tekstai.lt

Arvydas Juozaitis. Trečioji galimybė


       Vaikščiojo Hamletas žeme ir svarstė, kas gi nutiko jo tėvo karalystėje. Bemąstydamas užmynė kažin kokią bjaurastį ir tarė: dvokia Danijos karalystėje. Pabraukė pirštu prie pado prilipusį blyną, apuostė jį ir pakartojo: dvokia.
       Jeigu jau karalaičiui dvokia, vadinasi, žemė slenka iš po kojų.
       Šiuo metu Baltijos pajūryje kiekvienas galime įlipti į kažką panašaus ir, pabraukę pirštu bjaurastį, tarti kone taip pat. Beveik visoje Baltijos pakrantėje, kiekviename Kuršių nerijos paplūdimio lope, eidamas gurgždančiu po padais smėliu netrunki pajusti užsilipęs ant keisto lipnaus gumulėlio. Gali net slystelėti – ir kojos į dangų! Tačiau ne iš dangaus ta juodoji mana ir ne iš gamtos gelmių. Plūduriuoja atplūduriuoja šios dovanos ne iš kur kitur – iš Baltijos, nuo papuvusių karalysčių – Danijos ir net Švedijos – pusės. Nafta, tepalai – galas žino kas, tačiau viskas dvokia pragaru. Kas „dovanas“ pasiuntė – ir kam?
       Šis procesas Baltijos pakrantėse prasidėjo prieš penkis šimtus metų – intensyvėjant laivininkystei. Ir jau šimtas metų, kai garlaivius pakeitę juoduoju kuru varomi laivai pradėjo tikrą teršalų ataką. Nežinia, kuo viskas baigsis – ir ką daryti? Hamletas sumetė, ką daryti, nors galvoti nebuvo lengva – susiprotėjo vaikinas tik penkto veiksmo pabaigoje. Tiesa, jis nusprendė, kad gyventi nebeverta...
       Mums ši išvada nepriimtina. Norisi gyventi, ir gyvenimo gėrybių geisti. Visi to paties trokšta – ir net tie, Baltiją teršiantys laivų kapitonai bei jiems įsakinėjantys laivų savininkai.
       Aišku kaip dieną: prastėjančios gamtos padėties kaltininkai yra kapitalistai. Tai jie meta į jūrą dvokiančius ir mirtį nešančius produktus. Laivų variklių vartotus tepalus reikia pašalinti? Taip, tačiau jūrų liūtai pasirenka kraugerišką būdą. Atliekas privalo palikti uostuose, specialiuose rezervuaruose. Tai kodėl šitaip nedaro? Užsimokėti reikia. O kam mokėti? – rezga hamletišką klausimą laivų kapitalistai ir įsako kapitonams išpilti kur kitur. Šie duoda įsakymus dirbti tamsos prieglobstyje, dažniausiai naktimis, išpilti bjaurastį tiesiai į vandens gelmes. Begalybė yra begalybė, sako, jos užteks visiems ir jos neužterši. Pasako ir nusiramina. Baisinga klaida. Tokie veikėjai – tikra civilizacijos rykštė, ir veikia jie kaip sifilizacijos specialistai, – taip bent pasakytų šviesios atminties prelatas Adomas Jakštas-Dambrauskas.
       Juokas juokais, tačiau teršalų plitimo nepažabosime, jeigu be tarptautinių paktų ir sutarčių veiksime. O kai bus susitarta, pavyzdžiui, kad už išlietus į Baltiją teršalus – tepalus, naftą ir kt. – koks NATO lėktuvėlis numes ant laivo niekadėjo kelias tonas kitokios bjaurasties... gal tuomet ir laivų savininkai kapitalistai susimąstys. Nejaugi kapitalistai džiaugtųsi, kad jų kūnai puvėsiais ir dvėseliena imtų trenkti.
       Bet apeikime purvo gumulėlius – palikime kol kas juos.
       Žemės mums atseikėta ne tiek daug. Žemės rutulys, sako, pažvelgus iš kosmoso, – ištisas vandenynas. Su mažutėmis salelėmis. Kurios kartais ima plaukioti.
       Kaliningrade yra keistas ir įdomus Pasaulinio vandenyno muziejus. Jame išvystame rečiausio vandenų gyvūno kašaloto griaučius. Giganto likučiams suręstas atskiras pastatas, jo balti kaulai kaba palubyje kaip vaiduokliai. Priegliuje stovi prie krantinės prišvartuotas kitas monstras – karinis povandeninis laivas. Greta dar didesnis – buvęs vokiečių laivas „Mars“, nauju „Vitiaz“ vardu. Jį reikėtų aplankyti, jei nori suprasti, kas ir kaip valdo pasaulį. Kelis dešimtmečius ši plaukiojanti mokslininkų sala tyrinėjo viską, kas po vandeniu ir virš jo. Lietuvių ten taip pat būta, ir ne vieno. Būta Lietuvos sentikio, Emilio Jemeljanovo, lietuviškų „Šimto vandenyno mįslių“ autoriaus; ir Kazimiero Šimkaus, mirusio Gelenžike, prie Juodosios jūros. Tie vyrai – okeanologijos karaliai.
