Jokiu būdu. Tiesa yra viena, kaip ir tiesos būtinybė – Carlyle'io sincerity²⁰, – kurią turi arba neturi tiek savo paties, tiek pasaulio atžvilgiu; ši būtinybė yra nedaloma, nėra viena iš dviejų, nes nėra pasaulėžiūros be savistabos ar savistabos be pasaulėžiūros: apskritai egzistuoja tik viena pareiga, tik viena moralė. Išvis elgiesi moraliai arba amoraliai; kas moralus sau, tas moralus ir kitiems.
       Joks kitas klausimas nėra susilaukęs tiek melagingų nuomonių, kiek klausimas, kas yra ši moralinė pareiga aplinkiniams ir kaip ji gali būti įvykdyta.
       Aš palieku nuošalyje teorines etikos sistemas, kurios žmonių visuomenės vystymą laiko visos veiklos pamatiniu principu ir daugiau svarbos teikia bendro moralės požiūrio vyravimui, o ne konkretiems jausmams veiksmo metu ir empirinei impulso prigimčiai; tiesa, šiuo požiūriu jos vis dėlto palankiai skiriasi nuo bet kurios gailestingumo etikos; vadinasi, mums lieka labiausiai paplitusi nuomonė, pasak kurios, žmogaus dorovę lemia jo užuojauta, jo „gerumas“. Filosofiniu požiūriu Hutchesonas²¹, Hume'as ir Smithas užuojautą laikė visos etinės elgsenos esme ir šaltiniu; Schopenhaueris savąja užuojautos etika suteikė šiai teorijai išskirtinę gelmę. Schopenhauerio „Konkursinis darbas apie moralės pagrindą“ jau savo epigrafu „Moralę skelbti lengva, pagrįsti sunku“ atskleidžia esminę gailestingumo etikos klaidą, – kad ji vis primiršta, kad etika yra ne daiktiškai aprašomasis, o elgseną normuojantis mokslas. Kas linkęs juoktis iš žmonių mėginimų įsiklausyti į vidinį balsą, užtikrintai pagrįsti, ką žmogus privalo daryti, tas atsižada bet kurios etikos, nes ji savo prigimtimi yra sau ir kitiems keliamų reikalavimų mokslas, o ne mokslas, pasakojantis apie tai, ką žmogus, įgyvendindamas ar užgniauždamas reikalavimus, daro. Kas privalo vykti, o ne kas vyksta – toks yra etikos objektas, o visa kita yra psichologijos sritis.
       Visi mėginimai paversti etiką psichologija pražiūri, kad žmogus pats įvertina bet kurį savo psichologinį impulsą, o kurio nors psichinio reiškinio vertinimo matas negali būti pačiu reiškiniu. Šis kriterijus gali būti tik niekad iki galo neįgyvendinama idėja arba vertybe ir nėra kildintinas iš patirties, nes jis nekistų netgi tuomet, jei patirtis liudytų priešingai. Dorovingas elgesys yra idėja paremtas elgesys. Todėl ir tenka rinktis tik tarp tokių etinių sistemų, kurios pasiūlo idėjas ir veiklos taisykles, o tokios dėmesio vertos sistemos yra tik dvi: Benthamo²² ir Millio įkurtas etinis socializmas arba „socialinė etika“, vėliau uolių importuotojų atvežta į žemyną ir net į Vokietiją ir Norvegiją, ir etinis individualizmas, kurio moko krikščionybė ir vokiečių idealizmas.
       Antroji bet kurios užuojautos etikos klaida yra ta, kad ji nori pagrįsti, išvesti moralę iš tam tikrų prielaidų, tačiau moralės, kuri savo prigimtimi turi būti galutiniu mūsų elgsenos pagrindu, pačios savaime negalima paaiškinti, deduktyviai išprotauti, ji yra tikslas pats savaime, todėl negali būti siejama su kokiu nors dalyku, tarytum jo priemonė ir paskirtis. Kadangi šis atjautos etikos reikalavimas sutampa su vien aprašomosios ir, vadinasi, būtinai reliatyvistinės etikos principu, tai iš esmės abi klaidos yra vienodos, todėl šiam mėginimui būtina pasipriešinti, nes niekas, net ir perkratęs visą priežasčių ir įtakų sferą, nerastų aukščiausio tikslingumo idėjos, kuri vienintelė yra svarbi visiems moraliniams poelgiams. Tikslingumo idėjos nepaaiškinama priežastimi ir pasekme; priešingai, ši idėja jau glūdi priežasties ir pasekmės santykyje. Tikslas iškart atsiranda siekiant imtis veiksmų, ji yra poelgio sėkmės ir rezultato matas, tačiau ir to gali būti negana netgi tada, kai žinome visus poelgį nulėmusius veiksnius, pakankamai svariai atsispindinčius sąmonėje. Šalia priežasčių pasaulio egzistuoja ir tikslų pasaulis, pastarasis yra žmogaus pasaulis. Absoliutus būties mokslas yra priežasčių visuma, siekianti pakilti iki aukščiausios priežasties; absoliutus privalėjimo mokslas (Wissenschaft vom Sollen) yra tikslų vienovė, užsibaigianti galutiniu aukščiausiu tikslu.
