tekstai.lt

Brigita Speičytė. „Neužvydėtina dalia juodo pranašo“. Tezė ir ironija Vinco Kudirkos raštuose

vincas kudirka
vincas kudirka
      Vinco Kudirkos tekstai lietuvių literatūros tradicijoje išsiskiria atviru, ryškiu imperatyvumu. Ši sakymo pozicija yra retorinė: pasižymi dideliu suinteresuotumu adresatu, poveikiu jam ir jo reakcija; kalbėtojo laikysena yra iš esmės autoritetinė, didaktinė; imperatyviniai pasakymai orientuoti į viešąją erdvę, kaip į bendrų kalbėtojo ir adresato įsipareigojimų lauką. Verta aptarti V. Kudirkos raštų, kaip imperatyvinio diskurso, specifiką, akcentuojant ne tiek turinio, kiek formos, – „kaip“ aspektą, klausiant, kokias konotacijas V. Kudirkos kultūrinei, visuomeninei programai, jo autorinei laikysenai suteikia imperatyvo forma, – būdas, kuriuo tos programinės nuostatos, bendrieji principai, idėjos išsakomos jo raštuose. Klausimas apie imperatyvo formą aktualizuoja komunikacinį tekstų aspektą, leidžiantį geriau suvokti V. Kudirkos idėjų kultūrinę terpę, kurioje tos idėjos įgauna savo ypatingas reikšmių „auras“.

 

Imperatyvinė V. Kudirkos laikysena tveria dvi kryptis, kurios tik iš pirmo žvilgsnio atrodo priešingos viena kitai. Visų pirma tai patetiniai poetinių tekstų imperatyvai, dažniausiai išsakomi liepiamąja nuosaka bendruomeniniam adresatui – eilėraščiuose „Varpas“, „Labora“, „Maniemsiems“, „Lietuvos šviesuoliams“, „Tautiška giemė“. Tai aktyvios visuomeninės veiklos nuorodos, steigiančios pareigos etiką – jų esmė lakoniškiausiai suformuluota „Tautiškoje giesmėje“: dirbti tėvynės naudai ir žmonių gėrybei. Jų svarba perteikiama kalbėjimo teziškumu, beapeliaciniu kategoriškumu. Tezinis kalbėjimas išreiškia imperatyvą – įsipareigojimo objektą – net ir nevartojant liepiamosios nuosakos: tai, kas teigiama, yra būtina, taigi ir įpareigojanti tikrovė – kaip eilėraščiuose „Gražu, gražiau, gražiausia“, „Ne tas yra didis“.

 

Kita imperatyvinės laikysenos kryptis V. Kudirkos raštuose – satyra (ir literatūrinė, ir publicistinė). Poezijoje imperatyvai išsakomi kaip tam tikri vertybiniai orientyrai; literatūrinėse ir publicistinėse satyrose jie pateikiami kaip realios galimybės. Jausminis angažuotumas, kuris poetiniuose tekstuose reiškiasi patetišku kalbėjimu, emociškai sutampant su kalbamu dalyku, šiuo atveju nebėra ir nebegali būti vientisas. Satyrose imperatyvas pasirodo kaip sutrikdyta veiklos nuoroda, atsiradus pertrūkiui tarp „privalau“ ir „galiu“ plotmių. Tezė tampa ironišku pasakymu.

 

V. Kudirkos imperatyvų dvisklaida – patetinė-teziškoji ir satyrinė-ironiškoji – pirmiausia liudija jų autentiką: imperatyvai, kurie priklauso „galiu“ sferai, nėra tuščiaviduriai žodžiai, jiems būtinas performatyvumas, žodžio ir veiksmo dermė: „Kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako“ („Gražu, gražiau, gražiausia“). Toliau stabtelsiu prie klausimo, kaip V. Kudirkos imperatyvų tezės yra išbandomos tikrove. Remsiuosi „Tėvynės varpų“ publicistika, atsiribodama nuo žanriškai „grynų“ satyrų. V. Kudirkos publicistikoje yra atvejų ir situacijų, kai tiesosaka transformuojasi į ironiją – į dviprasmišką kalbėjimą; šios teiginių transformacijos publicistiniuose straipsniuose kartais išauga iki satyrinių epizodų, kuriuose pajuokos skalė skleidžiasi nuo atviros ironijos iki tiesioginės invektyvos (priešininko paniekinimo, sąmoningo įžeidimo negatyviais pasakymais). Mane domina kaip tik ši ironijos kilmė ir jos pirminė sklaida, iš anksto neįforminta žanrinės sutarties.

