tekstai.lt

Federico García Lorca. Eilėraščiai.


       1936 m. liepos 18 d. Federico García Lorca iš Madrido grįžo į Granadą. Liepos 20 d. Granadoje kilo maištas, ir valdžią paėmė Franco karinė diktatūra.
Rugpjūčio 16 d. poetas suimamas. Artimieji ir draugai darė žygių, kad jis būtų išlaisvintas. Jiems pavyko gauti raštišką karo gubernatoriaus įsakymą paleisti poetą, bet rugpjūčio 19 d. jis buvo sušaudytas. Rugpjūčio mėnesį sukanka 70-osios poeto mirties metinės.

VERTĖJAS



       Iš ispanų k. vertė Juozas Mečkauskas-Meškela



Mėnulių žaidimas

Apvalus mėnuo.
Apsukui veidrodžių
norija.
Apsukui vandens
ratas.
Mėnuo pavirto lakštais,
sakytum, balta folija.
Mėnulio
lapai nukrito,
pavirtę mėnuliais.
Šaltinių būriai
erdvėj skraido.
Kiekvienam šaltiny guli
mėnuo numiręs.
Mėnuo
pavirsta šviesos lazda
vaiskiam sraute.
Mėnuo
kaip didžiulis sudužęs
vitražas krenta ant jūros.
Mėnuo
plaukia per begalinę
širmą.
Ir mėnuo? Mėnuo?

(Viršuj
išlieka vien kristaliukų
lankas.)


Kraštas

Sapnų fontanai
be vandens,
be šaltinių!
Žiūri vieni į kitus
šnairom – niekad akis
į akį.

     Kaip visi idealūs
daiktai sūpuojas
ties grynom Mirties
ribom.


Nuošaly

Nakties kraujas
fontanų arterijom
pulsuoja.
O koks nuostabus
virpėjimas!
     Galvoju
apie atlapus langus,
be pianinų
ir be mergaičių.

     Praėjo akimirka!
Tačiau dulkių debesis
iškilęs į dangų.
Praėjo akimirka.
Du tūkstančiai amžių!
Jei gerai prisimenu.



Sodas

Keturi raiteliai
su vandens kardais
ir tamsi naktis.
Keturi kardai žeidžia
rožių pasaulį
ir jums širdį sužeis.
Neikit į sodą!


Nevilties daina

Alyvmedžiai į atšlaitę kopė,
žemyn tekėjo upė.

     (Tiktai aš erdvėse
pasiklydau.)

     Tėvai laukė
Švento Atėjimo į sostą,
o mergaitės nuspalvino
žaliai savo širdis.

     (Tiktai aš erdvėse
pasiklydau.)



Apleistis

Dieve mano, atėjau su
klausimų sėkla!
Ją pasėjau, o ji nesudygo.

     (Po mėnuliu
svirplys čirpia.)

     Dieve mano, atėjau su
atsakymų žiedlapiais,
bet jų nenuplėšia vėjas!

     (Sukasi vaivorykštinis
žemės apelsinas.)

     Dieve mano, Lozorius esu!
Mano kapas, aušros užlietas,
man į vežimą įkinko juodus kumeliukus.

     (Ant lyriško kalno
mėnulis leidžias.)

     Dieve mano, atsisėsiu
be klausimo ir su atsakymu!
Žiūrėsiu, kaip šakos linguoja.

     (Sukasi vaivorykštinis
žemės apelsinas.)


Nuo dabar

Pasakykit mano bičiuliams,
kad numiriau.
(Po virpančiais medžiais
vanduo nepaliauja giedojęs.)

     Pasakykit mano bičiuliams,
kad numiriau.
(Kaip topoliai vingiuoja
skambesio šilką!)

     Pasakykit – mano akys
paliko atmerktos
ir veidą man pridengė
nemirtinga dangaus
nosinaitė.

     Ak!
Ir iškeliavau be duonos į
savo žvaigždę.


Versta iš:
Lorca F. G. OBRAS COMPLETAS. Tomo I.
Edition de cincantenario. Madrid, Aguilar