       Kas etiškai-teigiamai žvelgia į užuojautą, tas moraliai įvertina ne poelgį, o jausmą, ne veiksmą, o afektą (kuris iš prigimties nėra nagrinėtinas tikslų požiūriu). Užuojauta gali būti etinis reiškinys, etinio prado išraiškos būdas, tačiau kaip etinis aktas ji reiškia tiek pat nedaug kaip gėdos jausmas arba išdidumas; reikia griežtai skirti etinį aktą nuo etinio reiškinio. Pirmąjį mes suprantame kaip sąmoningą idėjos patvirtinimą veiksmu, o etinis reiškinys yra netyčinis, nevalingas nuolatinio mūsų dvasios krypties idėjos link požymis. Ši idėja įsiterpia tik į motyvų kovą ir visaip stengiasi jai daryti įtaką ir lemti; empiriniame etinių ir neetinių jausmų, užuojautos ir piktdžiugos, savigarbos ir išpuikimo mišinyje mes dar nematome nieko panašaus į sprendimą. Ko gero, užuojauta yra tikriausias žmogaus būdo požymis, tačiau ne kokio nors veiksmo tikslas. Tik tikslo žinojimas, vertės suvokimas sukuria dorovę; kaip tik šituo bruožu Sokratas teigiamai skiriasi nuo visų filosofų, išskyrus Platoną ir Kantą, kurie pritarė jo nuomonei. Užuojauta negali pretenduoti į pagarbą, nes ji yra aloginis jausmas, tačiau geriausiu atveju sužadina mumyse simpatiją.
       Užtat pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, kaip žmogus galėtų dorovingai elgtis su kitais žmonėmis.
       Toks dorovingas elgesys pasireiškia ne kaip neprašyta pagalba, įsiveržianti į kito žmogaus vienatvę ir pralaužianti ribas, kurias šalimais esantis žmogus apsibrėžia aplink, o šių ribų gerbimu; ne užuojauta, o pagarba. Mes negerbiame pasaulyje nieko, išskyrus žmogų, – tai pirmiausia pasakė Kantas. Jo milžiniško atradimo esmė yra ta, kad joks žmogus negali savęs, savo intelegibilaus „Aš“, žmogiškumo (tai yra žmogaus sielos idėjos, o ne 1500 milijonų žmonių bendruomenės), slypinčio jo ar kitų žmonių individualybėje, panaudoti kaip priemonę tikslui pasiekti. „Iš visos kūrinijos, viskas, kas tik norime ir kam turime nors kiek galios, gali būti panaudota tik kaip priemonė; tik žmogus, o su juo ir kiekvienas protingas kūrinys, yra tikslas pats savaime.“
       O kaip aš parodau žmogui panieką ar pagarbą? Pirmu atveju – jo ignoravimu, antru – savo dėmesingumu. Kaip aš jį naudoju kaip priemonę tikslui pasiekti ir kaip aš jį gerbiu kaip savitikslį? Pirmu atveju aš traktuoju jį tiktai kaip su mano veiksmais susijusių aplinkybių samplaikos grandį; antru atveju – aš mėginu jį pažinti kaip žmogų. Taigi, kai mes to nerodydami domimės juo, galvojame apie jį, siekiame suprasti jį, jo poelgius, sielojamės dėl jo lemties, – pirmiausia taip, tik taip mes galime pagerbti savo artimą. Tik tas, kas įveikia savo egoizmą nelaimei ištikus, užmiršta visus nesvarbius nesutarimus su artimu, užgniaužia savo pyktį ir stengiasi artimą suprasti, iš tiesų yra nesavanaudiškas žmogus; jo poelgiai dori, nes jis nugali patį stipriausią priešą, labiausiai trukdantį suprasti artimą: savimeilę.
