tekstai.lt

Ramutė Dragenytė. Patogi poezija


b_146_219_16777215_0___txt_images_stories_tylosmat.jpg       Rimvydas Stankevičius. TYLOS MATAVIMO VIENETAI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 71 p.

       Trečia Rimvydo Stankevičiaus lyrikos knyga „Tylos matavimo vienetai“ (V. Sventickas rinkinį priskyrė mūsų lyrikos tradicijai) turėtų liudyti autoriaus brandą ir stilistinį apsisprendimą. Tad kyla klausimas, ar ši knyga, o ir pats autorius, kuo nors išsiskiria iš šiandieninės lietuvių poezijos, ar esama autentiško kalbėjimo – ne populiarių perrašymų, bet tikros nesumeluotos lyrikos? Pirmiausia R. Stankevičių norėjosi pavadinti Aido Marčėno ir Donaldo Kajoko (jau neminint jų mokinių) sukryžminimo vaisiumi – aniuolėlio ir aduolėlio hibridu. Kūrybinės raiškos formos turi gilias mūsų lyrikos tradicijas: būties sutirštinimas, žydesys („ligi kaulo, ligi pamišimo“, p. 18), maldos, tylos ir ramybės kontempliacija, sapno metafizika ir teatriškas kiek mazochistinio vienišo poeto įvaizdis.

       Poezija ir pats autorius labai patogus literatūriniam „mėsinėjimui“. Jeigu knygą prilygintume namams, o eilėraščius – kambariams, galima tarti, kad R. Stankevičiaus būties namai yra su visais patogumais. Trūksta nebent marčėniškų komentarų, tačiau pats poetas, jeigu tik paklausite, mielai papasakos kiekvieno eilėraščio genezę ir parašymo aplinkybes. Per knygos pristatymą pasakojo, kad naujajame rinkinyje nėra nieko atsitiktinio, eilėraščiai kruopščiai atrinkti, o tarp tekstų esama tam tikro naratyvo.

       Beveik visi eilėraščiai turi pavadinimus, jie taip pat liudija apie kūrėjo tvarką. Vieni tekstai parašyti klasikinėmis, kiti – laisvomis ir lengvesnėmis formomis. Tokių formų motyvaciją knygoje taip pat rasime: „Man jau reikia lengvesnių formų / nei gazelių grakštumas ar vynuogių kekės, / man jau per sunkūs glamonių sonetai / ir smuikų lipnus legato...“ (p. 59). Knygoje rasime kanoninį eilėraštį (p. 6) ir net programinį autoriaus tekstą, kuris taip ir pavadintas „Programinis“: „Bandžiau nesuprast šio pasaulio / kiek galiu, kiek tik leista ilgiau <...> ko norėt, juk durnelis, poetas, / Suprantantis Boschą labiau negu laikraščius, žmoną ar mamą“ (p. 44). Neslepiama, kad lyrinis subjektas ir yra tas vienišas durnelis poetas, jaukinantis „mažą murziną apsisnarglėjusią mirtį“. Yra rinkinyje ir eilėraštis „Poeto mirtis“.

       Pagrindiniu knygos tekstu galima laikyti eilėraštį „Vienkiemis“:

Tyla čia tokia tiršta,
kad galima ją pilstyti į dubenis.
Galima mesti į ją akmenį
ir ilgai stebėti siūbuojančius ratilus.

Ginčytis,
bandyti perrėkti,
matuoti ją valandomis ar metrais.

Temstant galima ją netgi
Paliesti...
       O paskui rypuoti pernakt,
raminant bemieges plaštakas,
į kurias ką tik amžiams įsmigo
tylos dantys.

