės, o apskritai bet kokios prasmės ieškojimo. Beprasmis gyvenimas laikomas ne nesėkme, o norma. Teoriškai tokią poziciją pagrindžia kai kurios filosofinės kryptys, o pirmiausia – vadinamasis neteistinis egzistencializmas.
       Vienas iš svarbiausių egzistencializmo paradoksų yra tai, kad jo teoretikai deklaravo beprasmybę, bet nesižudė; sąmoningi ir nesąmoningi šios filosofijos pasekėjai beprasmybės nedeklaruoja, bet žudosi.
A. Camus savižudybei skirto esė pabaigoje rašo, jog „reikia įsivaizduoti Sizifą laimingą“9. Gal ir reikia, bet tai labai sunku. Tam, kad beviltiškai amžinybėje įklimpusį Sizifą įsivaizduotume laimingą, reikia labai drąsios, netgi iškreiptos vaizduotės. Turbūt pats A. Camus tokią vaizduotę ir turėjo, tačiau dauguma žmonių jos neturi, todėl kai tik įsitikina, kad jų gyvenimas – beprasmis akmens ridenimas į kalną, nusižudo.


       Pseudoradimo skausmas

       Dabartinėje Vakarų visuomenėje neretai žudosi žmonės, iš kurių tokio poelgio, atrodytų, mažiausiai galima tikėtis. Vienas tokių atvejų aprašytas Einar Mar Godmundsson romane „Visatos angelai“. Šiame kūrinyje stebina ne pagrindinio herojaus – psichinių problemų turinčio žmogaus, o jo draugo, klestinčio dantisto, važinėjančio džipu, savižudybė. Apie tokius žmones paprastai sakoma: Ir ko jam trūko? Gera žmona, gabūs vaikai, puikus, gerai apmokamas darbas... Tokios savižudybės liudija tai, kad kai kurių žmonių integracija į visuomenę yra tariama, o jų ego taip ir neatrado savasties.
       Šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje atvirai beprasmį gyvenimą deklaruojančių žmonių palyginti nedaug. Beprasmybė – išrinktųjų religija. Didelės svarbos Vakaruose turi vadinamoji lygių galimybių ar laisvo pasirinkimo filosofija. Visuomenė prieš individą tarsi pažeria šūsnį prasmių, vertybių, idealų, iš kurių jis renkasi sau tinkamiausias. Manoma, kad jei kokio nors žmogaus vertybės ypatingai neprieštarauja kitų žmonių interesams, jos yra lygiavertės. Tačiau iš tiesų taip nėra. Vienos vertybės tarnauja integracijai, kitos – dezintegracijai; vienos teigia gyvenimą, kitos – mirtį. Dėl ontologinės, biologinės ir socialinės dezintegracijos Vakaruose susikūrė iškreipta kultūra, kurios pagrindiniai bruožai – materialinių gėrybių prioritetas prieš dvasines, abejingumas, jei ne panieka, gamtai, individo išskirtinumo, originalumo kultas. Jei dabarties Vakarų kultūra – iškreipta kultūra, tai bet koks integravimasis į ją – pseudointegravimasis, o socialiai sankcionuotų prasmių radimas – pseudoradimas. Todėl iš pirmo žvilgsnio keistų, nepaaiškinamų savižudybių tik daugės.


       Praradimo skausmas

       Tai bene dažniausiai pasitaikanti psichologinio skausmo rūšis – situacija, kai ego užsipildo kokiu nors turiniu, o paskui staiga to turinio netenka. Klasikinis tokio reiškinio pavyzdys – jaunojo Verterio likimas. Neretai nusižudo ir socialinių idealų, tikslų, prasmių netekę žmonės.
