tekstai.lt

Vidmantė Jasukaitytė. Kai mes buvome vilkai. Romanas (Pabaiga) 4

      
       Aš vėl gyvenau – rašydama kažką, ko niekad neišspausdinsiu, versdama kažkokią rusišką apysaką į lietuvių kalbą, kad užsidirbčiau pragyvenimui, skaitydama, kas man įdomu, laukdama jo telefono skambučių ir kalbėdamasi su savo mėlynu storu kietais viršeliais sąsiuviniu, kuris man retkarčiais atstodavo mylimą vyrą.
       Socialistinis realizmas siautėjo, bet pro mane vis kažkaip praskriedavo.
       Ne pro visus…
       Kartą eidama namo iš Rašytojų sąjungos sutikau poetę, kuri buvo apkeliavusi beveik visą pasaulį su TSRS rašytojų sąjungos grupėmis. Ji buvo pusiau žydaitė, profesoriaus duktė – karo metais augo slepiama tai lagamine, tai spintoje, kad vokiečiai nesurastų ir nesunaikintų. Nukentėję žydai labai palaikydavo savus, o tokiomis sąlygomis išlikusi poetė, aišku, buvo nepriekaištingos biografijos ir tiko tarybinių rašytojų reprezentacijai.
       Ji ėjo žiūrėdama sau po kojomis, ir man reikėjo paploti jai per petį, kad pakeltų galvą.
       – Benedikta, nebegaliu daugiau!.. Jie atmetė mano miuziklą vaikams... – nebetilpo savyje viena žinomiausių vaikų poetė.
       – Kas atmetė? Tavo miuziklą? Juk viską, kas skirta vaikams, Kultūros ministerija palaiko, remia ir finansuoja.
       – Debilai atmetė... – neviltis žvelgė iš jos judėjiško veido. – Debilai, supranti? Viena idiotė atsistojo ir sako: „Draugai, reikia būti labai budriems, nes klerikalinė propaganda ir buržuazinė ideologija labai užmaskuotai skverbiasi į mūsų literatūrą. Štai mes turime miuziklą apie paukščių karalystę. Jau ir muzika jam parašyta... Bet, pagalvokime, draugai... Kur vyksta veiksmas? Danguje! Kaip ten skraido veikėjai? Su sparnais! Jei veikėjai su sparnais ir veiksmas vyksta danguje – gal tai užmaskuoti angelai arba dvasios? O kas tada paukščių karalius, kuris atstovauja teisybei ir jėgai? Gal tai – Dievas?.. Siūlyčiau kol kas nefinansuoti šio kūrinio, o pateikti papildomiems ekspertams, kad išreikštų savo nuomonę raštu“. Sakyk, Benedikta, kam jie atsakingi? Čiagi grynas pavydas...
       – Ne, Vileta, tai ne pavydas.
       – Kas? Idėjinė silpnaprotystė? Kam jie atsakingi?
       – Žmogui iš didžiosios B, – patikinau ją.
       – Kam? Iš didžiosios B? Kas tai būtų? – nustėrusi ir tarsi nieko nesuprasdama Vileta dairėsi aplinkui. Ji bijojo išsiduoti, kad supranta.
       – Štai ten, – parodžiau jai plakatą ant Mokslų akademijos sienos, – matai? Tas žmogus su didžiuliais antakiais... Jis ir yra tas iš didžiosios B.
       – Bet tengi Brežnevas... Aaaa!.. – staiga sušuko garsi vaikų poetė. – Supratau...
       – Jis viską mato, viską girdi ir labai gerai išmano literatūrą. Jis už savo romaną gaus didžiausią literatūrinį apdovanojimą ir niekas nesugebės tam sutrukdyti, nes jis – pats geriausias rašytojas visoje Tarybų Sąjungoje, – pasakiau jai beveik į ausį, nes abejojau, ar ji taip pat netarnauja saugumui. – Ir jis nerašo apie paukščius. Jis rašo tik socialistinio realizmo metodu, apie suartą ir suniokotą stepę, kuri dabar jau iščiulpta kaip šimtą šuniukų atsivedusi kalė. Mokykis, Vileta... Jis gaus aukščiausią apdovanojimą, o tu – tik kelionę į Peru...
