tekstai.lt

Aušra Martišiūtė. Originalumo paieškos


b_147_206_16777215_0_http___www.tekstai.lt_txt_images_stories_3pjeses.jpg       Sigitas Parulskis. TRYS PJESĖS. – Vilnius: Baltos lankos, 2006. – 173 p.

       Pagaliau sulaukėme naujos lietuvių dramaturgijos pradžią reprezentuojančių pjesių rinktinės. Sigito Parulskio knygoje „Trys pjesės“ galime susipažinti su pirmąja rašytojo drama „Iš gyvenimo vėlių“, po ilgos pertraukos sugrąžinusia lietuvių dramaturgiją į teatro sceną, 1995 m. režisieriaus Vytauto V. Landsbergio pastatyta Šiaulių dramos teatre. Dramą „P. S. Byla O. K.“ – jaunosios kartos teatrinį manifestą – 1997 m. Nacionaliniame dramos teatre pastatė režisierius Oskaras Koršunovas. „Nesibaigianti vienatvė dviem“ tapo dramos, šokio ir muzikos spektakliu, sulaukusiu kelių interpretacijų Lietuvoje ir Prancūzijoje. Knygoje pateikiama informacija apie draminę S. Parulskio kūrybą, publikuojami spektaklių recenzijų fragmentai, pokalbiai su pjesių autorium („Sigitas Parulskis: „Mano karta bijo rimtai kalbėti apie rimtus dalykus“), režisierium O. Koršunovu („Mes išgyvenome istorinį lūžį“). Knygą iliustruoja spektaklių nuotraukos, Šarūno Saukos piešiniai.

       S. Parulskis prisipažįsta, kad pradėjęs rašyti teatrui pirmiausia siekė „sukurti ką nors nauja“, rasti savo kartos kalbą, „kad nusakytų ar įvardytų ją supantį pasaulį, santykius tarp žmonių, santykį su visuomene ir didžiaisiais būties klausimais“ (p. 16). Pjesių originalumo atpažinimas – viena labiausiai viliojančių skaitymo intrigų.

       S. Parulskio dramos poetika užkoduota pirmojoje pjesėje „Iš gyvenimo vėlių“. Ji parašyta remiantis Jono Basanavičiaus tautosakos rinkinio „Iš gyvenimo vėlių ir velnių“ motyvais. Autorius į tekstą įterpia epizodus, kurie paaiškina dramos estetiką ir problematiką. Ironiškame epizode, vaizduojančiame į gyvųjų pasaulį sugrįžusį Vyrą, iš paprasto inteligento tapusį Daktaru ekstrasensu, skaitytojas-žiūrovas kviečiamas išsilaisvinti iš tradicinės dramaturgijos ir teatro suformuotų išankstinių nuostatų:

       DAKTARAS. Atsipalaiduokite, atsisėskite patogiai, dar patogiau ir žiūrėkit čia, <...> nesistenkite čia ieškoti logikos, netaikykite priežasties pasekmės dėsnių, <...> jūsų energija susikaupė jūsų krūtinėse, jūsų širdyse, <...> jūs jaučiate jos šilumą ir jėgą, bet tai ne griaunanti, ne grasinanti jėga, ji jus išvaduoja iš jūsų pačių susikurto kalėjimo, ji išlaisvina jūsų atbukusią sąmonę, ji pažadina jūsų apsnūdusią vaizduotę, jūsų fantazija ima žaisti kaip vaikas, jūs nebegalite atskirti žiedų nuo jūros putų, jūs nebegalite pasakyti, kas yra tikra ir kas yra tik jūsų fantazijos žaismas, jums nereikia gėdytis savo negalių, savo kompleksų ir trūkumų.

  (p. 49)

      
       Pjesės stilių paaiškina kartos pasaulėjautos kitoniškumo suvokimas. Anot S. Parulskio, „kadangi mano karta bijo rimtai kalbėti apie rimtus dalykus, atsirado ironija, parodija, sarkazmas“ (p. 17). Tautosakoje užfiksuotas mirties įsivaizdavimas – be patetikos, dažnai net komiškas, – įgalina pjesėje atskleisti pasaulėjautos karnavališkumą. Michailo Bachtino teigimu, karnavalas yra beribis humoristinių formų pasaulis, oponavęs rimtam ir oficialiam viduramžių bažnytinės ir feodalinės kultūros fonui. S. Parulskis renkasi karnavališkumo poetiką, kuri leidžia oponuoti tradicinei nacionalinės kultūros ir dramaturgijos sampratai.