       Kartais manoma, kad savižudybės dėl praradimo liudija nusižudžiusiojo jausmų stiprumą. Iš tiesų šis reiškinys liudija savižudžio dvasinį skurdą. Ego galima užpildyti labai įvairiais lygiaverčiais arba hierarchizuotais turiniais: meile, visuomenei naudingu darbu, kova, žavėjimusi gamta, Dievo garbinimu ir pan. Potencialiam savižudžiui visi šie turiniai neprieinami. Jis susitapatina tik su vienu turiniu, kurio praradimas jam tolygus gyvenimo praradimui. A. Saint-Exupéry apie tokį atvejį rašė: „Aš pažinojau vieną jauną savižudį. Jau neprisimenu, kokie ten meilės sielvartai privertė jį šauti, labai gerai nusitaikius, sau į širdį. Nežinau, kokioje knygoje jis buvo skaitęs, kad prieš tai reikia apsimauti baltomis pirštinėmis, bet gerai prisimenu, kad, matydamas šį kvailą paradą, pajutau ne iškilnumą, o niekybę. Vadinasi, už šio švelnaus veidelio šito žmogaus kiauše buvo visiškai, visiškai tuščia.
Buvo tenai nebent vienintelis vaizdinys – toji kvailutė mergiščia, panaši į daugybę kitų“10.
       Svarbus vadinamosios lygių galimybių visuomenės trūkumas – pažeistas santykis tarp mokymo ir auklėjimo. Tradicinės kultūros pagrindinį dėmesį skyrė auklėjimui, moralinio-dvasinio asmenybės pagrindo formavimui. Žinios atliko antraeilį vaidmenį. O dabartinė Vakarų visuomenė net įvardijama kaip žinių visuomenė. Tačiau mokykloje gaunamos žinios – tik mažytė ego dalelė. Kryptingai neformuojamas ego užsipildo paprasčiausiais, lengviausiai prieinamais, bet ir greičiausiai prarandamais turiniais: psichinių stimuliatorių sukeltais maloniais pojūčiais, populiarios muzikinės grupės garbinimu, abejotinu prisirišimu ar atsitiktine meile. Bet kurio iš šių turinių praradimas gresia ir ego praradimu. Tik JAV kasmet nusižudo daugiau nei 4000 paauglių Jei požiūris į mokymo ir auklėjimo santykį Vakaruose nesikeis, ši tendencija taip pat tik stiprės.


       Metafizinė kančia

       Egzistuoja skausmo, tiksliau, kančios rūšis, kurios neįmanoma paaiškinti nei ego formavimosi nesklandumais, nei nepatenkintais poreikiais, nei kokiais nors kitais biografijos faktais. Taip yra todėl, kad kai kuriais atvejais kančios priežastys glūdi už asmeninio patyrimo ribų.
       Pasaulyje gerai žinoma prancūzų rašytojo M. Druono knygų serija „Prakeiktieji karaliai“. Kiekvienoje jų primenamas Prancūzijos karaliaus Pilypo Gražiojo prakeikimas, kurį jam metė Tamplierių ordino generolas Jacques'as de Moles, įtartinomis aplinkybėmis nuteistas ir sudegintas XIII a. Nesvarbu, buvo ar nebuvo Pilypas prakeiktas iš tikrųjų ir ar tragiški jo palikuonių likimai yra šio prakeikimo padarinys, svarbu, kad mūsų teisingumo sampratą atitinka iš realių istorinių įvykių interpretacijos paimtas principas. Jo esmė tokia: jei kokio nors žmogaus nuodėmės labai didelės, jos gali kristi ne tik ant jo, bet ir ant jo vaikų ar tolimesnių palikuonių. Krikščionybėje šį principą parodo gerai žinomi Kristaus žodžiai: „Štai kodėl Dievo išmintis yra pasakiusi: „Aš siųsiu pas juos pranašų ir apaštalų, o jie vienus žudys, kitus persekios, kad iš šios kartos būtų pareikalauta visų pranašų kraujo, pralieto nuo pasaulio sutvėrimo, pradedant Abelio krauju iki kraujo Zacharijo, kuris buvo nužudytas tarp altoriaus ir šventyklos.
Taip! Aš sakau, jog bus pareikalauta jo iš šios kartos“11.
