tekstai.lt

Otto Weininger. „Aš“ problema ir genialumas. (1)

        Otto Weiningeris – austrų filosofas, kultūrologas – gimė 1880 m. Vienoje žydo ir vengrės šeimoje. Universitete studijavo filosofiją ir psichologiją. 1900 m. pradėjo rašyti knygą „Lytis ir charakteris“. Veikalas laikomas Vienos moderno klasika. 1903 m. spalio 4 d. nusišovė. Spausdiname knygos aštuntą skyrių.


 

       Iš vokiečių k. vertė Linas Rybelis

 

 
Pradžioje šis pasaulis buvo Atmanas žmogaus pavidalu. Jis apsidairė aplink ir, be savęs, daugiau nieko neišvydo. Jis pirmas ištarė: „Esmi“. Taip atsirado žodis „Aš“. Todėl ir nūnai paklaustasis pirmiausia sako „Aš esu“ ir tik tada ištaria savo vardą.

 

 

 
Brihadaranjaka Upanišada, I, 4, 1

 
       Daugelį principinių psichologijos ginčų lemia individualūs ginčo dalyvių charakterių skirtumai. Kaip jau buvo minėta, šičia charakterologijai tenka svarbus vaidmuo: kol vienas teigia savyje randąs viena, kitas – kita, ji turėtų išmokyti, kodėl vieno žmogaus savistaba nesutampa su kito, ar bent parodyti, kuo dar visi į pokalbį įsitraukę asmenys tarpusavyje skiriasi. Iš tiesų aš nematau jokio kito kelio labiausiai ginčytiniems psichologiniams klausimams išsiaiškinti. Psichologija yra patirtim grindžiamas mokslas, todėl bendrybė joje neturi eiti pirma atskirybės, kaip užindividualiuose norminiuose logikos ir etikos moksluose; priešingai, psichologijos išeities tašku turi būti atskiras žmogus. Nėra jokios empirinės bendrosios psichologijos; ir buvo klaida griebtis tokios psichologijos be vienalaikio diferencinės psichologijos tyrinėjimo.
       Tokie sunkumai kyla dėl dvilypės psichologijos padėties tarp filosofijos ir pojūčių analizės. Kad ir iš kur būtų kilę psichologai, jie visad pretenduoja į visuotinį savo rezultatų pagrįstumą. Tačiau vargu ar kada nors be charakterologinių skirtumų tyrinėjimų pavyks visiškai aiškiai atsakyti į tokius esminius klausimus kaip šie: ar aktyvus pagavos veiksmas, sąmonės spontaniškumas slypi pačiame pojūtyje, ar ne?
       Lyčių psichologijai taikomu charakteriologijos tyrimu atskleisti tegu ir nedidelę tokių amfibolijų dalį yra pagrindinis šio veikalo uždavinys. Kita vertus, skirtingos „Aš“ problemos traktuotės išplaukia ne tiek iš psichologinių lyčių skirtumų, kiek, visų pirma,
nors ir ne išimtinai1, iš individualių talentingumo skirtumų.
       Būtent charakteriologiškai įmanoma nustatyti tokį Hume'o ir Kanto skirtumą, kokį aš galiu nustatyti tarp dviejų žmonių,
kurių vienas tobulybe laiko Makarto2 ir Gounod, kitas – Rembrandto ir Beethoveno kūrinius. Kaip tik tokius žmones aš pirmiausia imsiu skirti pagal jų talentingumą. Ir šiuo atveju taip pat leistina, netgi būtina skirtingai vertinti nuomones apie „Aš“, jeigu jos išplaukia iš labai skirtingų, didžiai gabių žmonių. Nėra jokio išties iškilaus žmogaus, kuris nebūtų įsitikinęs savojo „Aš“ egzistavimu; žmogus, neigiantis savąjį „Aš“, negali būti iškilus3.
       Šis teiginys plėtojant mintis įgis nepaneigiamai būtino argumento galią, ir, juo remiantis, bus tiriamas ir grindžiamas aukštesnis genijaus nuomonių vertingumas.
       Nėra ir negali būti jokio iškilaus žmogaus, kuriam nors kartą gyvenime nebūtų atėjusi akimirka – ir apskritai, kuo gabesnis jis yra, tuo anksčiau ji ateina, –
kai jis visiškai įsitikina savuoju „Aš“ tikriausia to žodžio prasme4. Įrodymui palyginkime trijų nepaprastai genialių, nors ir labai skirtingų, žmonių išpažinimus.
      