       Kaip šiuo atžvilgiu elgiasi išskirtinis žmogus?
       Jis, suprantantis daugelį žmonių, nes iš prigimties universalesnis už visus, arčiausiai susijęs su visata, aistringiausiai siekiantis objektyviai ją pažinti, – jis kaip niekas kitas dorai elgiasi su savo artimu. Iš tikrųjų niekas kitas taip daug ir intensyviai negalvoja apie kitus žmones (net jei daugelį jų yra matęs tik vienąsyk, probėgšmais), niekas taip energingai nesiekia jų pažinti, jeigu dar nėra pakankamai susidaręs aiškaus ir ryškaus vaizdo apie juos. Turėdamas už pečių savo „Aš“ pripildytą praeitį, jis taip pat susimąsto apie tai, koks buvo kitų žmonių likimas, kol jis dar nebuvo jų pažinęs. Mąstydamas apie žmones, jis paklūsta stipriausiam savo vidinės prigimties polinkiui: per juos aiškiai, teisingai pažinti save patį. Tampa akivaizdu, kad visi žmonės yra inteligibilaus pasaulio, kuriame nėra jokio siauro egoizmo ar egoizmo, nariai. Tik tuo galima paaiškinti, kad didieji žmonės jaučia gyvą, išmaningą artumą ne tik artimiems, bet ir iki jų gyvenusioms istorinėms asmenybėms; kaip tik dėl šios priežasties didieji menininkai kur kas geriau ir intensyviau supranta istorines individualybes negu istorikai-mokslininkai. Nėra didžio žmogaus, kuris asmeniškai liktų abejingas Napoleonui, Platonui ar Mahometui. Šitaip jis išreiškia savo pagarbą ir tikrą pietetą gyvenusioms iki jo asmenybėms. Ir jei kai kurie, bendravę su dailininkais, nemaloniai sudirgsta, atpažinę save jų kūriniuose, jei pasigirsta skundų, kaltinančių poetus, kad į viską jie žiūri tik kaip į modelį, tai šioje situacijoje nesmagumas yra nesunkiai suprantamas, tačiau menininkas, nesiskaitydamas su žmonių menkumu, nedaro jokio nusikaltimo: nereflektuotai vaizduodamas ir perkurdamas pasaulį, jis išreiškia žmogui savąjį kūrybos akto supratimą, ir nebūna grynesnio santykio tarp žmonių negu šis.
       Dabar mes geriau suprasime labai teisingą jau minėtą Pascalio mintį: „A mesure qu'on a plus d'esprit, on trouve qu'il y a plus d'hommes originaux. Les gens du commun ne trouvent pas de différence entre les hommes“²³. Šią mintį siejame su tuo, kad žmogus, kuo aukščiau jis stovi, tuo didesnius reikalavimus kelia sau mėgindamas suprasti svetimus posakius; nors vidutinybei viskas rodosi aišku, dažnai jis nė nejaučia, kad čia slypi tai, ko jis nesupranta, meninio kūrinio ar filosofinės knygos dvasia jam lieka bemaž svetima. Daugiausia, ką jis sugeba, tai suvokti ryšį su daiktais, tačiau toli gražu nesusimąsto apie kūrėją. Iškilus žmogus, atsidūręs ant aukščiausio sąmoningumo laiptelio, neskuba tapatinti savęs ir savo nuomonės su skaitiniu, tačiau ne tokiam šviesiam protui įvairiausi dalykai susimaišo ir jis negali jų atskirti.
       Genijus yra savąjį „Aš“ suvokęs žmogus, todėl jis be vargo pamato kitų žmonių kitoniškumą (Anderssein), nes kituose jis įžiūri jų „Aš“, net jeigu pats „Aš“ nešiotojas dar nėra aiškiai to įsisąmoninęs. Tačiau tik žmogus, pajutęs kad kitas žmogus taip pat yra „Aš“, monada, savitas pasaulio centras, turįs ypatingą jauseną, mąstyseną ir praeitį, bus atsparus polinkiui pasinaudoti kitu žmogumi kaip priemone tikslui pasiekti; likdamas ištikimas Kanto etikai, jis jaus, nujaus ir todėl gerbs artimo asmenybę (kaip inteligibilaus pasaulio dalį), o ne tiesiog grieš ant jo apmaudą. Todėl pagrindinė psichologinė praktinio altruizmo sąlyga yra teorinis individualizmas.
