tekstai.lt

Vidmantė Jasukaitytė. Kai mes buvome vilkai. Romanas (Pabaiga) 3


       Dar po poros dienų gerąją gydytoją pasiekė ligoninės vyriausiojo gydytojo nurodymas – perkelti Gintarą į sunkių ligonių skyrių.
       Jis buvo vilkte nuvilktas, nes, žinodamas, kas jo laukia, geruoju nėjo. Stambūs vyrukai „sanitarai“ atkalė jį tarsi prityrę, profesionalūs kaulų laužytojai, ir Gintaras gulėjo beveik lygiai toks pat, kaip ir jo primuštas saugumietis. Kad Gintaras dar kada nors rašys eilėraščius, mes būtume patikėję, jeigu tai būtų pranešęs tik pats Dievas.
       O Saulius Tomas tą pačią dieną nusprendė keisti savo gyvenimą. Nusprendė vesti merginą, su kuria santykiai buvo nenusakomi. Tai buvo sumaišyto ir suplakto kraujo Toma. Ji buvo ekstravagantiška, labai graži, dažnai vaikščiodavo apsirengusi trumpu žaliai languotu sijonu, kojas apsitempusi ryškiai raudonomis kojinėmis. Glotniai sušukuoti juodi plaukai, migdolinės akys, ryškios kaip nupieštos lūpos ir nelietuviška nosis kalbėjo apie genetines paslaptis. Toma „suvystė“ genialų rašytoją. Buvo visiškai aišku, kad situaciją valdo ji.
       Ir Saulius Tomas, vieną vakarą be ceremonijų įžengęs į mano butą, pradėjo siautėti:
       – Moterys yra kekšės!.. Visos moterys!..
       Supratau...
       Po valandėlės tęsė:
       – Moterys neturi proto! Jos – kažkas tarp katės ir karpio… Na tarp katės ir žuvies...
       Aš kaičiau arbatą, atnešiau puodelius, o bičiulis, nesulaukęs savo nuomonės įvertinimo, tęsė:
       – Moterys yra katės ir žuvies mišinys. Ar įsivaizduoji baisesnį mišinį? Ne? Plėšri, gudri ir šalta bejausmė būtybė… Ji tyko pati savęs…
       Aš nesiginčijau. Mačiau, kad jo siela subraižyta ilgais lakuotais nagais.
       – Moteris neturi sielos, – ištarė jis, – kai tik aš pagalvojau apie sielą…
       – Ar karbonado valgysi? – paklausiau.
       – Kokio karbonado? Tu neturi prieskonių...
       – Tu jų turi, – pasakiau žinodama, kad jis yra gurmanas ir renka viso pasaulio prieskonius.
       Saulius Tomas išvažiavo prieskonių, o tuo metu kažkas paskambino į duris... Jas atidariusi, pakibau Gunarui ant kaklo.
       Karbonadus valgėme trise. Jie buvo aštrūs, ypatingai kvapnūs... Gunaras pirmą kartą pamatė žmogų iš mano aplinkos.
       – Aš aiškinau Benediktai, kad moterys neturi nei proto, nei sielos, bet ji paklausė, ar aš valgysiu karbonadą. Važiuodamas prieskonių supratau: matyt, tie grūdeliai moteris veikia…
       – Jus tikriausiai įskaudino moteris, – Gunaras draugiškai šypsojosi, – bet jei jūs ieškosite moters veiksmuose to, kas vadinama logika, tikrai nerasite. Mums logika padeda daryti optimalius sprendimus. Jos nusprendžia iš karto, intuityviai ir pataiko į dešimtuką. Jei sutiksite logišką moterį, bėkite nuo jos, nes ji jūsų gyvenimą nebepataisomai sugadins … Logiška moteris – tai tarybinė moteris, toks fenomenas, kuriame maža to, kas moterį daro moterimi. Turiu galvoje jos egzistencinę paskirtį. Tarybinė moteris – tai suluošinta moteris, kuri gyvenime priversta iš visų jėgų stengtis būti panaši į vyrą… Jei sutikote moterį, dėl kurios kenčiate, pasiduokite jai…
       – Ką jūs skelbiate? Naują tikėjimą ar religiją? Pasiduoti moteriai… Gal parsiduoti? – maivėsi Saulius Tomas, bet mačiau, kad ta idėja jam patiko. Tai buvo tai, ko jis neleido sau suformuluoti, bet labai norėjo.
       – Jūs gi jaučiate, kad mūsų gyvenimas suvaržytas… Pasiduoti mylimai moteriai, pasitikėti ja… Na pagaliau tarnauti mylimai moteriai – vienas didžiausių vyro malonumų. Kam atimti iš savęs tokį svarbų dalyką?.. – retoriškai klausė Gunaras.
       Kai karbonadai buvo suvalgyti ir vynas išgertas, Saulius Tomas atsistojo.
       – Einu pasiduoti, – tarė jis, ir tai buvo panašu į juodąjį humorą… Išeidamas pro duris Saulius, įsikibęs staktos, stabtelėjo.
       – Tau – viskas gerai, – priglaudė mane. – Jus gaubia kažkokia karma …
       Ir nužirgliojo ilgom kojom laiptais žemyn, matyt, pasiduoti savo gražuolei Tomai, kuri, anot jo, neturėjo nei širdies, nei proto, bet turėjo kažką nenusakomo, kas atsveria neturimus dalykus…
       Kai grįžau, jau buvo sutemę, šviesa kambaryje užgesinta, pro langą toli danguje matėsi šviečiantys gaisai virš horizonto, – toje pusėje, iš kur Gunaras atvažiavo. Jo rankos apglėbė mane. Apačioje – skvere – žaliavo medžiai. Gazonuose kvepėjo gėlės. Vasara, visagalė ir stipri, tvirkino jausmus. Jos kūnas žioravo vakaro gaisais ir rytmečio žaromis, jos aistra išsiliedavo viską plaunančia liūtimi, kuri užtvindo gatves. Ilgėdamasi ji užsidegdavo mėlyna liepsna, ji, pasislėpusi tarp tamsžalės lapijos po raudoniu žioruojančiu dangumi, liepsnodavo sutemose. Mėlyna vasaros ugnis uždegė ir mus, ir mūsų kūnai liepsnojo besimainančia mėlyna ugnimi, ir joks žodis nebegalėjo būti ištartas, nes kalbėjo jėga, kuri yra anapus žodžių. Šie kaip pelenai krito ant mūsų lūpų, o mes bučiniais juos rinkome... Ir tai buvo viskas. Čia ir dabar… Mes žinojome, kad gyvename. Ir nieko nebebijojome. Mes troškome pateisinti save vienas prieš kitą, prieš degančią vasarą, mano laukimą ir prieš tą nepaprastą dangaus šviesą. Ir jis veržėsi į mane neregimąja savo esybės dalimi, aš jo laukiau, o neregimybėje pasiteisina viskas, kas tikra. Ir tai, kas mumyse buvo neregima, veikė mus, regimus ir reginčius, girdinčius, mylimus ir mylinčius, ir mes buvome laimingi. Aš neleidau jam bijoti. Vasaros naktis šnarėjo mūsų jutimų viršūnėmis. Ji gyveno mumyse. Ji žaidė ir šėlo mumyse. Vyko didysis sublimacijos stebuklas, vyko mūsų jausmų alchemija, kūnai nebeegzistavo – buvo tik tai, ką mes jautėme... Ir mes abu pateisinome vasarą su visa jos laukine, išdykusia, nesutramdoma ir nenuspėjama galybe. Ir abu pajutome, kad ir mes esame jėga ir pilnatvė, o socialistinis realizmas su jo nubraižytais takeliais jausmams ir likimams tapo bejėgis ir menkas – kaip iškamša, kurią nuneš aistringos vasaros liūtis, kai mes išsiskirsime. Mus supantis pasaulis nebeturėjo reikšmės, mes matėme kitą pasaulį ir buvome jo dalis.