       Čia Kristus kalba jau net ne apie šeimos ar giminės, o apie tautos atsakomybę. Vienas žinomesnių tokios atsakomybės pavyzdžių – vokiečių kančios Antrojo pasaulinio karo pabaigoje dėl Sąjungininkų aviacijos bombardavimų. Nėra jokios abejonės, kad bombarduojant žuvo, kentėjo, buvo suluošinti ir taikūs, galbūt nacizmo idėjoms net nepritariantys gyventojai. Tačiau negalima būti nekaltam, jei kalta visa tauta. Todėl galima kalbėti tik apie skirtingas kaltės sąvokas ir skirtingus kaltės laipsnius, kaip tai ir daro K. Jaspersas savo veikale „Kaltės klausimas“.
       Dar platesnis moralinės kaltės subjektas – žmonija. Tarkim, jog koks nors žmogus įkvėpė radioaktyvių dulkių ir susirgo vėžiu. Šiuo atveju gali būti nekaltas nei jis, nei šeima, nei tauta – galbūt radioaktyviąsias dulkes atnešė vėjas iš tolimos ir šiam žmogui net nežinomos šalies. Tačiau jis yra žmonijos – suskaldžiusios atomą, taigi sukūrusios galimybę atsirasti radioaktyviosioms dulkėms, dalis ir kaip žmonijos narys atsako už kitų žmonių jam pritariant ar nepritariant, smerkiant ar pateisinant, žinant ar nežinant atliktus veiksmus. K. Jaspersas šią kaltės rūšį pavadino metafizine kalte.
Anot jo, „tarp žmonių, kaip žmonių, esama solidarumo, kuris kiekvieną daro atsakingą už visas pasaulio neteisybes ir skriaudas, ypač už nusikaltimus, daromus jam matant ir žinant“12.
       Metafizinės kančios teorijos pagrindas – moralinio determinizmo principas. Viskas gamtoje, visuomenėje, psichikoje susieta, viskas turi priežastį ir pasekmę, ir šią priežasčių–pasekmių grandinę valdo moraliniai dėsniai. Moralinio priežastingumo tikslas – teisingumo atkūrimas. Šis atkūrimas vyksta ne tik fiziniame, bet ir metafiziniame pasaulyje, ir moralinės atsakomybės subjektais yra ne tik atskiri individai, bet ir jų grupės. Tai reiškia, kad žmogus gali kentėti ne tik už savo, bet ir kitų žmonių – šeimos, tautos, žmonijos – nuodėmes. Jei egzistuoja metafizinė kaltė, egzistuoja ir metafizinė kančia.
       Metafizinės kančios šaltinis – kolektyvinė pasąmonė. Kolektyvinėje pasąmonėje kaupiasi visi kada nors žmonių padaryti blogi darbai, nusižengimai, nuodėmės. Teisingumas reikalauja, kad už visus juos būtų atkentėta. Tačiau dažniausiai kenčia ne nusidėjėliai, o jautriausieji – tie, kurių sąmonės ir pasąmonės riba labai trapi, tie, kurie sugeba jausti ne tik savo, bet ir kitų žmonių kančią. Kaip tik per juos objektyvuojasi, anot K. Jasperso, visos pasaulio neteisybės ir skriaudos. Kadangi nusidedančiųjų visada daugiau negu atperkančiųjų, metafizinės kančios išvengti praktiškai neįmanoma. Tačiau ši kančios rūšis palyginti retai baigiasi savižudybe. Galbūt taip yra todėl, kad Dievas žmogui siunčia tik tokią kančią, kokią jis gali ištverti.
       Dabartinėje Vakarų kultūroje metafizinė kaltė yra pagrindinė giluminė psichologinio skausmo priežastis. Dėl pažeisto balanso tarp kaltės–atsakomybės ar, platesniu požiūriu, sąmonės–pasąmonės atsiranda nerimas, neurozės, ego formavimosi sunkumai, nepatenkinti poreikiai, pseudoporeikių gausa ir pan. Kol kas pagrindinė psichologinio skausmo atžvilgiu taikoma priemonė – jo slopinimas. Šiam skausmui malšinti vartojami vis efektyvesni, stipresni vaistai, vis įvairesnės, rafinuotesnės piliulės. Tačiau tai negali tęstis iki begalybės.
