tekstai.lt

Mindaugas Valiukas. „17“. Dviejų dalių pjesė (1)


valiukas.jpg
V. Braziūno nuotr.


V e i k ė j a i :

       ETANAS
       DŽOELIS
       ŽMOGYSTA

PIRMA DALIS

 
       ETANAS. Ar malonėtumėte?
       DŽOELIS. Aišku, malonėtumėme.
       ETANAS. Ar galite paduoti?
       DŽOELIS. Galiu. Jis viską mato.
       ETANAS. Ką mato?
       DŽOELIS. Viską.
       ETANAS. Kas?
       DŽOELIS. Dievas.
       ETANAS. Aaaaa! (Su palengvėjimu) Tai gal pagaliau paduosite?
       DŽOELIS. Ką?
       ETANAS. Prekę.
       DŽOELIS. Kokią?
       ETANAS. Nagi, kurią malonėjote.
       DŽOELIS. Kodėl aš? Kodėl viską aš ir aš?
       ETANAS. Na jūs pardavėjas, jūs už tai gaunate algą!
       DŽOELIS. Aš ne pardavėjas.
       ETANAS. Na tai jūs apsauginis!

Džoelis pažiūri į save

       DŽOELIS. Ne! Ne apsauginis. Bet ačiū už komplimentą.
       ETANAS. Tai kas jūs, po velnių, esate? Darbe nesiseka, namie blogai, visur blogai, tai net ir čia… Kas čia darosi! Paaiškinkit man! Aš skųsiuos! Kas gi jūs, po paraliais, esat, a?
       DŽOELIS. Aš – atpirkimo ožys.
       ETANAS. ?..
       DŽOELIS. Na suprantate, kai kam nors nesiseka, kai kam nors blogai namie, šeimoje ar darbe, tai ir čia kas nors būtinai stengiasi užsipulti atpirkimo ožį. Tai yra mane…
       ETANAS. Bet aš neužsipuolu jūsų. Aš tik konstatuoju faktą. Tai kažkokia mistika… Atleiskit, jeigu jus įžeidžiau! Atsiprašau! Paspauskim vienas kitam rankas.
       DŽOELIS. Et, neįžeidėt.
       ETANAS. Įžeidžiau, įžeidžiau! Na kaip man atsiprašyti? Ką? Nekankinkit manęs! Imkit iš manęs 10 piniginių vienetų!
       DŽOELIS. Jūs ką! Tai juk kyšis! Už jo paėmimą gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jokiu būdu neimsiu!
       ETANAS. O jeigu nebūtų baudžiamosios atsakomybės, jūs paimtumėt?
       DŽOELIS. Ne!
       ETANAS. Ne?! Paimtumėt! Visi ima! Ką – jūs vienas šventas?! Aš čia žeminuosi!..
       DŽOELIS. Na va, jūs ir vėl pradedate.
       ETANAS. Oi! Atsiprašau! Nuolankiai. Atleiskit. Aš… netyčia.

Pauzė

       ETANAS. O daugiau paimtumėt? 15 PINIGINIŲ VIENETŲ!
       DŽOELIS. Ne!
       ETANAS. O 20?
       DŽOELIS. Jokia mada.
       ETANAS. 30.
       DŽOELIS. Ką jūs!
       ETANAS. 79!
       DŽOELIS. Dar ko!
       ETANAS. 100, ir nė vieno daugiau! Viskas! Paskutinis žodis. Arba imat, arba ne! Supraskit, daugiau neturiu. Ir tai tik su smulkme.
       DŽOELIS. Tai paskutinis jūsų žodis?
       ETANAS. Aš žodžio žmogus!
       DŽOELIS. Ne!

Ilga pauzė

       ETANAS. 1000.

Džoelis nusisuka

       ETANAS. Du!

Džoelis krapšto panages, nosį, ausis. Paragauja, ką iškrapštęs

       ETANAS. 4000!

Džoelis, paragavęs ausų sieros, spjauna

       ETANAS (išsigąsta). 10 000. VISKASSSS! Viską parduosiu! Namą, ratus! Nėščią žmoną ir pradinukes dukras parduosiu į viešnamį, šunį kailialupiui arba cirkui, sūnų nusiųsiu moksliniams tyrimams! Basta! Kaput.

Pauzė

       ETANAS. 12 743,11, ir nė vieno piniginio vieneto daugiau! Skaičiuoju iki keturių. Viensdutry…
       DŽOELIS. Gerai!
       ETANAS (neišgirdęs). …sketuri. Nenori, kaip nori!
       DŽOELIS. Gerai! (Norėdamas priminti sandėrį) Gerai jau…
       ETANAS. Gerai? Jūs man atleidžiate?
       DŽOELIS. Mtaip…
       ETANAS. Valio!..
       DŽOELIS. Tai yra neatleidžiu.
       ETANAS. Tai ką aš dėl jūsų turiu padaryti? Matau – jūs labai principingas, doras ir sąžiningas žmogus. O aš savo korupciniais pasiūlymais jus dar labiau įžeidžiau!