       Jam išeinant raudojau apkabinusi jo kojas.
       – Nedaryk taip, mano meile, nes aš nebegalėsiu išeiti, – prašė jis. Jo skruostai buvo šlapi, o lūpos sūrios.
       Ir aš leidau jam išeiti.
       Kai jis uždarė duris, pasijutau kaip išdeginta dykvietė.
       Ir sugrįžo į mane žodžiai, bet nebebuvo kam jų sakyti.
       Jie perpildė mane, aš, nešiojama jų jėgos, blaškiausi po kambarius.
       Jutau, kad mano kūnas – per silpnas indas mano jausmams ir aš galiu sudužti nuo bet kokio priešiškos realybės prisilietimo.
       Užsidariau ir niekur nėjau. Neatsakinėjau į telefono skambučius.
       Sėdėjau krėsle ir kalbėjau žodžius, kurie sprogdino mane iš vidaus. Arba rašiau juos į sąsiuvinį. Tikriausiai tai buvo beprotės kliedesiai, nes tam, ką rašiau, buvo reikalinga net kita sintaksė.
       Ir aš ją kūriau. Tame sąsiuvinyje.
       Kai tik pakildavau nuo jo, turėdavau kalbėti. Ir tai, ką aš kalbėjau, niekada nebus užrašyta, niekas kitas to niekada nebekalbės.
       Kol kalbėjau arba rašiau, man buvo ramu, tačiau kai tik nustodavau, žodžiai tapdavo baisia kančia ir, prasikankinusi kelias paras, pajutau, kad tai tapo nebepakeliama.
       Aš norėjau meilės, vien tik meilės, be skausmo ir kančios. O gal tik norėjau jį turėti? Ietin mani tinte zivs zilaja vakara… Aš norėjau būti naujas žmogus, sena manyje tegul lieka tik meilė.
       Kartą naktį sėdėjau balkone ir žiūrėjau į aitriai medumi ir dar kažin kuo svaigiu kvepiantį, baltais smulkiais žiedais apsipylusį krūmą. Jis ir dar daug kažkokių plačialapių gėlių augo čia pat, po mano balkonu. Pajutau, kad mano pėdos trokšta žemės, jos troško šlapios rasotos žolės... atrodė – jeigu dabar neišeisiu į lauką ir neprisiliesiu prie žemės, kažkas manyje amžiams sudegs. Bijojau, kad gali sudegti ir mano mąstymas, protas, psichika. Visiškai savęs nebevaldžiau. Tik kūnas veržėsi prisiliesti prie amžino, visa sugeriančio žemės kūno.
       Basa, vien naktiniais marškiniais išėjau į laiptinę. Laiptai buvo vėsūs, tačiau man nepatiko, nes buvo negyvi ir šalti. Išėjau į kiemą ir, nušokusi nuo pėsčiųjų takelio, pasukau į skverą. Aplinkinių namų langai buvo tamsūs, tik vieno buto devintame aukšte atverti langai švytėjo.
       Aš praėjau pro žibintą ir pasukau link žydinčio krūmo.
       Mano pėdos lietė rasotą žolę ir iš karto pajutau gydantį ir raminamą jos poveikį.
       Užlindau už krūmo, aukštielninka atsiguliau ant žemės. Iš viršaus į mane žvelgė visi devyni namo aukštai, bet tai buvo tik namas… Toliau erdvė ir neapsakomai, neapsakomai toli – dangus ir žvaigždės. Vasara ėjo į pabaigą, žvaigždės ryškėjo. O gal paprasčiausiai į jas niekada taip gerai neįsižiūrėjau.
       Aitriai kvepėjo krūmas. Nusimečiau naktinius ir išsitiesiau kaip žuvis šlapioje rasotoje žolėje. Jei žemės gravitacija nebeveiktų manęs, imčiau kristi aukštyn, nukrisčiau aukštyn – tokią nuostabią naktį pilna meilės širdim, pilnu meilės kūnu… Ir niekas nežinotų, kur aš dingau. Tokia mirtimi būčiau mirusi pirmoji iš milijardų, gyvenusių šiame visatos plotelyje.
       Pajutau skausmą, tarsi žemė iš manęs blogį trauktų, ir tas skausmas man buvo reikalingas. Skausmas buvo tai, ko aš norėjau, ko norėjo mano kūnas. Hej… Atradau, ko troškau. Imk, imk, imk iš manęs tai, kas man gelia, kas mane daro nelaisvą, kas man trukdo, kas sukelia mano kančią…
       – Imk, imk, imk iš mano proto, sąmonės, iš mano kaulų čiulpų, iš nervų, iš raumenų, imk iš mano širdies, kuri nežinau, kas yra – materija ar kaip Dievas visiškai nepažįstama substancija, imk iš mano kepenų, inkstų, skrandžio, imk iš mano vidurių, kojų, rankų, imk iš mano regėjimo ir klausos, imk imk imk į savo stebuklingus vidurius, į patį centrą ir tegul tavo didieji gelmių malūnai sumala, didieji gelmių rateliai suverpia, tegul didžiosios tavo staklės išaudžia iš mano nelaisvės kažką nepaprastai gražaus ir lengvo – net dejavau iš malonumo ir atrodė, kad mano kūnas sudarytas iš ertmių, kurių nepažįsta kūno anatomijos mokslas, nes jaučiau, kaip žemė traukia kažką iš tų ertmių ir sugeria gilyn, ten, kur nieko nepažįstu…
       Visai nebejaučiau kūno. Buvau tik kažkoks judėjimas, virpėjimas, lėkimas. Buvau lengva kaip burė – panorėjus eiti nebereikėjo nė kojų. Vos vos aušo. Apsirengiau, įkvėpiau žydinčio krūmo aromato.
       Grįžau į kambarį. Iš lentynos išsitraukiau pirmą pasitaikiusią knygą. Atsiverčiau…
       Ten buvo Izidės užkalbėjimai Oziriui, kad jis, sukapotas Seto, atsigautų, kai ji surinko jo kūno dalis, išmėtytas visame pasaulyje.
       Užsimerkiau ir supratau, kad ši moterų moteris, karalienių karalienė, šiuos žodžius tarė raudodama.
       Pajutau, kad ji yra netoli manęs.

       Kitą vakarą netikėtai įvyko nesuvokiamas dalykas.
       Gunaras kalbėjo su manimi telefonu – ir staiga pajutau vakuumą. Ten, kažkur ten, už membranos, tvyrojo atviras kosmosas, tyla, ir ta tyla buvo neaprėpiama. Ji pulsavo galybe.
       Saugumas, sumečiau aš, jie vakarais neturi ką veikti, todėl klausosi pokalbių... Žinoma, tie pokalbiai gali kokius nors karininkus labai sudominti, kadangi jie tikrai negirdi ir nesako savo moterims to, ką kalbame mes.
       Tačiau staiga skambutis vėl suskambėjo ir aš vėl išgirdau jo balsą.
       – Tai Eterio dievas mus įspėja… Arba jo pavydas toks didelis, kad nebegali pakęsti mūsų žodžių ir jis mus išjungia, – pasakiau aš Gunarui. – Eterio dievu mes vadindavome saugumo tarnybą.