       Tai tiltas, siejantis moralų santykį su savimi ir kitais žmonėmis, tarpinė jungtis, ir veltui Schopenhaueris kaltino Kantą, laikydamas klaida, kad pagrindiniai pastarojo filosofijos principai visiškai nenumato jos būtinybės.
       Tai nesunku patikrinti. Tik užkietėjęs nusikaltėlis ir pamišėlis visiškai nesidomi nors vienu iš artimų; jie gyvena tarsi būtų vieni pasaulyje, jie visiškai nejaučia, kad egzistuotų kitas, svetimas. Todėl nėra jokio praktinio solepsizmo: tas, kas suvokia Savastį, suvokia Savastį ir artimame; žmogus, netekęs (loginio ir etinio) branduolio, ir į kitą žmogų reaguoja taip, lyg anas būtų žmogus, visiškai savita asmenybė. Juk „Aš“ ir „Tu“ yra koreliatai (Wechselbegriffe).
       Stipriausiai savąjį „Aš žmogus suvokia tik būdamas tarp kitų žmonių, todėl kitų žmonių akivaizdoje jis būna išdidesnis negu vienatvėje ir tik vienatvės valandomis jis gali sau leisti pažaboti savo išdidumą.
       Galiausiai: kas žudo save – žudo visą pasaulį. O kas žudo kitą – vadinasi, daro sunkiausią nusikaltimą, nes žudo savąjį „Aš“ kitame. Taigi praktinis solipsizmas yra nesąmonė ir jį geriau vadinti nihilizmu; mat jei nėra jokio „Tu“, tuomet nėra ir jokio „Aš“, apskritai nieko nėra.
       Mes esame taip psichologiškai sukurti, kad negalime naudotis kitu žmogumi kaip priemone tikslui pasiekti. Iš to išplaukia, kad asmenybę savyje matantis žmogus mato ją ir kituose. Jam tat tvam asi²⁴ yra ne hipotezė, o tikrovė. Didžiausias individualizmas yra didžiausias universalizmas.
       Ernstas Machas²⁵, subjekto neigėjas, smarkiai klysta manydamas, kad atsižadėjus savojo „Aš“ gimsta etinis principas, „visiškai pašalinantis paniekos svetimam „Aš“ ir savojo „Aš“ pervertinimo galimybę. Mes jau matėme, kuo baigiasi žmonių tarpusavio santykiai, jei neigiamas savasis „Aš“. „Aš taip pat yra esminė bet kurios socialios etikos sąlyga. Kokiam nors pagrindiniam „elementų mazgui (Verknotungstelle) aš tiesiog psichologiškai negaliu pritaikyti jokio etinio principo. Šitai, ko gero, įvardytina kaip idealas, tačiau praktiniam elgesiui jis bereikšmis ir negali tapti norma, nes eliminuoja psichologinę bet kurios etinės idėjos įgyvendinimo sąlygą, nors moralinis reikalavimas psichologiškai jau ja yra.
       Visiškai kitas vaizdas, kai reikalo esmė, kad žmogus suvoktų turįs aukštesnįjį „Aš“, sielą ir įsisąmonintų, kad ją turi ir kiti žmonės. (Todėl žmonijos daugumai visados reikės sielovadininko.) Tik tuomet iš tiesų egzistuos etinis santykis su žmonėmis.
       Tačiau šis santykis genialiame žmoguje realizuojasi išskirtiniu būdu. Niekas taip kaip genijus nepersiima kančia už žmones ir dėl žmonių, su kuriais jis gyvena. Iš tikrųjų galima sakyti, kad žmogumi tampama tik „pažinus kančią“. Net jei užuojauta ir nėra aiškus, atsietai-abstraktus arba vaizdžiai-simbolinis pažinimas, tai vis dėlto ji yra stipriausias akstinas viską pažinti. Tik kentėdamas nuo aplinkybių naštos (durch Leiden unter den Dingen) jis supranta savo genijų, tik kentėdamas už žmones jis perpranta jų esmę. Genijus kenčia labiau už visus, kada jis kenčia su visais ir visame kame; tačiau labiausiai jis kenčia nuo savo užuojautos.