 

Ironiška kalbėsena, ypač satyrinė ironija, publicistikai nėra savaime būtina. Ji atskleidžia tam tikrą komunikacinės įtampos lauką. Satyrinė ironija – tai atvira ironija, kai kalbėtojas susidvejinusiu pasakymu (kuriame pažodinė prasmė yra priešinga implikuojamajai) ne tik nurodo kokį nors paradoksą, bet pateikia ir negatyvų, pajuokiamą jo vertinimą, teigdamas, kad šis neatitinka privalomos, „normalios“ dalykų padėties. Satyrinės ironijos keliamu piktu juoku maksimaliai apeliuojama į adresato aktyvumą, provokuojamas atsakas, bandoma jį išvesti iš „pažodiškumo sferos“1, įveikti jo suvokimo ir ypač elgsenos inerciją; siekiama į jo savimonę įterpti savąją imperatyvų sistemą. Atvira ironija yra tam tikras kalbinės prievartos bei agresijos aktas; neatsitiktinai satyrinė ironija gali transformuotis ir į satyrinę invektyvą – nebedangstomą tiesmuką kalbinį negatyvą. Satyrinė ironija apibrėžia ne tik kalbėtoją, kaip pasižymintį polinkiu mąstyti opozicijomis, ir ne tik autoritarinę ar tiesiog didaktinę laikyseną. Nemažiau raiškiai ji liudija ir adresato reikšmę, jo vertinimą. Anot ironijos, kaip interpretacinės formos, analitiko Davido S. Kauferio, atvirą ironiją ar tiesioginę satyrinę invektyvą kalboje provokuoja ir ypač nejautrus ar netolerantiškas adresatas2. Skaitant V. Kudirkos „Tėvynės varpus“ po daugiau nei šimtmečio, į akis krinta kaip tik ši komplikuota komunikacinė situacija, skatinusi pozityviai nusiteikusį, pareigos etikai ištikimą, inteligentišką, aristokratiškas manieras vertinantį publicistą nuolat kelti balsą.

 

Ironijos mastą V. Kudirkos publicistikoje, be abejonės, iš dalies lemia adresato specifika: abejingumas publicisto skelbiamiems imperatyvams. Ironijos tyrėjo D. S. Muecke’o požiūriu, atvira ironija tinkamiausia vartoti trumpiems fragmentams ar paraštinėms pastaboms; nuolat vartojama ji praranda savo įtaigą ir darosi nuobodi3. Tačiau šios prabangos – tik retkarčiais griebtis satyrinės ironijos – V. Kudirka publicistikoje negali sau leisti. Pavyzdžiui, 1891 m. „Tėvynės varpų“ 9 numeryje svarstydamas viešo lietuvių kalbos vartojimo tarp inteligentų kaip būtino pavyzdžio kitiems klausimą, apibendrina: „Nuobodu iš tikro apie tai klausyti – jau tiek kartų buvo rašyta ir kalbėta, – bet ką padaryti, kad tas dalykas užtėmijamas ant kiekvieno žingsnio ir veržte veržiasi po plunksna? Lašas vandens, krisdamas tankiai ant vienos vietos akmens, padaro jame duobę, argi mūsų išsinėrusių iš lietuvystės juodžiponių būtų taip kieti ir stori kiaušai, kad nuolatai atkartojamas priminimas, idant susiprastų, jų taip ilgai neįveikia?“4 (p. 488). Atvira ironija neretai pasirodo kaip būdas „pratašyti akmenį“ – įveikti distanciją tarp kalbėtojo ir adresato, tegul ir ne pačiu subtiliausiu būdu. Šią situaciją simboliškai liudija 1892 m. „Tėvynės varpų“ 6 numeryje paskelbto straipsnio satyrinis intarpas: ironiškas dialogas su „vienu pažįstamu“, pasipiktinusiu dėl neišvažiuojamo kelio tarp Sintautų ir Šakių. Autoriaus pašnekovas vartoja tam tikrą gestų kalbą, kuri, viena vertus, išreiškia jo pasipiktinimą, kita vertus, veikia kaip nepatiklaus klausytojo įtikinimo būdas. Ši gestų kalba yra agresyvi, kaip įtikinimo ir teisingos rūstybės išraiška ji traktuojama ironiškai: „Ar tu girdi?! Ant vidurio I skyriaus kelio prigėrė du arkliai ir žmogus!!! (Tarydamas tai ir pratęsdamas kiekvieną žodį, taip smarkiai sudavė man plaštaka aukščiaus kelio, kad išsyk vėl įtikėjau į visą pasaką, nors jau buvau pasirengęs netikėti. Tiktai žmogus su iškilmingais jausmais, – pamislijau sau, – kuris visas užsidega išvydęs neteisybę ir skriaudimą nekaltųjų, gali vartoti tokią argumentaciją)“ (p. 511). Satyrinė ironija yra analogiškas klausytojo, „pasirengusio netikėti“ į „visą pasaką“, kumščiojimas.