       Kad neliktum Hamletu, o taptum karaliumi, reikia bent degios medžiagos – aistros. Aistringas žvilgsnis – sielos gyvybingumas. Taip degančių žmonių Kaliningrade jau yra bent trečdalis. Visuomet, tiesą pasakius, jų čia buvo.
       Herkus Mantas buvo aistros gumulas, karalius Otokaras, įkūręs Miestą 1255-aisiais, – toks pats. Albrechtas, atkirtęs Miestą nuo Teutonų ordino 1525 metais – neką prastesnis.
       Aistruolių atsiranda netikėčiausiais būdais. Viena jų grupelė 2005 m. birželį susėdo į burinį barką „Kruzenšternas“ ir išplaukė į atvirą vandenyną. Tristiebis burlaivis – paskutinis tokio tipo metalinis laivas pasaulyje. Per keturiolika mėnesių jis perplaukė visus vandenynus, stabteldamas prie Horno bei Gerosios vilties iškyšulių. Šiaip jau laivus valdo bocmanai. „Kruzenšterno“ bocmanas – lietuvis Arūnas Tamašauskas, apiplaukęs aplink pasaulį šiuo buriniu barku jau du kartus.
       Taigi, ko neturime patys, galime pasigriebti iš kaimynų. Kaliningrade lietuvių – keli tūkstančiai. Srityje – dešimtys tūkstančių. Kad ir kur užmesi meškerę – visur ištrauksi tautietį. Lietuva, kad ir vos šimtuką kilometrų Baltijos skalaujama, Kaliningrade gali pasijusti daug laisviau. Ir kadangi trinamės mes ne tarp vandenų, o tarp dviejų žemiškų polių – Rytų ir Vakarų – Kaliningradas sudaro trečiąją galimybę.
       Čia, pajudėjęs į Vakarus, atsiduri tarsi Rytuose.
       Kaliningradas šiuo metu – įdomiausias Europos miestas. Per pastaruosius kelerius metus jis tai įrodė – ir su baisingu užmoju.
       Niekur nėra tiek paslapties ir mistikos, kiek šiame mieste. Nėra ko stebėtis, nes mistika mūsų regione likusi tik Lietuvoje bei Kaliningrade. Gal čia tebeveikia Mažosios Lietuvos mitas... Lenkijoje mistikos nebelikę.
       Rusijos Rytprūsiai – labai perspektyvi sritis. Tai jau visi supranta. Nesupranta gal tik pragyvenimo gerovės mistikos apsėsti lietuviai, lekiantys į anglijas ir ispanijas. Kai apsidairys, kad pražiopsojo istorinį šansą, – bus per vėlu.
       Vandenyno ir Žemės rutulio problemos mums neįkandamos. Trinamės mes tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Visuomet taip buvo. Kai neturėjome nei Vilniaus, nei Klaipėdos, buvo prasčiau. Ypač nyku be Klaipėdos, nes ji – mūsų langas į auksinius saulėlydžius. Į Europą ir Daniją. Ir... į Kaliningradą.
       Lietuviui vis dar sunku patikėti, kad kairiu krantu Nemunas skalauja Kaliningrado srities žemes ne kaip priešą, o kaip visai neblogą kaimyną. Kartais nevalyvą ir ne itin suprantamą, bet... požiūris ir santykis priklausys nuo mūsų.
       Pasaulinio vandenyno muziejaus vestibiulyje, prasivėrus automatiškoms durims, įsiremi į milžinišką stiklinį pano. Jame pavaizduota mūsų planeta, kurią kažkuris kosminis laivas nufotografavo iš begalinių aukštumų. Iš ten kiekvienas esame bent kartą pažvelgęs – sapnuose tai jau tikrai. Užrašas rusų ir anglų kalbomis skelbia: žmonės klysta manydami, jog Žemės rutulys – tai žemė. Nieko panašaus, Žemė – tai vanduo. Pasaulinis vandenynas.
       Kaliningrado vandenynas – vienas įdomiausių, svarbiausių, su kuriuo tenka giminiuotis. Lietuva – Kaliningrado galimybių vandenyno pakraštyje.
       Čia atsidūręs Hamletas gal ir pariestų nosį – dvokia ir Prieglius, ir Mėlynasis upelis, ir Parko upokšnis... Tačiau Hamleto čia ne itin reikėtų – jis savo klausimais ir dvejonėmis tik viską sujauktų...

       2006 m., rugsėjis