 

 
(p. 30)

      
       Taigi viskas kruopščiai sustyguota, su vidiniais atbalsiais ir sąskambiais. Pavyzdžiui, eilėraščio „Musių valdovas“ eilutė „Dar nemokėjo delnas pasiverst į kumštį“ (p. 48) randa atbalsį paskutiniame knygos tekste ir „priverčia“ lyrinį subjektą subręsti: „Delnas iš kumščio išsprogęs pradeda skleistis“ (p. 68). Jeigu eilėraštis turi savo parašymo istoriją, tai apie kiekvieną jų reikėtų kalbėti atskirai, juolab kad visi pakankamai skirtingi, turintys savą mintį, kuri idėjiškai turėtų vesti prie bendros visos knygos prasmės. Todėl eilėraščius galima skaityti atskirai arba ieškoti to prasminio ryšio – tuomet ir paskutinį knygos eilėraštį „‚Lorafen (Informacinis lapelis: indikacijos)“ perskaitysime kaip informacinį visos knygos tekstą, jo pabaiga vėlgi programiška: „Tai, ko nėra, pasitraukia, žvakę užpūtus – / Prarasta viskas. Bet nieko. Sapnuosiu liūtus“.

       R. Stankevičius vienas tų autorių, kurie eilėraščius rašo krauju arba, kitaip tariant, širdimi, vos ne kiekvienas tekstas yra katastrofiškas ir žaizdotas. Jau minėta, kad poeto programinis tikslas – prisijaukinti mirtį. Paskutinis knygos skyrius taip ir vadinasi „Ars moriendi“. Išvertus iš lotynų kalbos tai reikštų mirties meną. Tokiu pavadinimu XV a. buvo parašyti lotyniški tekstai – pirmasis Vakarų literatūros tradicijoje labai išpopuliarėjęs mirties ir mirimo vadovas krikščionims, kuriame atskleidžiamos gerosios mirties pusės ir pamokoma, kaip laimingai ir gražiai numirti.

       Nors pastaruoju metu ryškiai skiriasi moterų ir vyrų poezija, abiejų lyčių tekstuose galima atrasti tų pačių įvaizdžių, pvz., kraujo ar apskritai skysčių. Jeigu išvestume binarines opozicijas tarp šviesos ir tamsos, mirties ir gyvenimo, kraujas vyriškojoje poezijoje būtų susijęs su mirtimi, moteriškojoje – su gyvybe, tačiau iš esmės šis įvaizdis reiškia tą patį vieną žmogiškosios būties dėmenį. R. Stankevičiaus „kruvini keliai“, „kraujo vieversiai“, „iki kraujo suaižytas veidas“ – to paties ars moriendi teologija.

       Naujame rinkinyje R. Stankevičius tarsi pratęsia antros knygos „Randas“ (2002) tematiką. Šio rinkinio eilėraštis „keliamieji“, kuriame rašoma apie išplaukusią žiemą P. Bruegelio paveiksluose, naujoje knygoje tapo ne tik pagrindiniu motyvu – Pieterio Bruegelio vyresniojo paveikslas „Medžiotojai ant sniego“ papuošė ir visą jos viršelį. Paveikslo erdvė rinkinyje svarbi, dažnai kuriamas vaizdas yra metaforiškas ir dekoruotas („plaučiai plyšta nuo žvaigždynų juoko“, p. 24; „sulėtintas žaibo tvyksnis / sukruvina kranto meldus“, p. 16). Veiksmas primena filmą, kurio pagrindinis personažas, mirštantis (nužudytas ar savižudis) poetas, šūkčioja“: „Čia aš – / Hey, čia aš!“ (p. 52).

       Dažna erdvės ir laiko substancija yra naktis ir sapnas – mirties ekvivalentas. Subjektas buvoja kitoje erdvėje, todėl gali papasakoti apie mirusiuosius (eil. „Visa tiesa apie mirusiuosius“), apie vietą, kur „viskas taip paprasta, viskas šviesu ir atspėjama“ (eil. „Ramybė“), apie kitą laiką (eil. „Laikmetis“), kai valdė sniegai ir vienatvė. Susidūrimas su realybe yra kiek šiurpokas. Visi šie bruožai primena ketvirtojo dešimtmečio vadinamojo dvigubo kodo lyrikų kūrybą (J. Aistis, H. Radauskas ir kt.), kurioje dominavo ironija ir kaukė. Net A. Miškinio elegantišką snigimą R. Stankevičius linkęs perfrazuoti savaip: „Taip bravūriškai sninga ant karščio, gyvybės, ant vasaros <...> Tai tik žiedlapiai, skiedros, purslai iš šienaujamo mano rožyno“ (p. 66).