Kaip teigia E. Wurtzel, „kažkas negerai tokiam pasauly, kur visos tos piliulės cirkuliuoja ir sklando ore lyg plintantis virusas, blogos naujienos ar bjaurūs gandai“13. Kadangi pirminis skausmo šaltinis – kolektyvinė pasąmonė, užslopinus vieno žmogaus skausmą, jis prasiveržia per kitą. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, apie 27 proc. suaugusių europiečių kasmet kreipiasi į gydytojus dėl nervų ligų ir psichinių problemų. Vien tik depresija pasaulyje (daugiausia išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse) serga per 120 milijonų žmonių, ir ligonių vis daugėja. 1990 m. labiausiai paplitusių ligų sąraše depresija buvo ketvirtoje vietoje, dabar prognozuojama, kad 2020 m. ji bus jau antroje (po širdies ir kraujagyslių susirgimų). Dėl tokios situacijos žmonijai atsiveria dvi galimybės: arba, nuolat gausėjant raminamuosius vaistus vartojančių žmonių ir vis didėjant šių vaistų efektyvumui žmonija degraduos iki gyvūnijos, o vėliau – ir iki augmenijos lygmens, arba besikaupianti pasąmonėje kančia išsiverš, kils psichinės epidemijos, kurios sunaikins didžiąją žmonijos dalį; likusi dalis arba sunyks, arba transformuosis į naują – jei ne biologinę, tai bent moralinę, atsakingiau į gyvenimą žiūrinčią rūšį. Ir tai ne fantastikos, ne tolimos miglotos ateities, o aktualiausia nūdienos problema. C. G. Jungas rašo: „Šiuo metu situacija tokia grėsminga, jog kyla įtarimas, kad Kūrėjas planuoja naują gyvybės srautą, kuris pakeis dabar egzistuojančią žmonių rasę“14. Tai buvo parašyta prieš šešiasdešimt metų. Nuo to laiko moralinė-dvasinė Vakarų būklė tik blogėjo.


       Laiptai į pragarą

       Vienas pagrindinių skirtumų tarp religinės ir ateistinės pasaulėžiūros glūdi požiūryje į žmogaus esmę. Ateizmas traktuoja žmogų kaip duotybę, religija – kaip galimybę. Religijos niekada nedomino klausimas, kas yra žmogus. Tiksliau – atsakymas į jį visada buvo gerai žinomas: žmogus yra puolusi, į malonumus linkusi būtybė. Svarbiausias klausimas, į kurį atsakymo ieškojo visi religiniai mąstytojai, – kuo žmogus gali būti. Pico della Mirandola dar XV a. žmogaus dvasinių galimybių amplitudę apibūdino taip: „O, koks didelis Dievo Tėvo dosnumas, kokia didelė ir nuostabi žmogaus laimė! Jam leista turėti tai, ko pageidaus, ir tapti tuo, kuo panorės. Žvėrys, gimdami iš motinos įsčių, gauna tai, ką turės, kaip sako Lucilijus. Aukščiausios dvasios arba iškart, arba truputį vėliau tampa tuo, kuo išlieka per amžius. Tuo tarpu gimstančiam žmogui Tėvas davė visokios rūšies sėklų ir visokios gyvybės užuomazgų. Tos, kurias jis puoselės, išaugs ir subrandins jame savo vaisius. Jei puoselės augalines, taps augalu, jei juslines – gyvuliu, jei racionalias – taps dangiška būtybe, jei intelektines – taps angelu ir Dievo sūnumi“15.
       Biologinė žmogaus evoliucija jau seniai baigėsi, todėl išoriškai žmogus–augalas nuo žmogaus–angelo skiriasi labai mažai. Užtat dvasinių skirtumų amplitudė milžiniška. Iš vienos pusės – tai ramybė, džiaugsmas, gyvenimo pilnatvė, iš kitos – tuštuma, neviltis, beprasmybė.