       Viename iš ankstesnių skyrių mes išaiškinome, kad genialumas yra žmogų virš gyvūnų iškeliantis veiksnys, ir kartu nustatėme faktą, kad tik žmogus turi istoriją (tai paaiškėja iš visiems žmonėms būdingo ir tik laipsniškai besiskiriančio genialumo). Prie šio klausimo mes turime dar kartą grįžti. Genialumas sutampa su gyva inteligibilaus subjekto veikla. Istorija apsireiškia tik socialinėje visumoje, „objektyvioje dvasioje“, o individai patys savaime lieka visąlaik sau tapatūs ir neprogresuoja kaip „objektyvi dvasia“ (jie yra ne-istoriški). Ir čia mes matome, kaip susieina mūsų temos gijos ir duoda netikėtą rezultatą. Nesuklysiu manydamas, kad jei antlaikiška žmogaus asmenybė yra tikrai etinio elgesio su artimais sąlyga, o individas – išankstinė socialinės jausenos prielaida, tai akivaizdu, kodėl „animal metaphysicum“²⁶ ir zwon politikon²⁷, genialus kūrinys ir istorijos nešiotojas yra víena, viena ir ta pati esybė, būtent – žmogus. Šitaip išsprendžiamas senas ginčas apie tai, kas atsirado anksčiau – individas ar bendruomenė: abudu egzistuoja kartu ir vienu metu.
       Dabar, mano galva, genialumas kaip tauriausias moralumas yra įrodytas visais požiūriais. Iškilus žmogus – pats ištikimiausias sau žmogus, nieko apie save nepamirštantis, absoliučiai nepakeliantis ir nekenčiantis klaidos ir melo, ir kartu socialiausias, vienišiausias ir dvyniausias (zweisamste) žmogus. Tiek intelektualiai, tiek moraliai genijus yra aukščiausia būties forma. Genijus mums tobulai atskleidžia žmogaus idėją, visam laikui išreikšdamas, kad žmogus yra subjektas, kurio objektas – visata.
       Tačiau čia nederėtų klysti. Tiktai sąmoningumas ir dar kartą samoningumas – savaime ir savyje yra moralus; visa, kas nesąmoninga – nemoralu, o visa, kas nemoralu – nesąmoninga. Todėl „amoralus genijus“, „didis niekšas“ yra mitinis gyvūnas, kurį kaip galimybę tam tikromis jų gyvenimo akimirkomis sugalvojo didieji žmonės, kad prieš jo kūrėjų valią jis pavirstų baukščių ir silpnų natūrų baubu, kuriuo šios gąsdintų save ir kitus vaikus. Nėra jokio nusikaltėlio, kuris supratimu būtų prilygęs savo piktadarybei, kuris mąstytų ir kalbėtų kaip Hagenas prie Zygfrido lavono „Dievų sutemose“: „Taip, aš jį nužudžiau, aš, Hagenas, nudūriau jį!“ Napoleonas ir Francis Baconas, pateikiami kaip priešingi pavyzdžiai, yra per daug aukštai vertinami ir neteisingai vaizduojami. Panašiais dalykais, – kai jis imasi kalbėti apie Bordžijas, – ir Nietzsche visai neverta pasitikėti. Demoniškumo, Antikristo, Arimano, „radikalaus žmogiškosios prigimties blogio“ samprata yra nepaprastai įtaigi. Su genijumi ji turi tik tiek bendra, kad yra jo visiška priešybė. Ji yra išmonė, gimusi ryžtingos didžiųjų žmonių kovos su juose slypinčiu nusikalėliu valandomis.
       Universali apercepcija, bendras sąmoningumas, tobulas nelaikiškumas yra „idealas“ netgi genialiems žmonėms; genialumas yra vidinis imperatyvas, ir jis niekada nebūna užbaigtas faktas. Todėl iš „genialaus“ žmogaus mažiausiai galima tikėtis, kad jis tiesiog sakys: „Aš esu genijus“, nes, pasak apibrėžimo, genialumas yra ne kas kita, o absoliutus žmogaus idėjos įkūnijimas ir todėl genialu yra tai, kuo privalo būti ir kuo iš principo yra pajėgus tapti kiekvienas žmogus. Genialumas yra aukščiausia dorovė, ir todėl – visų pareiga. Genijumi tampama aukščiausiu valios aktu, savyje teigiant visą visatą. Genialumas yra tai, ką „genialūs žmonės“ patys sau užsikrovė: tai didžiausia užduotis ir didžiausia puikybė, didžiausia nelaimė ir didžiausia palaima, pasiekiama žmogui. Skamba kaip paradoksas: žmogus yra genialus, jeigu jis to nori.