Jeanas Paulis5 autobiografinėje apybraižoje „Teisybė iš mano gyvenimo“ pasakoja:
       „Niekad nepamiršiu man apsireiškusios savimonės pradžios; niekam šito nepasakojau, bet gerai menu tos akimirkos vietą ir laiką. Kartą priešpiet – dar visai mažytis – stovėjau mūsų namo prieduryje ir žvelgiau kairėn į mūsų malkinę. Staiga lyg žaibas iš dangaus mane nutvieskė vidinė šviesa ir nuo tada nepaliauja švytėjusi: „Aš esu!“ Tenai manasis „Aš“ pirmąsyk ir amžiams išvydo save. Vargu ar čia galima manyti, kad atmintis klysta, nes jokio kito žmogaus pasakojimas negalėjo susimaišyti su slapčiausioje sielos šventovėje patirtais išgyvenimais, kurių naujovė tokioms kasdienėms antraeilėms aplinkybėms suteikė tvarumo“.
       Akivaizdu, kad apie panašų išgyvenimą pateikia ir Novalis savo „Mišraus turinio fragmentuose“:
       „Paaiškinti šio fakto neįmanoma, jį reikia patirti pačiam. Tai „aukščiausios rūšies“ faktas, ir jis būna skirtas tik iškiliam žmogui; tačiau žmonės privalo siekti jį sukelti savyje. Filosofavimas yra prakilnioji savityra, tikrasis savęs apreiškimas, empiriškojo „Aš“ pakylėjimas iki idealiojo „Aš“. Filosofavimas yra visų kitų apreiškimų pagrindas; ryžtas filosofuoti yra empiriškajam „Aš“ skirtas reikalavimas įsigilinti savęsp, pabusti ir tapti Dvasia“.
       Schellingas savo mažai žinomo jaunystės veikalo „Filosofinių laiškų apie dogmatizmą ir kriticizmą“ VIII skyriuje tą patį reiškinį aptaria tokiais giliais ir gražiais žodžiais: „Visiems mums... būdingas užslėptas, nuostabus polinkis iš laiko kaitos grįžti į mūsų vidinę, dvasinę, visos išorybės atsikračiusią savastį ir ten po nekintamybės pavidalu stebėti tai, kas mumyse amžina. Ši žiūra yra giliausias, tikriausias patyrimas, nuo kurio priklauso viskas, viskas, ką mes žinome ir manome apie antjuslinį pasaulį. Ši žiūra įtikina mus, kad kažkas iš tikrųjų egzistuoja ir kad visa kita tiktai atrodo, nors ir visam tam ir taikome aną žodį „egzistuoja“. Ji skiriasi nuo juslinės žiūros tuo, kad ji užgema iš laisvės ir yra svetima bei nežinoma bet kuriam kitam individui, kurio laisvė, prislėgta veržlios objektų galios, bemaž nepajėgi pažadinti sąmonės. Tačiau net ir neturintys savistabos laisvės žmonės patiria kažką panašaus, tarpines būsenas, kurioms esant jie nujaučia savo būtį. Esama tam tikro gilaus pojūčio, kurio mes nesuvokiame ir veltui stengiamės išugdyti savyje.
Jį aprašė Jacobis6... Ši intelektuali žiūra atsiranda tuomet, kai mes liaujamės sau buvę objektu, kai mes, panirę į save, save stebinčią savastį sutapatiname su stebiniu. Šią žiūros akimirką mums išnyksta laikas ir trukmė: ne mes esame laike, bet laikas, arba tiksliau – ne jis, o gryna, absoliuti amžinybė yra mumyse. Visas pasaulis pradingsta mūsų žiūroje, o ne mes pradingstame objektyvų pasaulio žiūroje“. Imanentas, pozityvistas tikriausiai juoksis iš apgauto apgaviko, filosofo, kuris teigia patyręs tokius išgyvenimus. Ką gi, nieko čia nepadarysi. Bet ir nėra reikalo. Tačiau aš visai nepritariu nuomonei, kad šitas „prakilniausias faktas“ visiems genialiems žmonėms pasireiškia mistiniu subjekto ir objekto