tekstai.lt

William Shakespeare. Iš „Sonetų“

     

     

william shakespeare
william shakespeare

      

XXVII
 

Išvargintas norėčiau aš prisnūsti,

Laimingas griūt į guolį išsvajotą,

Bet vos krentu, atsiveria – keliūtės

Ir vis ten pat klajojanti vaizduotė;

Kelintą kartą juslės ir svajonės

Kaip piligrimai traukia tavo pusėn

Ir, nesumerkdamas akių kelionėj,

Regiu aš tamsą, aklas ją – užuostų.

Visa širdim, o ir protu sužiuręs
Smengu į tamsą, neregys, bejėgis,

Ir ta tamsa man regisi kaip burtai,

Vos tavo atspindys šviesus prabėga.

Žinau, kad meilė poilsio neteikia,

Man dieną naktį vien tik eiti reikia.

 
XXVIII
 

O kaip galėčiau nuoilsio išvengti,

Jei poilsio mielumas man prapuolė;

Dienos pavojai neapleidžia naktį,

Ir ilgesys visur tas pats, didžiulis.

Diena naktis – nesutariantys priešai

Čia susitaiko ir rankas paduoda,

Plušu atstumtas, – kur aš pasidėsiu,

Naktim krentu į nerimastį juodą.

Kad palankesnės aušros man aušrotų,

Skubėjau sveikint rytmetį aš gražų
Ir šlovinau aš naktį tamsiaodę, –

Ten visos žvaigždės į tave panašios.

Bet vis sunkesnė man diena išaušta

Ir vis tamsesnės naktys man išaustos.

 
XXIX
 

Kai siutina ir žmonės, ir likimas,

Imu raudoti aš, visų atstumtas,
Ir kurčią dangų drebina meldimas,
Ir mano širdį užgula piktumas.

Norėčiau kaip kiti turėti viltį, –

Kaip tas, kuris draugijoj karaliauja,

Kaip tas, kur spėjo kalnus susipilti

Iš talento, – ir džiaugias, ir juokauja.

Ūmai apie tave aš pagalvoju,

Ir galas visai mano piktžodystei, –

Kaip vieversys aukštai sparnais suploju,

Ir džiaugias siela, spėjusi pragysti;

Man tavo meilė, tavo atminimas –
Karališkiausias žemėje likimas.
 
XXX
 

Kada bebalsės, slaptos mano mintys

Pažadina, kas buvę praeity,
Prisiminimai pradeda kankinti
Ir negalia vėl slegia ta pati;
Ir akys, ligi šiol neašaroję,
Aprauda žmones, gulinčius kapuos,

Aš meilės ieškau, buvusios lig šiolei,

Ir visko, kas graudina – ne grabuos.

Bandau skaičiuoti, ko esu netekęs,

Ir siaubą kelia netekčių suma,

Ir brangiai man kainuoja visos prekės, –

Jau antrą kartą moku šiam teisme!
Bet praeity tave aš surandu,

Ir vėl man šviečia – dienos atlaidų.

 
XXXI
 

Tavoj krūtinėj plaka visos širdys,

Apie kurias manydavau, jog mirę,

O tavo veido atšešėliams sverdint,

Regiu ne vieną mano širdžiai mielą.

Dėl jų aš lietų ašarų išliejau,

Nulenkęs galvą prie kapų paminklo,

O buvo jie tik laikinai išėję, –
Dabar visi iš naujo susirinko.

Tu paskutinė prieglauda, didžioji,

Kur man mieli veidai apsigyveno
Ir pagarbiai kiekvienas dovanoja
Dalelę andainykštės meilės mano.

Regiu tavy sau atvaizdus brangiausius,

Manasis – tavyje – visiems priklauso.

 
XXXII
 
O jei gyvensi ne su ta diena,

Kada mirtis užvoš man karsto dangtį,

Ir bus nulėmusi tau Fortūna

Šitus tekstus prieš žvakę atidengti, –

Ar imsi lyginti su jaunimu,
Kurio menai bus dvigubai išaugę?
Verčiau tegu jis gėrisi jausmu,

Kurį tau puoselėjau, mielas drauge!

Jei būčiau nesustojęs šiam kely,
Galėtum tarti: „Mūzos maloningos,
Jo laukė pasiekimai dideli

Tarp giesmininkų, kur dabar sudygo;

Tasai, kur mirusį supeikt mėgina,

Nevertina jo meilės, vien tik rimą!