       Pjesėje „Iš gyvenimo vėlių“ rimtai juokingiems teatriniams žaidimams sukuriamas aukštųjų vertybių ir rimtų klausimų fonas. Vėlių pasaulyje vykstančioje „spaudos konferencijoje“ Vyrui užduodami klausimai apie moralę, etiką, Vyras susimąsto nebe apie kvailysčių banko įsteigimą, rūpėjusį būnant gyvam, o apie tai, „kas yra jūra, kas yra grožis, kas yra meilė...“ (p. 43). Tautosakos kūrinių situacijos leidžia S. Parulskiui aktualizuoti tragiškumo pajautos ilgėjimąsi. Folklorinio primityvizmo stiliumi suvaidinus pasakojimą apie tris brolius, pasibaigusį „visų numarinimu“, mirties temą pratęsia dvi apokalipsės interpretacijos. Ką tik suvaidintos istorijos pasakotojas ir režisierius Stalius išvysta apokalipsės regėjimą ir jam kyla klausimai: „Kai Avinėlis paskutinį antspaudą nuplėš trimitui gaudžiant – ar bus puota? Ar gausime pavalgyti, išgerti? <...> Ar kas pakvies pietų?“ (p. 58–59). Kitą interpretaciją „Apokalipsės inkliuze“ pateikia nematomas, anoniminis (Autoriaus?) Balsas, kalbantis apie tragedijos, sukrečiančio katarsio ilgesį:

       BALSAS. Nuo ko pradėti, kad būtų man pačiam baisu, kad patikėčiau, ir kad visi pritartų, taip, baisu, <...>, nes jau baisiau nebūna... <...>
       O, Viešpatie, ar liko dar kas nors pasaulyje, nuo ko žmogus pašiurptų, išsigąstų? Žmogiena šert šunis? Išžagint dukterį, išprievartauti motiną, užmušti tėvą, į gabalus supjaustyt kūdikį, sau išsidurt akis, suvalgyt mėšlo gabalą – ar tai baisu, ar gali visa tai sukrėst, supurtyt žmogų? Ar reiškia dar ką nors niekšybė, melas, išdavystė – nuo ko pašiurpstat jūs, kas jums įvaro siaubą, gailestį ar gėdą? <...> Ką pasakyt jums, kad būtų man pačiam baisu, kad būtų jums... ką pasakyt, kad būtų...

  (p. 59)

      
       Pjesėje tragizmo galimybė paliekama tolimoje perspektyvoje, o scenoje siužeto posūkius lemia karnavalinei kultūrai būdingi seksualiniai ir gastronominiai pasirinkimai, liudijantys žmogaus gyvybingumą. Kriminalinę kroniką skaitantis Vyras geidulingai kreipiasi į Moterį: „Išprievartavimų šįkart mažoka... kaip ten įvyksta, jei moteris nenori... (<...> gundomai čežindamas laikraščio sąnarius) <...> dabar tokie kvapai, na, būtent tie, kai suskamba kraujagyslės... šviežiu krauju apskretusios rankos... pietums bus gyvas karpis... negyvas kumpis, tiek jau to... riebiais garais plaukai pradvisę... ir gyvu prakaitu... pro iškirptę...“ (p. 28). Po „Apokalipsės inkliuzo“ siužeto linija pratęsia Staliaus svarstymus apie maistą, – Daktaras ir Mirtis žengia į Karaliaus menę pietauti.