vientisumu, vienovės išgyvenimu, kaip tatai aprašo Schellingas. Ar tatai yra nedalūs išgyvenimai, kurių dualizmas yra įveikiamas dar gyvam esant, kaip liudija Plotino ir indų mahatmų pavyzdžiai, ar tik aukščiausios išgyvenimų intensifikacijos (Intensifikationen), iš esmės nesiskiriančios nuo visų kitų dalykų – to mes nenagrinėsime, taip pat nei teigdami, nei neigdami, ar įmanomas subjekto ir objekto, laiko ir amžinybės sutapimas – Dievožiūra žmogui gyvam esant. Pažinimo teorijos požiūriu nieko neišplaukia iš savojo „Aš“ išgyvenimo (Erlebnis), ir lig šiol dar niekas nėra mėginęs pritaikyti išgyvenimą sisteminei filosofijai kurti. Todėl šį „aukštesniosios prigimties“ faktą, kuris kiekvienam pasireiškia skirtingai, aš noriu vadinti ne savojo „Aš“ pajauta, o „Aš“ kaip įvykis (Ich-Ereignis).
       „Aš“ kaip įvykį supranta kiekvienas iškilus žmogus.
Nesvarbu, ar savąjį „Aš“ jis patirs ir suvoks save7 pamilęs moterį – mat iškilus žmogus myli stipriau negu eilinis žmogus, – ar priešingai, suvokdamas savo kaltę, jis pakils iki tauresnio pažinimo savo tikrosios esmės, kurią išdavė ir atgailauja tą padaręs (juk ir kaltę iškilus žmogus suvokia aštriau ir kitaip negu eilinis žmogus); nesvarbu, ar, suvokęs „Aš“, jis susilies su visata, atsiduos Dievožiūrai visame kame, ar greičiau jam apsireikš šiurpinantis gamtos ir dvasios dvilypumas pasaulyje ir pažadins jame išganymo ir vidinio stebuklo poreikį – „Aš“ kaip įvykis, mąstančiajam nedalyvaujant, užgema kartu su pasaulėžiūros branduoliu. Juk pasaulėžiūra nėra visa apimanti sintezė, kurią mokslo jaunystės dienomis, sėdėdamas už rašomojo stalo didžiulės bibliotekos viduryje, atliko koks nors nepaprastai uolus vyras. Pasaulėžiūra yra patyrimai ir kaip visuma gali būti aiški ir nedviprasmė, nors atskiros detalės kol kas lieka neaiškios ir prieštaringos. „Aš“ kaip įvykis yra visos pasaulėžiūros, t. y. visapusiškos pasaulėvokos pagrindas. Ir menininkui tas galioja ne mažiau negu filosofui. Nors ir kaip radikaliai pasaulėžiūros skirtųsi viena nuo kitos, joms visoms, – kiek jos vertos pasaulėžiūros vardo8, – būdingas vienas bruožas; tai, ką perteikia „Aš“ kaip įvykis, tikėjimas, nesvetimas kiekvienam iškiliam žmogui, įsitikinimas, jog egzistuoja kažkoks „Aš“ arba siela, stovinti vieniša visatos akivaizdoje ir stebinti visą pasaulį.
       Nuo „Aš“ kaip įvykio apskritai prasideda sielos gyvenimas, net jei šį gyvenimą dažnai trikdo baisiausias iš jausmų – mirties jausmas.
       Norėčiau pridurti, kad dėl šios priežasties, o ne vien dėl dvasingo požiūrio į ligšiolinius kūrinius, mes pabrėžiame, kad iškilūs žmonės visais atžvilgiais yra apdovanoti didžiausia savivoka. Kalbėti apie didžiųjų žmonių „kuklumą“, tarsi jie nežinotų juose slypinčių turtų, – didžiausia klaida. Nėra tokio iškilaus žmogaus, kuris nesuvoktų savo skirtumo nuo kitų (nebent depresijos metu, kai ankstesnis ryžtas palankiai save vertinti tarsi nuslopsta), kuris nelaikytų savęs įžymiu, jei tik jis yra šį tą sukūręs, ir, žinoma, kuris iš tuštybės ar garbės troškimo nepervertintų savęs. Schopenhaueris kėlė save gerokai aukščiau už Kantą. Jei Nietzsche vadino „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ giliausia knyga pasaulyje, tai šitaip jis elgėsi iš nusivylimo tylinčiais žurnalistais ir iš poreikio juos padirginti – pripažinkim, ne iš pačių tauriausių paskatų.
