tekstai.lt

Folkloristų ariergarde. Muzikantą Antaną Foką kalbina Mindaugas Peleckis

antanas fokas
antanas fokas
      „Sutaras“ – vienintelis Lietuvos meno kolektyvas, jau ketvirtą kartą pakviestas reprezentuoti šalį pasaulinėje parodoje, 2004 metais jam įteiktas svarbiausias Lietuvos tradicinės muzikinės kultūros įvertinimas „Aukso paukštė“. „Sutaro“, šiemet švenčiančio dvidešimtmetį, vadovas ir siela – Antanas Fokas. Ši asmenybė – itin vitališka. Tai liudija ir A. Foko įsteigta leidykla „Kukū Records“.

 

– Plačiau papasakokite apie savo kaip kūrėjo kelią.

 

– Manau, kad nėra žmogaus, kuris nebūtų susijęs su muzika ar nemėgtų jos. Natūraliai su muzika susidūriau ankstyvoje vaikystėje, o mokytis pradėjau Telšių vaikų muzikos mokykloje, fortepijono klasėje, kai suėjo šešeri. Kiekviena kūrybinė mokslo institucija viena ar kita forma organizuoja savo studentų darbų ar veiklos pristatymus. Ypač tai būdinga muzikos ir menų mokykloms, kur prieš svarbesnius egzaminus organizuojami koncertai tėvams, visuomenei, įvairūs konkursai. Besimokydamas tuometinėje Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabartinė Šiaulių konservatorija) aš jau nuo antro kurso dirbau koncertmeisteriu, akompanuodavau instrumentininkams ir dainininkams, tuo pat metu vadovavau Geležinkelininkų rūmų estradiniam ansambliui. Antradieniais, trečiadieniais ir ketvirtadieniais čia grodavome šokiams. Susirinkdavo be galo daug jaunimo, nes darbo dienomis šokių kitur nebūdavo. O savaitgaliais mes buvome laisvi ir galėjome groti kitur arba užsiimti kita veikla. Po to sekė tarnyba kariuomenės dainų ir šokių ansamblyje (tarnavau kartu su šviesios atminties Vytautu Kernagiu, taip pat su Vytautu Rumšu, Sigitu Račkiu, Ramučiu Rimeikiu, Algimantu Butvilu ir kitais teatralais), vėliau – pučiamųjų instrumentų orkestre. Čia akompanuodavau pūtikams, pats grojau ir gavau progą susipažinti su dirigavimu orkestrui. Ten irgi buvome organizavę gana „kietą“ tuomet vadinamą „estradinę“ grupę ir oficialiai grodavome šokiams ketvirtuosiuose VISI rūmuose (prie Filharmonijos). Grojome gana gerai ir įdomų repertuarą („Deep Purple“, „Uriah Heep“, Eltono Johno, ABBA, Cato Stevenso ir kitų kompozicijas, taip pat savo kūrybą). O kad toje vietoje prieš mus grojo Kęstučio Antanėlio grupė ir po to studentai mūsų „nenušvilpė“, manau, buvo mūsų meistriškumo ir kūrybingumo įrodymas.

 

– Kaip iš rokerio tapote folkloristu?

 

– Posūkis į folklorą, kuris iki tol man buvo svetimas, įvyko po kariuomenės. 1975 metais pradėjau dirbti Liaudies buities muziejaus liaudies muzikos teatro trupės (vėliau pasivadino Lietuvių folkloro teatru) aktoriumi, vėliau – koncertmeisteriu ir inspektoriumi. Nuo 1988 m. iki 2004-ųjų dirbau su Vilniaus universiteto ansamblio „Ratilio“ instrumentine grupe.

1988 m. startavau su „Sutaru“, nuo 1992-ųjų vedu autorines laidas apie pasaulio tautų muziką per Lietuvos radiją.