 

Svarbi ir šiame epizode paminėta pasipiktinusiojo emocinė reakcija: užsidegimas, išvydus neteisybę. Iš tiesų ironija, o kai kuriais atvejais tiesioginę invektyvą V. Kudirkos publicistikoje (neretai ir nepriklausomai nuo jos impulso) motyvuoja emocijų perviršis, kuris nesiduoda sublimuojamas, o kartais ir apskritai verbalizuojamas. Tai atvirkščias, negatyvus V. Kudirkos poezijos patetikos variantas. Ne viename straipsnyje autorius atskleidžia patirtą, vieno ar kito įvykio ar asmens poelgio sukeltą didelį emocinį sukrėtimą, emocinės pusiausvyros praradimą, pavyzdžiui: „Yra taip dideli širdies skausmai, kad žmogus išsyk lyg nutirpęs negali to skausmo išreikšti“ (p. 460); „...dasižinojus, kad ūkininkas skundžia policijai ūkininką, savo sąsėdą ar pažįstamą, ir da už tokį dalyką, kurį pats skundikas nepriskiria prie nusikaltimų, širdį apsiaupia neišpasakytas gailestis ir skaudus jausmas neįstengiančios silpnybės prieš denunciacijos hidrą“ (p. 519); „Plaukai ant galvos stoja, kraujas stingsta gyslose, manant apie Kražius“ (p. 566).

 