       – Kas? Eterio dievas?… Aaa, tai Eterio dievas, – suprato jis, – nebijok, mano meile. Jis nieko negali padaryti tam, ko negali sučiupti. O jausmų jis negali sučiupti – jie nepasiduoda cenzūrai. Tu nieko nebijok. Jeigu bus nejauku, persikelk pas mane į krėslą kambario kampe ir mes šnekėsimės. Tu šukuosiesi plaukus, paskui, apsisupusi oranžiniu rankšluosčiu, vaikščiosi prietemoje, o ant tavo kaklo blizgės vandens lašiukai. Tai bus mano paslaptis.
       – O ką aš veiksiu, kai tu nueisi miegoti? Tu savo paslapčiai liepsi čiuožti namo?
       – Mano meile, kai tu atsirandi mano kambary...
       Ir staiga pajutau, kad su manimi vėl kalba ūkas, tuštuma, tolis, vakuumas…
       Pokalbis vėl buvo išjungtas.
       Vėl iš ten, iš tos tuštumos, alsavo galybė.
       Ne, aš jos nebijojau. Ji nekėlė baimės, bet pajutau jėgą, kuriai negalėjau pasipriešinti, – aš nenorėjau sutikti, nesutikau, kad kažkas taip įsibrautų tarp mūsų ir mus atskirtų. Aš šokau priešintis.
       Žinojau, kur dirbo viena gera moteris, telefonistė. Kadaise ji man užrašė telefono numerį ir pasakė:
       – Jeigu kas – ar telefonas išsijungtų, ar kas išjungtų, – jūs suprantat, apie ką kalbu? Paskambinkit, mes patyliukais sutvarkysim…
       Ta galybė išprovokavo mane pakilti į kovą.
       Skubiai nuėjau pas kaimynę Violetą į viršutinį aukštą.
       Paskambinau į tą „autosalę“, kaip ji vadino savo darbą, ir išdėsčiau prašymą. Ir tą pačią akimirką vėl pajutau... tuštumą. Su manimi žaidė tuštumos galybė. Ji mane sekė, matė, kur esu ir ką darau.
       – Benedikta... – išgirdau Violetos balsą.
       Violeta lyg sustingusi stovėjo greta ir jau kuris laikas šnekėjo apie kažkokią nelaimę, apie nudegimus...
       Ką jį kalbėjo, man nerūpėjo, pasakojau jai apie telefoninę tuštumą, apie eterį, kuris per dešimt minučių tris kartus sutrukdė man kalbėtis su mylimu vyru.
       – Benedikta, norėjau jūsų paklausti, gal pažįstate kokį nors labai gerą nudegimų specialistą, mūsų šeimoj nelaimė… – vėl išgirdau.
       – Nelaimė? – aš tebegalvojau apie galingąją tuštuma.
       Violeta kalbėjo, jos didelės šviesiai rudos akys drėko, o aš lyg pro rūką pradėjau matyti... Ir staiga pamačiau! Mano galvoje, kur žinojau esant du smegenų pusrutulius, kažkas rodė filmą, kurio kadrai lėkė dideliu greičiu, tačiau jų logiką gerai supratau: maža mergaitė gulėjo kažkokiame kambaryje ant žemės ir laikė rankoje pliką elektros laidą… Srovė tekėjo jos kūneliu... Į kambarį įėjo moteris... Violetos motina! Ji sudejavo pratisa seno žmogaus dejone... Mergaitę kažkas kėlė nuo grindų, ištraukė iš sugniaužtos rankytės laidą... Paskui mačiau mergytę verkiančią. Paskui pamačiau jos ranką...
       Violetai nebereikėjo nieko pasakoti. Mažytei Violetos dukterėčiai prasidėjo gangrena… Rankos išgelbėti neįmanoma – rytoj amputuoja plaštaką!..
       Nieku gyvu nesutikau, kažin kas manyje nieku gyvu nesutiko, kad mergytė prarastų ranką. Ietin mani tinte zivs zilaja vakara!.. Ietin mani, ietin, ieetin, ieeeetin mani zilaja vakara!..
       Netrukus komandavau kaip saugumo kapitonas, bet keisčiausia, kad visi klausė mano komandų.
       Aš neprisimenu, nei kaip atrodė mergaitė, nei kaip – jos motina. Nei kaip jos staiga atsirado kambaryje.
       Tačiau prisimenu mažytę ranką, vaikišką delniuką su apdegusiais, pajuodavusiais, vietomis pūliuojančiais raumenimis, pro kuriuos švietė kažkas gelsva, ir tai buvo, kaip vėliau supratau, trapūs, maži rankytės kauliukai... Ranka buvo sutinusi beveik iki alkūnės, atrodė daug didesnė negu antroji... O aukštyn nuo plaštakos ėjo tamsūs, bjaurūs ir baisiai negeri mėlynai raudoni liežuviai.
       Atsisėdau priešais mergaitę, kurią ant kelių laikė močiutė, ir žiūrėjau į tą delniuką. Aiškiai pamačiau, kur yra liga. Ji triumfavo tarsi visagalė, buvo irimo, puvimo ir mirties motina. Ietin mani tinte zivs, ietin mani, – mane apėmė polėkis, aš įgijau sparnus, aš buvau galingesnė už tą rupūžę, požemių karalienę, aš plevenau virš jos, mano akys žaizdą ardė į molekules, aš ją permačiau, aš ją permačiau... Ir ji išsigando.
       Ak, tu išsigandai?.. . Ietin mani tinte zivs!.. Ietin mani, ietin mani ieeetin maniii tinte zivs zilajaaa vakaraaa!.. Kiekvienas vagis turi būti nubaustas, o tu – didžiausia iš vagių – nori šios moters laimės, grožio, sveikatos, gyvybės! Tau nepasiseks, o baisiausia iš baisiausiųjų. Aš tau šito neleisiu! Palaimintas būki, didysis Vakuume, kuris, jei nebūtum norėjęs, aš nebūčiau patyrusi tavęs ir nebūčiau atsiradusi štai prie šitos nuostabios mergaitės…
       Palaimintas būki tas, kuris atveda. Palaimintas būki tas, kuris viską gali, nes tu tikrai esi Dievas, ir aš žinau, kad dabar tu laikai mane savo amžinomis rankomis, ir aš esu teptukas, kuris, nuvalydamas puvėsius, piešia gražų jaunos mergaitės delniuką.
       Mano rankos ėmė liepsnoti, į kairę atsargiai paėmiau rankytę ir laikiau ją delniuku į viršų, o dešiniąja vedžiojau virš jos ir valiau ją. Mano dešinioji tapo didelė kaip verpstė, ji buvo apaugusi auksine vilna, o iš pirštų galų pulsuodami blykčiojo tai spindinčio baltumo, tai melsvi, tai violetiniai, tai auksiniai spinduliai.
       Ne, niekas jų nematė, bet aš juos jaučiau, aš juos tarsi mačiau. Aš buvau pilna jėgos ir tais spinduliais kaip ilgomis adatomis skverbiausi į delniuko žaizdą, į kaulą, aš ten ieškojau gyvybės ir atradusi traukiau ją į paviršių. Ir ji kilo ir laikėsi, nes liepiau laikytis.
       Aš išdeginau ten puvimo, irimo motiną, ir ji rūko kibirkščiuodama.
       Aš ištraukiau išlaisvintą gyvybę, delno audiniai atsigavo, žaizdos pakraščiai iškilo, pasidarė dideli ir raudoni, o visa žaizda apsidengė plėvele.
       Ietin mani tinte zivs! Taip tau ir reikia, prakeiktoji, kuri ateini, kad mus patikrintum ir išbandytum, kad pažiūrėtum, kokio stiprumo mūsų tikėjimas amžinąja, neirstančia ir neišnykstančia gyvybe, kurią nuo seno tikintieji vadina amžinuoju gyvenimu, bet nesupranta, kas tai yra. Tai yra Didžioji Galybė, kurioje nieko nėra iš mūsų pasaulio, todėl mums atrodo, kad tai – tuštuma. Mūsų akys nepritaikytos jai matyti. Ten yra Galia, kuri išmintinga, ir aš paklūstu tau, o Didžioji Galybe, kuriai rūpi ne tik mažos nekaltos mergaitės delniukas, bet ir kiekvienas jos atomas.