 
XXXIII
 
Saulužę patekančią aš stebėjau,

Koksai kalnams jos žvilgsnis palankus,

Paskui žalia lanka ji nuplastėjo,
Nuauksindama vandenis blyškius;

Tačiau juk būna taip dažnai, kad skliautas

Tik debesis ten stumdo apie sostą,

Niūrus pasaulis, debesų aptrauktas,

Karališka ranka jo nepaglosto:
Ir mano saulė staigiai patekėjo,
Trumpai tešvietus buvo man dosni,
Paskui daug debesų atvarė vėjas,
Apniuko josios šypsena švelni:

Nejau burnosiu aš prieš tokią skirtį, –

Jei patys dangūs turi ją patirti!
 
XXXIV
 
Šviesi diena man pažadėta buvo,
Išeidamas nepaėmiau apsiausto,
Paskui padangę debesys užgriuvo,

Ir pliaupė lietūs, ir neliovė griausti.

Tai kas, kad jau po visko prasiskverbę

Lytėjo kaktą švelnūs spinduliai,

Buvau palaužtas, audroje sužvarbęs,

Man nepadėjo glostantys delnai.
Ir tavo nuliūdimas man nemielas,

Ir atgaila man džiaugsmo nesukels;

Vargu bau taip įskaudinusi siela
Į nuskriaustojo širdį prisibels.
Tik ašarų upeliai deimantiniai
Nuplovė tavo nuodėmes – patvinę.
 
XXXV
 

Negraužk savęs, tai nuodėmei užgulus:

Spygliuotos rožės, o visi šaltiniai

Pilni krislų, o saulę ir mėnulį

Ir debesys apskleis, ir užtemimai.

Mes nuodėmingi, aš visų labiausiai,

Nusideda čia kiekviena eilutė,
Palyginimais gėdos nenuplausi,
Tarytum jokios nuodėmės nebūtų.

Į tavo teismą stosiu kaip gynėjas,

O liudysiu aš tavajai nenaudai, –
Taip neapykanta su meile riejas,

Taip nuolatos vidinis karas skauda.

Taip puolu tą, kuris mane apgrobęs,

Ir dalijuosi nuodėmingą lobį.
 
XXXVI
 
Kai mylim, esame viena būtybė,
Gyvenimas pusiau mus padalija:
Nenoriu aš, kad visos mano ydos

Kaip nors pakenktų, garbę sugadinę.

Viena gija lai meilėje mus riša,

Bet širdgėlos gyvenimo – kitokios,

Tik mūsų meilės nepakeis jos visos,

Nors mūsų valandas ir vogs kaip vogę.

Kaip pasmerktasis neturiu aš teisės

Kitų akivaizdoj su tavimi bendrauti,

Ir netgi linktelėti sau neleisi,
Bijodamas nešlovę užsitraukti.

Gal taip geriau, aš taip myliu tave,

Kad visas tavo, dalijuos šlove.
 
XXXVII
 

Kaip žilas tėvas kartais ima džiaugtis,

Žiūrėdamas į palikuonį narsų,

Taip aš džiaugiuosi šios dienos sulaukęs,

Kuri tave man vystant jau išgarsins;

Taurumas, prakilnumas, o ir grožis,

Aštri mintis ir kūnas išlavėjęs, –

Ir nemanau, kad dar yra koks bruožas,

Kuriuo ir aš esu nesižavėjęs:
Suvargęs, anei menkas neatrodau,
O tavo meilės tiesiamas šešėlis
Mane užlieja kaip versmė putota,
Kurios užtektų ir vienos dalelės.

Ir tai, ko tau aš trokštu palinkėti, –

Malonė, nepaliaujanti tekėti.
 
XXXVIII
 
Nejaugi neturėčiau ką dainuoti,
Kada tiek temų man padovanoji?
Yra ką pagalvoti ir posmuoti, –
Aš visą tą nevulgariai iškloju.
Ir jei išeina verta bent skatiko,

Už tai pats sau turėtum padėkot, –

Juk nebyliu savojoj sieloj liko,

Kas tau neskyrė strofos nė jokios!

O mums esi tu mūza dešimtoji
Ir dešimt kartų lenkianti kitas.
Kodėl? Todėl, kad tavo įkvėptoji

Giesmė bus tobula ir amžiams sukurta.

Už darbą mus teliaupsina jaunimas,

Tave tešlovina už įkvėpimą!
 
 
Versta iš:

The Sonnets Edited by G. Blakemore Evans Updated Edition.

Cambridge university press, 2006
 
Iš anglų k. vertė Sigitas Geda
 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 12 (gruodis)