       S. Parulskis savitai sureikšmina kalbą. Kalba, žodis turi reikšmės pjesės įvykiams, siužeto vystymui. Pjesę pradedančiame Vyro monologe netyčia išsprūdusi frazė „Prašyt ko nors žmonos, – greičiau jau mirtį prisišauksi!“ lemia siužeto posūkį, – per kambarį „valso žingsniu praeina Mirtis su Dalgiu“, ir Vyras miršta (p. 27). Pjesės pabaigoje nuo pagyrų ir liaupsių apsvaigusi Mirtis atsigula į karstą, ten ją vyrai ir uždaro: „VYRAI. Ir nebus mirties karalijos!“ Žinant šios Dylano Thomo poemos parafrazę, sukurtą Algimanto Mackaus – „Ir mirtis nebus nugalėta“, nesunkiai nuspėjamas pjesės siužeto posūkis, – Mirtis prisikelia: „DAKTARAS. Ką amžinybėje veikti? CHORAS. Negali nei susirgt, nei pasveikti. <...> DAKTARAS. Ir mirtis nebus nugalėta. <...> MIRTIS. Ateik, na, ateik, išrinktasis“ (p. 68). S. Parulskio pjesėje turime ne tik atidžiai įsiklausyti į tariamą žodį, bet ir įsižiūrėti. Žodžio reikšmė sustiprinama folkloro primityvistinį stilių imituojančiais tiesioginės prasmės suvaidinimais: „VALANDA. Aš esu ta pati valanda, kurią jis [žuvęs vyras] savo moteriškei pasirodė“; „VYRAS. Aš vis dar abejoju. Aš vis dar svyruoju. Čia Vyras ima smarkiai svyruoti, o Velnias žiūri į jį, tartum stebėtų lakstantį teniso kamuoliuką“ (p. 31, 39). Tradicinės dramos dialogą ir konfliktą, vykstantį tarp personažų, S. Parulskis keičia į dialogišką ir konfliktišką skirtingų stilių gretinimą. Tautosakos, Šventojo Rašto, intelektualinių svarstymų, kasdienė ir poetinė kalba neleidžia tvirčiau remtis komiškumo ar rimtumo pagrindu („Tai nei drama, nei tragedija, nei komedija, nei farsas“, p. 23).

       Tragiškoji pasaulėjauta, „Iš gyvenimo vėlių“ esanti tik siekiamybe, dramoje „P. S. Byla O. K.“ tampa pagrindiniu vaizdavimo objektu. Kūrinys atsirado ieškant naujos draminės ir teatrinės kalbos, kuria galima būtų kuo adekvačiau išreikšti, pasak O. Koršunovo, „savo kartos savijautą“, patirtą suvokus, kad „ir buvusi, ir naujoji sistema mus ištiko kaip faktas“ (p. 171). O. Koršunovo nuomone, kūrinys artimas moderniai misterijai (p. 171). S. Parulskio dramoje, kaip ir pirmosios XX a. pusės lietuviškose misterijose, vaizduojamas tapatybės suvokimo procesas. Personažai, ieškodami savo tikrosios tapatybės, braunasi pro mitinių, literatūrinių, biblinių vaizdinių brūzgynus. Kūrinio struktūroje išryškinamas krikščioniškasis vaizdinių sluoksnis – 14 dramos epizodų, – aliuzija į kryžiaus kelio stacijas, kurias dabarties žmogus išgyvena vietose, simbolizuojančiose visuomenėje įsigalėjusią prievartą: mokykloje, armijoje, beprotnamyje, teisme. Tapatybės problemos neišgyvena tik prievartą reprezentuojantys personažai. Sovietmečio ir nepriklausomos Lietuvos realijas vaizduojančiuose epizoduose galią turi tas pats personažas Tardytojas (trumpam tampantis Gydytoju, Seržantu) ir jo padėjėjai (saugumiečiai, sanitarai, kareiviai).

       S. Parulskis originaliai komponuoja dramos laiką. Vienu metu kuriamas ir natūralios laiko kaitos įspūdis (žmogaus gimimas, augimas, jo sąmoningumo branda), bet tuo pačiu metu dramos vaizdiniai leidžia atpažinti ir priešingą laiko kryptį, – nuo dabarties einama gilyn į praeitį, iki W. Shakespeare'o „Hamleto“, antikinio Oidipo mito, biblinės Abraomo ir Izaoko istorijos. Jauno žmogaus sąmoningumo istoriją perteikia kalba. Ji paini, daugiaprasmė, bet pamažu išskaidrėja, dramos finale skamba aiškios minties logiškai motyvuotas Sūnaus ir jo surasto Tėvo dialogas.