       Kai baigiau savo iškilmingąjį aktą, pamačiau, kaip ant kilimo prie mano kojų ir ant sofos šalia Indrutės gulėjo užmigę Violetos vaikai. Močiutė snaudė atsirėmusi į pagalves, o prie durų susiglaudę į būrelį stovėjo Violeta ir jos artimieji – mergaitės tėvai. Jų akys buvo sustingusios, blizgėjo. Mergaitė ramiai miegojo.
       Aš pakilau ir atrodė, kad per šią valandą užaugau iki lubų. Išėjau žinodama, kad susitikau su Dievu. Pakėliau telefono ragelį ir norėjau išgirsti Didžiąją tuštumą, tačiau ten pypsėjo signalas, ir man rodėsi, kad jis geranoriškai šaiposi iš manęs.
       Atsiguliau ir užmigau. Gunaro mano mintyse nebuvo. Aš buvau rami, žinojau, kad jis yra toli ir mane myli. To pakako. Užmigau ir labai giliai miegojau.
       Rytą vėl sėdėjau prieš mergytę ir mačiau, kad piktų mėlynai raudonų liežuvių, kylančių nuo delno į viršų, buvo likę tik pėdsakai. Žaizdos kraštai buvo iškilūs, rausvi, tiktai plėvelė buvo nusitrynusi ir delno vidurys šlapo.
       Atsigėriau arbatos, kurią atnešė Violeta, ir vėl sustingau virš delniuko. Jau žinojau, ką darau. Aš buvau Motina Gamta, jis, visa ko Sutvėrėjas mano pastangomis kūrė gražų, sveiką mergaitės delną. Dariau tą patį, ką ir vakar, bet visiškai kitaip. Aš supratau, kad Amžinoji gyvastis ir sveikata, ir meilė, ir gėris, ir grožis yra pasiruošę ateiti iš savo pirminio šaltinio į šį nuostabų vaiką, ir aš kviečiau ateiti. Buvau ta, kuri stovi prie slenksčio ir sveikina Atėjusįjį. Buvau sveikintoja… O didysis, amžinasis gyvybės, sveikatos, meilės, gėrio, grožio, išminties, tiesos ir vilties šaltini!.. Vardijau mintyse visas aukščiausias vertybes, ir idealų vardai rikiavosi prieš mane kaip rašmenys knygos lapuose, ir reikėjo juos tik perskaityti. Pajutau, kaip nematomas svoris spaudžia mano galvą ir sprandą, veržia kaktą tarp antakių… Atrodė, kažin kokiu būdu sugebėjau atverti ertmę, kuri yra viršugalvyje, ir kvėpavau tuo, kas sruvo į mane. Aš įkvėpdavau iki širdies, susikaupdavau, apibrėždavau norą ir jį iškvėpdavau per rankas. Rankos pulsavo auksine vilna, kuri draikėsi apie pirštus, aš valiau žaizdą jos neprisiliesdama ir liepiau odai aptraukti išdegusią vietą. Ta auksinė vilna prikibdavo prie odos ir tempė ją ten, kur jos trūko.
       Skambėjo telefonai, durų skambutis... Pamačiau šalia stovinčią moterį, apsirengusią baltu chalatu.
       Aš, mintimis stumdama ją iš kambario, dariau savo darbą.
       – Išeik, išeik, moteriške, netrukdyk mums dirbti, ar nematai, kad rankos pjauti nebereikia. O Didysis, kuris laikai mane kaip teptuką griuvėsiams nuvalyti, apšviesk tą moterį, kad ji nesutrukdytų Tau, taip pat ir man.
       Dar po dviejų dienų Indrės delniukas buvo baltas, jį dengė graži rausva odelė. Tik randukai liudijo, kad ranka buvo nukentėjusi…
       Ta diena, ko gero, buvo laimingiausia mano gyvenime.
       Turėjau viską pasakyti jam, Gunarui, bet telefonu apie tai kalbėti negalėjau.
       Ir vieną vakarą, kai jis paskambino, ir mes vėl kalbėjomės plaukiant pro langą į kambarį mėlynoms sutemoms, aš pajutau, kad nebegaliu su juo šnekėti taip, kaip kalbėdavomės iki šiol. Aš jau buvau kitokia, o jis to dar nežinojo. Pajutau, kad mūsų bendravimas nebelygus. Jis turėjo žinoti, kas man atsitiko. Juk jis pats visą laiką tvirtino, kad galiu viską, ko noriu… Ir aš nebegalėjau laukti nė vienos valandos.
       Išlipau iš autobuso mažame pasienio miestelyje ir pamačiau jo mašiną.
       Buvo naktis. Švietė apdulkėjęs žibintas, autobusų stotis nebedirbo, atdaras buvo tik langelis nusipirkti bilietui į pravažiuojantį autobusą.
       Jis neatrodė supykęs ar nepatenkintas. Jis vežė mane namo, pakeliui sustodamas girdė karšta kvepiančia arbata iš termoso, vadino išdykusia, o kai parvažiavome pas mane, atnešiau dvi didžiules senovines kaimietiškas pagalves, sumečiau jas į lovos kampą, sugriuvome ant jų pusiau sėdomis ir pradėjau pasakoti. Apie visagalį Vakuumą, kurį išgirdau telefono ragelyje, apie begalinį eterį ir jo paslaptingą alsavimą, kurį, įsiterpusį į mano ir Gunaro pokalbį, tada taip netikėtai pajutau.

       Jis, gaudydamas kiekvieną žodį, klausėsi, o kai baigiau, pamačiau, kad jis žiūri ne į mane, o visiškai į kitą žmogų. Jis žiūrėjo prisimerkęs, tylėdamas, o aš mačiau, kaip jo mintys jį patį stulbina …
       – Benedikta, – galiausiai prašneko, – ar tu suvoki, ką visa tai reiškia?
       – Žinoma, – atsakiau tuojau pat, – aišku, suvokiu. – Aš susitikau Dievą. Jis buvo labai arti manęs. Jis – tai viskas, kas aplinkui mus. Tik jis prisitaiko prie mūsų ne tam, kad mus prisijaukintų, o tik tam, kad… Na… kad mus gelbėdamas išreikštų save … Jis – Gerasis, – pasakiau taip, kaip tuo metu jaučiau.
       – Benedikta, tai, ką tu pasakoji, labai rimta. Tau bus labai sunku... Ar įsivaizduoji, kas atsitiktų, jei visa tai papasakotum kokiame nors interviu. Ar įsivaizduoji?
       – Žinoma. Mane uždarytų į psichiatrinę... – ryžtingai atsakiau jau suvokdama, kad viskas, kas įvyko iki Didžiojo Vakuumo, – nykstamai mažos smulkmenos. Net socialistinis realizmas.
       – Tobulėti šia kryptimi mūsų gyvenime tėra tik vienas būdas – saugoti paslaptį ir niekada ypatingųjų savybių nepanaudoti savanaudiškiems tikslams – na, pavyzdžiui, kad ir pinigams užsidirbti. Bet jei tu tai darysi dažnai, jie vis tiek sužinos.
       – Ką tu turi galvoje sakydamas „mūsų gyvenime“? Tu manai, kad tai dar gali tęstis ir po mirties? Tu irgi tiki, kad žmogus nemiršta?
       – Ne, Benedikta, – labai atsargiai kalbėjo Gunaras, – aš turiu galvoje gyvenimą čia.
       – Tu turi galvoje Tarybų Sąjungą?