Džoelis, prisiminęs, kokį sandorį sužlugdė, tik nusispjauna

       ETANAS. Norit, aš prieš jus ant kelių atsiklaupsiu!
       DŽOELIS. Ne! Nenoriu. (Etanas klaupiasi prieš Džoelį ant kelių) Ką jūs darote?! Stokitės! Liaukitės! (Etanas klūpo. Džoelis jį bando pakelti. Etanas bučiuoja Džoeliui kojas, lankstosi, kažką murma) Jūs išprotėjot! Juk visi mato! Liaukitės bučiuoti rankas, o ypač – kojas.
       ETANAS. Tegu mato! Tegul mato mano nusižeminimą, mano menkystę, mano niekingumą. Dievas mato, koks aš šliužas, koks sliekas, kirmėlė! Šūdų šūdas! Tegul mato!

Džoelis bėga nuo Etano, šis klūpomis, pasispirdamas skėčiu, vejasi

       ETANAS (vydamasis). Aš šūdas, aš šūdas!

Po šešto rato Džoelis nustoja bėgti, prieina prie klūpančio Etano

       ETANAS. Aš šūdas, menkysta… ak… och...
       DŽOELIS. Man nusibodo! Dabar žinosi, kaip aš jaučiausi visą gyvenimą nuolat žeminamas, mušamas ir ujamas. Na, patinka? Še! Patinka? Kaip, gera būti atpirkimo ožiu?
       ETANAS. O žinote, jums labai tinka skriaudėjo (smūgis) vaidmuo. (Smūgis) Ar jūs (smūgis) pirmą kartą mušatės? (Smūgis)
       DŽOELIS. Pirmą kartą.
       ETANAS. Betgi jums puikiai sekasi! (Smūgis) Va, pavyzdžiui, kad ir šis smūgis. (Smūgis) Arba šis. Pažinsi talentą. Meistrą! (Smūgis)
       DŽOELIS. Jūs taip manote?
       ETANAS. O, aš specialistas. Aš pats visą laiką norėjau muštis taip kaip jūs. (Lyriškai) „Pist į sieną, pist į žemę, tavo šnervės krauju vemia…“ Mano klasioko kūryba. Tai kur mes baigėme? (Smūgis) A! Taip! Jūsų talentas… Pripažįstu – „tikra smūgių choreografija…“ Čia kito mano klasioko kūryba… Jūs ne savo vaidmenį atliekate gyvenime. Jums reikia va taip, kaip dabar. O jūs: „Aš atpirkimo ožys, aš atpirkimo ožys“! Šūdą jūs ožys. Jūs bulius, bestija, monstras! Deimantinis ryžtas ir plieniniai raumenys… čia irgi kūryba… šita. (Pritrūksta žodžių)
       DŽOELIS. O jūs irgi man nepasirodėt toks, na, kokį vaizdavot. „Kas čia darosi, aš skųsiuosi, mistika!“ Kai jūs rėkėt, kad esate šūdas, žinokit, patikėjau, labai įtikinamai šaukėt. „Aš šūdas, aš šūdas!“ Taip, stipru. Jums atpirkimo ožio vaidmuo kur kas labiau sekasi negu man.

Abu atsistoja, kalbasi, draugiškai apsikabina

       ETANAS. Gyveni žmogus ir nežinai, ar teisingai, ar ne, kol geri ir reikalą išmanantys žmonės tau pasako arba nepasako. (Džoelis kumščiu Etanui ploja į saulės rezginį) Va va. Galėtum ir numirt nežinodamas savo vietos.
       DŽOELIS. Visiškai su jumis sutinku! Mes tik atsitiktinai supratome, kas yra kas. O galėjom ir nesusitikti. Petras prie vartų būtų paklausęs, kas tau labiausiai patiko gyvenime. Ką turėčiau atsakyti? Būti atpirkimo ožiu? Meluoji, sakytų Petras. Tau štai kas patiko (trenkia Etanui į veidą).
       ETANAS (laikydamasis už nosies). Ir viskas tik todėl, kad pedagogai nieko mumyse neatranda, nieko neieško. (Įsisvajojęs) Būtų man koks nors pedagogas numovęs kelnes, paėmęs diiiiidelę lazdą, sudavęs, paskui stipriau, stipriau… Et! Pedikai skystablauzdžiai! Tai ne jūs! Jūs dabar, sakyčiau, esat mano dvasinis vadovas. Guru.
       DŽOELIS. Na ką jūs. Aišku, ačiū už komplimentus, bet neutriruokite. Prisipažinsiu, aš nuo jūsų bėgau ne todėl, kad man nepatiko, kaip man bučiuojate kojas, – labai patiko, – bet todėl, kad bijojau, jog jūs manęs nenuskriaustumėt. Jūsų toks nepastovus charakteris! Tai kojas bučiuoja, tai atsistos ir smogs. Ir dar, ir dar! Kaip jūs ten sakėte – „tikra smūgių choreografija“?
       ETANAS. O žinot, nedaug ir trūko. Aš jus vejuosi vejuosi, prakaitą lieju, pasivyt niekaip negaliu, – neblogai bėgat, nelankėt lengvosios atletikos? – galvoju, rupūže, aš čia jį vejuosi, kojas bučiuoju, įtikti stengiuosi, o tas varo sprinterio žingsniais. Jokio dėkingumo! Na, galvoju, pavysiu aš jį, kaip dėsiu į snukį! Atspardysiu šikną!