Šis publicistikos emocinis fonas itin svarbus V. Kudirkos laikysenai ir jo skelbtų imperatyvų „aurai“ suprasti. Tai, kas prasilenkia su teisingumo bei etikos nuostatomis, sukelia sunkių pasekmių asmeniui ir viešajai sferai – tą pats V. Kudirka gerai suprato, patyrė ir ne vienu atveju išsakė. Patiriamas neteisingumas, agresija, prievarta ar vien tik žinojimas apie tokius atvejus įžeidžia asmens orumą, sukelia tai, ką V. Kudirka viename straipsnyje pavadino „saviška nuskriaustų jausmų logika“. Ji pasireiškia pirmiausia pasitikėjimo kitais menkėjimu ar praradimu, silpninančiu sutartinio veikimo galimybę, kuri yra pagrindinė bendruomeninių V. Kudirkos imperatyvų prasmingumo ir įgyvendinimo sąlyga. Dėl to skausmingiausiai reaguojama į tarpusavio pasitikėjimo pažeidimus, nes iš jų kyla perdėtas, neteisingas kitų vertinimas, kai „įširdimas užima didesnį plotą, pereina nuo pavienių žmonių ant kuopos, institucijos, luomo, draugijos, tautos, pereina ir ant idėjų, kurias skriaudikai išpažįsta“ (p. 556). Ironijos skalė V. Kudirkos publicistikoje leidžia susidaryti apytikrę nuovoką, kiek daug agresijos būta to meto Lietuvos viešoje sferoje (ir, beje, privačioje, kaip liudija V. Kudirkos biografija), koks buvo trapus tarpusavio pasitikėjimas tiek šeimoje, tiek visuomenėje, koks emociškai, fiziškai ir teisiškai pažeidžiamas ir kartais tiesiog bejėgis – stačiai mirtininkas – buvo asmuo, apsisprendęs saviems imperatyvams, principams ir pareigoms. Emocinę viešumos atmosferą XIX a. pab. Lietuvoje įtaigiai atskleidžia ir kitas šaltinis – neseniai publikuoti jaunesnės kartos atstovo Merkelio Račkausko memuarai5, apimantys ir V. Kudirkos bendradarbiavimo „Varpe“ metus. Atsiminimų autoriaus mizantropija atrodo visiškai natūrali reakcija į viešuomenės patirtis (pavyzdžiui, paauglystėje, mokymosi Šiaulių gimnazijoje metu), tad kudirkiška imperatyvinė laikysena šiame fone atrodo tiesiog nepakeliamai aukšta nata.

 

Ironijos motyvacijas atskleidžia ir jos objektai. V. Kudirkos publicistikoje, kaip ir literatūrinėse satyrose, bene pagrindinis satyrinės pajuokos objektas – „vidurinė maskolių politika“ (ypač įvairūs „minorum gentes činovnikai“). Šiuo atveju satyros situacija vertybiniu ir psichologiniu požiūriu atrodo savaime suprantama: Rusijos imperijos vidaus politika buvo priešiška V. Kudirkos išpažįstamoms ir kitiems imperatyviai perteikiamoms vertybėms. Pavyzdžiui, „žmonių gėrybės“, t. y. žmogaus teisių (tikėjimo, nuomonių, susirinkimų laisvės, nuosavybės teisės, teisės į teisingą teismą) pažeidimai V. Kudirkos publicistikoje dažnai parodomi kaip situacinė ironija: imperinė administracija galios sprendimais sukuria tokias aplinkybes, kurios pačios savaime yra ironiškos, jose prasilenkia deklaruojami principai ir implikuojami tikslai, imperatyvas ir tikrovė, tad publicistas, aprašinėdamas tokius atvejus, neišvengiamai tampa ironiku. Viename emocingiausių straipsnių (1890 m., „Varpas“, Nr. 11) – autorius piktinasi imperijos administracijos įteisintu nepasitikėjimu kitatikiais ir svetimtaučiais kaip iš principo valstybei „kenksmingais“ žmonėmis: „Kam da čia ironija, kam da čia ieškoti išjuokimų vidurinės maskolių politikos, kad nieko geresnio tame dalyke atrasti negalima už pačią teisybę?!“ (p. 462). Tokiai situacinei ironijai priklausytų ir informacija apie iliuminacijų, vizituojančio vyskupo palydų draudimą, susirinkimų laisvės apribojimą (1889, „Varpas“, Nr. 10). Čia atsiskleidžia satyrinės ironijos motyvacija: anot publicisto, „[t]as uždraudimas kur kitur būtų gan juokingu“, tačiau komišką situaciją sukuria ir įtvirtina teisinė sistema, kurios sfera yra ar turėtų būti nepralaidi ironijai. Anot Michało Głowińskio, ironija apskritai yra normatyvaus oficialumo antipodas, ji neįmanoma įvairaus pobūdžio įsakymuose, pavyzdžiui, kariniuose, nesuderinama su kanceliariniu stiliumi6. V. Kudirkos atskleista situacinė ironija parodo, kaip neteisėtas įsakymas pats save korumpuoja, ir juoką persmelkia apmaudo, pasipiktinimo dėl neteisingos skriaudos emocijos.