       – Taip, – atsakė jis. – Žinok, jeigu apie tai paplistų gandas, tave tuojau pakviestų gydyti kokį partijos sekretorių, o jei tau nepavyktų arba tu atsisakytum, visada gali tapti potencialia tavo paminėtos ligoninės paciente. Ši tavo savybė visada gali būti nukreipta prieš tave. Pavyzdžiui, vieną dieną gali prisistatyti vyrukas iš vienos įstaigos ir paprašyti, kad būtum informatore…
       – Aš? Informatorė? Sekti poetus? Na to tai jau nebus!
       – O jei tektų rinktis – beprotnamis ar darbas jiems? – Gunaras buvo pakvaišusiai negailestingas.
       – To niekada nebus, – nukirtau, – aš niekur nevaikštau, aš tik rašau ir myliu tave. Aš jiems nereikalinga.
       – Tu jiems labai paranki. Tu išsiskyrusi, gyveni viena, pas tave gali rinktis kolegos, draugai, gali atsinešti vyno… Tau tereikia sudaryti sąlygas ir klausytis, ką jie šneka… Patikėk, mano kur kas didesnė patirtis...
       – Gunarai, pirma, aš apie tai niekam nekalbėsiu, o antra, jei taip atsitiks, – tu mane išgelbėsi. Persikelsi pas mane ir gyvensime čia abu.
       Jis palingavo galvą ir atsiduso...
       – Tu neįsivaizduoji, kas būtų, jeigu aš, neišsiskyręs, atsikraustyčiau pas tave… Tu neįsivaizduoji, kokia jėga Aina pradėtų tave triuškinti pasitelkusi jūsų partijos Centro komitetą…
       – Aš nepartinė...
       – Tuo labiau. Juk visa Rašytojų sąjunga – partinė ir visų žurnalų ir leidyklų vadovybė – partinė. Nespausdintų nė vienos tavo knygos, nė vienos publikacijos… Apie tave būtų paskleista nuomonė, kad esi amorali… Bet kuris partinis, tave pamatęs, pereitų į kitą gatvės pusę. Tau liktų tik išvažiuoti į kaimą, bet ir to tikriausiai tau neleistų...
       – Klausyk, koks šio pokalbio tikslas? Kur tu suki? Aš tau papasakojau apie ypatingą įvykį, o tu mane gąsdini? – nebesupratau aš.
       – Turi žinoti, kad niekam apie tai negali girtis. Iš nieko niekada už tai negali paimti atlyginimo… Kad nebūtų pagrindo tave apkaltinti.
       – Aš ir neimčiau. Man nereikia! – sušukau. – Negi tu manai – aš galvojau apie pinigus? Aš tau sakiau, ta tyla buvo gyva… Pajutau to Vakuumo begalinę jėgą. Ji turi ryšį su tavim. Tai – stebuklas! Juk aš galiu tikėti tuo, ką pati jaučiau?
       Bet jo balsas tapo geležinis:
       – Gamta, per kurią Kūrėjas įgyvendina savo sumanymus, negali dirbti už rublius ar kitokią valiutą. Ji savo darbininkui kitaip atsilygina. Ji paprasčiausiai jo niekada neapleidžia. Ir galiausiai, jeigu nesusižavės kokių nors skauduliukų ar pūlinukų gydymu, jis pradės regėti neregimybės ženklus ir juos galės aiškinti… Ir tai turės nepalyginamai didesnę reikšmę, negu uždėti fizinę ranką kam nors ant fizinio pilvo ir padaryti, kad tam pilvui būtų geriau…
       – Tu manai – nupjauti kūdikiui ranką… Mergaitei… Tu manai – tai nieko?.. Nesvarbu?
       – Svarbu. Bet manau, kad Motina Gamta taip tave moko… Tai įvyko todėl, kad tu sužinotum apie save… Kad žinotum kaip… Ir kad įmanoma viskas, jei tai darysi vien iš begalinės meilės… O jei liks tik tikslas…

       Buvau kupina išminties ir neapibrėžiamo pasiryžimo…
       Mes kalbėjomės iki pat aušros.
       Jis nebekartojo man, kad aš galiu viską, kad esu gamtos raktas. Jis kalbėjo labai aiškiai:
       – Tu esi baltė. Tu esi baltė – įsisąmonink tai visiems laikams. Tegul tai įeina į tavo kraują, į tavo smegenis, į tavo kaulų čiulpus, kur gimsta raudonieji kraujo kūneliai – narsūs kariai optimistai. Tu esi baltė.
       Aš stulbau.
       – Tu esi baltė! Esi gryna, tikra, nesumaišyta baltė! Ar tu žinai, kodėl mes – baltai? Todėl, kad mes – švarūs. Mes – tvirti. Mumyse yra teisybės. Baltai – tie, kurie yra šviesūs. Balta spalva yra sugėrusi visas spalvas. Baltai savyje turi viską, kas tik yra arba gali būti. Viską, ką žmonija patiria, baltai paverčia šviesa. Žmonių patirtis baltams tarnauja šviesai įskelti. Baltieji! Tai – apie dvasią, supranti? Apie gyvenimo filosofiją. Tai visos mūsų egzistencijos paskirtis. Tavo galia eina iš kartos į kartą. Tu prisipildei stichijų – saulės, žemės, dangaus, vandens, vėjo... Ir tu niekam to neatidavei, neišbarstei... Vieną dieną stichijos ima veikti, tu tampi jų raktu. Todėl turi visada būti savimi. Tu nepriklausai vien sau – tu mūsų visų. Tavo galia turi įgyti pagreitį. Tu turi šauti ten, kur tavęs niekas nepasieks. Tavo šūvis – tavo kūryba. Tu turi valdyti aplinkybes iš ten, iš kūrybos erdvės, tada tavo žodis turės įsikūnijimo galią. Kai valdysi aplinkybes iš kūrybos aukštumų, galėsi viską. Ten sekliai tavęs nepasieks. Tačiau – atsimink – būsi tarnaitė tų galių, kurios tavimi patikėjo ir pasirinko.
       O siaube! Aš stulbau, nes jis kalbėjo tai, ką mes vis žinojome, – mano tėvas, mano motina, mano senelis ir senelė, ir jų protėviai. Mes visi žinojome, kad esame nepaprasti, o aš tą supratau nuo pirmos dienos, kai tik susivokiau, kad esu. Žinojau, kad mes esame kitokie ir daug kuo skiriamės nuo daugelio kitų. Kuo skiriamės, dar nežinojau, bet aš tuo jau didžiavausi.
       Dabar Gunaras mane įvardijo – vienaprasmiškai. Aš esu baltė.
       Toliau jis kalbėjo man ketureiliais ir penkiaeiliais, kurie latviškai vadinami dainomis. Ir ten mirgėjo pasaulis, kur žmogus ir stichijos kalbasi kaip vieno tėvo vaikai, o tas vienas tėvas yra Dievas.
       Šis vienas vakaras tarsi pūką nuo delno nupūtė visą neaiškumą ir prieštaringumą, kurį mano būties suvokime paliko ateistinis auklėjimas.
       Gunaras mokė, kaip išvengti pavojų, kaip gyventi ir slapčiomis tvirtėti. Aš žinojau, kad jis teisus.
       Ir pajutau: jis nebebuvo vien mano mylimasis, o buvo ir brolis, daugiau negu brolis. Mes buvome du baltai. Nelaisvėje. Du baltai – tai ne vien vyras ir moteris, kurie myli vienas kitą. Tai – du baltai, kurie turi išlikti. Kurie iš sumautos purvinos, šlykščios, kruvinos, apvemtos realybės turi išgauti baltą spalvą ir tą alchemijos mokslą perduoti kitiems. Jie turi būti ir indas, ir tiglis, ir supertemperatūra, ir slėgis, ir įtampa, ir žinojimas, ir rizika, ir – jeigu nepasiseks – sprogimas, sunaikinantis juos pačius. Tie baltai – tai mes.