Nors scenoje buvau šimtus kartų, tačiau tik darbas Folkloro teatre atvėrė didžiųjų salių, sporto rūmų duris. Jau tada, be Klojimo teatro Rumšiškėse, su populiariausiais Lietuvos estrados artistais dalyvaudavome „Rudens paraduose“, didžiausiose šventėse. Prasidėjo nuolatinės ilgalaikės išvykos į tuometinę Sovietų Sąjungą. Ne kartą buvome Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, Urale, Užkaukazėje, Ukrainoje, Moldavijoje, dalyvavome žymiausiuose to meto festivaliuose „Maskvos žvaigždės“, „Kijevo pavasaris“, TV festivalyje „Platesnį ratą“ ir kt. Koncertavome Europoje, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje. Paskui jau su „Sutaru“ dar ne kartą aplankėme Australiją, JAV, koncertavome Kanadoje, Malaizijoje, Japonijoje, Taivanyje, daugybėje Europos valstybių, dalyvavome gausybėje švenčių, festivalių, TV ir radijo laidų. Esame vienintelis Lietuvos meno kolektyvas, reprezentavęs savo šalį net keturiose pasaulinėse EXPO parodose (Lisabona – 1998, Hanoveris – 2000, Aiči – 2005 ir Saragosa – 2008 metais).

Gruodžio pabaigoje „Sutarui“ sukanka dvidešimt metų ir atrodo, kad šią šventę vėl švęsime Australijoje. Be to, iki 5000-ojo „Sutaro“ koncerto liko mažiau nei šimtas pasirodymų.

 

– Kiek albumų esate įrašęs?
 

– Mano kaip prodiuserio veikla yra susijusi su patentuotu „Sutaro“ prekinio ženklo „KUKŪ Records“ įkūrimu, o atlikėjo – dalyvavimu įrašant ne vieną garso ir vaizdo albumą. Savo produkciją esu pristatęs ne tik Lietuvoje populiariose knygų mugėse, bet ir pasauliniuose muzikos industrijos forumuose „Musicora“ (1999 – Paryžiuje), „Womex“ (2000 – Berlyne, 2001 – Roterdame, 2006 – Sevilijoje; beje, šiemet vėl vykstu į Seviliją), „Midem“ (2005-aisiais Kanuose). Dalyvavau įrašant „Ratilio“ ir Lietuvių folkloro teatro plokšteles bei kasetes. Parengiau Lietuvos radijo archyvų kompaktinę plokštelę Prancūzijos radijo stočiai RFI, tradicinių šokių kompaktinę plokštelę Nyderlandų kompanijai „PAN Records“.

Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui su „KUKŪ Records“ ženklu pradėjome rengti lietuvių emigrantų muzikos seriją „Lietuviai pasaulyje“. Jau išleisti „Australijos lietuvių“, „Kanados lietuvių“, „JAV lietuvių“ albumai, rengiamas „Pietų Amerikos lietuvių“ rinkinys. Šiemet išleidome unikalų lietuvių daugiabalsės muzikos rinkinį „Sutartinių pynė“, kuriame yra keli autentiški sutartinių pavyzdžiai ir daugybė transformuotų sutartinių, kurias atlieka populiariausi Lietuvos dainininkai ir grupės. Mūsų kataloge (www.sutaras.lt) yra apie 50 pavadinimų albumų, tarp kurių – unikalūs savo verte Tuvos gerklinio dainavimo ir šamanų muzikavimo pavyzdžiai, kirgizų, Australijos aborigenų muzikos albumai. Teisę juos licencijuoti esame suteikę JAV ir Čekijos kompanijoms, todėl jų galima nusipirkti daugelyje pasaulio šalių. Ne vieną grupę ir solistą esame pakvietę koncertuoti Lietuvos žmonėms.

 

– Pamenu vieną įspūdingą Tuvos šamanų pasirodymą Vilniuje, kai vienas solistas dainuoja dviem balsais... O Jūsų Paties kūryba?

 

– Su „Sutaru“ įrašėme devynis albumus: LP ir CD „Pagaminta Lietuvoje“; CD „Protėvių šauksmas“; CD ir MC „Pripilk alaus“; CD „Radijo bangomis“; CD „Mylėsiu tave per amžius“; CD „Ethnojazz.lt“ (kartu su „Vilnius Jazz Quartet“); DVD „Yra laimė šiam pasauly“; CD „Lithuanian Traditional Music“; CD „Senos naujienos“.

Visi jie pažymėti „KUKŪ Records“ ženklu, išskyrus „Protėvių šauksmą“ (išleido „Lituanus/Jade“ Prancūzijoje) ir „Lithuanian Traditional Music“ („Fontana Studio“ Čekijoje). Tuojau pasirodys dainų apie Vilnių super albumas, kurį įrašėme kartu su garsia Dainiaus Pulausko grupe, taip pat „Sutaro“ koncertinis albumas, įrašytas Lietuvos radijo koncertinėje studijoje per tiesioginę transliaciją. Be to, kaip suvenyras buvo išleista „Sutaro“ atliekama „Jei karalium būčiau“, kelios kitos dainos.

