tekstai.lt

Vidmantė Jasukaitytė. Kai mes buvome vilkai. Romanas (Pradžia) 2


       Kirpyklos vedėja buvo žinoma tarptautinių konkursų laureatė, garsėjanti sukurtomis šukuosenomis, laikraščiai rašė, kad ji „garsina Tarybų Lietuvos vardą socialistinėse šalyse“, ir kaip tik todėl ši kirpykla įsikūrė prie Nacionalinio operos ir baleto teatro – visiems juk aišku, kad solistės ir balerinos turi atrodyti nepriekaištingai, nes jos juk irgi „garsina vardą“. Taigi kirpyklos vedėja buvo pripratusi prie visokių menininkių keistenybių ir jos visai nestebino, kad viena tokia čia atėjusi pradėjo kažką rašyti, – jai ne kartą teko girdėti, kaip sėdinti po plaukų džiovintuvu moteris staiga imdavo dainuoti ariją itališkai. Tad aš rašiau, kol pabaigiau, ir tai buvo viena pačių kūrybingiausių dienų mano gyvenime. Mano ranką kažkas tiesiog vedžiojo. Pro akis bloknoto lape plaukė kaimo vaizdai, gūdus miškas, senos kerpėtos eglės, išlaužos, mačiau susikaupusias vilkų akis, žiūrinčias tiesiai į manąsias, jie stengėsi suprasti, ką aš galvoju apie juos, nes juk mano ir jų bendravimo ženklai buvo kiek skirtingi. Paskui laksčiau su savo vilku pamiškėmis, jis gaudydavo man grobį ir atvilkęs padėdavo priešais mane, arba aš pati pribėgdavau prie jo, išdidžiai stovinčio ir laukiančio. Paskui mes eidavome prie kaimo ieškoti ko nors ėdamo, nes buvo vėl speigas ir didžiulis mėnulis spalvotame tamsiame danguje šviesdavo mums, ir mūsų pačių šešėliai slinkdavo mums iš šono… Paskui…
       Ta pabaiga mane pačią šiek tiek sukrėtė, nes aš jos nebuvau numačiusi iš anksto, kaip ir nieko nebuvau numačiusi, kas vyko tą popietę ir pavakarę kirpykloje…
       Žodžiu, kai pabaigiau ir pakėliau galvą, pamačiau, kad tarptautinių konkursų nugalėtoja sėdi viena pati kirpykloje ir svajingomis akimis žiūri į mane.
       – Aš taip pat, kol nepadarau šukuosenos, kokios noriu, niekaip negaliu išleisti klientės, – lingavo ji galvą pajutusi, kad rado ją suprantančią pašnekovę. – Sėskitės, – parodė ji man kėdę.
       Bet aš neskubėjau.
       – O jeigu ji nori kitokios šukuosenos, jeigu jūsų nuomonės nesutampa? – paklausiau aš. – Juk galva ir plaukai jos, o ne jūsų…
       – Ne, gerbiamoji, aš matau geriau. Ji pripratusi prie savo tradicinio įvaizdžio ir nebegali suvokti savęs kitokios, – atsakė man malonioji meistrė. – Štai ateina moterytė, atrodo, tokia mažutė, taisyklingais bruoželiais ir ji nori tik cheminio sušukavimo, – kantriai man aiškino, – o aš matau, kad ji romantiškiausia būtybė, kokia tik gali būti, jai nereikia jokių miesčioniškų garbanėlių, jai tinka besidraikantys, vėjo nešami plaukai, ji turi kvepėti ne pigiais kvepalais, o jūra ir pakrantės vėju. Ir aš ją išleidžiu namo tokią…
       – Na ir?.. – dirbtinai susidomėjau aš.
       – Ji ateina kitą sykį ir vėl nori cheminio sušukavimo, tačiau pasipasakoja man, kad tą vakarą ji buvo visiškai kitokia, jos nepažino vaikai, o važiuojant į pobūvį vyras net atidarė jai taksi dureles, to niekada nėra buvę. Arba štai ateina kokia bjauri, raganiška moteris kumpa nosimi, ruda oda, juodomis akimis, o kai aš ją išleidžiu – ispanų grando žmona…
       – Ir ką ji daro? Juk tada reikia, kad šalia jos būtų grandas… – įsitraukiau į pokalbį pati to nenorėdama.