Džoelis spiria

       ETANAS. Bet, žinokit, penktam rate supratau, kad nepavysiu. Kur ten, gaudyk vėją laukuose! Tada pradėjau regzti planus, kaip jūsų patykojus gatvėj kokią dieną ir atsiskaičius. Galvoju, palauksiu jūsų gatvėje su gėlių puokšte. Jūs, pamatęs mane, pagalvotumėt, kad…
       DŽOELIS. Kad jūs laukiate panelės.
       ETANAS. Ką?.. A! Žinoma, panelės. Juk su puokšte. Teisingai! Aš su puokšte ir su skrybėle ant akių.
       DŽOELIS. Kad nepažinčiau jūsų.
       ETANAS. Kad nepažintumėt ir kad atrodyčiau paslaptingesnis!
       DŽOELIS. O kokios gėlės jūsų puokštėje? Tikriausiai tulpės?
       ETANAS. Ot ir ne! Kokios nors kitos, kad ir kalceoliarija ar kvapnusis trachelospermas…
       DŽOELIS. Tegul būna žibutės, prašau, tegul būna žibutės! (Šokinėja ir ploja delnais) Man labiausiai patinka žibutės (maldaujamai).
       ETANAS. Na gerai, tegul būna žibutės. Ir jokios (persigalvojęs) puokštėje ten žibutės!
       DŽOELIS. Ak (nusivylęs)…
       ETANAS. Nei rožės, nei difenbachijos, nei krokai. Mano puokštėje nebus nė jokios suknistos sanpaulijos ar narcizo! Mano puokštėje – žaliai dažyta spygliuota viela. Originalu, ar ne?