 

Imperinė administracija yra savaime aiškus ironijos objektas, bet publicistikoje satyrinė ironija itin dažnai nukrypsta ir „savųjų“ link. Atviros ironijos ar tiesioginės invektyvos pirmiausia nusipelno tie iš „savųjų“, kurie imasi sąmoningo ar nesąmoningo bendradarbiavimo su politiniu priešininku: kolaborantai ir skundikai. Arti šios grupės yra, V. Kudirkos žodžiu tariant, ir „pseudolietuviai“ bei „exlietuviai“, taip pat bendruomeninės etikos nesilaikantys asmenys (pavyzdžiui, tie, kurie naudojasi žmonių tamsumu). Čia publicistas kai kuriais atvejais nerenka žodžių, vadina juos išgamomis, šungalviais, draugijos pasturlakomis, kraugeriais; vienu atveju – Kražių įvykiuose kolaboravusiems gydytojams – net pagaili lietuviško žodžio, pavadindamas juos „izvergi“. Kai kada – įspėjimo sumetimais – šalia šių kolaborantų „titulų“ paskelbia ir asmenų pavardes (kaip policijai talkininkaujančių Veiverių gimnazijos mokytojų, p. 495; lietuviškos spaudos platintojų ir skaitytojų skundikų, plg. „Lukšių šungalvis Jakaitis“, p. 519).

 

Tačiau itin dažnai ironizuojami ir kolegos – lietuvių inteligentai vyrai, ypač „rašėjai“, pajuokiamas jų „šiaudinis entuziazmas“, siauri intelektualiniai, ideologiniai akiračiai, skatinantys įtarumą, egoistinis pragmatizmas, paprastas tingumas ir apsileidimas viešuose reikaluose. Likusios dominuojančios ironijos objektų grupės – „kaimo žmonelės“ (nors šie daugiau apgailimi nei ironizuojami) ir moterys (ypač tos, kurios išsiskiria iš „kaimo žmonelių“ kategorijos). Atskirą temą V. Kudirkos publicistikoje sudaro žydai, tarpinė kategorija tarp savų ir Kito – visai nenusipelnantys empatijos, negailestingai, tendencingai kritikuojami.

 

V. Kudirkos ironija yra atsakas į moralinio negatyvumo atmosferą, į emocinį šleifą, kurį viešumoje palieka kiekvienas amoralus poelgis. Žvelgiant į minėtąsias ironizuojamųjų kategorijas, toks atsakas yra visiškai tikėtinas ir suprantamas, pavyzdžiui, vaizduojant kolaborantus ir „pseudolietuvius“: šie asmenys, bendradarbiaudami su priešininku ar būdami abejingi situacijoje, kuri reikalauja apsisprendimo, tiesiogiai pažeidžia darbo „tėvynės naudai ir žmonių gėrybei“ imperatyvus. O „savieji“ ironizuojami veikiant tam tikrai psichologinei projekcijai – atpažįstant kituose ir savąsias silpnybes, ar save kaip ankstesnį Kitą, remiantis tautos kaip „šeimynos“ analogija. Galima manyti, kad taip veikia ir negatyvi V. Kudirkos vaikystės bei jaunystės patirtis pagal minėtąją „nuskriaustų jausmų logiką“.

 