       – Aš paryškinu jos ryškiuosius bruožus, dar labiau užtamsinu akių vokus, padarau blyškias melancholiškas lūpas, nuleidžiu ant paties sprando tokį didelį, įmantrų plaukų mazgą, patariu apsivilkti suknelę gilia iškirpte ir… Jeigu jos vyras nesugeba tapti grandu, patikėkite, toks atsiras! Suprantu, – ji linktelėjo galvą, – jūs nekenčiate tų kostiumėlių, aukštakulnių batelių, tų tortų ant galvos, auksinių žiedų, didelių koljė – visko, kas iš po prekystalio. Jūs nekenčiate visos sistemos. Jūs norite paties aukščiausio, paties gražiausio, tačiau pasiekti to norite natūraliai, – pasilenkusi arčiau tyliai pasakė ji man, bet aš nuo jos atšokau.
       – Nebijokite, aš ne provokatorė, nors kiekvieną kartą prieš važiuodama į užsienį, į konkursą, pasirašau, kad pranešiu viską, kas tik pasirodys įtartina.
       – Ir pranešate?
       – Ne… Kas čia įtartino, jei moteris nori būti tuo, kuo ji yra… Kiekviena nori būti nepakartojama, o kiekviena tokia ir yra, – šypsojosi man, nebežinau kas – kirpėja ar provokatorė.
       – Gerai, aš čia užsisėdėjau… – tariau jai. – Gal man patartumėte ką nors ar sulipdytumėte iš tų mano plaukų… Jei jau taip gerai išmanote…
       – Aš apie jus gal porą valandų galvoju, – atsitraukusi per kelis žingsnius ėmė mane apžiūrinėti ponia meistrė, – žinote, jums nieko nereikia daryti su savo plaukais. Štai aš juos kelis milimetrus patrumpinsiu, pašviesinsiu sruogą priekyje... Jūsų akys žalios, figūra gera… Jūs būsite kaip ką tik atbėgusi iš miško. Tik štai – jūsų apranga… Ši suknelė jums tinka, bet per daug paprasta…
       Man padarė įspūdį jos kuriamas įvaizdis. Greitai persiėmiau jos idėjomis ir, panaršiusi mintimis savo kuklią drabužių spintą, atradau kažką, kas gal ir tiktų…
       – Aš turiu tokią suknelę, labai plono šilko, pilką…
       – Kaip pelės? – paklausė meistrė.
       – Ne visai, tai greičiau nuvalyto sidabro spalva su vos vos matomu lyg ir žvilgesiu… Na žinote – plonas senovinis šilkas… Mamos... Tik ji be rankovių, su iškirpte priekyje, prigludusi prie liemens ir į apačią gerokai išplatėjanti…
       – Nuostabu! – sušuko kirpėja. – Tai nuostabu! Jūsų kūnas taip įdegęs – nieko geresnio nereikia. Matysitės tik jūs, o ne skudurai…
       – Bet šventė vyks miške. Ant ežero kranto… Gal aš sumanysiu pasiirstyti… Man gali būti šalta, – samprotavau.
       – Na, žinote, aš jums pasakysiu taip… – sunėrė rankas ties krūtine ir atsilošė į veidrodį, – jei ten viskas bus, kaip numatėte, ir bus daug tų ponų iš valdžios, – jei kas ir norės su jumis irstytis, jūs geriau neikite. Na, jei tas dailininkas pakviestų… – minutei susimąstė moteris.
       – Palaukite palaukite, padarysime štai kaip – jūs paimsite mano nėrinių skarą. Aš parsivežiau tokią, iš užsienio – vos violetinė, plonytė, įsivaizduoti neįmanoma, didelė... Palaukit… Ne viską pasakiau… Dabar jūs einate čia, greta, į teatrinio rekvizito parduotuvę, – ten mačiau labai gražius batelius, žemais kulniukais, kaip šlepetės, bet labai labai subtilūs, su tokiu papuošimu priekyje – violetiniai taip pat, plonytė oda… Nusipirkite. O prie tų batelių dar turite rasti tamsiai violetinių ir mėlynų našlaičių – prisisegsite jas prie krūtinės. Štai čia, truputį kairiau, – gudriai šypsojosi savo kūryba patenkinta geroji fėja. – Tada nereikės vėrinio ant kaklo. Tik skarą paskui man grąžinsite.