Pauzė

       ETANAS. O žinot, kaip aš sugalvojau, kad mano puokštėje bus spygliuota viela?
       DŽOELIS. Ne. Nesu apie tai nei girdėjęs, nei skaitęs.
       ETANAS. Tai paklauskite!
       DŽOELIS. Kaip jūs sugalvojote, kad puokštėje turi būti spygliuota viela?
       ETANAS. Nieko čia originalaus! Neverta manimi žavėtis! Aš tik nuplagijavau. Iš tikrųjų aš esu smulkus epigonas, sekėjas. Na jūs jau žinote – šūdų šūdas, menkysta ir t. t., nesikartosiu. Tai va, vienoje parodoje pamačiau puikią instaliaciją. Ten į žemę buvo sukaišioti žaliai dažyti spygliuotos vielos galai. Iš tolo atrodė kaip švelni švelni žolytė, toks jaukumas, švelnumas apima. Prieini artyn – spygliuota viela! Dažyta. Žaliai. Tai keliais bėgdamas ketvirtą ratą ir galvoju – patykosiu jūsų su tokia puokšte, skrybėlę užsimaukšlinęs ant akių. Jūs praeinate nieko neįtardamas, o aš su ta puokšte jums per veidą (demonstruoja) tik šmykšt, drykst pertraukiu! Išakėju snukį! Ir nesiliauju, per rankas traukiu, nes jūs dengiatės. Visur kraujas, visa mano puokštė pražysta purpuru! Žiedų raudonis net varva. Žinos kitą kartą kaip bėgiot, kai jam kojas bučiuoju!
       DŽOELIS (susižavėjęs). Neturiu žodžių!
       ETANAS. Nieko tokio.
       DŽOELIS. Jūsų fantazija… jūsų vaizduotė… Neturiu žodžių! Tai, ką jūs dabar papasakojote… tai… tai… unikalu. Tai genialu! Niekad taip nesugalvočiau. Kur ten jau man… Roždionnyj polzat', letat' nestanet!
       ETANAS. Na ką jūs, ką jūs…
       DŽOELIS. O galima manęs patykoti su... e… e... laikraščiu… kuriame įdėtas laužtuvas? Ir kai eisiu pro šalį, tik šmaukšt man per galvą! Laužtuvas be jokio garso susminga man į smegenis… (Žiūri į Etaną, kaip reaguoja. Ogi niekaip)
       DŽOELIS. Arba prieini prie manęs iš užpakalio ir su peiliu va į tą (rodo) vietą – kyšt! Ir dar peilį žaizdoj pasukinėji, kad negytų.
       ETANAS. Taip, suomiškas peiliukas, on že finka, laužtuvėlis laikraštyje, ledo kirtiklis nugaroje, kojos betone ir nuo tiltelio, beladonos nuodai, ledinės kulkos, bekvapės bespalvės dujos ir t. t. Folkloras, senienos, sendaikčiai, antikvariatas. Mano siela veržiasi prie kažko naujo, negirdėto, nepatirto. Mano siela trokšta naujovių, gaivių vėjų! Mano siela balsuoja už permainas, todėl nesupykit, bet tie keli jūsų užpuolimo ir sužalojimo būdai yra labai vidutiniokiški. Pilki!
       DŽOELIS. Sakote – vidutiniokiška, pilka? O gal raudona (prikiša Etanui prie veido kumštį)? Ar vis dėlto pilka?
       ETANAS. Raudona, raudona.
       DŽOELIS. Nors mano idėjos ir pilkos kaip pelytės, nors mano sumanymai, o ir pati siela pilka kaip paštetas, bet pasieksiu rezultatų, pasieksiu savo raudonų rezultatų! Aš atliksiu viską iki galo. Viską, ką sumanęs. Aš įvykdysiu savo pažadus, nors dar nieko kol kas nepažadėjau, bet tai, ką pažadėsiu, artimiausioje ateityje įvykdysiu! Taškas.
       ETANAS. Aš jumis tikiu! Jūs – labai charizmatiška asmenybė. Jūs tikrai įvykdysite, jau greičiau geležis sutirps į vašką, nei jūs savo žodį sulaužysite! Tikiu! O va aš nieko neįvykdysiu… Jau sugalvoju kažką originalaus, nors iš džiaugsmo stauk ir tik daryk, daryk, o neišeina. Nedrįstu! Nepasitikiu savo jėgomis. Bijau, ir viskas.
       DŽOELIS. Tai galima turbūt pasakyti, kad jūs – puikus kompozitorius, bet ne atlikėjas?
       ETANAS. Kaip gerai jūs supratote! Lyg pažinotumėte šimtą metų! Taip gražiai palyginote. (Verksminga pauzė) Aš neryžtingas, aš silpnavalis. Aš nieko neįvykdau. Niekas už mane nebalsuotų… Nes aš... Nes aš... (Svarsto, ar sakyti) NES AŠ BIJAU KRAUJO!
       DŽOELIS. Eik tu sau!
       ETANAS. Tiesa. Aš bijau kraujo! Vos jį pamatau, tuoj vemiu. Pamatau ir vemiu. Vemiu, vemiu ir galo tam vėmimui nėra! Vemiu…
       DŽOELIS. Ėėė… melagi, melagi! Layer. Ar matėte šiandien kraujo?
       ETANAS. Tai – akivaizdu.
       DŽOELIS. Tai kodėl nevėmėte, prašau? Kodėl?
       ETANAS. Vėmiau.
       DŽOELIS. Ne!
       ETANAS. Vėmiau!
       DŽOELIS. Akivaizdu – ne!
       ETANAS. Vėmiau vėmiau vėmiau!
       DŽOELIS. Ne ne ne!
       ETANAS. Vėmiau vos išvydęs kraują. Aš gi toks vėmlys!
       DŽOELIS. Kur jūs, prašau, vėmėte? Kur? Gal oru vėmėte? (Prieina prie Džoelio ir iš arti įdėmiai jį apžiūrinėja)
       ETANAS. Ko jūs ieškote?
       DŽOELIS. Mygtuko!
       ETANAS. Kokio mygtuko?
       DŽOELIS. Mygtuko nuo agregačiuko, kurį įjungus sustoja laikas. Sustingdot laiką, nuvarot į tualetą, pavemiat į marmurinį klozetą, užkemšat porcelianinę kriauklę. Kol aš čia stoviu sustingdytas kaip koks sustingėlis, jūs grįžtat, išjungiat agregačiuką ir rėkiat: „Aš šūdas, aš šūdas!“
       ETANAS. Ką tu čia nusišneki, žąsine! Atsiprašau, ką jūs čia nusišnekat, idiote! Prasikrapštykite akis!