Itin dažnai ironija prasiveržia kaip pasipiktinimas dėl „savųjų“ vaikiškumo: pastarųjų sugretinimas su vaikais, jų elgesiu ir mąstysena yra viena dažniausių ironijos formų, taikomų „saviesiems“. Pirmasis V. Kudirkos straipsnis „Tėvynės varpams“ (1889 m, Nr. 7) prasideda ironišku lietuvių viešo bendravimo ir darbo prilyginimu „besibovijantiems kaimo mažiems vaikams“ (p. 392). O 1892 m. 2 numeryje jau kelintą kartą ironizuodamas, graudendamas, įspėdamas vangius „rašėjus“, galiausiai pratrūksta: „ tik mes, po velnių, ne maži vaikai, kad galėtume užmiršti savo pažadėjimus ir priderystes ir lauktume tik užkvietimo ant pildymo savo darbo!“ (p. 503). Šis pasipiktinimas atrodo kaip paties V. Kudirkos pirmosios negatyvios reakcijos į lietuvių tautinį judėjimą, į laikraščio leidimą pasitvirtinimas, tarsi blogiausių lūkesčių išsipildymas: atsiminimuose apie Joną Basanavičių ir savo paties „atsivertimą“ lietuvybėn V. Kudirka prisimena, kaip sužinojęs apie „Aušrą“ pamąstė: „Bawią się dzieci“ („Žaidžia sau vaikai“; p. 542). Vėliau su apmaudu ne kartą įsitikinama, kad taip ir yra. „Kaimo žmonelės“ V. Kudirkos pasaulėžiūroje apskritai priklauso visuomenės vaikų kategorijai; jiems ir nekeliami ypatingi atsakingos elgsenos reikalavimai, dažnai atsakomybė už jų poelgius nukreipiama inteligentams, kaip visuomenės „tėvams“. Štai ūkininkas skundikas taip įvertinamas: „Jis nekaltas, o tik apgailėtinas, kalti tie, kurie gali tame dalyke ūkininką apšviesti, o nešviečia“ (p. 520). Panašiai V. Kudirka vertina ir savo „lenkavimą“ gimnazijoje, už kurį vaikas negali būti atsakingas: „Pagedęs buvau, bet aš nekaltas, aš pats to nesupratau, kūdikiu dar bebūdamas, o tie, ką suprato, manęs nepersergėjo, nepamokino“ (p. 541). Tarsi kompensuojant tą apgailėtiną būvį jaunystėje, V. Kudirkos reikalavimai inteligentams vyrams yra kategoriški. V. Kudirka – tiesa, ir dėl politinių to meto aplinkybių – nepripažįsta, nepateisina šiandienos požiūriu visiškai natūralaus noro imantis kokio nors darbo matyti jo rezultatus ar perspektyvą. Ne, „Varpo“ bendradarbiai ir prenumeratoriai turi rašyti, prenumeruoti laikraštį net negaudami jo numerių, net nebūdami tikri, ar apskritai iš to kas nors išeis: „Norėčiau įkvėpt kiekvienam, kad laikraštis reikalauja tos pat pašelpos, ar jį skaitys kas, ar neskaitys“ (p. 630).

 

Ironiškas požiūris į moteris V. Kudirkos publicistikoje atsiskleidžia kaip jo santykio su motina psichologinė projekcija: kaimo moterys, kad ir moraliausios asmenybės, pačios savaime neturi ir net negali turėti nuovokos apie viešąjį visuomenės gyvenimą, jos negali „persergėti“ šiame dalyke „pagedusių kūdikių“, taigi yra apgailėtinos, galinčios užauginti apgailėtinus žmones – amžinus vaikus. V. Kudirka mąstė apie tautą kaip apie „šeimyną“, ir jis negalėjo savo vaizduotėje peržengti patriarchalinio šeimos modelio, kurio itin ryškų autoritarinį variantą patyrė ir pats savo šeimoje. Dėl to jam moterys visuomenėje iš principo atrodo nepatikimos, nes jos nėra ir negali būti visiškai savarankiškos. Jau nekalbant apie nuolatinį tyčiojimąsi iš davatkų, V. Kudirkos publicistikoje tipiški atvejai, kai, rašant apie teigiamus reiškinius, prie kurių tiesiogiai ar netiesiogiai yra prisidėjusios moterys, neapsieinama be ironiško smigtelėjimo. Pavyzdžiui, 1891 m. 4 numeryje V. Kudirka pamini leidžiamą Z. Volskio ir T. Daugirdo knygą apie Lietuvos margučius: laiko šią iniciatyvą vertinga, skatina skaitytojus prie jos prisidėti, nuodugniai pataria, kaip siųsti etnografams margučius, kad jie nesudužtų. Tačiau ta aplinkybė, kad margučius margina kaimo moterys, tad tai yra jų „menas“, pateikiama ironiškoje perspektyvoje: „Savo akimis regėjau tuos margučius, stebėjausi skaitliumi, įvairumu marginių ir, pakėlęs akis aukštyn, pamislijau: palaimintos vištos, kurios tuos kiaušinius padėjo! palaimintos merginos, kurios juos išmargino!“ (p. 436–437).