Kaip teigia poetas, „nėra čia nieko. Laikas ir skylė“16. Atskirus likimus dar galima palopyti. O ką daryti, jei ištisos kartos gyvenimas – skylė laike?
       Augalinė egzistencija – ne blogiausia, kas laukia dvasiškai degraduojančio žmogaus. Už fizinės erdvės slypi metafizinė, ir žmogaus vietą šioje erdvėje taip pat lemia jo šiame gyvenime atlikti veiksmai, patirti jausmai, puoselėti idealai.
Kaip rašė J. Böhme, „kas atsiveria sieloje – dangus ar pragaras – ten tai ir lieka“17. Koks gi pragaras turi atsiverti žmogaus sieloje, kad jis pasirinktų ne šviesą, tiesą, gyvenimą, o – tamsą, nebūtį, mirtį?
       Visos dvasinio gyvenimo pakopos glaudžiai susietos. Laiptai į pragarą prasideda danguje. Ant aukščiausios šių laiptų pakopos stovi religingas, savo vienybę su šeima, tauta, žmonija, gamta, Dievu suvokiantis žmogus. Nusigręžus nuo Dievo, pagrindiniu integracijos objektu tampa gamta. Tačiau jei žmogus – ne tik gamtos, bet ir Dievo kūrinys, net geriausiai į gamtą integruota, bet nereliginga asmenybė gali patirti tam tikrą egzistencinį vakuumą ir bent jau teoriškai atranda galimybę nusižudyti. Atsiskyrus nuo Dievo ir gamtos, pagrindine žmones siejančia gija tampa socialiniai ryšiai. Jie suriša geografiškai artimus žmones į politines, socialines, etnines grupes, kurios nuolat kovoja dėl įtakos sferų. Ten, kur vyksta kova, atsiranda ir pralaimėjusių. Dalis tautų istorijos eigoje išnyko, dalis – ties išnykimo riba. Nykstančių tautų atstovams tikimybė žudytis žymiai didesnė, nes jiems reali dar vienos dezintegracijos formos – atsiskyrimo nuo žmonijos – grėsmė. Prasidėjus sparčiai Vakarų visuomenės modernizacijai, stiprėja kiti socialinės dezintegracijos aspektai. Kuo daugiau žmogaus energijos atima kova už būvį, tuo mažiau jos lieka draugams, pažįstamiems, šeimai. Socialinė dezintegracija savižudybes skatina dvejopai: dalis žmonių palūžta konkurencinėje kovoje, dalis savęs joje taip ir neatranda. Antruoju atveju ypač išryškėja psichologinės dezintegracijos svarba. Žmogaus ego jaučiasi saugus tik tada, kai jį gaubia kokie nors didesni psichinės energijos telkiniai – kolektyviniai kompleksai. Dabartinėje individualizmą skatinančioje visuomenėje dalis kolektyvinių kompleksų išnyko, dalis tiek susmulkėjo, jog žmogaus gyvenimo realiai paveikti negali. Atitinkamai daugėja psichinių susirgimų. Kad suvoktume jų mastą, užtenka įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei vieną dieną staiga būtų uždarytos visos neuro-psichiatrinės gydyklos, o iš vaistinių dingtų visi psichikos veiklą reguliuojantys preparatai. Vakarų civilizacija žlugtų jei ne per kelis mėnesius, tai per metus. Sveiki žmonės nepajėgtų suvaldyti ligonių sukurtos civilizacijos.