Džoelis krapštosi

       DŽOELIS. Išties geriau matyti. O, koks gražus jūsų sklastymas!
       ETANAS. Vėmiau susiriesdamas!
       DŽOELIS. Na gerai! Gal aš nepastebėjau. Nes aš dar nebuvau prasikrapštęs akių. Gal jūs tai darėte labai subtiliai, nemačiom? Bet kurgi, prašau atsiprašau, jūsų vėmalai?
       ETANAS. Ogi tur! (Kiša rankas į kišenes, ima kažką ir mėto į Džoelį. Tai – konfeti) Tur! Tur! Še, gaudykit, žiūrėkit! O jūs netikėjote. Kodėl aš turiu griebtis tokių priemonių, norėdamas jus įtikinti?
       DŽOELIS. Atleiskite, aš nepatiklus!
       ETANAS. Man taip nuo vaikystės. Buvo toks atsitikimas, kuris įspaudė į mano sielą gilų įdagą. Buvau kokių trejų metų, gėriau virtuvėje pomidorų sultis iš briaunotos stiklinės. Pro šalį lėkęs arklys spyrė ir pataikė tiesiai į stiklinę. Stiklinė dužo, šukės supjaustė man veidą, lūpas, liežuvį, dantenas, gomurį, ryklę, stemplę, skrandį. Gydytojai neseniai iš inkstų išoperavo tos stiklinės dugną. Taigi sulčių buvo daug. Atbėgo motina šaukdama ir, užuot mane gelbėjusi, pradėjo skaudžiai egzistencialistiškai barti, neva, prie ko prisiliečiu, viskas dūžta, išsipila, sprogsta, bliūkšta ir t. t. Liepė valyti sultis, kol neužmušė. Aš nežinau, kiek ten sulčių, kiek mano kraujo. Gal 50 – 50. O kraujas vis teka. Mama žiūri į mane ir nesupranta, iš kur tos sultys vis bėga. Galvoja, kad vemiu sultim. O aš krauju. Sakau, krauju, o ji – sultim, krauju, sultim. Taip mes ilgai ginčijomės, gerą pusdienį, o sultys vis bėga. Sakau mamai – kraujas. Taip, sako, kraujas. Tiek sulčių į skrandį netilptų. Ji, atrodo, manimi patikėjo. Jaučiausi laimingas, kad manimi tiki. O kai papasakojau apie arklį…
       DŽOELIS. Kaip ten su tuo arkliu?
       ETANAS. Ji nepatikėjo. Koks arklys?! Virtuvėj! Arklys, sakau. Mustangas! Keršas indėnų mustangas be kamanų. Su geltona žvaigžde kaktoje. Pralėkė kaip prerijų vėjas. Kokios prerijos, sūnau! Mažiau skaityk! Ji nepatikėjo. Buvo skaudu. Net burną nustojo skaudėti. Skausmą nuslopino dar didesnis skausmas.
       DŽOELIS. Skaudi istorija. Ji suformavo jūsų charakterio reljefą. Tas vėmimas, tas neryžtingumas. Jis dėl jūsų motinos, tiesa?
       ETANAS. Tikrai taip!
       DŽOELIS. Motina jums nuolat kalė, kad prie ko prisiliečiat, viskas dūžta. Kitaip tariant, ko besiimtumėt, tas neišdega. Tą bekartodama, ji įvarė jums kompleksą. Dabar jūs nedrįstate nieko imtis, ir tik mintyse jūs laisvas. Tik savo fantazijose jūs visagalis.
       ETANAS. Taip! Tik fantazijose. Aš turiu tokią svajonę, didelę, galima sakyti, gyvenimo svajonę, bet negalėsiu jos įgyvendinti, ne mano jėgoms...
       DŽOELIS. O kaip dabar laikosi jūsų mamytė?
       ETANAS (rėkia). Jos nėra! Nebėra! Iškeliavo į aną pasaulį. Pas angelus, pas Dievulį. Jos nėra. Nebėra.
       DŽOELIS. Kaip gaila! Čia man jau mezgėsi šioks toks sumanymas, kuriam jūsų mamytė būtų labai reikalinga. M… Kaip tai atsitiko?
       ETANAS. Ji žuvo. Nelaimingas atsitikimas. Ir dingo be žinios. Jos kūno nerado.
       DŽOELIS. Labai įdomu! Papasakokit! Jums nutinka tokių įdomių istorijų.
       ETANAS. Man buvo ketveri. Čiužinėjome pačiūžomis užšalusiu ežeru…
       DŽOELIS. Man patinka čiuožti…
       ETANAS. O patylėti?
       DŽOELIS. Būna.
       ETANAS. Man buvo ketveri…
       DŽOELIS. Jau pasakojote…
       ETANAS. Užčiaupkit srėbtuvę, prašau…
       DŽOELIS. Bet jūs jau pasakojote: man buvo ketveri. …Aš laukiu, kada istorija įtrauks mane, kada pasakojimas stipriomis rankomis pačiups mane ir nuneš į įstabų pasaulį…
       ETANAS. Aš pats tuoj pačiupsiu jus savo stipriomis rankomis…
       DŽOELIS. Nelabai čia kas bijo, bet, meldžiu, pasakokite.
       ETANAS. Man buvo ketveri, tik tylėkite, čiužinėjome, sukomės ratu. Darėme paprastus šuolius, piruetus, salto, visokias figūras išdarinėjome, tik tū tū, atlėkė traukinys. Aš pasitraukiau, o mama, o mama… ne. Traukinys nesustojo. Nudardėjo. Ilgas. Gal mėnesį laukiau su plaktuku rankoje, kol pasibaigs. Traukinys nusinešė mano mamą kaip plėšri gyvatė. Kaip plėšri geležinė gyvatė!