       – Pajutau, tarsi tu toltum nuo manęs, – pasakiau, – ir beveik gailiuosi, kad išprovokavau tave su manim susitikti.
       – Ne, mano meile, – paėmė jis man už rankos ir švelniai glostė pirštus, – ne, tu netolsti. Aš tiesiog žinau, kad turiu būti visiškai atviras su tavimi ir mano gyvenime nebeturi būti jokios dviprasmybės. Man liūdna, kad negaliu su tavimi toks būti. Aš negaliu išsiskirti, – jis prašneko nutylima tema. – Žmona pasistengė, kad mūsų duktė būtų priimta į Tarptautinių santykių institutą. Užsienyje, Vokietijoje… O tu žinai, kaip „stengiamasi“.
       – Žinau, per partijos CK, per tarnybas, per...
       – Taip. Per...
       – Na ir kas? Nesupratau tragedijos.
       – Mūsų šeima turi būti nepriekaištinga.
       – Kai duktė sukurs savo šeimą, ji ir bus nepriekaištinga.
       – Ne, tėvų šeima turi būti nepriekaištinga. Duktė išleidžiama, kad atstovautų tarybiniam jaunimui. Tai yra fasadinė akcija. Jie studentus atrenka pagal savo kriterijus. Aš nesu patikimas. Mano dukters motina „stengiasi“... Savo ryšiais atstoja ir mane, ir save. Aš tau gi pasakojau, kad mano tėvai… Na kad juos išvedė ir niekas jų daugiau nebematė… Jei aš išsiskirsiu ir manęs nebedengs „nepriekaištinga“ Ainos biografija, aš jau nebebūsiu jos vyras, o būsiu jų išsirinktos dukters tėvas su dėme. Duktė turės viešai pasmerkti mane, išsižadėti manęs… Juk žinai, kaip tai daroma. Aš nenoriu, kad dėl manęs ji prarastų galimybes, kurių čia niekada neturės... Nors, aš įtariu, ji padarytų, ką jai lieptų... Ir dėl to – dar labiau nenoriu... Nenoriu, kad jie laimėtų.
       Klausiausi tylėdama. Didelė mano mylimo vyro drama atvėrė savo kraštelį...
       – Ar suprasi mane? – klausė jis. – Nenoriu, kad jai tektų rinktis. Nesuteiksiu progos jai net svarstyti...
       – Žinau, kaip tai daroma... Lietuvoj kažkas panašiai atsitiko vienam žymiam dirigentui. Bet jis niekaip nesutiko atsižadėti tėvo, kuris buvo pasitraukęs į Ameriką.
       – Žinomas dirigentas – tai viena... O čia mergaitė... Jai protelis maišomas nuo mažens. Nenoriu, kad duktė turėtų rinktis – mane ar savo profesiją. Ne dėl manęs, o dėl jos… Nenorėčiau jai sudaryti sąlygų išsižadėti tėvo.
       – Bet kodėl tu manai, kad duktė tavęs išsižadėtų? Kodėl tu manai, kad ji pasirinktų tą mokslą Vokietijoje, o ne savo tėvą.
       Jis tylėjo.
       – Kodėl?
       – Todėl, kad aš žinau. Ji prisirišus prie motinos. Klauso jos.
       Staiga man prieš akis iškilo jų žvilgantis butas ir jo kambarys prie durų... Kaip kultūringo vairuotojo kambarys, kuriame jis laukia nurodymų, kur važiuoti ir ką parvežti.
       – Mielasis, aš viską supratau, – pasakiau. – Nereikalingi man jokie antspaudai pase, aš niekam nepasakosiu, kaip atradau tą pulsuojančią irimo, puvimo karalienę ir kaip ją išvariau spinduliais, kurie pulsavo iš pirštų kaip švytruojančios blizgančios šakės. Aš tyliai gyvensiu, mylėsiu tave ir rašysiu… Viskas. Tu esi nuoširdus, ir aš suprantu tavo motyvus. Nekalbėkim daugiau. Tu man pasakei – aš supratau. Viskas.
       – Ačiū, – tepasakė ir išėjo pro duris.
       Ir kol jis skriejo žiguliuku į Rygą, aš gulėjau padėjusi galvą, kur jis ką tik sėdėjo, ir kvėpavau kažkuo, kas jo buvo palikta…

       Žiguliukas važiavo saugiu greičiu, o jame sėdintis vyras, nors ir reikėjo į darbą nueiti kuo anksčiau, skubėti nenorėjo. Jam atrodė: kol jis sėdi mašinoje, kol neperkirto Lietuvos ir Latvijos sienos, yra ramybės lauke, kurį sugeba skleisti ta jauna moteris. Iš kur tas ramybės laukas? – galvojo jis ir suprato, kad tokia ramybe spinduliuoja moters pasitikėjimas juo. Kaip ji juo pasitiki! Baltė, didžiuodamasis nusišypsojo jis. Tikra baltė. Pilna gamtos ir žinojimo. Visai nepanaši į jokią kitą moterį, – ji tiesiog viską apie jį žino. Beveik nieko nežinodama – žino, kad juo gali pasitikėti ir jis ją mylės, kad ir kas atsitiktų.
       Kad ir kas atsitiktų... Ši mintis, tarsi ištikima sesuo, jį persergėjo... Kad ir kas atsitiktų... Jo gyvenime gali visko atsitikti, nes jau tiek daug yra atsitikę... Ir viskas – beveik nepriklausomai nuo jo. Į ką kadaise jį įvėlė jo chemijos mokytoja, pakviesdama pasimokyti sunkiųjų chemijos uždavinių sprendimo. Ji atėmė iš jo gyvenimą. Be ceremonijų – užsimanė ir atėmė, nes ji taip nusprendė... O nuspręsti galėjo tik teisingai, kadangi turėjo didelę galią – su ja kartu visada būdavo draugas Zeltinis. Jie kažkur išvažiuodavo... Vakarais... Ji grįždavo rytą... Iš burnos sklisdavo degtinės kvapas. Jos naktinėjimai visuomet sutapdavo su žmonių vežimais į Sibirą. Jis dabar nebeabejoja, kad ji žinojo, jog jo tėvai bus vežami, tą dieną sąmoningai pasikvietė pas save. Žinoma, jis galėjo ją laikyt savo išgelbėtoja, jeigu ne... Jis jautė, kad tikslas buvo ne vien išgelbėti. Dalis tikslo slėpėsi mažyčiame tarnaitės kambarėlyje, languota lovatiese uždengtoje lovoje. Jis galėjo laikyti ją savo išgelbėtoja, tačiau nelaikė. Ji pasinaudojo juo. Ir naudojosi, kol buvo jai reikalingas. Reikalingas...
       Ji studijavo Leningrade, aukštojoje partinėje mokykloje, ir grįždavo kartą per mėnesį.
       Jis gyveno jos bute.
       Kartą ji pasakė, kad yra nėščia ir kad dabar jiems reikia „susirašyti“.