 

– Kokį savo „kūdikį“ (albumą) labiausiai vertinate? Kurį kurti sekėsi lengviau, kurį sunkiau?

 

– Tai ir yra „idėjos“ problema. Jeigu neturi ką pasakyti, geriau nekurk ir neįrašinėk, negaišink žmonių. O jeigu imiesi, – turi viską „pervaryti“ per savo patirtį, supratimą, savo verčių skalę. Prie kiekvieno albumo ilgai sėdėta, galvota. kaip jį padaryti įdomų, nesikartojantį, todėl jų vertinti tiesiog negaliu.

Yra populiaresnių, išleistų pakartotinai. Bet kiti – rimtesni, turintys originalias kompozicijas arba aranžuotes, repertuarą. Džiaugiuosi, kad visi albumai skirtingi, nė viename jų nesikartoja anksčiau išleista daina. Manau, kad kiekvieną dainą galima arba sugadinti, arba pataisyti. Jei jau turi sprendimą – lieka techniškas darbas, kuris gali ilgiau ar trumpiau užtrukti. Bet tai – „gimdymo“ procesas, ir tu jau žinai, kas bus. Niekada nesidomėjau banalia muzika, kurios šiandien ypač daug. Dažnai ansambliai pergroja tas pačias polkas, perdainuoja vieni kitų tas pačias karo, jaunimo meilės dainas ar romansus, ir tie albumai pasidaro panašūs, nebeįdomūs ir niekam nereikalingi.

 

– Iš ko semiatės įkvėpimo?
 

– Įspūdžiai, emocijos, supantys garsai. Galvoje nuolat knibžda muzika, temos, ritmai, melodijos. Reikia atsirinkti ir sudėlioti, ir tai nelengva. Temos turi būti originalios, nenukopijuotos. Sunkiausia perdaryti ar aranžuoti jau sukurtą, kad ir liaudies dainą, jau turinčią savo struktūrą, melodiją, tekstą. Padaryti ją įdomią ir patrauklią, pridėti savo pusę ir išlaikyti jos pradinę mintį yra sudėtinga. Manau, kad kelios pavykusios. Jos yra projekte su D. Pulausko grupe – „Lithuanian Folk’n’roll project“, „Sutaro“ albume „Mylėsiu tave per amžius“. Pradėti dainą nuo nulio yra žymiai lengviau.

 

– Kokie mėgstamiausi muzikantai?
 

– Robertas Plantas ir Jimmy Page‘as iš „Led Zeppelin“, mėgstu Joe Cockerį, kartais klausausi Stingo, Philo Collinso, turiu daugybę auksinio roko amžiaus įrašų ir kartais visai mielai atgaminu įspūdžius juos pasiklausydamas. Kažkiek klausausi ir dabartinių atlikėjų, tačiau retas man būna įdomus. Klausau tiesiog tam, kad žinočiau, kas tai yra. Gaila, pasiklausymui lieka vis mažiau laiko. Kažkada rašiau straipsnius į „Literatūrą ir meną“, „Nemuną“ apie man patinkančius atlikėjus ir jų muziką. Paskui jie atsidūrė knygoje „Kolonėlių degintojai“.

Vienadieniais, ypač lokaliniais „kumyrais“, „idolais“, „super“, „kultiniais“ ir „olia lia“ tipo personažais nesidomiu.

 

– Kokiais instrumentais grojate?
 

– Studijavau fortepijoną, paskui buvo išmėginti keli pučiamųjų orkestro instrumentai, vėliau – liaudies instrumentai: dumpliniai (įvairių tipų armonikos), styginiai (išskyrus smuiką), pučiamieji (daugiausia autentiški – ragai, daudytės, ožragiai, diatoninės birbynės, rageliai ir kt.). Dar grojau senais liaudiškais cimbolais, kol nesulūžo, bet kadangi dabar jų niekas negali padaryti, teko pamiršti. Šiaip autentiškų instrumentų Lietuvoje – didelis trūkumas. Jeigu ir bando koks stalius ką padaryti, tai tik tokį, kurį gali laikyti ant sienos pasikabinęs.