       DŽOELIS. Ir nuo to laiko jos niekas nematė?
       ETANAS. Kas ten ją žino. Gal matė? Mašinistas, iešmininkas, stirnos… Gal koks darbininkas gramdė ją nuo apsauginių grotelių.
       DŽOELIS. Aha, aha! Nenusivyliau jūsų pasakojimu! Fantastiškas! Bet, jei norite, suduosiu jums triuškinantį smūgį? (Etanas užsidengia rankomis galvą) Iš kur traukiniai ant ledo? Aš jumis tikiu, bet pasvarstykime. Iš kur ant ledo traukinys, tai pirma, antra, kaip jūs galėjote mėnesį laukti, kol jis nuvažiuos? Tokių ilgų traukinių nebūna! Be to, per mėnesį jūs būtumėt numiręs iš bado.
       ETANAS. Aš irgi nepatikėjau savo akimis, bet pagalvojau: kodėl vargšėmis akimis reikia netikėti? Jos gi ir manim netiki. Ir patikėjau. Traukinys buvo. O dėl to mėnesio, aišku, hiperbolė. Viskas įvyko per šiek tiek trumpesnį laiką – per 3,468 sekundės. Bet man tai buvo visa amžinybė.
       DŽOELIS. Atleiskite man už minties šuolį ir kad jus pertraukiu, bet mane kankina nuojauta, jog jūs esate tas žmogus, kuris man buvo išpranašautas. Žmogus menkysta, nevykėlis, pasiekęs ribinę situaciją. Žmogus pasiryžęs viskam. Jūs kalbėjote apie kažkokią ten savo svajonę. Ar dėl tos savo svajonės galėtumėte, pavyzdžiui, jūrą perplaukti? Matote, gal jūs esate tas žmogus, kuris galėtų man padėti labai konfidencialiu klausimu. Ar niekam nepasakysite, jeigu jums atsiversiu?
       ETANAS. Žinoma, niekam. Aš gi neturiu pažįstamų!
       DŽOELIS. Suprantate, reikalas labai subtilus. Kaip jūs turbūt pastebėjote, man labai patiko jus mušti. Aš asmeniškai nieko neturiu prieš jus, mušiau tik dėl mušimo, dėl paties mušimo. Suprantate, man to neužtenka. Aš noriu eiti toliau. Aš noriu ŽUDYTI! Neišsigąskit, ne jus. Netgi pasakyčiau – tiktai ne jus. Nežiaukčiokit, paklausykit. Ir patikėkit – aš turiu labai svarių motyvų, jeigu norite, geležinių, kurie morališkai man leistų tai daryti.
       ETANAS. Ne, man trūksta žodžių...
       DŽOELIS. Palaukit, palaukit! Kažkada mokydamasis antroje klasėje rašiau esė laisva tema apie atostogas ir mano akytės atsivėrė...
       ETANAS. Man turbūt vaidenasi!
       DŽOELIS. Jūs neįsivaizduojate, kaip tai jums svarbu. Cituoju savąją ar savąjį (?) esė: žmogų galima nužudyti, nes jis nelaimingas. Nužudydami žmogų, mes tik nutraukiame jo kančias žemėje. Stipriai pasakyta, ar ne? Kiekvienas žmogus yra kaltas. Žmogus jau gimsta kaltas, o gyvendamas dar labiau prisidirba. Todėl kiekviena žmogžudystė yra pelnyta mirties bausmė. Ar sekate mano mintį?
       ETANAS. Tai jau patikėkit!
       DŽOELIS. Kaip pastebėjote, pasiryžimo man nestinga, tačiau problema ta, kad aš labai ribotos vaizduotės persona. Na trūksta man fantazijos...
       ETANAS. Nepasakyčiau...
       DŽOELIS. Trūksta trūksta! Tai va, siekiant savo kilnių tikslų bausti ir vaduoti iš kančių, man labai trūksta polėkio. Nudobt tai aš nudobsiu, neabejokit, tačiau KAIP??? KAIP ir dar kartą KAIP! Va, nesugalvoju kaip. Galėjote pastebėti mano lėkštumą – finkė, laužtas, bla bla bla... Supraskit, aš noriu žudyti rafinuotai. Noriu, kad žudymas būtų meninis procesas! Kūryba! O dabar pakalbėkime apie jus. Aš noriu žudyti taip, kaip jūs geriausioje savo fantazijoje. Kurkit! Įsimintinus ir vaizduotės kupinus mano veiklos scenarijus. Būkit egzekucijų režisierius. Jūsų mintys, mano rankos! Jus pykina? Dabar apie naudą jums. Kaip matau, jūs esat žmogus, priėjęs liepto galą. Iš to, kaip čia man skundėtės ir seilėjotės, koks jūs nelaimingas ir kaip jūsų reikia gailėtis, supratau, kaip jums padėti!
       ETANAS. Psichologe jūs namudini...
       DŽOELIS. Jūs bijote kraujo? Galiu padėti. Žinau, kaip padėti.
       ETANAS. Nereikia man jūsų pagalbos, šlykštyne.
       DŽOELIS. O kaipgi svajonė?