       Jis nuėjo su ja į metrikacijos biurą ir „susirašė“ visiškai gerai suprasdamas, kad praranda savo tikrąsias vestuves su savo tikrąja moterimi, kurios jis gal niekada nebesutiks... Suprato, kad praranda kažką, ko žmogus niekaip negali prarasti, tačiau pasitraukti nuo jos, kai ji jau laukiasi kūdikio... Kūdikio jis dar gali neprarasti, ir nepraras. Be to, kada nors jis susitiks su tėvais... Jis viską papasakos, išklos jiems savo vienatvę, vaikišką liūdesį, ilgesį – kaip prieš Viešpatį Dievą – ir bus suprastas. Kada nors jis pataisys savo gyvenimą – reikia tik sulaukti žinios iš tėvų, surasti, kur jie, pradėti susirašinėti, palaikyti vieniems kitus... Jis nustebins tėvus, kad bus baigęs Žemės ūkio akademiją... Kad bus apsigynęs mokslinį darbą... O dėl Ainos... Jis pasišnekės su jais... Ir jie patars jam, kaip gyventi toliau...
       Grįždami po „susirašymo“ jie užėjo į restoraną. Tai buvo pirmas kartas, kai jis peržengė restorano slenkstį. Jie sėdėjo tiktai dviese – liudytojais buvę draugas Zeltinis ir „draugė iš komjaunimo“ nuėjo pietauti atskirai. Taip norėjo draugas Zeltinis, nes jam, atrodo, patiko ta „draugė iš komjaunimo“.
       Aina užsakė ikrų, butelį vyno, vengriško guliašo. Pinigų ji turėjo, nes iš savo mokslo įstaigos gaudavo gerą stipendiją.
       Jis išgėrė vyno ir panorėjo sužinoti, kas jai – draugas Zeltinis, gal giminaitis?
       – Giminaitis? Kas kas – giminaitis? Cha cha cha... Na ir juokingas tu... – pralinksmėjo Aina, kuri jau buvo jo žmona.
       Jis žiūrėjo į ją nesuprasdamas, kas čia juokingo. Ji pagavo jo žvilgsnį.
       – Ne. Jis man ne giminaitis, – atsakė surimtėjusi. – Ir tu geriau nesistenk sužinoti, kas tie žmonės, su kuriais aš bendrauju... Ir kokie mūsų ryšiai... Patikėk, tau taip bus geriau. Tiesiog aš buvau įtraukta – supranti?.. Ir pamačiau, kad tai visai neblogai. Nesigailiu, kad aš su jais. Jie daug gali – supranti?..
       Jis nesuprato.
       Tik užsiminė Ainai, kad nori sužinoti, kur yra jo tėvai, – nė vienas iš giminių nesulaukė jokio laiško.
       Aina pažadėjo pasiteirauti draugo Zeltinio, kuris „gali sužinoti viską“.
       – Tačiau jei tu ir sužinosi, kur jie yra, aš prašysiu, kad tu savo vardu nerašytum jiems laiškų, – tiesiog taip geriau dėl reputacijos, supranti?
       Ir šį kartą jis nesuprato.
       – Aš negalėsiu rašyti tėvams? – jo klausimas pasakė viską. Jis niekada neišduos tėvų, jis visada liks jų sūnus.
       Ji sekundę pamąstė, paskui pasiėmė butelį vyno ir pamokė jį, kaip reikia įpilti į taurę...
       – Aš moku, – vyriškai pasakė jis, – aš viską moku. Tiesiog maniau, kad tu pati nori tai daryti. Tu daug ką darai, ką galėčiau padaryti aš...
       – Tu dar mažas, – atsiduso ji, – tau dar tik dvidešimt pirmi... Aš – dvidešimt septynerių. Tu negali padaryti daug ko, ką galiu aš. O dėl tėvų... Jeigu mes juos surasim, tu turėsi savo laišką, pasirašytą kitu vardu, įdėti į giminių laišką. Bet pasakysiu tau atvirai – reikia būti pasiruošus viskam. Vargiai, vargiai... – ji žiūrėjo į jį ir nedrįso toliau kalbėti.
       Šiandien jis beveik supranta, ką ji turėjo galvoje.
       Jis niekada nepamiršo šio pokalbio restorane. Atsimena kiekvieną žodį ir dabar jam atrodo viskas aišku. Bet tuomet... Tuomet jis tiesiog nebuvo matęs tokių žmonių ir neįsivaizdavo, kad žmogus – moteris – gali būti toks šaltas ir apskaičiuojantis.
       – Tačiau aš turiu ir gerų naujienų, – pasakė ji lyg sutrikusi, kad negali atvirai pasakyti, ką žino. – Kadangi susirašėme, mums duoda naują dviejų kambarių butą ir aš tau paruošiau dovanų... – ramino jį kaip vaiką.
       – Dovanų? – nustebo jis ir pajuto, kaip aštrus nujautimo dūris smigo į širdį. – Kokių dovanų?
       – Pamatysi. Pamatysi tą dieną, kai įsikelsime į naują butą. Padavėjau!
       Atsiskaičiusi naujomis kupiūromis, ji atsikėlė nuo stalo, nusipurtė sijoną, ir jie išėjo.
       – Skaniai pavalgei? – pažvelgė į jį kaip į vaiką, kai jis drabužinėje paėmė jos paltą. – Tu iš tikrųjų viską moki...

       Kai jie gavo orderį ir nuėjo apžiūrėti naujo buto, ji pasakė, kad iš senų daiktų jie beveik nieko neims ir jokių baldų nepirks. Ir kad jam visai nereikia rūpintis perkraustymu – ateis vyrukai iš komjaunimo ir viską sutvarkys.
       – Kaip ne kaip – aš jų biuro narė... Juk jie gali padėti nėštumo metu?.. Tau – paskaitos. Nepraleidinėk. Man reikia, kad mano vyras daug pasiektų. O kai pareisi – rasi ir dovanas.
       Jis prisimena, kaip kitą dieną po paskaitų lipo laiptais į naujus savo namus. Kuo labiau artėjo, tuo labiau jį kaustė jaudulys. Jis sustojo laiptinėje prie durų ir dėl vidinio drebulio negalėjo peržengti slenksčio. Nežinojo, kas atsitiko, tačiau gerklėje įstrigęs kamuolys smaugė taip, kad akyse ėmė rinktis ašaros. Durys netikėtai atsidarė ir išėjo du vyrukai, nešini kažkokiomis dėžėmis, popieriais, vienas jų rankose turėjo pjūklelį.
       Jis įžengė vidun ir sustojo.
       Ji stovėjo prie lango ir žiūrėdama į jį išdidžiai šypsojosi.
       – Na?– paklausė jo ir daugiau nieko nesakė.
       Jis, perlietas jaudulio, dairėsi ir nesuprato, kur atsidūrė.
       Nesuprato, kur atsidūrė. Prieš akis plaukė kažkas daugiau nei kambarys, nei daiktai... Tas austriškas pianinas... Su dviem žvakidėm... Su dviem bronziniais lotosais, kurie laikydavo žvakes, kai...
       Jis akimirksniu atsidūrė laiptinėje.
       – Palauk! Kur tu? Aš tau viską papasakosiu!..
       Jis dusdamas nuo smaugiančio jausmo lėkė laiptais žemyn.
       – Palauk! Draugas Zeltinis išsaugojo – aš prašiau!.. Viskas dėl tavęs!..

       Jis parėjo vėlai vakare. Pėsčias grįžo iš ankstesnių savo namų, virš įėjimo į juos raudonas plakatas baltomis raidėmis skelbė: „Sel'sovet. Vybornyj punkt Nr. 23“.
       Parėjo, atidarė duris ir prisiglaudė prie staktos – nežinojo, kur sėstis. Visi daiktai, pradedant pianinu, prie kurio sėdėdavo jo tėvas su motina ir keturiomis rankomis skambindavo, buvo iš jo gimtųjų namų. Ąžuolinis stalas su šešiomis kėdėmis, komoda, gėlių stalelis, knygų spinta... Pro duris – o Viešpatie! – matėsi plati aukštu galvūgaliu, prašmatniomis raitytomis neaukštomis kojelėmis jo tėvų lova...