       Gyvenimo beprasmybė atrodė beveik kaip menas. Jutau, kad kai kurie žmonės – šitos sumautos sistemos varžteliai, sraigteliai, sriegutės ir vinutės – savo socialistiniu idiotizmu pasiekia beveik aukščiausią meninį lygį. Tik į tokį gyvenimą negalima žiūrėti kaip į gyvenimą. Reikia žiūrėti kaip į buvimą grotesko kūrinyje. Absurdas irgi turi savo grožį, kaip ir banalybė. Ir jei nenori, kad tavo grožio atpažinimo mechanizmai perdegtų arba atrofuotųsi, turi ieškoti jo kasdien, visur aplink save, turi surasti tą grožį ir atpažinti jo nuodą. Jei tą nuodingą grožį priimsi kaip tikrą – apsinuodysi, kaip ta kultūros ministerijos idiotė, kuri suparalyžiavo Viletos miuziklą. Turi išrasti nuodingo grožio atmainą. Tai beveik kaip vaistažolių rinkimas. Tu ieškosi nuodo, dėl to neapsinuodysi – liksi sveika.
       Taip besamprotaujant mane pasivijo Saulius Tomas ir jam papasakojau apie Dievą paukščių karalių miuzikle.
       – Klausyk, ką jauti dabar? – netikėtai paklausė bičiulis.
       – Nesupratau...
       – Na ką tu jauti dabar?
       Apsidairiau. Stovėjome ant Vilnelės tilto. Apačioje tekėjo labai gražus, žalias, bet baisiai dvokiantis vanduo. Laikraščiai dar tik pradėjo rašyti, kad „gimtajam miestui reikalingi valymo įrengimai“.
       – Smirda, – pasakiau, – baisiai smirda.
       – Tai taip visur. Čia visur taip. Ir čia niekada nebus kitaip.
       Ir jo žodžiuose buvo kažkas tokio... Kažkas, kas prilygo pasiryžimui pasivertus kokia nors žuvėdra perskristi geležinę uždangą...
       – Klausyk, ar tik tu nesiruoši į kokią Jugoslaviją?
       – Kodėl į Jugoslaviją? Iš kur tokios idėjos?
       – Man pasirodė, kad ten atsidūręs tu pakrante su trumpikėmis nė kiek nesijaudindamas paėjėtum kiek tolėliau... Link kokios Italijos...
       – Italija – ne ta pakrantė, kuri gali išgelbėti ateivį iš mūsų planetos... O čiau, – pasakė bičiulis ir nuėjo. Jis jau buvo vedęs gražuolę Tomą ir jo laisvas laikas priklausė jai.
       Netrukus Saulius Tomas pabėgo!
       Mano bičiulis pabėgo!
       Sapnavau, kaip per kažkokį juodą, bet permatomą kaminą jis nėrė į kitą realybę. Rėkiau, kad jis greičiau sugrįžtų į save, nes jam grėsė kažkoks ypatingas pavojus, tiesiog išnykimas. Supratau, jog jį nori užmigdyti ir parsivežti atgal. Saugumiečiai! Laikykis, bičiuli! Laikykis iš visų jėgų! Jei nebebus už ko – laikykis už šiaudo, voratinklio, balto Žirmūnų tilto prisiminimo. Už saulėlydžių, kuriuos galima kolekcionuoti tuščioje konservų dėžutėje... Laikykis už jų ir ištverk.
       O pabėgo jis klasikiniu būdu: išvažiavo su Toma į Vokietiją, paliko ją miegančią viešbutyje ir anksti ryte prisistatė į Amerikos ambasadą, kur pasiprašė politinio prieglobsčio...
       Laikraščiai išprotėjo – kiekvienas rašė apie Saulių Tomą, kuris niekada neturėjo vadinamojo tėvynės jausmo, nejautė nacionalinių šaknų, o tie, kurių nacionalinės šaknys per daug matomos, buvo vadinami pavojingais nacionalistais ir dar pikčiau – ekstremistais.
       Rašytojų sąjungoje įvyko atviras partinis susirinkimas, kur buvome pakviesti ir visi nepartiniai, ir kažkas turėjo viešai pasmerkti Saulių Tomą. Atvykusi iš Maskvos aukšto pokario metų saugumiečio sesuo, kuri dirbo TSRS rašytojų sąjungoje vertimų iš lietuvių į užsienio kalbas konsultante, kavinėje gerdama kavą su Vileta pasakė:
       – A ja ego priderživala – čujala, čto ne naš...
       Karve tu karve, sena netalentinga karve, jeigu tu nebūtum trukdžiusi jo kūrinių versti, gal jam ne taip būtų „smirdėję“. Virš mūsų Vilnelės – ir tavo dvokas tvyro, kalbėjau mintimis draugei Belai iš Maskvos.
       Supratau, dabar visi jo draugai bus sekami, taip pat ir aš.