 

Suprantama, margučiai nėra toks „rimtas“ kultūros pasiekimas, kad negalima būtų į juos ir jų margintojas žiūrėti su šypsena, bet visiškai nemotyvuotas atrodo „Žiburėlio“ draugijos steigėjų ironizavimas (1896 m., Nr. 4). Beje, čia ironija netiesioginė, vos pastebima, bet visgi krinta į akis, kadangi nepraleidžiama proga įgelti „moterų giminei“ net tuo atveju, kai jos nuveikia svarbių darbų, kurie visiškai atitinka publicisto vertybes bei normas. Informacija apie „Žiburėlio“ draugiją pradedama tokiu sakiniu: „Moteriškas elementas buvo didele parama vyriškam elementui ne tik Biblijos rojuje – yra parama ir mūs gadynės Lietuvoje, o dagi platesnėje prasmėje“ (p. 614).

 

Ironija bei pajuoka žydų adresu aiškintina ne tik minėtąja „neaiškia“, tarpine jų padėtimi tarp savųjų ir svetimųjų. Panašiai „davatkos“ pliekiamos ir dėl to, kad jos yra tarpinės „esybės“: „Išbėgusios iš merginų, o netapusios moteriškėmis“ (p. 581). Apie žydus neįmanoma mąstyti nei „šeimynos“, nei politinio Kito skaidriomis kategorijomis. Ieškoti kitų simbolinių resursų trukdė ir įtempta galios situacija imperinėje Rusijoje. Tačiau ir čia veikė psichologinės projekcijos logika: pagieža žydų bendruomenei prasiveržia matant joje tas teigiamybes, kurios taip sunkiai steigėsi lietuvių bendruomenėje: visų pirma tai pasakytina apie išsilavinimo vertės supratimą (dėl kurio stokos savo šeimoje pats V. Kudirka yra nukentėjęs) ir ypač bendruomeninį solidarumą. V. Kudirka, nuolat dejuodamas dėl lietuvius smaugiančios jų pačių „denunciacijos hidros“, manytina, perkelia šio apmaudo dalį į žydų bendruomenę, mūru stojančią už saviškius.

 