       – Kas davė? Iš kur paėmei? Iš kur visa tai gavai? – pamatęs ją sutrikusią, be jai būdingo pasitikėjimo, paklausė jis. – Iš kur gavai, klausiu?
       – Draugas Zeltinis, – ėmė aiškinti ji. – Aš paprašiau jo, kad išlaikytų tau, aš norėjau juos tau išsaugoti... Ten vis tiek – įkūrė apylinkę. Visi išvežtųjų daiktai juk yra rekvizuojami ir pereina valstybės nuosavybėn... Aš susitariau... Vietoj vestuvinės dovanos...
       – Draugas Zeltinis vežė mano tėvus? – jo balsas buvo šaltas ir pavojingas, kaip kirvis.
       – Ne... Ne, tu negalvok... Draugas Zeltinis nieko nevežė...
       – Kaip jis mane ištraukė iš vagono? Kas jam suteikė tokius įgaliojimus? – jam buvo tas pats, kas paskui jam atsitiks, – jis norėjo žinoti.
       – Jam nereikia jokių įgaliojimų... Jis nieko nevežė. Jis – aukščiau visų, supranti?
       – Tu jau tada buvai paprašiusi, kad daiktų neištampytų? Sakyk tiesą, nes aš tave... Tu viską žinojai? Gal tu įdavei, paprašei, kad tėvus išvežtų, o mane paliktų?
       – Nusiramink... Nusiramink, – Aina jį apkabino. – Nusiramink... Matai, koks tu. O aš nežinojau, kad taip greitai užsidegi...
       – Sakyk...
       – Taip, man pranešė, kad turi vežti jūsų ir dar kelias šeimas. Klausė charakteristikos... Aš pasakiau, kad tu labai geras mokinys, kad parašei pareiškimą į komjaunimą, kad esi reikalingas mokyklai... Paskui, kai tavęs ieškojau... Paprašiau draugo Zeltinio, kad tave surastų ir kartu... Kad tuos baldus... išsaugotų. Maniau, kad tu įvertinsi, ką dėl tavęs padariau...
       Jis nebegirdėjo, ką ji šneka.
       – Liaukis... Aš – nėščia, – jau piktai tarė Aina. – Kokią tu turi teisę mane gąsdinti? – įsižeidusi nuėjo į virtuvę ir užkaitė arbatos.
       Arbatinukas irgi buvo jų – ant trijų kojelių, pasidabruotas, išraižytas ornamentais, kurių jis neužmirš visą gyvenimą...
       Jis suprato, kad nieko tai moteriai nepadarys, neatkeršys, nepakeis jos, galiausiai – niekada jos nepažins. Jam atrodė, kad tėvas panašiu atveju elgtųsi ramiai, bet būtų budrus. Nebeleistų naudotis savimi kaip daiktu, kurį nelabai sąžiningu būdu nugvelbė katastrofos valandą.
       Dabar svarbiausia sužinoti, kaip ir kur išvežė jo tėvus. Tada jis nuvažiuos pas juos. Ten dirbs, gyvens, ir jam tas pats, kas nutiks Ainai.
       Jis nusirengė, nusiprausė ir atsigulė tėvų dvigulėje...
       Ką jis jautė!..
       Jis tapo mažiukas ir graudus. Pajuto, tarsi kadaise sekmadienio rytą, tėvą – iš vienos pusės, o motiną – iš kitos. Jį lingavo, nešiojo, siūbavo... Jis plaukė... Ir plaukė pro jį garsai, žodžių nuotrupos, sekmadienio rytmečių kvapai, motinos, tėvo rankų mostai, siluetai kieme, ant slenksčio tarpdury... O tuo pat metu jo širdis gniaužėsi, gniaužėsi į akmenuką ir nuo to gniaužimosi ji galėjo plyšti.
       Ir jis suprato, kad dabar ir tie daiktai, ir tas skausmas liks su juo visam laikui. Daiktai, brangūs tėvų namų daiktai jį apsaugos nuo viso pasaulio blogio, o skausmas nuolatos laikys surakintą ir grasins perplėšti širdį. Tarp jo ir tų daiktų užsimezgęs amžinas ryšys, begalinė paslaptis, ir jis daugiau niekada nebebus vienas, nes sunaikintas, sugriautas jo tėvų, senelių ir prosenelių gyvenimas, įsigėręs į daiktus, apgaubė ir saugojo jį.
       Ne, Ainai jis neatleido. Įtarė, kad jos „nuopelnas“, jog jo tėvai dabar nežinia kur ir nežinia ką kenčia, labai didelis. Tačiau jai nebesakė nė vieno žodžio. Nebandė aiškintis, žinojo, kad niekada nebeišsiaiškins.
       Kai po vidurnakčio ji patyliukais įslinko į lovą ir pabandė jį apsikabinti, jis nustūmė jos ranką nuo savo juosmens. Jam buvo visiškai aišku, kad daugiau niekada nebenorės tos moters, kuri nešioja jo kūdikį.
       Ir nebenorėjo.
       Vėliau – nebegalėjo norėti.
       Dar vėliau – norėjo nebenorėti jokios moters, bent jau – kol susitiks su savo tėvais.
       Nors rašė į visas galimas instancijas – visur, kur per Ainą patardavo draugas Zeltinis ir kur pats sumąstydavo kreiptis, tačiau atsakymo negavo.
       Atsakymo nebuvo...
       Aina pagimdė dukterį. Duktė nebuvo į jį panaši. Ir nebuvo į Ainą panaši.
       Jis mylėjo mergaitę, nes jam atrodė, jog ta nelaiminga, norėjusi gimti siela papuolė visai ne ten, kur jos lauktų harmoningas, pilnas gėrio, grožio ir ramybės gyvenimas. Jam atrodė, kad jis yra vienintelis, kuris supranta jos mažytę sielą, besislepiančią aikštingose, iš motinos paveldėtose manierose ir tvirtame būde.
       Kai jis vėl atsigulė išvežtų tėvų lovoje, Aina, viską apskaičiuojanti jo žmona, visiems laikams neteko vyro.
       Jos šėlsmą, ašaras, isteriją, jo nugaros daužymą kumščiais naktimis ir klyksmą „prakeiktas stuobry!“ jis iškentėdavo skaudžiai su tuo susitaikęs.
       Metai ėjo... „Prakeiktą stuobrį“ pakeitė „prakeiktas impotentas“, paskui atsirado dar „...ir velnias mane nešė už tavęs. Būčiau ištekėjusi už kito – turėčiau dabar vyrą...“
       Geriausiu atveju jis atsakydavo, kad ji visada visais klausimais gali pasitarti su draugu Zeltiniu.
       – Iš jo naudos – kaip iš tavęs, – kartą atsikirto Aina. – Tik jis ne toks akmeninis kaip tu.
       – Negi ir draugo Zeltinio nauda jau išnaudota?..

       Vyriškis sustabdė automobilį ir išlipęs užsirūkė. Jo rankos drebėjo. Tik dabar, kai atsirado ši moteris, Benedikta, ruonių sesuo ir Gydančios Galios motina, baltė... Tik dabar jis ryžtasi leistis į kelionę atgal... Atsiminimais... Pojūčiais... Plikinančiu ir tvilkančiu skausmu aplietais metų laiptais – atgal.
       Tegu. Jis savo gyvenimo šeimininkas. Per daug kainavo šis gyvenimas, kad niekada nepažvelgtum į jį – o koks gi jis buvo?..
       Dabar svarbiausia, kad Benedikta jį suprastų ir kad jis nesuteiktų preteksto savo dukrai nežmoniškai apsispręsti: dėl ateities, šiek tiek įkomponuojamos į socialistinio realizmo rėmą, atsižadėti tėvo.