       Bet vienas teiginys apie iškilių žmonių kuklumą yra teisingas: iškilūs žmonės nėra pasipūtę. Pasipūtimas ir savimonė yra didžiausios priešingybės, tad jų nederėtų – kaip dažniausiai atsitinka – painioti. Kuo daugiau žmogus turi arogancijos, tuo mažiau turi savimonės. Pasipūtimas, be abejo, yra dirbtinė priemonė, kuria, pažeminus kitų orumą, teigiama sava savimonė, kartais netgi pirmąsyk suvokiamas savasis „Aš“. Be abejo, čia kalbama apie nesąmoningą, fiziologinį įžūlumą; tyčiniu grubumu gali pasižymėti ir kultūringas žmogus, kai jam tenka susidurti su menkystomis, kad šitaip apgintų savo garbę.
       Visiems genialiems žmonėms yra būdingas tvirtas, visiškas, asmeniškai įrodymų nereikalaujantis įsitikinimas savo sielos buvimu. Seniai laikas galų gale liautis juokingai įtarinėti teologijos propaganda kiekvieną, kuris kalba apie sielą kaip apie kažkokią hiper-empirinę realybę. Tikėjimas siela toli gražu nėra prietaras ar tiesiog visos dvasininkijos naudojama viliojimo priemonė. Menininkai, net tokie ateistai kaip Shelley, nesimokę nei filosofijos, nei teologijos, kalba apie savo sielą ir tiki, jog žino, ką jie nori tuo pasakyti. O gal kas mano, kad „siela“ jiems yra bereikšmis, tuščias, gražus žodis, kurį jie kartoja vienas paskui kitą ir nieko nejaučia? Kad didis menininkas vartoja pavadinimus, neturėdamas aiškaus supratimo apie jais žymimus dalykus, šiuo atveju apie aukščiausiąją realybę? Tačiau imanentinis empirikas, grynasis fiziologas visus šiuos samprotavimus privalo laikyti arba tuščiais paistalais, arba vadinti Lukrecijų vieninteliu didžiu poetu. Nors daug piktnaudžiaujama žodžiu „siela“, tačiau neabejotina, kad iškilūs menininkai, kalbėdami apie savo sielą, puikiai žino, ką daro. Jie, kaip ir didieji filosofai, turi ribinį aukščiausios realybės jausmą – jausmą, kuris Hume'ui buvo svetimas.
       Kaip jau buvo minėta, o dabar bus greit įrodyta, mokslininkas stovi žemiau filosofo ir menininko. Pastarieji nusipelno genijaus vardo, mokslininkas – niekada. Be to, kaip liudija šis veikalas, jei genijui teikiama pirmenybė prieš mokslininką, vadinasi, jo požiūris į tam tikrą problemą laikomas svaresniu už mokslininko nuomonę. Ar mes turime tam teisę? Ar genijus gali atverti tokius dalykus, kurie mokslininkui nepasiekiami? Įžvelgti tokią gelmę, kurios mokslininkas nė nepastebi?
       Tapo aišku, pagal idėją genijus yra universalus. Visais atžvilgiais genialus žmogus (kaip būtinybės padiktuota išmonė) yra gyvai, be galo artimai, fataliai su viskuo susijęs. Mes įsitikinome, kad genialumas yra visuotinė apercepcija ir kartu tobula atmintis, absoliutus nelaikiškumas. Tačiau apercepcija privalo būti gimininga apercepcijuojamam dalykui. Paprastai pastebime, suprantame ir suvokiame tik tai, kas mums bendra. Galiausiai genijus, kad ir kokia sudėtinga asmenybė jis būtų, mums atsiskleidė kaip intensyviausias, gyvybingiausias, sąmoningiausias, nuosekliausias ir darniausias „Aš“. „Aš“ yra centrinis punktas, percepcijos vienovė, visos įvairovės „sintezė“.