       Remiantis anksčiau pateiktais samprotavimais, pagrindinis dėmesys savižudybių prevencijoje turėtų būti skiriamas dvasinėms vertybėms ugdyti, gyvenimą teigiančiai pasaulėžiūrai ir pasaulėjautai formuoti; paskui – socialinei integracijai stiprinti, dar vėliau – psichologiniam švietimui ir galiausiai – medicininėms psichikos reguliavimo priemonėms. Praktikoje viskas vyksta atvirkščiai. Daugiausia dėmesio skiriama ligoniams – žmonėms, kurių psichologinė dezintegracija jau pasiekė skausmo pakopą. Bendroje sveikatos profilaktikoje tam tikrą vietą užima ir psichinių susirgimų prevencija, tačiau aišku, kad psichologinė integracija be socialinės negali būti sėkminga. Jei nėra darnos visuomenėje, nebus jos ir sieloje. Apie ontologinę ar biologinę integraciją Vakarų visuomenėje neverta nė kalbėti. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, yra nemažai įvairių integracijos aspektų svarbą ir savitarpio ryšį suvokiančių žmonių.
D. Pūras rašo: „Ką reiškia, kai sakome, kad savižudybės – tai visuomenės sveikatos problema? Tai reiškia, kad gydyti reikia ne tik ir ne tiek pavienius žmones, turinčius ligos požymių. Gydyti reikia visuomenę“18. Tačiau iki realių pokyčių šioje srityje dar labai toli.


       ________________

 
       1 Negalima pamiršti, kad Estija jau prieš Antrąjį pasaulinį karą šioje srityje buvo viena iš Europos lyderių; 1930 m. savižudybių rodiklis joje buvo apie 30, o Lietuvoje – tik 9. Žr.: G a i l i e n ė  D .  Savižudybių prevencijos Lietuvoje gairės // Savižudybių prevencijos idėjos / Sudarytoja D. Gailienė. – Vilnius: Tyto alba, 2001. – P. 13.
       2 Žr.: www.who.int.mental_health/prevention/suicide/suicideprevent/en; straipsnyje pateikiami įvairių šalių savižudybių rodikliai taip pat paimti iš šio Pasaulinės sveikatos organizacijos tinklalapio.
       3 S c h n e i d m a n  E .  S .  Savižudžio sąmonė. – Vilnius: ALK, 2002. – P. 27.
       4 Ф р е й д  З .  Я и Оно. Хрестоматия по истории психологии. – Москва: МГУ, 1980. – C. 203–204.
       5 Žr.: Besivienijanti Europa: vertybinis aspektas / Sudarytojas S. Juknevičius. – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003.
       6 P u t n a m  R .  D .  Bowling Alone: The Collapse and Revival of American Community. – New York: Simon and Schuster, 2000.
       7 Ю н г   К .  Г .  Синхронистичность. – Москва: Рефл-бук, 1997. – C. 127.
       8 Т о л с т о й  Л .  Собрание сочинений в 22 томах. – Т. 16. – Москва: Художественная литература, 1983. – C. 121.
       9 C a m u s  A .  Sizifo mitas. – Vilnius: Baltos lankos, 1990. – P. 100.
       10 A n t u a n  d e  S e n t  E g z i u p e r i .  Žemė žmonių planeta. – Vilnius: Vyturys, 1992. – P. 101–102.
       11 Lk 11, 40–42.
       12 J a s p e r s a s  K .  Kaltės klausimas // Gėrio kontūrai. – Vilnius: Mintis, 1989. – P. 262.
       13 W u r t z e l  E .  Prozaco karta. – Vilnius: Tyto alba, 2000. – P. 324.
       14 Ю н г  К .  Г .  О природе психе. – Москва: Рефл-бук, Ваклер, 2002. – C. 69.
       15 M i r a n d o l a  G .  P .  d e l l a .  Kalba apie žmogaus orumą // Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas. – T. I. – Vilnius: Mintis, 1984. – P. 124.
       16 P a r u l s k i s  S .  Skylės. Filosofinės etikos chrestomatija XI–XII kl. / Sudarytoja J. Baranova. – Vilnius: Alma littera, 1999. – P. 114.
       17 Б е м е  Я .  Christosophia, или путь к Христу. – СПб: A–CAD, 1994. – C. 107.
       18 P ū r a s  D .  Savižudybė – visuomenės sveikatos problema Lietuvoje // Savižudybių prevencijos idėjos // Sudarytoja D. Gailienė. – Vilnius: Tyto alba, 2001. – P. 31–32.