 

– Jei ne paslaptis, kokį tikėjimą išpažįstate, kokia yra Jūsų filosofija, religija?

 

– Nesu geras katalikas, į bažnyčią retai nueinu. Kažkiek domiuosi pagonybe, žinau voodoo, rastafari, kitus Centrinės, Pietų ir Šiaurės Amerikos indėnų tikėjimus bei papročius, Australijos aborigenų pasaulio sampratą, pagrindinius šamanų praktikos bruožus, – tam, kad geriau pažinčiau ir savo radijo laidose galėčiau laisviau disponuoti informacija, sieti ją su muzika, tradicijomis ir informuoti klausytojus.

 

– Ar dažnai keliaujate? Kur randate prieglobstį? Kur teko nukeliauti?

 

– Keliauju tiek, kiek tai susiję su mano koncertine veikla ir interesais. Tiesa, keletą kartų buvau poilsinėse kelionėse, tačiau grupinių ekskursijų nemėgstu ir iš anksto sudaryti maršrutai man nėra įdomūs. Per metus tenka krautis lagaminą maždaug 8–10 ir daugiau kartų. Koncertinių kelionių metu pasitaiko poilsio dienų, todėl jas visada išnaudoju, kad kažką pamatyčiau. Be to, kartais koncertuoti tenka tokiose vietose, kur neįleidžiamos jokios ekskursijos ar turistai. Prieglobstį arba nakvynę visada suplanuojame iš anksto, todėl tai nekelia rūpesčių. Kartais būna šeimos, draugai, kartais – aukščiausios klasės viešbučiai, kartais – hosteliai, sporto salės grindys…

Kur teko būti, – jau atsakiau, bet galėčiau papildyti, jog mano antrieji namai, matyt, būtų Australijoje, į kurią šią žiemą važiuosiu jau ketvirtą kartą. Patinka Azijos šalys – Japonija, Taivanis, Malaizija, Indija. Prie Niagaros krioklio buvau tris kartus ir vis iš kitos pusės. Mačiau daug JAV miestų, Rusijos Sibiro, Tolimųjų Rytų vietų. Teko gerti šampaną ant Baikalo ežero ledo, šokinėti per bangas Kalifornijos pliažuose, sveikintis su dvylikos apaštalų uolomis Ramiojo vandenyno Australijos pakrantėse, maudytis Indijos vandenyne, stebėti atoslūgius Atlanto pakrantėse. Žinoma, yra daugybė vietų, kur neteko būti ir kažin ar teks, tačiau esu jautrus Lietuvos peizažui, kuris visais metų laikais turi savo nepakartojamą žavesį.

 

– Koks Jūsų požiūris į holistinę muziką bei holistinę filosofiją? Ką manote apie sufizmą, budizmą?

 

– Esu realistas, nesistengiu gyventi būsimais gyvenimais transformuodamasis į kitas būtis ar visiškai atsisakydamas materializmo. Tačiau niekada nebuvau daiktų vergas, man ir dabar bet kokios markės automobilis yra tik „blokų“ gabalas ir tikrai ne altorius. Pasirodo, kad man artimesnis požiūris į pasaulį suformuotas Konfucijaus laikais, kai kinai stengėsi išlaikyti harmoniją su gamta, visata, gyventi dabar, o ne kada nors. Neneigiu jokių religijų, jokių pažiūrų, kažkada žavėjausi antikos, viduramžių filosofų mintimis. Tegul kiekvienas gyvena su savo dievais ir savo filosofija, tegul suranda savo vietą po saule ir nekenkia kitam. O muzika turi atitikti pažiūras, padėti suprasti pasaulį, sistemas, žmones. Svarbiausia, ji turi padėti gyventi pačiam sau, nes savęs tikrai niekada neapgausi.

 

– Kokia Jūsų didžiausia svajonė?
 