       Taigi genijaus „Aš“ savyje yra visuotinė percepcija, begalinę erdvę apimantis taškas: iškilus žmogus aprėpia visą pasaulį, genijus – tai gyvasis mikrokosmas. Jis nėra marga mozaika ar dirbtinis visad baigtinio cheminių elementų skaičiaus junginys; ne tokia buvo IV skyriaus aiškinimų apie jo vidinę giminystę su daugeliu žmonių ir dalykų prasmė. Ne, genijus yra viskas. Visi psichiniai reiškiniai siejasi su mūsų „Aš“ ir per mūsų „Aš“, šis tarpusavio saitas yra tiesiogiai išgyvenamas, o ne įtraukiamas į mūsų dvasinį pasaulį atkakliomis mokslo pastangomis (
mat mokslas, reikia pripažinti, yra susijęs daugiausia su išoriniais dalykais9), ir visuma eina anksčiau už jos sudedamąsias dalis; genijus, kuriame „Aš“ yra tarsi visybė, kaip visybė, aprėpia žvilgsniu visą gamtą ir visų būtybių veiklą, visur regi sąryšius ir nekuria vientisos struktūros iš atskirų šukių. Todėl iškilus žmogus negali būti empirinis psichologas, renkantis tik atskirybes ir savo veido prakaitu mėginantis jas sulipdyti asociacijomis, trajektorijomis ir t. t. Taip pat jis negali būti ir vien fizikas, kuris pasaulį mato kaip atomų ir molekulių derinį.
       Remdamasis visumos idėja, kuria nuolat gyvena, genijus suvokia kiekvienos dalies prasmę. Todėl viską, kas egzistuoja jame ir anapus jo, jis vertina šiuo požiūriu, todėl viskas jam – ne laiko funkcija, bet didingos ir amžinos minties išraiška. Todėl genialus žmogus yra ir gilus žmogus, ir gilus tiek, kiek yra genialus. Todėl jo nuomonė yra svaresnė už visas kitų nuomones. Kadangi jis kuria iš savo visuminio „Aš“, apimančio savy visą pasaulį, o kiti žmonės niekada iki galo nesuvokia savo tikrojo „Aš“, jam viskas prasminga, viskas turi reikšmę, viskas nuolat matoma kaip simbolis. Kvėpavimas jam nėra vien ploniausiomis kraujo kapiliarų sienelėmis vykstanti dujų apykaita, dangaus mėlis jam nėra vien poliarizuota, atmosferos neskaidrumų išsklaidyta ir atspindėta saulės šviesa, o gyvatės nėra vien bekojai ropliai be pečių juostos ir galūnių. Jeigu mes surinktume visus mokslinius atradimus ir priskirtume vienam vieninteliam žmogui, jeigu viską, ką išskirtinio mokslo labui nuveikė
Archimedas ir Lagrange'as10, Johannesas Mülleris11 ir Karlas Ernstas von Baeris12, Newtonas ir Laplace'as, Konradas Sprengelis13 ir Cuvier, Tukididas ir Niebuhras14, Friedrichas Augustas Wolfas15 ir Franzas Boppas16 ir dar daugelis kitų žymių žmonių, per savo trumpą gyvenimą būtų nuveikęs vienas vienintelis žmogus, net ir tuomet jis vis tiek nebūtų nusipelnęs genijaus vardo.