Apžvelgus ironijos apraiškas V. Kudirkos publicistikoje, atrodo, kad asmuo su savaisiais imperatyvais nedaug kuo gali remtis, nes jis yra, kiek patetiškai ar ironiškai tariant, tik žvaigždėto dangaus akivaizdoje. Kita vertus, nors ironija publicistikai nėra savaime būtina, ji, be abejonės, nėra ir vienaprasmė blogybė. Vieša sfera visais laikais yra per daug netolydi, kad ją be jokio įtrūkio galėtų aprėpti tezė ar patetika. Abejonę kelia kas kita. Skaitant V. Kudirkos publicistiką ironiška atrodo ir tai, kad autorius talentą ir energiją neišvengiamai turėjo eikvoti ne patiems svarbiausiems dalykams. Savo tapatybės istoriją V. Kudirka pabaigia sakiniu: „Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatūra ir iki šiai dienai savo sužieduotinės neapleidžiu“ (p. 543). Vadinasi, literatūrinę kūrybą V. Kudirka laiko tinkamiausia, svarbiausia naujosios savo tapatybės išraiška, nusako ją maironiškomis intonacijomis (plg. „Jau niekas tavęs taip giliai nemylės...“). Tačiau, žvelgiant į V. Kudirkos literatūrinį palikimą, kaip jam tinka tie svetimšalio žodžiai apie lietuvių veiklą, persakyti paties V. Kudirkos 1896 m. 1 numeryje: „Nėra gyvumo ugnies, nematyt erelio sparnus – tai tik gražus, teisus triūsas“ (p. 612); arba kitas V. Kudirkos apgailestavimas, kad „Varpe“ „taip nedaug originališkų straipsnių“, kad „visi rašytojai išrodo tarytum sustingę“ (p. 652). Paradoksalu, bet gyviausia, originaliausia V. Kudirkos kūrybinio palikimo dalis yra publicistika ir satyra, bet čia pasireiškiančiai rašymo aistrai sunku taikyti „erelio sparnų“ – laisvo kūrybinio polėkio – metaforą. Greičiau priešingai. Virginia Woolf esė „Savas kambarys“ įtikinamai atskleidžia, kaip nekonstruktyvios viešos polemikos ar veikiau destruktyvaus negatyvo dvasia, kelianti pasipiktinimo, apmaudo emocijas ir norą atsikirtinėti priešininkams, trukdo išsiskleisti literatūriniams rašytojų talentams. Štai skaitydama vienos rašytojos romaną ir apmąstydama jo esminį meninį apibendrinimą autorė sąmonėje rekonstruoja galimą rašymo situaciją, atmosferą, kuriamą implikuoto adresato: „Jie visi [tendencingi moterų kūrybos kritikai – B. S.] grūdosi aplink ją kaip minia per arklių lenktynes, o ji privalėjo nesidairydama ir nedvejodama įveikti kliūtį. Akimirką stabtelėsi atsikirsti ar pasišaipyti, ir tau galas! – įspėjau ją. Sudvejosi, suklupsi – tau nebus išsigelbėjimo! Galvok apie šuolį, – maldavau, tarsi būčiau pastačiusi už ją visą savo turtą; ir ji perskriejo kliūtį lengvai tarsi paukštis. Tačiau už šios kliūties laukė kita kliūtis, o už tos – dar kita. Nebuvau tikra, ar jai užteks ištvermės, nes visi tie plojimai ir riksmai tąsė nervus“7.Tai galima perkelti V. Kudirkos rašymo situacijai: tik sustok pagraudenti lietuvių inteligentų, pasišaipyti iš davatkų, įspėti dėl skundikų ir činovnikų, atsikirsti įkyriems oponentams, nugiežti apmaudą ant žydų...

 

Ar buvo kita galimybė realizuoti imperatyvines nuostatas literatūroje be satyros? Literatūros istorija rodo, kad buvo, bet su tam tikromis, V. Kudirkai negaliojančiomis, išlygomis: reikėjo arba gimti vėliau, arba priklausyti lenkų literatūrai. Pavyzdžiui, jaunesnės kartos rašytojos Šatrijos Raganos, stipresnės literatūrinės tradicijos autorės Elizos Ožeškovos ankstyvosios kūrybos tezinė imperatyvinė nuostata vėliau transformavosi į literatūrinio psichologizmo ir simbolizmo nuostatas (Šatrijos Raganos „Mėlynoji mergelė“, iš dalies „Sename dvare“, E. Ožeškovos vėlyvasis romanas „Ad astra“). Tačiau tokia galimybė buvo neįmanoma V. Kudirkai: kaip jo pirmtakai, norėję tapti lietuvių rašytojais, pirmiausia turėjo vos ne patys pasirašyti sau gramatiką ar žodyną (D. Poška, A. Baranauskas), taip XIX a. pab. V. Kudirka, norintis „susižieduoti su Lietuvos literatūra“, turėjo pirmiausia tapti negailestingu visuomenės kritiku.

 

1 Głowiński M. Ironia jako akt komunikacyjny // Ironia. – Gdańsk: Słowo / obraz terytoria, 2002. – P. 11.

2 Kaufer D. S. Ironia, forma interpretacyjna i teoria znaczenia. – Ten pat. – P. 149.

3 Muecke D. S. Ironia: podstawowe klasyfikacje. – Ten pat. – P. 69.

4 „Tėvynės varpų“ publicistika cituojama, nurodant puslapį, iš leidinio: Kudirka V. Raštai. – T. II. – Vilnius: Vaga, 1990.

5 Račkauskas M. Užrašai: Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy. – Vilnius: LLTI, 2008.

6 Głowiński M. Ironia jako akt komunikacyjny. – P. 11.

7 Woolf V. Savas kambarys. – Vilnius: Charibdė, 1998. – P. 116.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 12 (gruodis)