– Turbūt pats sunkiausias klausimas. Kai klausiama vaikų – suprantu, kad jie svajoja tapti kosmonautais, čempionais ir panašiai, bet kai nugyveni du trečdalius gyvenimo – sunku apie ką nors dar svajoti…

Manau, kad mano svajonė jau išsipildė, nes galiu gyventi iš savo profesijos, iš to, dėl ko tryniau suolą ir leidau laiką aukodamas laisvalaikį. Ar galima dar apie ką svajoti, kai tavo dainą per Dainų šventę Vingio estradoje dainuoja daugiatūkstantinis choras? Visko kaip ir pakanka, bet visko galėtų būti ir daugiau. O tai priklausys, matyt, tik nuo to, kiek dar laiko liko… Tinginiauti neturiu kada ir žinau, kad negyvensiu trijų gyvenimų, todėl kartais gailiuosi, kad per ilgai sugaištu parduotuvėje ar dar kur nors. Sumanymų yra daugybė, norėčiau, kad užtektų laiko jiems įgyvendinti…

 

– Kaip vertinate dabartinę Lietuvos muzikos situaciją (ir pop, ir TV šou a la³ „Kelias į žvaigždes“, ir eksperimentinės)? Ką išskirtumėte iš mūsų šalies muzikantų, kompozitorių?

 

– Atsakyti ne taip paprasta.

Lietuvoje yra daug žmonių, darančių tai, ką sugeba. Kartais jie įsivaizduoja, kad sugeba viską ir yra tiesiog Eifelio bokštai. Pretenzijos pasaulinės, o galimybės – lokalinės. Daug mūsų žvaigždžių tampa nebe žvaigždėmis vos kirtę kaimyninės Lenkijos ribas, nes jų kūryba (tekstas, forma, turinys) ir interpretaciniai sugebėjimai baigiasi ties pataikavimu vietinės auditorijos interesams. Žinoma, pasitaiko ir RETŲ išimčių. Dauguma TV laidų savo sandara ir temomis yra tiesiog prastos kopijos, todėl aš visada geriau žiūriu originalą. Lygiai taip pat vertinu populiarių miuziklų ar projektų „perdainavimą ar pergrojimą“, kurį atlieka vietiniai artistai. Kam gadinti originalą, jeigu visiškai nesunku jį stebėti atliekamą autentiškai? Kurkime, rašykime, dainuokime, propaguokime tai, ką patys sugebame, duokime pasauliui savo produktą, duokime jį tokios kokybės, kad pasauliui mūsų reikėtų, o ne atvirkščiai.

Papasakosiu pavyzdį: Prancūzijos televizija filmavo mūsų šalį, o paskui paprašė muzikos vaizdams įgarsinti. Kad ir ką siūliau – niekas jiems netiko: popsas – banalus, džiazas – perdainuotos tradicinės temos, bardai – vienodi, autorinės kompozicijos – vos viena kita. Matyt, nukentėjome pasidaliję darbus, aiškindami, kas ką turi daryti, ir vengdami viską daryti patys. Vieni rašė dainas, kiti – tekstus, treti – aranžavo, ketvirti dainavo – kas tada iš tos dainos gali likti? Įsivaizduokime dailininką, kuris sugalvojęs nutapyti paveikslą vieno pagalbininko prašo nupirkti teptukų, kito – dažų, trečio – užtempti drobę, o ketvirto – nutapyti paveikslą. Kas iš jo sumanymo tada liks? Taip ir nukeliavome kas sau su savo projektais, kritika ir supratimu.

Didžiausia tokia nesąmonė, kokią šiandien turime – „Eurovizijos“ pavyzdys. Vieni apmoka išlaidas, kiti renka tautos atstovą… Jeigu tai verslas – tegul verslininkai investuoja ir siunčia, ką pasirinkę. Jeigu renka tauta – renka pagal savo intelektą ir supratimą. O jis, kaip žinoma, gana savotiškas! Būtinai norite laimėti? Prašau – pataupykite kokius penkerius metus, tada nupirksite Madonną ar Lenny Krawitzą, ir padainuos už Lietuvą… Jiems Europos Sąjunga negalės neduoti pirmos vietos, nes apsijuoks, kad apie muziką nieko neišmano …

Iš muzikinės kultūros pasiekimų, be abejo, išskirčiau akademinės muzikos sferą, kur daug gerų atlikėjų, kūrėjų, gebančių reprezentuoti save ir šalį įvairiausiomis formomis. Turime labai gabių džiazo muzikantų, kuriuos visada malonu ne tik klausyti, bet ir pabendrauti, nes tai – plačių interesų, įdomaus mąstymo ir didelės patirties, susiformavę kūrėjai. Jų nemažai, todėl nėra kaip ir išskirti.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 12 (gruodis)