Etanas ilgam suimąsto

       ETANAS. Dėstykit!
       DŽOELIS. Kaip visi turbūt suprato, jums reikia pralieti kraują. Kraujas nuplaunamas tik krauju. Pagalvokit! Negalvokit, nėra čia apie ką galvoti! Protingam jau turėtų būti aišku. Aš jums padėsiu tą kraują pralieti. Jums pačiam net nereikės, aš pats darysiu visą juodą darbą, jūs tiktai sugalvosite, kaip viskas vyks. Ir pamatysite, visos jūsų problemos išnyks. Nesakykite „ne“, pabandykite, protingas žmogus taip ir pasielgtų – a vdrug padės, pabandykit, nieks gi per galvą neduos!
       ETANAS. Tai jūs siūlote tapti žudynių bendrininku?
       DŽOELIS. Na ką jūs! Argi aš taip galėčiau! Jūs būsite žudynių organizatorius. Galva. Smegenys. Valdymo centras. Jūs sukursite man darbo vietą. Aš būsiu jūsų pavaldinys, vykdysiu jūsų nurodymus. Pamatysit, nuleisime pirmą kraują, ir jums patiks, ir jūs išgysite, ir norėsite dar ir dar. Ir galėsite įvykdyti kažkokią ten savo svajonę. Tai ar priimsite mane į komandą?
       ETANAS. Jeigu ne jūsų charizmatiška asmenybė, būčiau jau seniai spjovęs jums į veidą ir nuėjęs. Visa bėda, kad jūs man patinkate!
       DŽOELIS. Labai malonu girdėti, bet paklausykite mano plano. Mes turime surasti ir nužudyti – atspėkite ką?
       ETANAS. Žmogų?
       DŽOELIS. Tai negi musę.
       ETANAS. Vyriškos giminės?
       DŽOELIS. Ne. Pradžiai – ne.
       ETANAS. Tada gal moteriškos giminės?
       DŽOELIS. Pačios moteriškiausios.
       ETANAS. Įtariu, kad pradžiai, pirmam kartui – vaiką.
       DŽOELIS. Ne. Pagyvenusią moterį.
       ETANAS. O jūs pažįstat nors vieną pagyvenusią moterį?
       DŽOELIS. Aš – ne, tačiau jūs pažįstat!
       ETANAS. Aš irgi nepažįstu nė vienos pagyvenusios moters!
       DŽOELIS. Jūs pažįstate vieną pagyvenusią moterį. Gerai, aš patenkinsiu jūsų smalsumą ir nekantrumą. Ta moteris yra jūsų mama, ir ją mes užmušime.
       ETANAS. Viskas, ačiū už dėmesį, aš nepriimu jūsų į komandą!
       DŽOELIS. Kodėl… kodėl... kodėl nepriimate? Pasakykit, kad man pasigirdo, kad pasivaideno! (Klaupiasi ant kelių, bučiuoja kojas) Pasakykit, kad meluojat. Aš noriu mušti ir žudyti! Priimkit mane į komandą ir eiva nudobti jūsų mamytės... arba aš... arba aš... nudobsiu jus. Jus nudobsiu!
       ETANAS. Kaipgi jūs mane dobsite? Ledo kirtikliu į nugarą, laužtuvu per galvą? Pilkuma!
       DŽOELIS. Bet kodėl... kodėl?.. Kodėl mane varote?
       ETANAS. Viskas paprasta, meldžiamasis, viskas paprasta. Mano mama buvo kiaulė ir numirė. Jos neįmanoma labiau nužudyti. Et, mama, mano mama, kodėl tu negyva? Nuvyliau, va, žmogų – negalės tavęs užmušti, gėda!
       DŽOELIS. Jūsų motina gyva! Gyvučiukė, jeigu galima taip pasakyti. Aš be vargo pastebėjau, tik neužpykite, tai tik genialumo patvirtinimas – jūsų fantazija yra šiek tiek liguista. O liguista fantazija gimdo fantomus. Atsimenate, tas arklys, tas geltonžvaigždis prerijų mustangas?.. Ilgas ilgas traukinys ant ledo… tai yra jūsų liguistos fantazijos fantomai. Jūs pats išpylėte sultis, o neturėdamas kam suversti bėdos, pasitelkėte fantaziją, kuri pagamino jums tą kuiną. Traukinys... O su traukiniu sunkiau. Bet paspėliosiu. Jūs bandėte nužudyti savo motiną. Nežinau kaip, jūs ir pats turbūt nežinote ar neatsimenate, nes jums buvo tik ketveri. Jūs bandėte... o traukinys buvo sufantazuotas įtarimui nuo savęs nukreipti. Atsitverti nuo sąžinės – kaip gerai pasakiau. Jūs buvote mažas ir silpnas, neturėjote jėgų nužudyti, todėl darau prielaidą, kad jūsų motina, kad jūsų motina, kad jūsų motina – GYVA! Ar žinote, jūs per miegus tūtuojate visai kaip traukinys...
       ETANAS. Atsiprašau, ar jūs jau baigėte?
