tekstai.lt

D. Striogaitė. Apie mirtį kaip apie kultūros faktą


       Šįmet sukako 100 metų nuo Povilo Višinskio mirties (1906. IV. 23), ir toji sukaktis skatina apie daug ką pamąstyti. Labiau esame linkę minėti ir pagerbti gimimo datas. Apie mirtį paprastai stengiamės negalvoti, net jos vardą dažniau keičiame eufemizmu: „iškeliavo Anapilin“, „į dausas“, „į Vėlių kalnelį“... Bet mirtis yra, ji lydi visų mūsų gyvenimus, ir tikrai nepasakysi, kad ji nereikšminga. O ir šiuolaikinėje, į hedonizmą smarkiai palinkusioje visuomenėje tebejaučiame stiprią mirusiųjų pagerbimo tradiciją, laidotuvių ir kapų kultą.
       Mirtis, nors mįslinga ir baugi, yra gyvenimo dalis. Mirtis analizuojama psichologiniu, filosofiniu, religiniu aspektu. O literatūrologiniu? Galėtume tik nusistebėti, kad ši tema lietuvių literatūrologų ir kultūrologų mažai nagrinėjama. Pasaulyje seniai rašomos knygos apie žymių menininkų gyvenimo baigtį („Paskutinės H. Heinės gyvenimo dienos“, „Paskutinės A. Puškino gyvenimo akimirkos“ ir kt.) arba bendresnio pobūdžio tyrinėjimai – „Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje“. Prancūzų rašytojas Michelis Schneideris už esė knygą, gvildenančią jo pasirinktų trisdešimt šešių rašytojų mirties paslaptis, savo šalyje yra pelnęs premiją. O mes dar nesame bandę išsamiau aptarti savo kūrėjų gyvenimo finalų, net negalėtume pasakyti, kokio amžiaus, kokiomis aplinkybėmis iš šio pasaulio iškeliauja (persidirba, žūsta, žudosi) mūsų talentingieji. Štai dienraštis masina skaitytojus straipsniu „Kaip miršta turtingi žmonės?“ Bet kalbame ne apie skaitalą.
       Mirtis itin išryškina būtį ir skaudžiausiai kelia gyvenimo prasmės ir vertės klausimą. Kiekviena mirtis – pralaimėjimo situacija, bet kartu ji atskleidžia, kaip pasitinkamas savasis pralaimėjimas. Šitai būtina svarstyti ir pažinti, tad mirusieji labai reikalingi gyvųjų savivokai, nes visi esame tos pačios grandinės dalys. Tačiau tyrinėti praeities žmonių gyvenimo baigtį, jų liūdnąsias valandas yra sunkus uždavinys (nėra patikimų dokumentų: dienoraščių, testamentų; trūksta autentiškų liudijimų). Patys kūrėjai ribinėje situacijoje nesyk stengiasi įsiamžinti, išlikti legenda. Nelabai patikimi liudytojų pasakojimai: jie linkę mirtį pagražinti, heroizuoti, romantizuoti. Dažniausiai ateities kartoms paliekamos mitologizuotos istorijos.
       P. Višinskio atvejis ypatingas: nors sirgo anuomet nepagydoma džiova, bet buvo dar labai jaunas, įsitraukęs į darbų ir projektų sūkurį. Mirties nelaukta, jai nepasiruošta, o kaip įsiamžinti, net negalvota. Ir jo bendralaikiams, ir vėlesnių kartų žmonėms, apmąstantiems P. Višinskio gyvenimo finalą, nereikėjo ir neprireikia specialiai žadinti jautrumo nei vaizduotės – ši gyvenimo baigtis ir be to graudi.
