tekstai.lt

Henrikas Algis Čigriejus. Eilėraščiai

 

henrikas algis cigriejus
henrikas algis cigriejus
 
 
Beveik pavasariškas
 
Tai kas čia dabar taip ūkia?

Nuvažiuojantis traukinys ar tik vėjas?

Vėjas liks visada su manim, o tų nuvažiuojančių man ir                                                                                            negaila,

Taip sakau net per garsiai: negaila, mat ko nors gailėtis

Pernelyg būtų kvaila.
 
Ar ne?
 

O kaštonai jau žiebia savąsias žvakes – pažiūrėk į kaštoną,

Šiandien jis skaisčiai dar žalias, o kai nusileis ten šarka,

Medis tasai dar gražesnis atrodys.

Et – viskas taip nauja ir viskas taip sena.

 

Ir sena, ir nauja – kai kas iškeliauja,

Kai kas parkeliauja. Šypt šypt – ir paabejoki:

Nuvažiuojančių ar parvažiuojančių tas traukinys,

Kurs už tolimo vingio
Tarsi mūsų čia kaminas
Ūkia.
 
 
 
Namo per debesis
 

Per debesis traukiu namo. Bet ne basas,

Batus man pataisė nebrangininkas žydas,

Be to, praeinu ašen pro aludėlę. Prisėdęs

Prie saulėlydžio ir prie vyrų.
 
Vyrų kaip vyrų.
 

Debesys jau išsilieję, jau dryksta,

Verčiasi kamuoliais. O spalvoti spalvoti!

Kur aš tokius mačiau? Ė, vaikystėj,

Kai lojo šuniukai, bobelės giedojo – –

 

Buvo jau įpusėjęs ruduo, ir geltoni raudoni

Buvo tik lapai – ne paukštė, ne varna,

Ne, kur jau jai! O buvo žmogus, pasidėjęs

Ant širdies pilką pilką,
Bet nesuglamžytą
Sparną.
 
 
 
Baltieji debesys
 
Baltieji debesys ten eglynus

Saugoja, kad neįsisiautėtų kirviai,

Kad nepradėtų savivaliauti
Visokie snargliai.
 

Baltieji ten debesys virš rugiapjūčių,

Kad nuskuostumei tu per rugienas,

Tas šiaudines žarijas (bet karščiausias!)

Savo tėvynėn.
 

Tai tikrai ne kitur! Tau kitur ir nereikia,

Kitur ir savų užtenka –
Smarkiai trenktų pretendentų
Į debesynų dangus.
 
Baltieji štai debesys ir baltieji
Gandrai. O gandrų tų šešėliai
Visgi tamsoki
 
Kai per kokio galgono
Jie sąžinę
Skrieja.
 
 
 
Čia
 
Ai, gyvenimas, gyvenimėlis!
Ne kaip „Bohemoj“ ar „Traviatoj“,
Kur užplanuota nemirštant mirti,
Atsikvėpavus, prisikvėpavus
Gražių dekoracijų
Smarvės.
 
Beržai čia, o vakar palijo,
Vakar nuostabiai griaudė,
Dabar vakarėja,
Prie miško suloja,
Mane pasitikdamas,
Eigulio draugas.
 
O kalba apie mirtį išėjo

(Na, kiek įšilus), ramiai taip, be baimės:

Ką padarysi, reikia, tai reikia,
Nori, nenori (aišku – nenori),
Kai tau čia lig šičia va
Laimės.
 
 
 
Drebulė
 
Paukštis joks nenutūps
Prie tavęs, nečiulbės.
                   Salomėja Nėris
 

Va tenai tas labai nelaimingas vaikelis – medelis,

Dreba visas, nors didelio vėjo nėra; gal reikėtų

Bent man jį paguost? Kokį žodį ar ką?

 
Per šiltą linieną link jo
Ir skubu.
 

Ne, ant jojo šakų tai tikrai nesileisiu –

Per didelis drimba ašai, todėl tik šalia pastovėsiu,

Tik šalimais lyg tas mūsų gandrų

Giminaitis iš tolimo tolimo užsienio,

Pasikuprinęs ir negudrus
Marabu.
 
 
 
Jauna vasara
 

Pilnas dangus laivų, o bures baltąsias

Kregždės dar siuva ir siuva, ir siuva.

Laivai tie sau plauko,
O piemenaičiai
Skraido lėktuvais.
 

Ir dar kiekvienas po mirties kilpą,

Po mirties kilpą!
Didelės daržinės tik sukrupsi,
Nulėktų per lauką.
 
Ai, per lubinus, per mėlynuosius,
Per violetinius su bėriukais,

Su lauksargiais – tais geradėjais –

Lyg išbaidytais
Zuikiais.
 
Kaily savam nebetilpti,
Kol dar vasara taip apie Joną,
Stengias visi –
Ir alum kiek pakvipę vyrai,
Ir auksaburnės
Jų žmonos.
 
 
 
*
 

Būtum kaip ta ten šarkelė, ir tu sugebėtum

Padžiūgaut kvapnioj viršūnėj

Kokios rudenio tuopos, pasišaipytum

Iš rudo
Rudenio šunio.
 
Pasišaipytum. Bet kam to reikia?
Juk viskas praeina. Pamiršti
To tai negalim – štai auksas,
Štai tas karaliaus žiedas
Ir ant šarkos vagilės
Kojytės
Piršto.
 
 
 
*
 

Pamosavo toksai futuristas gražia kepure –

Gal manė atšauksiąs tą paukštį,

Kur tu jį beatšauksi, žmogeliau žmogau,

Ar mūsų kas klauso?
 

Stovim tokie pašiauštais gan plaukais

Vėjuotam parudeny, tolumoj šunys pjaujas,

Pjaujas ir bobos jau kiek pagyvenę, ir (po galais)

Imas ir jaunos.
 
O dangus tai kaip niekad šviesus,

Gali žvilgčiot į jį net Martynas apkeltas – –

Dar, žiūrėki, parskris ir koks paukštis smalsus

Pasiutiškai baltas.
 
 
 
Gražiosios dainos
 

Apie ką jie dainavo, ašai neprisimenu,

Nors gražios melodijos buvo, nes vėjas gal buvo pritilęs,

O aš kiek paėmęs; beržai žiburiavo

Atspindžiais vakarų paskutiniais.
 
O jau pasaulio simpatiškumas!

Vieni maudės jūroj, kiti piniguos. Ar po šlovę voliojos

It po šiltą maklynę, betgi svarbiausia:

Virš visų – kuo gražiausios dainos.

 
Tik bėda, kad aš jų neprisimenu –

Mano galva jau šiek tiek pagadinta,

Ką tu manai – šitiek metų
Aš nei rimtažmogis,
Nei abstinentas.
 
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 12 (gruodis)