       DŽOELIS. O ne, aš dar turiu daug vertingos informacijos.
       ETANAS. Gerai, gerai, tęskite, kliedėkite toliau, sapny!
       DŽOELIS. Jums leidus. Taigi, ji gyva. Sveika. O jeigu nelabai, tai sėdi vežimėlyje ir pasakoja visiems apie savo sūnelį. Apie savo mielą vienturtį sūnelį. Kaip jis gimė, kaip augo, ne dienom, o valandom, kaip įstūmė ją į eketę, kaip skandino ir kaip ji vis negrimzdo. Kaip jos jaunas stangrus kūnas, skirtas glamonėms ir gimdymui, kovojo. Pasakoja, kaip jūs, pačiupęs jai už plaukų, brūžinote jos kaklą į dantytą aštrią ledo briauną, norėdamas kaip aviai perpjauti gerklę. Pasakoja, kaip ištrūkusi, giliai įkvėpusi ir panėrusi. Pasakoja, kaip iš apačios mačiusi savo sūnų, prie eketės tykantį jos su plaktuku rankose. Palaukusi po vandeniu, kol jūs iš bado nusilpote, išnėrė per ledonešį. Dingo. Nuo to laiko jos niekas nematė. Svarbus faktas, kad, būnant po vandeniu, jai kreivai suaugo kaulai. Todėl dabar ji gali būti ir nepanaši į žmogų.
       ETANAS. Aš jums nereikalingas! Jūs per nerealiai trumpą laiką padarėte stulbinamą pažangą! Sveikinu – septynių žvaigždučių kliedesys! Deja, mūsų keliai čia ir išsiskirs. Sudie, ir neminėkit bloguoju!
       DŽOELIS. O jūs? O kaipgi jūsų svajonė? Kaipgi jūsų kompleksai? Taip ir gyvensite kankindamasis? Prašau, dalyvaukite su manimi nors mažytėje egzekucijėlėje. Mažytėje mažytėje, meldžiu. Aš, kad ir jaučiu progresą, neapsieisiu be paramos. Nejaugi jūs atleisite savo mamai už viską, ką ji jums padarė? Ji pasmerkė jus kančioms ir lėtai mirčiai. Ji jus išdavė, ji jus paniekino. Ji jus pasigimdė, o tai yra aukščiausias egoizmas. Sugalvoja, kad reikia vaiko, ir pasigimdo. Juk to vaiko niekas neklausė, ar nori gimti. Motina padarys taip, kaip liepia jos egoizmas – pasigimdys, o tu paskui kankinkis! Žmogus žino, kad jo vaikas bus nelaimingas, kentės, nuolatos galvos apie savižudybę – ir vis tiek jį daro. „Aš noriu vaiko, aš užsigeidžiau vaiko“! Kai apie tai galvoju, man norisi užmušti ir mamas, ir kūdikius! Mamas nubausti už egoizmą, o kūdikius išvaduoti iš kančių.
       ETANAS. Nemokate tiksliai ir aiškiai reikšti minties. Tai suprantama, jūs dar naujokas, tačiau aš suvokiu jūsų motyvus. Man beveik aiški jūsų pozicija, tik šiek tiek glumina tai, kad jūs ne tik vykdysite kilnią misiją, tačiau ir tenkinsite žemus savo instinktus. Jausite pasitenkinimą.
       DŽOELIS. Nematau čia nieko bloga – derinu būtinybę su malonumu.
       ETANAS. Ir jūs garantuojate, kad nedidelis kraujo praliejimas bus man naudingas?
       DŽOELIS. Garantuoju!
       ETANAS. Tada toks jums mano atsakymas: džiaugdamasis tuo, kad nieko mes nesutiksime, vadinasi, neturėsime ko ir žudyti, kurį laiką palaikysiu jums kompaniją.
       DŽOELIS. Sutiksime. Kažkur gi turi būti jūsų motina. Va ją mes ir nudobsime!
       ETANAS. Nėra jokios mano motinos, todėl mes nieko nedobsime!
       DŽOELIS. Galiu lažintis, kad jūsų motina yra!
       ETANAS. Lažinkimės!
       DŽOELIS. Gerai, ką darysim, jei mes rasime jūsų mamytę ir aš laimėsiu?
       ETANAS. Ką tik norit!
       DŽOELIS. Gerai, jeigu mes laimėsim jūsų mamytę, mes ją nudobsime. Ir jūs dalyvausite.
       ETANAS. O jeigu laimėsiu aš, tuomet jūs visiems laikams atsisakysite savo idėjos žudyti. Mes klajosime ir padėsime vargšams ir nelaimingiesiems. Kaip riteris ir ginklanešys. Mes laistysime gėles, seksime pasakas mažyliams prieš miegą, dainuosime lopšines...
       DŽOELIS. Gal jau užteks...
       ETANAS. Ne! Mes dar sukelsime į lizdus visus iškritusius kuosiukus, rinksime šiukšles. Tvarkysime aplinką. Jūra mums oš, o vėjas švelniai glostys plaukus.
       DŽOELIS. Gerai!
       ETANAS. Gerai!