       P. Višinskio mirtis yra kiek aprašyta Juliaus Būtėno ir Adolfo Sprindžio monografijose (išleistose 1936 ir 1978 m.). Remiamasi daugiausia Veronikos Janulaitytės atsiminimais (pažinojusi Povilą dar iš Šiaulių laikotarpio, ji – Augustino Janulaičio ir Julijos Biliūnienės sesuo, studijavo mediciną Berlyne, buvo viena P. Višinskio ligos ir mirties liudytojų). Žinome, kad sveikatai pašlijus P. Višinskis vyko gydytis į kurortą Šveicarijoje. Pakeliui užsuko į Tilžę tvarkyti spaudos reikalų, ten persišaldė. Apsirgęs nuvyko tik iki Berlyno ir atgulė samdytame kambarėlyje tarp svetimų žmonių. Ligoniu rūpinosi Berlyne studijavę lietuviai – be V. Janulaitytės, buvo Ermonas Zaunius, Bernardas Kodatis. Iš pradžių jie dar šventu melu ramino Povilo žmoną, paskui ją iškvietė iš Vilniaus. Juzefa Višinskienė atskubėjo su dviejų mėnesių dukrele. Netrukus atvykusios dvi jos seserys mažylę išgabeno atgal į Lietuvą. Ligonis, pasirgęs maždaug mėnesį, užgeso.
       Su dideliu vargu Berlyne buvo sufalsifikuota jo mirties priežastis (baisioji džiova perkvalifikuota į mažiau pavojingą ligą), gauti reikalingi leidimai, surinkta lėšų kūno pargabenimui, ir karstas su velioniu išsiųstas traukiniu į Lietuvą.
       Apie P. Višinskio laidotuves, nors anuomet gana įspūdingas ir reikšmingas, jo biografas A. Sprindis savo tarybinių metų knygoje negalėjo pateikti detalesnio aprašymo (laidotuvėse buvo ideologiškai nepriimtinų momentų), tad teko diplomatiškai išsisukti, kai ką nutylėti. Šiandien tie nutylėti momentai kaip tik įdomūs: leidžia pajusti XX a. pradžios visuomeninę atmosferą, anuometinį P. Višinskio asmenybės vertinimą bei jo darbų suvokimą.
       Paanalizuokime 1906 ir kiek vėlesnių metų periodiką.
       Apie Višinskio mirtį gana greit informavo dienraštis „Vilniaus Žinios“ pirmame puslapyje matomiausioje vietoje paskelbdamas: „Lietuva neteko vieno iš stropiausių savo darbininkų!“ Po kelių dienų vėl pirmame puslapyje pranešimas apie būsimų laidotuvių tvarką. Dar vėliau publikuojamas redakcijos bendradarbio Kazio Puidos parengtas laidotuvių aprašymas. Nekrologus, straipsnius apie velionį išspausdino ir kiti laikraščiai – „Lietuvos Ūkininkas“, „Naujoji Gadynė“. Straipsnių autoriai – Antanas Smetona, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Mykolas Biržiška.
       Svarbu pažymėti bažnyčios toleranciją. P. Višinskis, gamtamokslinės orientacijos žmogus, buvo netikintis, ir artimieji jaudinosi, ar gaus vietą kapinėse, t. y. pašventintoje erdvėje. Bet Vilniaus vyskupas baronas von der Roppas pasakė, kad Višinskiui bus vietos bet kuriuose kapuose. Pasirinktas garbingiausias nekropolis – Rasų kapinės.
       Kiek žinome iš laidotuvių aprašymo spaudoje, didelis būrys žmonių ir „Vilniaus kanklių“ choras pasitiko karstą geležinkelio stotyje, nulydėjo į vienintelę anuomet lietuvišką Šv. Mikalojaus bažnyčią, o iš ten – į Rasas.