       Tačiau ir dabar dar nepasiekėme giliausios esmės. Mokslininkas suvokia reiškinius jusliškai, iškilus žmogus arba genijus – reikšmiškai. Jūra ir kalnai, šviesa ir tamsa, pavasaris ir ruduo, kiparisas ir palmė, balandis ir gulbė jam yra simboliai, juose jis ne tik nujaučia, bet ir mato kai ką gilesnio. Valkirijų skrydis jam nėra vien slėgio nulemti oro srautai, o stebuklingoji ugnis nėra vien oksidacijos procesai. Ir tai jam įmanoma todėl, kad jo išorinis pasaulis gausiais ir tvirtais ryšiais siejasi su vidiniu pasauliu; maža to, išorinis gyvenimas atrodo kaip ypatingas jo vidinio gyvenimo atvejis; pasaulis ir „Aš“ jame susilieja, tad savo patirties jam nereikia rišti dalimis pagal dėsnius ir taisykles. Priešingai, netgi didžiausias eruditas krauna viena specialybę prie kitos, bet nesukuria visumos. Todėl didis mokslininkas ir atsiduria už didžio menininko ar didžio filosofo.
       Visatos begalybę atitinka genijaus širdies begalybė; jo vidinis pasaulis aprėpia chaosą ir kosmosą, visą atskirybę ir bendrybę, visą įvairovę ir vienovę. Jei šiais apibrėžimais mes daugiau pasakėme apie genialumą negu apie genialios kūrybos esmę, jei meninės ekstazės, filosofinės sampratos, religinio nušvitimo būsena tebelieka mįslinga kaip ir anksčiau, jei tuo mes išaiškinome tik sąlygas, o ne pačią iš tiesų genialios kūrybos eigą, tai vis dėlto kaip galutinį genijaus apibrėžimą būtina pateikti tokią ištarą:
       Genialiu galima vadinti žmogų, turintį sąmoningą ryšį su pasaulio vienove. Tai, kas tikrai dieviška žmoguje, ir yra genialumas.
       Didingą mintį apie žmogaus sielą kaip apie mikrokosmą, giliausią Atgimimo filosofijos palikimą, nors ji aptinkama jau Platono ir Aristotelio raštuose, vėlesnieji mąstytojai visiškai užmiršo Leibnizui mirus. Lig šiol ji galiojo vien genijaus sąvokai, tačiau anie mąstytojai taikė ją ir žmogaus prigimčiai apskritai.
       Tačiau šis neatitikimas tėra tariamas. Visi žmonės genialūs, ir joks žmogus nėra genialus. Genialumas – tai idėja, prie kurios vienas priartėja tuomet, kai kitas atsidūręs nuo jos toli, vienas pasiekia ją greit, o kitas galbūt tik gyvenimo pabaigoje.
       Genialiu pripažįstame praregėjusį ir kitiems akis atveriantį žmogų. Ir jeigu jie paskui išmoksta matyti jo akimis, tai įrodo, kad jie tik stovėjo prieš duris. Net vidutinis žmogus gali būti netiesiogiai su viskuo susijęs; jo visumos idėja tėra tik nuojauta, jis nesugeba susitapatinti su ja. Tačiau jam nėra atimta galimybė šią tapatybę patirti kitiems padedant ir taip susidaryti bendrą vaizdą. Pasaulėžiūra sujungia jį su visata, išsilavinimas – su jos atskiromis dalimis; nėra nieko, kas jam būtų visiškai svetima; simpatijos saitas sieja jį visais pasaulio dalykais. Nieko panašaus nenutinka gyvūnams ar augalams: jie riboti, žino ne visus, o tik vieną elementą, jie apgyvendino ne visą pasaulį, o ten, kur jie visuotinai paplitę, jie patenka valdžioje žmogaus, kuris nustato jiems visur tą pačią vienodą funkciją. Jie gal ir turi šiokį tokį supratimą apie saulę ir mėnulį, tačiau tikrai ne apie „žvaigždėtą dangų“ ir „moralės dėsnį“. Pastarasis kyla iš žmogaus sielos, kurioje slypi visuotinumas, kuri gali viską suvokti, nes pati savaime yra viskas: žvaigždėtas dangus ir moralės dėsnis, kurie iš esmės yra tas pat. Kategorinio imperatyvo universalumas yra visatos universalumas, pasaulio begalybė – tik dorovinio valios akto begalybės atvaizdas.
              Apie žmogų kaip mikrokosmą mokė dar Empedoklis, galingasis magas iš Agrigento:

