tekstai.lt

In memoriam. Vytautas Rudokas 1928. II. 13–2006. VII. 13


       AR VIEN TIK „ATSPINDŽIO ŠEŠĖLIS“?

       Liepos 13 d., eidamas 79-uosius metus, mirė poetas, vertėjas, ilgametis „Metų“ (anksčiau – „Pergalės“) žurnalo atsakingasis sekretorius Vytautas Rudokas. Šiandien jau vargiai pasakytume, kas – poetas, vertėjas, redaktorius – šioje triadoje yra svarbiau. Aišku tik viena, kad mirtis visus pašaukimus suvienija, sujungia, nesvarstydama, kurie iš jų išsipildę, o kurie taip ir liko siekiamybe.

       Kūrybinis V. Rudoko kelias gana vingiuotas ir sudėtingas: debiutavo gana anksti (1955), agresyvaus ideologinio spaudimo sąlygomis, kurioms, regis, per daug nemaištaudamas pakluso, ir tai jo kūrybinei biografijai, kūrybiniam įvaizdžiui uždėjo sunkiai išnaikinamą antspaudą. Atrodo, šitos pirmosios kūrybinės nesėkmės, pirmieji pralaimėjimai padarė lemtingą įtaką ir poeto charakteriui, literatūrinei jo laikysenai: net tuomet, kai temiškai, problemiškai jo eilėraštis pasisuko priešinga – intymių išgyvenimų – kryptimi, formaliai jis liko sukaustytas sauso klasikinio ketureilio eilėraščiu, pro kurį neprasimuša gyva temperamento, autentiškos patirties versmė. Turbūt tai nujausdamas, V. Rudokas ėmėsi racionaliai, net pernelyg racionaliai, prisiimtos misijos: kurti ne atskirus eilėraščius, o eilėraščių ciklus, eilėraščių knygas. Taip jis išleido sonetų rinkinį „Pušų vargonai“ (1972), poetinių portretų knygą „Mylėti taip gyvenimą“ (1983), Gruzijai skirtų tekstų ir vertimų rinktinę „Gyvasties medis“ (1987). Net tikrai autentiškų, jautrių aštuoneilių ciklą „Vėjas į veidą“ jis „ištempė“ iki vientisos šios kanoninės formos tekstų knygos (1985). Tad ir čia viršų paėmė ne Vandenio ženklui būdingas emocionalumas, impulsyvumas, o kupiškėniškas racionalumas. O jis poetui, manding, labiau kenkė, negu padėjo.

       Poeto „gulbės giesme“ turbūt derėtų laikyti jo tarmiškų tekstų knygą „Kalbėti motinos tarme“ (1996), kurioje ir byloja jau ne pats poetas, o jo motina, tėvas, sesuo. Ši knyga svarbi pirmiausia turbūt ne todėl, kad tai pirmoji poezijos knyga kupiškėnų tarme. Ji ypatinga todėl, kad sukaupia visas svarbiausias – namų, tėviškės, artimųjų, vaikystės – temas, plėtotas kelių dešimtmečių knygose: nuo „Proskynos“ (1967) iki „Vėjo į veidą“ (1985). Pagaliau tai likimiška knyga: didžiąją savo gyvenimo dalį nugyvenęs Vilniuje, paskutiniuosius, pačius tragiškiausius savo metus, poetas praleido gimtinėje, Kupiškyje. Neatsitiktinai sakau, kad tai likimiška: šiaip jau labai uždaras asmeniniais klausimais, V. Rudokas, kiek metų su juo teko bendrauti, vos prabilus apie Kupiškį, Noriūnus, visada nušvisdavo. Mat esame gimę ne tik po tuo pačiu zodiako ženklu, bet ir tame pačiame Noriūnų kaime Kupiškio rajone. Deja, jis apie Noriūnus žinojo daugiau negu aš, ir pokalbis dažniausiai būdavo vienpusis.

