***
Gumuliuojas miestely ūkai, tinkami pasimeilint,
šiek tiek pavėlavus. Žiemos naktyje nematyt,
ką atremti mėgina stogai: daug bukųjų ir smailas.
Šarvojimo salėj skaidrėja ir plečias naktis.

Lėtai šoka žvakelės ir salėje keičias – į gerą –
mintelės, galvojant prie aršiai puošnios pakylos:
ar norėtumei to, kas belieka po mažojo kario.
Stiprių nešarvuotų laiškų – išskleistų po gėlos.

Išskaidrėjusio adreso – tinkamo ne pasimeilint,
o ilgai klajoti ir – gal netikrovėj – prašapt?
Nežinau, ką čia reiškia daiktai: apvalusis ir smailas,
bukieji, slopinantys norus, garsus ir spalvas.

Tebešoka šarvojimo salėj mintelės, dvi trys pasišiaušia,
ir keičias – į gerą – vaikystės knygelė... Beveik nurimai,
kad beveik neatsimeni, kaip ji pradingo. Praaušus,
gal bus apšerkšniję bukieji ir aštrūs namai.

Tebelaiko miestelį migla – lyg orių vorų seilė,
šarvojimo salėje keičias – į gerą – pora,
nes jau sutelkė įgulas bokštai: bukasis ir smailas.
Šarvojimo salėj, šviesele, šarvų nebėra.


***

Mano muzikos mokytoja, mokinukė nenori
tikėt, jog skambus – dar nėra nuostabus?
Tuoj – lyg niekam nesikeičiant – būgno viduj keisis oras,
ir bus jau gerai, kaip yra – bus gerai, kaip nebus.

Neskaičiuos ji griežtųjų, kaip tu neskaičiuoji
griežusių smuikeliu ar dantim, bandžiusių trimituot
prieš pavojų ar po abejonių pavojumi. Ar ne skaisčioji
man – vietoj klausos – davė baimės ir gal duos drąsos?

Šalto karo trimitininke, nesistengei pagausint
nenorų, tikėjimų anei šerkšnų?.. Karo būgnininke, ar ne tu
gal batalinio Jono Mateikos paveikslo paklausei,
kas laukia laimėjusių? Trys milijonai natų?

Visos tuoj bus išskambintos, ištrimituotos,
išbūgnintos, iš... Liks – gal mitinė – neišgriežta
natų sankaupa – pertraukoje – tarp griaustinių. Paguodos
tiek, muzikos mokytoja, kad graži, nors griežta.


***

Neaiškūs šokėjai, sapnuotoja, trypia
už sienos, aistrelės apytamsy verda,
jautiesi priėjus (ar peržengus) ribą,
už kurios keičiasi norai ir vardas?

Gali išsiaiškint, jog tai mėnesiena,
prabėgantys metai, proga akyliausiam
suklusti. Mes vaikštom ir miegam prie sienos
kiaurymių – tarp savo ir svetimo klausai.

Gali savo viešpatį šūktelt Aukštėju,
kursai sienoj – kaip ekrane – prasišviečia
per visą vienatvę ir tamsą. Aiškėja,
jog esam – ne savo valia! – pasieniečiai.

Gali pagalvoti, kad ne aukštasienėj
tikrovėje debesys ar ežiai pukši,
tačiau neaiškyn – labo ir nebe – siena,
kiauryn. Galima pasiduoti ar sprukti.

Tačiau sudvejoję – rodos – neištrūko
už sienos, kiti paribiuos tebesmilksta.
Girdi? Eina gal partizanas Nykštukas,
ir lūžta jo ryšininkė nakty, Smilga.


***

Kartų tęsiamam sakiny ne šauktukas
užkliuvo gal už daiktiškiausiojo. Gyvas!
Jau keliasi, jam daug jausmažodžių trūksta,
jo šonkauliai (skliaustai gyvi) ilgai gyja.

Dievuli, ar šonkauliai tavo ar mano?
Ar saugo erdvėlaikius skliaustai ir skliautas –
idant keliais žodžiais pranoktume lūžių romaną
apie kibirkščiuojančią sielą (po šonkaulių skausmo).

Kitam (kietame) sakiny ugnį skelia
rašytojas ant akmenies, nevartoja šauktukų,
nerašo naujovių į antkapį, vengia skliaustelių
(jei daug atsimintumei ir abejotum – sužlugtum).

Kartų sakiny nutylėjimai viens kitą uodžia –
kaip žvėrį žvėris. Jie naktį iš toli susistaugtų,
bet rengiasi aukai ne taškas, o... Tarp gyvų žodžių,
sakai, tėve, neišsiskirt (nepatekti į skliaustus).


***

Gal nevykėlio rūmai ant smėlio kalvos
dangstosi nuo praeivių raizgiausiais krūmynais.
Tenai juda mokslai: tylos ir kalbos,
niekada neišmokstamo ar prigimtinio.

Atnaujina skersvėjai sau lizdelius
gal pasąmonėje, pilnoje erdvių alkio,
o dailininkė tapo vaišių stalus,
ir aš jau nežinau, ar turėsim ką valgyt.

Apykukliuos rūmuos beveik tobula
skersvėjuojanti vėtra paveikslais prabėga,
vidunakčiais ima skambėti tyla –
nelyg puikios monetos, galiojančios miegant.

Nėra pinigų, bet nuo mano peties
krinta daug švarių malkų. Pati pirmutinė
patenka į skersvėjį. Daug praeities
virsta tavo šviesiausiais neatsiminimais.

Nevykėlio rūmuose žiemai kaupi
žoleles, kurios šiaurėje tiesios palikusios.
Jomis pasismilkius, nebūna baugi
netikrovė. Nesyk tai pavyko.


***

Nakties vėjai drasko verandą – gal skrendam,
tylėdami lovoj, kurioj dar nesi pasirengus
pažvelgti į valią už valios... Lyg orlaivis kaukia veranda,
prieš vėją – sudie! – galbūt skrendame trenktis.

Į bukąjį mūrą tamsoj – lyg į grubią dėžutę,
kurioj užrakinta daug baimių, bet neužrakinti pavojai!
Į žmogų, kursai mano šunį lyg žmogų nužudė
ir artimą – tobulai užmarščiai – medį nupjovė!

Į tavo namus, kur glaustai sapnuot mokiaus!
Į dauburį, tinkamą gal susikaupti! Į lygumą, kuri išblaško!
Į grubų bangolaužį! Į skurdų uosto krūmokšnį!
Į Babelio bokštą! Į daugtaškio tašką!

Į langą žiūrėti didžiulėn švieson po švieselių,
baimelėn po baimių... Lyg orlaivis kaukia veranda,
jau tinkama persapnuot metlaikius, posūkius, valią.
Žaibuoja. Ir skrendam – ilgiausiąjį mirksnį gyventi.

Galbūt orientuojami tų, kurie galių neteko
pralenkti ugniagesius, giliam dienorašty mirkti,
keist kryptį ir norus... Nevaldomoje fonotekoj
dar lekiame trenktis. Į provaikį – savo? – šioj pirkioj.