tekstai.lt

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

 

robertas keturakis
robertas keturakis
 
 
Kol kas
 

Atleiski man kad suokia devynbalsė

jog vasara ateinanti praeis

kad klaidžioju palaukėm dieną alsią

šešėlių pagiriais
 
Tenai vėsu ten dobilų ūkuos

rausvuos – atrodo – nušuoliavo stirna

 

atleisk kad vienišas su tavimi šnekuos

kad laiką praradau vien tau paskirtą

 

Atleisk kad klostosi ne kaip norėtųs

kad bus kurie per amžius neatleis

atleiski man kad aš kol kas ne lietūs

ne debesys ne upės ne keliai
 
 
 
Kažkas saloj saulučių
 
Neįžvelgt nebūti nežinoti
kad diena ir ryt šviesi išauš
kad atkandęs duonos kąsnį sotų
vėl tikėsiuos vakaro gražaus

be manęs – be mano greito žvilgsnio

ir be mano balso tu ramiai
tai kas buvo skirta pasiimsi
kaip kas dieną įprastai ėmei
 

vėjas beržas sups toks žalias linksmas

 
pašaukta esi akimirkai tokiai –

be manęs – naktis uždengs palinkus

langus pro kurių gaisus žvelgei
 

ten čiurliai tik šmėstelės virš tujų

virš jazmino žydinčio – arti
pėdsakai švytės aštrių sparnų jų
lyg sidabro dulkėm užberti
 

daug – dar daug sakmių šnabždėjęs būčiau

jei ne ta saulėlydžio naktis
 
o rytoj kažkas saloj saulučių
prisimerkęs šias eiles skaitys
 
 
 
Atimta
 

Prie Nemuno rugpjūtis. Tartum elgeta

prie jo sustoju, rankeles ištiesęs,

bet jis nepažvelgia. Nebūsim dviese.

Ir dovana bus atimta.
 

Pasauly prieblanda, nykumas, šiurpulys.

Langai akli ir veidrodžiai dulkėti

išgąsdina – pralėks lyg kamuolys

kažkas tenai, susmuks neradęs vietos.

 

Veidai net nuotraukose, regis, pasikeitę,

ir gatvėse lazdelės tarška – tiek aklų.

Tyla tokia, kad galima išeiti

iš proto ar pavirst įskilusiu stiklu.

 
Nuo delno paukštis nulesė metus.

Rugpjūčio žvaigždės krinta nušalvenę.

Ir viskas – niekieno. Ir liūdesys kartus –

be priežasties. Ir tu – ne mano.
 
 
 
Tik ta skaista
 

Viskas liko žemai – dulkėti veidai urzgesys

sausakimšų gatvių uždangstyti langai

siela giedrėja – reginiuos slypi tyrumas – esi

išgelbėtas mirksniui – kad paklaidintų lengvai

 

Nejaugi tiesa – vien tenai kur marmuras remias

į žvaigždžių sietynus? nejau

nevilties valandom per keiksmą įsimeni žemę

ir žydinčios vyšnios baltumui šnabždi vėl: bijau?

 

Kas žema ir aukšta tamsu ir šviesu – vis greta

slenka šešėliai – pjausto erdves į dalis

kad protas aptemtų amžinos viendienystės rate

 
tik ta žydinčios vyšnios skaista

tas aštrus žvaigždės spindulys – –

 
 
 
Ne man
 

Ne man nuversti kalnus – teniūksos

išbaidę debesis žvaigždes atskyrę
nuo žemės – mano sielą nuo tiesos
kad tie kurie savęs nežino – tyli
 

Kertelėj prigludau – langely atviram

galva lazdyno supasi papurus

kažkas duris krebždena laukdamas už durų –

gal išmaldos gal maišo aitvarams?
 

Kur pasidės tos smulkmenos kada nebus

manęs – ta mėnesienos juosta tie šešėliai

kurie atšoka nuo kertės ir slenka vėlei

šlamendami rasotus sutemų lapus?
 
 
 
Nes
 
Atsimenat akimirką – nubudęs

jauti – prarado kūnas svorį – kambarys

pakibo virš beržų išslinkęs pro duris

ir žvaigždės klega – šelmiškos truputį

išnyko slenksčiai užtvaros – vartus

kažkas plaustu pavertęs mėnesienoj irias

žaliom vilnim įsisiūbavo girios –
gėrėkis peržegnojęs tris kartus
 
nes atradimai sklęs – vieni kitus

aplenkdami – ir siela vaikiškai švytėti

pradės nes pildosi kas buvo pažadėta

seniai per liūdesio ir sopulio metus

 
 
 
Kol regi
 

Su laiku mums atrodo – atmosfera grėsmingai apniūksta

ir sienos į vėjus atsiremt užsigeis

kiek laiko ta būsena tęsis? Praėjo jau tūkstančiai

su vasaros žydinčiom pievom žvaigždynais puikiais

 

Bedugnės pačiam pakrašty regim – Saulė išsenka

ir žvaigždės nutolsta – kas jas pakeist sumanys?

būstas žemėja ir blėsta kampe jo ugnis –

klūpai inkšti lyg žvėrelis paklydęs – toks menkas

 

Kol siela dar regi kol kūnas dar daug ką supranta –

sugrįžk apkabinki pratark – panaktini baigei

sargybą – laikas Namo – ateis pabudėti pakrantėj

kiti – sielą skauda? – pažvelki kaip žydi rugiai –

 
 
 
Ne ten
 

Kaip veržias neapykanta pro sielas ir pro sienas –

nelyg dygliuota piktžolė – matai kaip iškeros

pasauly – kas nutiko? – pragarėja dienos

valstybės žmonės mintys – lygu pragaruos

 

Aš netikiu kad Tas kuris paprašo kalnus

keliauti kontinentais užpučia žvaigždes

mus neišgelbės – Dieve mano – švelnūs

Tavosios meilės spinduliai nejau užges?

 

Kaip garma neapykanta! – kažkas turėjo

įžeisti neįžeidžiamą – bet ar žinojom mes?

ir okeanų dugnuose plyšiai didėja
ir ten žemynai traiškomi prasmegs

Bausmė ir neapykanta? – ne ten atsukom veidus

ne ten mes statėm užtvaras iš psalmių ir maldų

ne ten pasėtos nuodėmės ir klaidos

ir neapykantą užauginai – ne Tu – –

 
 
 
Skundas
 
Kodėl neužtikau Homero sakinio,
kur šukuojami moterų plaukai
nelyg hiacintai?
 
 
 
Du šešėliai
 

Vienintelis galbūt įminsi – kas ten žino –

ką įžvelgei ko nedrįsai ieškot
kaip pasilenkęs panaktinis

ties dviem šešėliais – savo ir kažko

 
 
 
Kas tau pasakė?
 

Ramybės apstu – tai kodėl aš nurimti nemoku?

akys primerktos – gudrauji? – lygint imi

matai – godžiai seka užgesdami
saulę nugeltę žiedynai šiloko?
 

Lietūs nakties vėsesni – grikši vežėčių ašis

bandydama šiaurę aplenkt – vėl kartosis

žaidimas spalvom – nurimę auksuosis

medžiai – garsės lapų graudus skambesys

 

Saldesnis medus paskutinis? – kas tau pasakė

kad laiko kartumas mudu aplenks

ir kad atspindėdama gelmę juodo vandens

sunoko liepsna paskutinės rudenio žvakės?

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 12 (gruodis)