       Žinoma, dabar galima sakyti: labai daug žmonių itin trokštų būti „originaliais genijais“, tačiau vien norėti yra maža. Bet jeigu šie žmonės, kurie „labai to trokštų“, tiksliau įsivaizduotų, ką tai, ko jie nori, reiškia, jeigu jiems paaiškėtų, kad genialumas sutampa su visuotine atsakomybe – ir kol dalykas dar nėra visiškai aiškus, jo galima tik norėti, o ne valėti, – tai tikėtina, kad gerokai daugiau žmonių atsižadėtų tapti genialiais.
       Taigi vien dėl šios priežasties – kvailiai tiki Veneros padariniais ar neurastenikų stuburo smegenų džiūtimi – tiek daug genialių žmonių išprotėja. Tai tie, kuriems tapo pernelyg sunku tarsi Atlantui laikyti visą pasaulį ant savo pečių, todėl jie visad yra menkesnės, mažiau iškilios, ne pačios didžiausios ir tvirčiausios sielos. Bet kuo aukščiau žmogus stovi, tuo žemiau jis gali nupulti; genialumas yra niekio, tamsos, tamsybės įveikimas, ir jeigu jis išsigimsta ir pakrinka, tuo juodesnė stoja naktis, kuo ryškesnė buvo ankstesnė šviesa. Genijus, krypstantis į beprotybę, nenori būti genijumi, nes vietoj moralumo jis trokšta laimės. Juk kiekviena beprotybė kyla iš nepakeliamos kančios, susietos su sąmone; todėl Sofoklis giliausia užuomina leido suprasti, kodėl žmogus gali trokšti savo beprotybės, mat jis leidžia Ajantui, kurio dvasia grimzta į naktį, ištarti šiuos žodžius:

       en to fronein gar mhden hdistoV bioV²⁸.

       Ši skyrių aš užbaigiu giliais, tauriausius Kanto stiliaus pavyzdžius primenančiais Pico della Mirandola'os žodžiais, kurių prasmei suprasti, manding, esu šį tą nuveikęs.
       Jo „Kalboje apie žmogaus orumą“ Aukščiausiasis kūrėjas kreipiasi į žmogų tokiais žodžiais:
       „Nec certam sedem, nec propriam faciem, nec munus ullum peculiare tibi dedimus, o Adam, ut quam sedem, quam faciem, quae munera tute optaveris, ea, pro voto, pro tua sententia, habeas et possideas. Definita caeteris natura intra praescriptas a nobis leges cohercetur. Tu, nullis angustiis cohercitus, pro tuo arbitrio, in cuius manu te posui, tibi illam prefinies. Medium te mundi posui, ut circumspiceres inde commodius quicquid est in mundo. Nec te caelestem neque terrenum, neque mortalem neque immortalem fecimus, ut tui ipsius quasi arbitrarius honorariusque plastes et fictor, in quam malueris tute formam effingas. Poteris in inferiora quae sunt bruta degenerare; poteris in superiora quae sunt divina ex tui animi sententia regenerari.
       O summam Dei patris liberalitatem, summam et admirandam hominis foelicitatem! Cui datum id habere quod optat, id esse quod velit. Bruta simul atque nascuntur id secum afferunt (ut ait Lucilius) e bulga matris quod possessura sunt. Supremi spiritus aut ab initio aut paulo mox id fuerunt, quod sunt futuri in perpetuas aeternitates. Nascenti homini omnifaria semina et omnigenae vitae germina indidit Pater. Quae quisque excoluerit illa adolescent, et fructus suos ferent in illo. Si vegetalia planta fiet, si sensualia obrutescet, si rationalia caeleste evadet animal, si intellectualia angelus erit et Dei filius. Et si nulla creaturarum sorte contentus in unitatis centrum suae se receperit, unus cum Deo spiritus factus, in solitaria Patris caligine qui est super omnia constitutus omnibus antestabit“²⁹.

 

       ___________________

       ¹ Plg. save suvokiančius ir nesuvokiančius žmones. (Aut. past.)
       ² Hansas Makartas (1840–1884) – akademiško stiliaus austrų tapytojas ir dekoratorius. (Vert. past.)
       ³ Tačiau neteigiama, kad kiekvienas, pripažįstantis savąjį „Aš“, jau yra genijus. (Aut. past.)