gaihi men gar gaian opwpamen, udati d¢udwr,
aiqeri d¢aiqera dion, atar puri pur aidhlon,
storghn de storghi, neikoV de te neikei lngrwi17

      
      
Ir Plotinas: Ou gar an pwpote eiden ofttalmoV hlion hlioeidhV mh gegenhmenoV18, kurio mintį Goethe laisvai perteikė šiuo garsiu ketureiliu:

Jei saulėta nebūtų akis,
Ar ji saulę regėti galėtų?
Jei Dievybės tavy neslypėtų dalis,
Ar Dievybė tave pakerėtų?

      
       Žmogus yra vienintelė būtybė,
toji gamtos būtybė, kuri yra susijusi su visais jos dalykais.
       Žmogus, kurio saitas ne su atskirais, keliais ar dauguma dalykų, bet su visais pasiekė aiškumo ir didžiausio sąmoningumo, kuris savarankiškai mąsto apie viską, – vadinamas genijumi. Tas, kuriame ši galimybė yra potenciali, kuriame galima sužadinti susidomėjimą viskuo, tačiau savo noru domisi tik keletu dalykų, yra tiesiog žmogus. Leibnizo teorija (gan retai teisingai suprantama), kad net žemesniosios monados yra pasaulio atspindys, išreiškia tą pačią mintį. Genialus žmogus gyvena patirdamas visuotinio sąmoningumo, visumos suvokimo būseną; net ir paprastame žmoguje glūdi pasaulio vienovė, bet ji nepabunda iki kūrybinio sąmoningumo. Vienas gyvena aktyviai, kitas – nesąmoningai susijęs su visata; genialus žmogus yra aktualus, paprastas žmogus – potencialus mikrokosmas. Tik genialus žmogus yra tobulas žmogus; žmogaus būtis, žmogiškumas (Kanto požiūriu), dunamiV potencialiai slypintis kiekviename žmoguje, genijuje pasireiškia visu pajėgumu, virsdamas aktualybe, energeia.
       Žmogus yra visuma ir todėl nėra tiesiog visumos dalis, priklausoma nuo kitų dalių; jis nėra gamtinio dėsningumo įstatytas į kurią nors vietą; jis pats yra visų dėsnių įkūnijimas ir kaip tik todėl yra laisvas, nes ir visata kaip visuma yra nepriklausoma, o ne lemta. Iškilus žmogus yra tas, kuris nieko nepamiršta, nes neužsimiršta, nes užmiršimas yra pavaldus funkcinei laiko įtakai ir todėl nėra laisvas ir etiškas; jis nėra tas, kurį kaip vaiką išmeta viena istorinio sąjūdžio banga, o kita nuskandina, nes viskas, visa praeitis ir visa ateitis jau glūdi jo dvasinio žvilgsnio amžinybėje; jo nemirtingumo suvokimas yra stipriausias, nes mintis apie mirtį jo nebaugina; jis aistringai susisieja su simboliais ar vertybėmis, viską vertindamas ir aiškindamas ne tik savyje, bet ir anapus savęs; kartu jis yra laisviausias, išmintingiausias, dorovingiausias žmogus ir todėl ypač sunkiai kenčia nuo to, kas jame yra dar nesąmoninga, dar chaosas, dar lemtis.
       O koks yra didžiųjų žmonių dorovinis santykis su kitais žmonėmis? Juk tai vienintelė forma, kuria, visuomenės nuomone, gali pasireikšti moralė, nes nemoralumą mes siejame tik su baudžiamuoju kodeksu! Kita vertus, ar tik ne šičia žymiausi žmonės pademonstravo itin abejotinus savo charakterio bruožus? Argi jie dažnai neužsitraukdavo įtarimų už baisų nedėkingumą, nuožmų šiurkštumą, piktybinę gundytojo klastą?