       Gunaras mano gyvenime kažką numatė ir laiku mane perspėjo – stengiausi laikytis atsargiai, ir tai nebuvo sunku. Nebenorėjau niekur eiti. Draugo netektis pribloškė. Tiksliau – pribloškė jo drąsa. Prisiminiau Bronių, Vidą, Antaną ir keletą kitų, kurie ryžosi paskutiniam šuoliui nuo stogo, į upę ar kur kitur... O šis – kaip olimpietis! Šuolis su kartimi – ir jiems lieka tik kartis. Kaip Džonatanas Livingstonas. Čia gyvendamas, žirgliodamas savo ilgomis kojomis, dar mokykloje nusiskusdamas plikai galvą (net ir tai buvo draudžiama tarybiniam moksleiviui), rengdamasis senu, nudėvėtu ilgu odiniu paltu, rūkydamas pypkę, dėstydamas filosofiją Dailės akademijoje, kur tave priėmė jiems, matyt, praradus budrumą ar tavo patėvio Kazimiero Patiekos užtarimu – visą laiką mokeisi skraidyti... Girdėtą „v krajnem slučaje – nad etim domom my vsegda možem podniat' belyj flag“ išverčiau į „v krajnem slučaje etot dom i ego zabory vsegda možno pereletet'…“
       Netikėtai į mano gyvenimą pradėjo belstis dar vienas vyriškis, su kuriuo nebuvau pažįstama. Tas pats gerbėjas, kuris po Broniaus mirties paskambindavo tik retkarčiais, dabar skambino beveik kasdien ir mintinai deklamavo mano eilėraščius. Jam reikėjo susitikimo. Susitikimo – ir nieko daugiau. Jis norėjo man dovanoti gėlių, jis norėjo kalbėtis su manimi, jis norėjo... Galas žino, ko jis norėjo.
       – Klausykit, o moteriškų kelnaičių ar jūs nekolekcionuojate? – kartą supykusi paklausiau.
       – Jūs kandi, žinojau... Bet dėl to dar labiau mane žavite... – kliedėjo grafomanas.
       Ir pasislėpti nuo jo niekur nebuvo galima.
       O gal jis ir ne grafomanas...
       Gunaro įspėjimai mane saugojo, todėl kartą tam tipeliui pasakiau, kad parašysiu policijai pareiškimą dėl telefoninio chuliganizmo. Pajutau, kad esu beveik kontroliuojama kažkokio neaiškaus žmogėno, – jis žinojo, kur turiu būti, kokiame vakare dalyvauti... Ir manęs ten neradęs vis skambindavo.
       Tačiau vieną vakarą...
       Vieną vakarą kalbant telefonu su Gunaru ragelyje kažkas vos vos trakštelėjo, ir aš išgirdau rusišką balsą...
       – Poslušajte, mne žalko vas, – kalbėjo vyriškas balsas, ir aš pagalvojau, kad įsiterpė svetimas pokalbis – taip dažnai būna šalyse, kur klausomi asmeninių pokalbių.
       – Alio, alio, kto tut prisoedinilsia? – paklausiau.
       – Net net, ja eto vam govoriu, – atsiliepė vyriškis, – mne prosto žalko vas…
       – Alio… Čto? Menia? Žalko? – nesusigaudžiau, kas vyksta eteryje.
       – Da. Mne vas žalko. Vy stol'ko vremeni tratite na kakuju to jerundu. O čiom vy razgovarivajte? Net ni smysla, ni serjoznovo povoda… Stol'ko vremeni…
       Aš supratau – jis privalėjo klausytis mano pokalbių... Vargšas!..
       – Prošu vas… – vos nepravirkau dėl nutraukto pokalbio, – prošu vas… Ja ponimaju, čto vy dolžny stol'ko vremeni tratit', gde net ni kakoj vam nužnoj informacii… No ostav'te eto vremia mne, očen' vas prašu… Mne eto očen' važno… Nam važno. Chotia vam eto kažetsia jerundoj… – prašiau jo iš visos širdies…
       – On uplyviot ot vas į vy budete žalet'. On ženu imeet…
       – Net… Ja nebudu žalet', esli vy nebudete mešat' nam…
       – Budete, zapomnite mojo slovo. Devuška, on že brosit vas...
       Kažkas ragelyje trakštelėjo ir buvau vėl sujungta su Gunaru, kuris jau ruošėsi man perskambinti, kad atsisveikintų.
       – Tu buvai teisus, kad esu įdomi… – virpėdama ištariau – niekada nebuvo tekę kalbėtis su saugumiečiu.
       – Apie ką tu? – nesuprato Gunaras.
       – Tu teisus. Aš kai kam paranki. Ir manimi jau domisi…
       Minutę tylėjom.