       Kai kas primena V. Mačernio vizijas, pasyvus pasakotojas kalba monologus sau pačiam ir Dievui („Pamatyk mane pirmas – / Viešpatie“, p. 7). Kas vyksta aplink, vyksta savaime. Eilėraštyje „Namai“ subjektas yra namus užvaldžiusių daiktų stebėtojas, negalintis paveikti aplinkos: „ir žolė jau seniai seniai / pati pareina namo...“ (p. 29). Neretai poetinis vaizdas sukuriamas konkretiems reiškiniams suteikiant abstrakčias archetipines reikšmes, o tai gana dažnas šiuolaikinės kūrybos principas. Pavyzdžiui, žvelgiant į išlindusius sliekus pagalvojama apie apokalipsę: „Yra tokia diena metuose, / kai iš žemės, / iš savo namų ar slėptuvių / išvaromi sliekai <...> Baisu ir juokinga – / mažutė apokalipsės repeticija <...> Kaip man per sliekus / pareiti namo?“ (p. 45). R. Stankevičiaus tylos matavimo būsenos arba įtampos yra išgyventos – baimė, laukimas, ramybė ar nerimas. Ne viena jų – tarp palatos sienų, tarp tiksinčių laikrodžių. Jos prisodrintos kraštutinių egzistencijos prasmių – „sąmonės vienkiemių“, ryšio ar jo praradimo su daiktais. Nėra banalumo, nes būties esmės įvardijimas poeto sąmonėje jau yra įgijęs įtaigias formas: „Esu beveik tyla / beveik niekas“ (p. 7). Neįtikina nebent toji pedantiška autoriaus tvarka, ypač eilėraštis „Tvarkausi“. Tad skaitytojui nebelieka tokio efektyvaus estetinių dulkių atradimo džiaugsmo.

       Beje, P. Bruegelį savo antroje knygoje („Būsenos“, 2005) mini ir Marius Burokas, dažnai linksniuoja ir sapną, ir tylą – M. Buroko ji skambi, o R. Stankevičiaus – tiršta. Esama ir daugiau suplanuotų ar neplanuotų tekstų komunikacijos tendencijų. Pvz., R. Stankevičius rašo: „Man sakė, kad nušvitimas ištinka staiga, / it nepelnytas dūris peiliu / kur nors viešajame tualete / <...> nugremžtos oranžinės grindų plytelės, / vis artėjančios prie mano veido <...> grindimis čia per amžius srūva šlapimas, / tai kas, kad dabar jis maišos su mano krauju... // Tai du skysčiai, kurie privalo ištekėti. / Antraip būtų nepakeliama“ (p. 37). M. Burokas rašo: „Dviese, trise, kartais keturiese / mušame žmones. Pražiodytas kūnas / ant baltų plytelių <...> Tas šliurpsintis garsas, žnektelėjimas, / kauksmai, gracingas kaulų trupėjimas“ ir t. t. (eil. „Tie, iš viršutinio kultūrinio sluoksnio“, p. 47). Ar tik nebus asmeninių santykių aiškinimasis... Tekstai tampa socialiai motyvuoti. Kita vertus, tekstų polinkis komunikacijai yra įdomus reiškinys, skatinantis intertekstualumo sklaidą – vizualius kontekstus (paveikslus), literatūros tradiciją ar gyvenimiškąją patirtį. Sąsajų su lyrikos tradicija yra nemažai, tik ji šiuolaikiškai transformuota, t. y. perrašyta, o poetas (subjektas) įsimylėjęs ne abstrakčiąją tėvynę, bet konkretųjį save: „jau galėčiau išeiti, išnykti kaip dūmas, / Tačiau negi paliksi taip viską“ (p. 27).