       ⁴ Kaip tai susiję su tuo, kad iškilūs žmonės gali pamilti labai anksti (pvz., ketverių metų amžiaus), paaiškės vėliau. (Aut. past.)
       ⁵ Jeanas Paulis (tikr. Johann Paul Friedrich Richter; 1763–1825) – vokiečių rašytojas, ankstyvosios vokiečių romantikos atstovas. Buvo veikiamas Apšvietos idėjų, anglų humoristinės prozos. Pagrindinis veikalas – filosofinis auklėjimo ir brendimo romanas „Titanas“ („Titan“, 4 t., 1800–1803). (Vert. past.)
       ⁶ Friedrichas Heinrichas Jacobis (1743–1819) – vokiečių filosofas. Kritikavo racionalistinę filosofiją, siekė pagrįsti vadinamąją jausmo ir tikėjimo filosofiją. Vieninteliu teisingu pažinimu laikė juslinį patyrimą. Turėjo įtakos F. Schilleriui, romantizmui.
       ⁷ Šį atvejį mes panagrinėsime vėliau. (Aut. past.)
       ⁸ Joms darvinizmas ir monistinės sistemos, besilaikančios centrinės „evoliucijos sąvokos“, nepriklauso. Mūsų laikams būdingą rūšių ir dauginimosi šlovinimą akivaizdžiausiai liudija faktas, jog evoliucijos teoriją mes susiejome su žodžiu „pasaulėžiūra“ ir priešpriešinome jį pesimizmui. (Aut. past.)
       ⁹ Todėl individe nėra jokios atsitiktinumo sąvokos, maža to, tokia mintis net negali kilti. Išvadą, kad įkaitintas strypas plečiasi nuo terminės energijos poveikio, o ne nuo danguje pasirodžiusios kometos, aš darau remdamasis ilgalaike patirtimi ir indukcija, ir tik jomis vienomis; šiuo atveju tikrasis ryšys neglūdi betarpiškai potyryje. Kita vertus, jei aš pykstu dėl savo elgesio kurioje nors draugijoje, aš tai bemat žinau – net jei tai nutinka pirmąsyk ir net jei dar daugybė kitų įvykių nutiktų tuo pačiu metu – savo nepasitenkinimo priežastį ir esu iškart visiškai įsitikinęs ar bent galiu tuo būti įsitikinęs iš pirmo karto, jei tik nemėginsiu apsigauti. (Aut. past.)
       ¹⁰ Josephas-Louisas de Lagrange'as (1736–1813) – prancūzų matematikas ir mechanikas teoretikas.
       ¹¹ Sunku pasakyti, kurį Johannesą Müllerį autorius turi omenyje. Geriausiai žinomi yra du: Karaliaučiuje gimęs Johannesas Mülleris (lot. Regiomontanus, 1436–1476) – vokiečių matematikas ir astronomas arba Johannesas Peteris Mülleris (1801–1858) – vokiečių fiziologas ir biologas. (Vert. past.)
       ¹² Karlas Ernstas von Baeris (1792–1876) – Estijoje gimęs vokiečių kilmės gamtininkas, embriologijos pradininkas.
       ¹³ Christianas Konradas Sprengelis (1750–1816) – vokiečių teologas, botanikas ir gamtininkas.
       ¹⁴ Bartholdas Georgas Niebuhras (1776–1831) – vokiečių istorikas, istorijos mokslo kritinio metodo pradininkas (stengėsi atskirti istorinius įvykius nuo legendų). Svarbiausias veikalas – neužbaigta „Romos istorija“ („Römische Geschichte“, 3 t., 1811–1832).
       ¹⁵ Friedrichas Augustas Wolfas (1759–1824) – klasikinis filologas, veikale „Prolegomenai Homerui“ („Prolegomena ad Homerum“, 1795) pirmasis suabejojęs Homero autoryste ir egzistavimu ir davęs pradžią vadinamajam „Homero klausimui“.
       ¹⁶ Franzas Boppas (1791–1867) – vokiečių kalbininkas, vienas lyginamosios kalbotyros pradininkų.
       ¹⁷ Žemę mes matom per žemę, per vandenį vandenį matom,
       Dievišką orą per orą, naikinančią ugnį per ugnį,
       Meilę gi matom per meilę, o vaidą – per vaidą grėsmingą (gr.). Žr.: Aristotelis. „De anima“, A 2, 404b. (Vert. past.)