       Norisi paklausti dar vieno dalyko: o kuo pats save (nepaisant oficialios skeptiškos literatūrologinės recepcijos) laikė V. Rudokas – poetu, vertėju, redaktoriumi? Aišku, kad labiausiai save jis norėjo matyti kaip poetą, bet buvo per daug protingas, kad nesuprastų, jog asmeniškos autoriaus ambicijos visuomeninės opinijos pakeisti negali. Todėl stengdavosi apie savo kūrybą išvis nekalbėti. Arba kalbėdavo abstrakčiai, pereidamas į bendresnius kultūrinius kontekstus. Tarkim, vienu metu buvo pradėtas leisti kultūros žurnalas „Proskyna“, o vėliau studentai rengė alternatyvinį mėnraštį „Sietynas“. Ir V. Rudokas neva juokais, tik su jam būdinga tramdoma šypsenėle, neva rimtai mėgdavo replikuoti: žiūrėk, kaip „eina“ mano knygų pavadinimai („Proskyna“ vadinosi ketvirtoji jo lyrikos knyga, o „Sietynas“ – pirmoji rinktinė). Atrodo, kad metams bėgant jis, nors ir labai nenorom, tarsi susitaikė su savo galimybių ribomis (tarkim, žinodamas mano simpatijas B. Pasternakui, rodydavo beveik visus šio poeto kūrybos vertimus, bet nepastebėjau, kad nors kartą būtų atsižvelgęs bent į formalias pastabas, nors pats, kaip redaktorius skaitydamas autorių rankraščius, poetinės formos, ritmo, kirčio klausimais buvo pedantas) ir visas neišsipildžiusias savo kūrybines ambicijas perkėlė ant sūnaus Tomo pečių. Nepavydėtino sunkumo našta.

       Geriausiai atsimenu V. Rudoką „Pergalės“ koridoriuose ir kabinetuose. Jei, įėjęs į kabinetą, jis paklausia – o kur tavo veidrodis? – vadinasi, bent jau antrą kartą atsakingasis sekretorius užfiksavo, kad a. a. V. Daunys darbo valandomis yra kažkur išlėkęs (kad pats ištisomis dienomis kabinete su kuo nors žaidžia šachmatais, nėra jokia pravaikšta; tai tiesiog darbui privaloma intelektualinė mankšta). Jei, įėjęs į kabinetą, dešinės rankos rodomuoju pirštu beldžia į savo laikrodžio ciferblatą, vadinasi, pagal grafiką liko vos kelios dienos ar net kelios valandos atiduoti sekretoriatui savo skyriaus rengtas medžiagas. Susidarydavo įspūdis, kad V. Rudokui atrodo: jei ne jis, redakcijos darbas sugrius, pirmasis metų numeris pasirodys tik gruodžio mėnesį, o ir apskritai aplink – vien iškrikusios žydo bitės, kurias suvaldyti gali vienintelis pavyzdingas, punktualus atsakingasis... Dabar manau, kad ir pačiam poetui taip atrodė, nes mačiau, kaip, pasitraukęs iš redakcijos, jis per neįtikėtinai trumpą laiką sukrito, suseno, tapo tiesiog neatpažįstamas. Nes redakcijos darbas nesugriuvo. Nepaisant šių asmeniškų ekskursų, reikia pripažinti: jis buvo itin garbingas žmogus, viską pasakydavo tiesiai, nieko už akių neapkalbėdavo, neskųsdavo. Todėl jo santykiai būdavo geri net su tokiu atžagariu kaip a. a. R. Gavelis. Nepykdavo jis ir ant „darbo drausmės“ pažeidėjų, net savotiškai, tyliai juos skatindavo, ir atrodo, kad, jei ne jaunystėje pernelyg užsiveržusi savidrausmės ir savikontrolės spyruoklė, jis ir pats būtų buvęs pakankamai „vandeniškas“ Vandenis.

       Paliko mus ryški, nors ir labai uždara, kultūros asmenybė, ir tai, kad jis amžinojo poilsio vietą pasirinko Palėvenėje, prie savo tėvų, o ne Vilniuje, taip pat likimiška. Savo kūryba jis ten keliavo – nuosekliai, kantriai – daugiau nei keturis dešimtmečius. Nuo pat rinkinio „Saulėgrąžų vasara“ (1963).

Valdas Kukulas