       Kuo didesnis yra menininkas ir mąstytojas, tuo negailestingiau jis lieka sau ištikimas, šitaip apvildamas lūkesčius tų, su kuriais jį sieja laikina dvasinių interesų giminystė ir kurie, nesugebėdami vėliau sekti jo skrydžiu aukštyn, nori erelį pririšti prie žemės (
Lavateris19 ir Goethe). Štai todėl didieji žmonės ir buvo apšaukti nemoraliais. Friederikės iš Zezenheimo likimas Goethe'ę jaudino daugiau – nors tai jo kaltės nemažina, – negu ją pačią, ir nors jis, laimei, nutylėjo tiek daug, jog mūsų amžininkams, manantiems, kad visiškai perprato lengvabūdiškąjį olimpietį, iš tiesų į rankas nubyrėjo tik kelios jo būdo kruopelės iš nemirtingosios Fausto dalies, vis dėlto mes galime neabejoti, kad jis pats kuo tiksliausiai žinojo jam tenkantį kaltės mastą ir užtektinai dėl to gailėjosi. Ir kai pavydūs kliautininkai, nesupratę nei Schopenhauerio atsižadėjimo mokslo, nei nirvanos prasmės, priekaištauja filosofui, kad jis itin atkakliai gynė savo teisę į nuosavybę, tai į jų šunišką amsėjimą neverta nė atsakyti.
       Taigi teiginys, kad iškilus žmogus pats sau yra labiausiai moralus, yra įrodytas: jis nesileis, kad jam įpirštų svetimą sampratą ir kartu užgniaužtų jo „Aš“; jis nepasiduos kito nuomonei pasyviai~ – svetimas „Aš“ ir jo pažiūros jam liks kažkas absoliučiai skirtinga, – ir jei jau kartą jis patyrė įtaką, tai mintis apie tai jį skaudins ir baugins. Kartą sąmoningai sumelavęs, jis šią naštą nešiosis drauge visą gyvenimą ir negalės prabėgom nusipurtyti jos tarytum „Dionisas“. Bet genialūs žmonės skausmingiausiai kenčia nuo kitiems ištarto melo, apie kurį jie sužinojo vėliau ir apie kurį tuomet nenutuokė, arba nuo melo, kuriuo jie suklaidino pačius save. Todėl kiti žmonės, kur kas giliau nugrimzdę į melą ir neteisybę, ir nejaučiantys šio tiesos poreikio, menkai supranta tikrą didžiųjų asmenybių nuomonę ir įnirtingą kovą su „gyvenimo melu“.
       Išskirtinis žmogus – tai tas, kuriame belaikis „Aš“ paima viršų, kuris siekia savo vertę pakelti inteligibilaus „Aš“, moralinės ir intelektualios sąžinės akivaizdoje. Pirmiausia jis puikuojasi prieš patį save: jam kyla poreikis padaryti įspūdį (imponieren) pačiam sau (savuoju mąstymu, elgsena ir kūryba). Tokia puikybė yra būdinga genijui: jis pats suvokia savo vertę ir atpildą ir nekreipia dėmesio į kitų nuomonę, nes šita užuolanka (Umweg) jam nėra būtina save aukščiau vertinti. Tačiau ši puikybė vargu ar girtina: asketiškos prigimties natūros (Pascalis) nuo jos smarkiai kenčia, bet įveikti jos nepajėgia. Vidinę puikybę visados lydi puikybė prieš kitus, tačiau jos abi nuolat kovoja tarpusavyje.
       Ar šis primygtinis pareigos sau akcentavimas neapsunkina vykdyti pareigos kitų atžvilgiu? Ar šių dviejų sąvokų tarpusavio santykis nėra toks, kad jei lieki ištikimas sau, tai sulaužai ją kitų atžvilgiu?