       ¹⁸ Dar nė viena akis neišvydo saulės, jei netapo sauliška (gr.). Žr.: Plotinas. „Eneados“, I. 6. 9, 31–32. (Vert. past.).
       ¹⁹ Johannas Casparas Lavateris (1741–1801) – šveicarų rašytojas ir filosofas, rašęs vokiečių kalba. Svarbiausias ir populiariausias veikalas – „Fizionomikos fragmentai“ („Physiognomischen Fragmente zur Beförderung der Menschenkenntnis und Menschenliebe“, 4 t., 1775–1778), padedantys pažinti ir mylėti žmones.
       ²⁰ Nuoširdumas (angl.).
       ²¹ Francis Hutchesonas (1694–1746) – škotų filosofas.
       ²² Jeremy Benthamas (1748–1832) – anglų teisės teoretikas, filosofas, utilitarizmo teorijos pradininkas. Pasak jo, visos žmogaus veiklos tikslas yra asmeninė laimė ir gerovė.
       ²³ Juo daugiau turima proto, juo daugiau pastebima originalių žmonių. Didžioji masė nemato skirtumo tarp žmonių (pranc.).
       ²⁴ Garsus aforizmas: „Tai esi tu“ („Tat tvam asi“) iš Čhandogja upanišados (žr. VI. 8, 7; 9.3; 10.3; 11.3 ir toliau). (Vert. past.)
       ²⁵ Ernstas Machas (1838–1916) – austrų fizikas ir filosofas, vienas iš empiriokriticizmo atstovų. Filosofijoje vienintele realybe laikė tik pojūčius ir jų funkcinius, o ne priežastinius ryšius. Jo nuomone, daiktai esą tik pojūčių kompleksai, todėl esminio skirtumo tarp to, kas fiziška, ir to, kas psichiška, nėra. (Vert. past.)
       ²⁶ Metafizinis gyvūnas (lot.).
       ²⁷ Politinis gyvūnas (gr.).
       ²⁸ Mat suvokimas kartina gyvenimą
       [O nesuvokiančiam beskausmė yr kančia] (gr.). (Žr.: S o f o k l i s .  Tragedijos / Vertė A. Dambrauskas. – Vilnius: Vaga, 1984. – P. 116.)
       ²⁹ Neduodame tau, o Adomai, nei nustatytos vietos, nei būdingos išvaizdos, nei kokių nors ypatingų pareigų, kad vietą, išvaizdą ir pareigas turėtum pagal savo norą, savo valia ir savo sprendimu. Visų kitų būtybių prigimtis yra apibrėžta ir apribota pagal mūsų nurodytus dėsnius. Tau nėra jokių apribojimų: atiduodu tave į tavo paties rankas, kad pasirinktum savo prigimtį pagal savo valią. Įkurdinau tave pasaulio centre, kad iš čia galėtum patogiau stebėti visa, kas dedasi pasaulyje. Nepadariau tavęs nei dangiško, nei žemiško, nei mirtingo, nei nemirtingo, kad, būdamas laisvas ir pagarbos vertas kūrėjas, pats sau suteiktum tokią formą, kokios nori. Galėsi nusileisti iki žemiausių, neprotingų būtybių ir savo dvasios valia galėsi pakilti iki aukščiausių, dieviškų, būtybių.
       O koks didelis Dievo tėvo dosnumas, kokia didelė ir nuostabi žmogaus laimė! Jam leista turėti tai, ko pageidaus, ir tapti tuo, kuo panorės. Žvėrys gimdami iš motinos įsčių gauna tai, ką turės, kaip sako Liucilijus. Aukščiausios dvasios arba iškart, arba truputį vėliau tampa tuo, kuo išlieka per amžius. Gimstančiam žmogui tėvas davė visokios rūšies sėklų ir visokios gyvybės užuomazgų. Tos, kurias jis puoselės, išaugs ir subrandins jame savo vaisius. Jei puoselės augalines, taps augalu, jei juslines – gyvuliu, jei racionalias – taps dangiška būtybe, jei intelektines – taps angelu ir Dievo sūnumi. Ir jeigu jo nepatenkintų nė vieno iš šių kūrinių likimas, tegu grįžta į savo vienybės centrą, kad, dvasia sutapęs su dievu, vienišoje virš visa ko esančio tėvo migloje pranoktų visus (lot.). (Žr.: Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas / Vertė E. Ulčinaitė. – Vilnius: Mintis, 1984. – P. 124.)