tekstai.lt

Vacys Reimeris. Atvertimai. Eilėraščiai


b_156_174_16777215_0_http___www.tekstai.lt_txt_images_stories_reimeris_1.jpg

***
Mieloji ištarme –
     „imkit mane ir skaitykit…“
koks anachroniškas tavo kvietimas doras;
Mažvydai, Rėza, Valančiau, – ar tikit,
kad knygą pasmaugs interneto voras?

Prieštarausiu skaičiusiam paskaitą –
kad pomėgio knygai netekome…
Kasdien jų dešimtis perskaitom
autobuso gyvoj bibliotekoje.

Čia knygos – žmonių veidai –
jų esybės ženklai ir aidai –
romanų, poemų puslapiai…
iš jų balsu ir priduslintai
veržiasi tekstai...
                 Džiaugies – suradai
ką skaityt.
                 Kad ir tariamai, menamai –
sužinai, kas aplinkui dedasi…
Veiduose lyg sanskrito vedose –
dievų ir žmonių gyvenimai.

Tarp tokių,
    kas be mazdų ir mersedesų –
tik su autobusais – vėl pasėdėsiu –
čia daug įdomesnės knygos – veidai,
jei anų nematai – nedaug praradai.

Štai ir sėdžiu šeštam ar tryliktam –
su veidais lyg knygų lentynom…
Tik puslapį atvirą, kartais intymų,
versk taip, kad neįtartas liktum.


***

Pamačiau ir mąstau: jis – ne jis…
Jeigu jis – tai skaitytas daug kartų;
kiekvienas, kad buvo vaiku, mums tartų:
jis – pasakų visažinis.

Taip, kadaise iš žydro ekrano
sekė jas… Jis – artistas žymus;
Tik – kur pasaka? Dieve mano,
kaip jis žvelgia dabar į mus…

Pats lyg brolių Grimų našlaitė…
Liūdnas. Raukšlės. Juodi akiniai…
Lūpų rėvoj pavirtę ledu sakiniai,
kuriuos atmintis mums gyvus išlaikė.

Būties šiandieninėj dramoj jis – Hamletas,
su Joriko – savo jaunystės – kaukole…
Jis vyksta ligoninėn, kur jo laukia
grasios diagnozės verdiktas nelemtas.

Stotelėj išlipo. Pradėjo lyti.
Jis be skėčio. Tuoj permirks žili plaukai…
Ir matau, rods, kaip jį apsupę lydi
teatro mėgėjai ir pasakas mėgę vaikai.


***

Koks spalvingas viršelis!
                    Po juo – slapti,
sunkiai išskaitomi rašmenys…
Kai kas jau pamanė: gardus kąsnis…
Gražuolė. Kas tie, kas jos verti?

Hieroglifų tekstas. Nelengvas vertimas.
Manekenė? O gal šokėja bare?
Pro ilgas blakstienas
                 žvilgsnis jos nevertingas
į keleivius visus.
                 Ypač į tą – aure,
kuris akimis į jos mini sijoną susmigęs,
siunčia įslaptintus sekssignalus…
O ji pavargus…
                 O ji visai nemigus…
Ak, kiek aptrintas
                 knygos viršelis dailus…

Mobilusis telefonas atvėrė truputį teksto:
Bliamba
                 Jis iš paskos lyg lunatikas laksto…
Kvailys…
                 O tas, su kuriuo kaifinom tąkart,
žinai, jis… žinai, jis mane ir vakar…
Pasakysiu… Dabar – supranti – autobusas…
Pasakysiu… Ar tą bliuzelę pirkai?
Ką tu? Žinai, jis – naujasis rusas…
Nuo jo konkurentui – šakės tikrai…“

Tekstą užtemdė dažyti blondinės plaukai.
Dar parašyta: ruošias išvykt į Olandiją…
Pati nuo Molėtų… Ir kaip toje baladėje:
Aš tave mylėjau, o tu mane palikai…


***

Suvargus pensininkė.
         Ne iš reklaminio klipo…
Sausais lyg suvytęs obuolys veidais;
tik kito palaikoma, ji sunkiai įlipo
pasiramsčiuodama ramentais juodais.

Kur važiuoji, močiut?
         Na taip, poliklinikon…
Vaistų… Kojose skausmas aštrus…
Duktė išsikėlė… Tik su katinu likom…
Vyras – amžinatilsį – prieš trejus metus…

Skaitau senutės veido pergamentą –
daug iškentėta, daug išgyventa…
Kolūkis. Fabrikas. Darbui buvus godi;
O už viską dabar – šitos lazdos dvi…
Pensijos tiek, kad tik vaistams ir duonai…
Už butą skola… Nepavyko dukrai Aldonai –
susidėjo su tokiu – be darbo, be pinigų…
Nežinia, kas rytoj…
                 Gyvent nebelieka jėgų…

Tamsūs, sulaistyti ašarom puslapiai…
Kai ką, veido tekste, tu ir nuslėpei –
kad duktė muša motiną,
                 kad su bernu kartu
verčia butą perrašyt jų vardu…


***

Kontrolierė atvertė piktą tekstą –
keleivis plūstas. Jis reikalauja bilieto.
– Turėjau… Per grūstį…
                gal rasiu pamestą…
Aš jį turėjau… Kaip Dievą mylite…

Veide seno bomžo – liūdna apysaka:
gyveno, turėjo… prarado viską…
Kasdien skrandy – gaisras…
                Jį užgesys
tiktai degtinė ir jos ilgesys…

– Kur jūsų bilietas? Prašau bilietą…
– Aš jį turėjau… kaip Dievą mylite…
– Tokį valkatą perduot žinion policijos…
– Kokia čia b… iš žmogaus tyčiojas?

Dialogas įprastas…
                Toliau tekstas žinomas.
Tokiems keleiviams nebaisus joks režimas;
Daboklė… Dėl maisto nesukt galvos,
o išgerti kaip perduot – draugai sugalvos.

Prisiminimai – vienintelis turtas –
jaunystė, meilė, šeima…
                Kur jinai?
Kasdien jis važiuoja įvairiais maršrutais,
bet kuri stotelė – bomžo namai.