       Personažai tikrąją tapatybę atranda valstybei atkūrus nepriklausomybę, – tai itin konfliktiška, tragiškąją kaltę išryškinanti kūrinio atomazga. Laisvės apsvaigintas, susidvejinęs herojus atsiduria Blaivykloje. Čia jį vėl tardo Tardytojas, versdamas prisipažinti kaltu dėl tėvažudystės. Konfliktą plėtoja nepriklausomybės problema, – I Mokinys niekina valstybę, kurioje galią turi sovietmečio represijas simbolizuojantis Tardytojas: „I MOKINYS. Man teka snarglys... teka ir teka... geltonas... žalias... raudonas... teka ir teka... TARDYTOJAS (sarkastiškai). Panieka idealams, tyčiojimasis iš šventų simbolių. Tai po kokia vėliava tu stosi, dvasios ubage?! I MOKINYS. Šitas tavo arklys... tavo arklys su raiteliu... jis daugiau prišika negu suvalgo... TARDYTOJAS. Mankurtas. Eretikas. Tėvynei tokių atmatų nereikia“ (p. 125–126). Kartų konflikto kulminaciją S. Parulskis sukuria epizode, kur demonstruojama baimės, nusižeminimo ir paklusnumo reikalaujanti prievarta. Tardytojas, paėmęs Bibliją, Konstituciją ir Baudžiamąjį kodeksą, plėšo lapus ir grūda Mokiniui į burną reikalaudamas – „Atsiversk į padorų žmogų! Bijok, drebėk, nes tu kaltas! Kaltas, dėl to, kad tu šito iki šiol nežinojai ir dabar nenori pripažinti. Atsiversk! <...> Agentai atverčia I mokinį ant nugaros. TARDYTOJAS. Atsivertei?! AGENTAI. Atvertėm“ (p. 127). Po šios scenos kuriama paskutinė – XIV scena, vaizduojanti Abraomo ir Izaoko kelionę į aukojimo kalną. Sprendžiant istorinio lūžio metu paaštrėjusį kartų – tėvo ir sūnaus – konfliktą, jaunosios kartos sąmoningumą ir valią išreiškia interpretacijos laisvė, – esmingai pakeičiama Biblijoje vaizduojama Abraomo ir Izaoko istorijos atomazga.

       Dramą baigianti tėvažudystė simboliškai išreiškia jaunosios kartos santykį su sovietine praeitimi: „IZAOKAS. Jeigu tu neišdrįsai paaukoti vienatinio savo sūnaus, tai aš paaukosiu vienatinį savo tėvą. Auka turi būti. Man nereikia simbolinio tikėjimo. Man nusibodo žiūrėti į tave, gyvenantį puse tiesos, slepiantį dalį tiesos, verčiantį dalį tiesos melu“ (p. 130–132). Tiesos vertė įtvirtinama savanoriškai prisiimant tėvažudystės kaltę: „ABRAOMAS. Sūnau, tai baisi nuodėmė, tai tėvažudystė. IZAOKAS. <...> Aš nežinojau, už ką esu kaltas. Taip, aš kaltas. Ir žinau, už ką“ (p. 132). Pagrindinis personažas, neatsikratantis anoniminio I Mokinio pavadinimo, vardą gauna tik finale, sąmoningai suvokęs savo likimo tapatumą su bibliniu Izaoku.

       S. Parulskis pripažįsta, kad, bendraudamas su teatru, daugiau dėmesio pradėjo skirti dialogui, – „supratau, kad konfliktą iš kalbos gelmių reikia traukti į paviršių“ (p. 19). Dramoje „Nesibaigianti vienatvė dviem“ intymus vyro ir moters dialogas tampa pagrindiniu kūrinio elementu. Tradicinio dramos siužeto vystymąsi atstoja tarp personažų intensyvėjanti emocinė įtampa, kulminaciją – konflikto proveržis, atomazgą – susitaikymas. Pjesės „Nesibaigianti vienatvė dviem“ vertė slypi originaliai sukurtoje dialogo struktūroje. Dialogas vyksta dviejose plotmėse, – trumpas frazes, tariamas vienas kitam, lydi nutylėtų minčių šleifas, personažai komentuoja savo pasakytus žodžius, jauseną, reakciją į kito žodį ar gestą.

       S. Parulskio dramaturgija keičiasi. Rašytojas, bendraudamas su teatru, suvokia, kad teatrui „reikia istorijos. Geros, paprastos, įdomios istorijos. Ypač teatrui, kuris nori daug žiūrovų“ (p. 18). Pjesių rinktinė liudija prabangą ieškoti, nesitaikstyti prie masinio, pilnas žiūrovų sales garantuojančio, skonio. Tai didelė šių nelengvai skaitomų kūrinių vertybė. Knyga kelia tam tikrą nostalgiją, – tai maišto ir prieš save kaip poetą, ir prieš tradicijas dokumentas. Tačiau šis maištas ne griaunantis, o kuriantis, praplečiantis galimybių ribas. Pasak S. Parulskio, teatras „padėjo pereiti nuo poezijos prie prozos“ (p. 19). S. Parulskio pjesės meta iššūkį ne tik jas statančiam režisieriui, bet ir skaitytojui, turinčiam aprėpti plačiai atsivėrusį prasmių skliautą – tautosakos ir didžiųjų pasaulio tekstų, rimtumo ir juokingumo, kūniškumo ir dvasingumo, nihilizmo ir amžinųjų vertybių horizontą.