       Organizatorių sprendimu, P. Višinskį laidojo su kunigo prakalba. Kadangi kunigas Korzonas savo kalbos tekstą paskelbė „Vilniaus Žiniose“, tai turime galimybę pacituoti autentiškus jo žodžius: „Netikėtai man teko garbė (!) laikyti prakalbą ant kapo garsaus Lietuvoje ant tautiškos dirvos veikėjo a. a. Povilo Višinskio“. Kitas kalbėtojas prie kapo – A. Smetona (dar ne prezidentas, tik Lietuvos demokratų partijos veikėjas). Jo kalboje, kuri, matyt, tolygi tuomet „Vilniaus Žiniose“ paskelbtam straipsniui, teigiama: P. Višinskis mirė „kovodamas už savo krašto gerovę“, primenamas jo sunkus gyvenimas, vardijami svarbiausi nuveikti darbai ir formuluojamas įvertinimas: „Po Kudirkos, galima sakyti, jis kurį metą buvo antruoju „Varpo“ ir „Ūkininko“ stulpu“. Žinoma, laidotuvių prakalbos visada patetiškos ir vienpusės, tačiau reikia nepraleisti akcento, nuskambėjusio A. Smetonos kalboje – „Višinskis po Kudirkos antrasis stulpas“; tai buvo išgirsta ir vėliau nesyk įvairiomis progomis kartojama.
       Laidotuvės buvo politinio pobūdžio: P. Višinskį laidojo ne giminių ir bičiulių būrys, o visuomenė. Atsisveikino su kovotoju, tautinės ir politinės veiklos lyderiu. P. Višinskiui artimi ir jį mylėjusieji pasijuto net kiek nesmagiai: jie žinojo apie politines intrigas, apie neseniai įvykusį Demokratų partijos skilimą į kairiuosius ir dešiniuosius, apie P. Višinskio – vieno iš svarbiausių partijos ideologų nustūmimą iš partijos organo – „Lietuvos Ūkininko“ redaktoriaus posto, kuris atiteko A. Smetonai (ne veltui G. Petkevičaitė-Bitė, viena artimiausių P. Višinskiui, savo straipsnyje užsimena apie „bjaurias paskalas“, „bjaurius santykius“)… Taigi laidotuvės buvo iškilmingos, visuomeniškos, bet mažai atitikusios Višinskio dvasią ir nelabai nuoširdžios. Po ilgokų metų apie tai bus parašyta visai atvirai: „Laidojant P. Višinskį graudingiausiai kalbėjo ir kėlė jo nuopelnus daugiausia tie žmonės, kurie jį nuo darbo nustūmė, skaudų smūgį sudavė ir priartino jojo mirtį, o tikrieji draugai negalėjo kalbėti, nes pernelyg skaudus tat buvo jiems ir jų numylėtai tautai smūgis“.
       Laidotuvėse dėl įvairių priežasčių negalėjo dalyvauti P. Višinskį itin mylėję ir labai vertinę Žemaitė, Jovaras, Vladas Putvinskis (pastarasis sėdėjo kalėjime). Bet dėl draugo ir mokytojo netekties, dėl nebaigtų bendrų darbų sielvartavo ir jie, ir įvairiose šalyse išsibarstę bičiuliai: Zakopanėje sergantis Jonas Biliūnas, Krokuvoje gyvenęs J. A. Herbačiauskas (jo pirmojoje knygoje „Erškėčių vainikas“ vis sumirga P. Višinskio pavardė), Berne – bendražygis Jurgis Šaulys. Ypač priblokštas buvo džiovininkas J. Biliūnas – į Berlyną jis dar siuntė raminantį, drąsinantį laišką, vėliau kitam bičiuliui rašė: „Sakiau pernai Povilui, kad nors ant visokių reikalingų ir nereikalingų susirinkimų nelakstytų, nepaklausė“. Graudinosi: „Dabar jau mano eilė“.
       P. Višinskio laidotuvės, plačiai nuskambėjusios visuomenėje ir per spaudą, buvo pirmos tokios XX a. pradžioje Vilniuje. 1906 metai – sudėtingas ir įtampos kupinas laikas: neseniai atgauta lietuviška spauda, radosi galimybių kovoti dėl Nepriklausomybės. Kovos situacijoje buvo brangus kiekvienas veiklesnis asmuo, ir štai – į Nebūtį iškeliauja vienas pajėgiausių veikėjų. Ši netektis sukėlė ir tam tikrą visuomeninį sąjūdį. Po skaudžiai suvokto didžiulio nuostolio tautai, nemokėjimo tausoti savo talentų įsisiūbavo visuomenės susirūpinimas labdara, studijuojančios jaunuomenės šelpimu, imta aktyviai remti „Žiburėlio“ draugiją. Taip individualus likimas pynėsi su bendraisiais tautos reikalais, skatino aktyvią žmogaus poziciją kaip gyvenimo idealą.
       Toli gražu ne kiekviena mirtis įsitvirtina kaip kultūros faktas. Tai priklauso nuo asmenybės, nuo epochos, nuo aplinkybių. Aptariamasis atvejis atitiko bendrą XIX–XX a. sandūroje besiformuojančios inteligentijos dvasinę nuostatą siekti laimės ne sau, o tautai. Profesorė Meilė Lukšienė, minėtos Janulaičių dinastijos atstovė, plačiai aptarusi savo tėvų, giminaičių ir kitų tos kartos lietuvių inteligentų mentalitetą, visuomeniškumą ir idealizmą, teigia: „Žmogaus santykis su tauta ar liaudimi, ar su abiem kartu, <...> dažnai buvo nusakomas žodžiais aukotis, pasišvęsti. Anaiptol tai nebuvo retorika, o giliai išgyventas ir įpareigojantis santykis, nes tauta ar liaudis buvo tarsi sakralizuotos. Biliūno „Laimės žiburys“ – autentiškas ano meto rašytojo ir daugelio jo bendraminčių būsenos paliudijimas“.
       Tragiškasis P. Višinskis tapo savojo laiko simboline figūra. Vienas skaisčiausių idealistų – visuomenininkų, politikų ir kultūrininkų, į kolektyvinę atmintį įsirėžęs ne tiek individualia kūryba, kiek ypatinga vidaus energija, aktyvumu, idėjų generavimu ir daugybe praktinių postūmių bendroje veikloje. Bandome jį įsivaizduoti: gal labiausiai panašus į bendraamžį rusų rašytoją Antoną Čechovą (kultūringumu, inteligencija, vidaus įtaiga ir... ankstyva mirtim nuo džiovos); kažkada jie prasilenkė Jaltoje, o akis abu užmerkė Vokietijoje ir iš ten jau karstuose sugrįžo namo. A. Čechovui tebuvo skirta keturiasdešimt ketveri metai. P. Višinskio lietuviškoji lemtis dar skaudesnė: vargana valstiečių sūnaus būklė, krašte carizmo priespauda, spaudos draudimas, visų bent kiek įmanomų kovos būdų dėl laisvės ir kultūros įtampa. Ir tik trisdešimt vieni metai.
       Mirtis, išsivedusi žmogų, palieka savų reikalavimų gyviesiems – vienokia ar kitokia forma primena save ir budina visuomenės sąžinę. Antai praėjus penkeriems septyneriems metams po Višinskio mirties, G. Petkevičaitė-Bitė vis kėlė balsą dėl nesutvarkyto kapo, pasitelkusi Žemaitę ir V. Putvinskį, paskelbė apie pirmąsias jų trijų aukojamas sumas, ragino ir kitus „neužraukti savo kišenės“. Ilgainiui Rasose prie kapo pastatytas dailus tautiško stiliaus kryžius, o tarybiniais metais jis pakeistas skulptoriaus Broniaus Vyšniausko sukurtu antkapiniu paminklu. Deja, mūsų dienų kapų plėšikai nugvelbė nuo paminklo bronzinį reljefinį P. Višinskio portretą...
       Klausimas, kas laikytina ar nelaikytina kultūros faktu, nėra vien teorinis. Rūpinimasis išsaugoti praeitį, ją išlaikyti mūsų dabartyje – tai kasdieninės pastangos įveikti mirtį.