       Aš viską padariau, kaip buvo liepta.
       Buvau savimi patenkinta, ji pataikė į dešimtuką – aš ir norėjau kažko tokio, paprasto, kaip besibaigianti diena ir melsvėjantis oras. Bet kartu užburiančio, kaip „Ietin mani tinte zivs zilaja vakara, Ietin mani, tinte zivs, ietin mani, ietin… Ietin mani zilaja vakara… Zilaja vakara…“
       Kitą dieną viskas vyko, kaip numatyta. Gerokai anksčiau, negu buvome susitarę, atsibeldžiau pas vakaro sumanytojus ir jie mane savo mašina nuvežė į miško namą. Jis buvo ant aukšto kalno nuostabioje didelio, seno miško laukymėje, o priešais – išėjus į priebutį ir nusileidus taku kiek žemyn – tyvuliavo veidrodinis ežero paviršius. Artėjo vakaras, saulė leidosi kitame ežero krante, ir tamsiame vandeny atsispindėjo violetiškai rožiniai debesys. Ežeras buvo giliai miške, joks pašalinis garsas netrikdė vasaros vakaro grožio, kurį visada drumsčia įvairiausi garsai, pasakantys, kad aplinkui gyvena žmonės ir dirba savo vasaros darbus. Ramybei trūko tik flamingų. Man reikėjo flamingų, kurių niekada gyvenime nebuvau mačiusi. Tačiau aš norėjau, kad tie rožiniai, į švelnias gėles panašūs paukščiai šoktų virš ežero kylant rūkui, leidžiantis saulei ir kad jų šokis susimaišytų su vandens atspindimais debesimis. Koks tai būtų grožis, galvojau aš, koks tai būtų grožis... Jeigu kas nutapytų tokį paveikslą, tikriausiai koks kritikas parašytų, jog jame nėra trijų socialistinį realizmą laikančių kolonų – partiškumo, liaudiškumo, pilietiškumo, arba kad dvelkia buržuaziniu sentimentalumu. Tačiau gamtos grožis niekada nėra sentimentalus, nes pati gamta nėra prastai sentimentali. Ji mažų mažiausiai – visada buržuazinė. Neįsivaizduoju šio ežero ir šio vakaro proletariškai atrodančio… Gamta visada aristokratė, visada griežto išauklėjimo, visada laikosi tvarkos, visada be gailesčio mūsų nukrypimams, ji viskam turi paskirtą laiką ir vietą ir visada kažkam nutraukia reikšmingiausią gyvenimo momentą. Tačiau šį vakarą gamta nesiruošė rodyti savo griežtumo. Ruduo buvo dar toli.
       Kai mane pakvietė į vidų, svečiai jau rinkosi. Buvau pristatyta kaip jauna poetė, rašytoja, pobūvio šeimininko įkurtos premijos laureatė. Sulaukiau visų dėmesio ir mačiau, kad vyrams darau gerą įspūdį. Bet mano agresyvumas valdžios nomenklatūros atžvilgiu buvo jau dingęs ir į visus žvelgiau beveik su meile. Kad nereikėtų pirmiesiems per ilgai vaikščioti apžiūrint namą, vietovę, komentuojant aplinką, visus pakvietė į apatinį aukštą, įrengtą beveik pusrūsyje. Čia dekoratyvios akmeninės sienos buvo storos, švelnią šilumą skleidė židinys, tviskėjo šaltais patiekalais ir gaivinamaisiais gėrimais nukrauti stalai. Čia įvesdavo naujus svečius ir pristatydavo jau esantiems, kad užsimegztų pažintys, laisvi pokalbiai ir kad prie pagrindinio stalo visi susėstų jau vieni kitus pažinodami. Atvyko ir du dailininkai, vienas jų – medalio, kurį ir aš buvau gavusi, autorius. Atvyko iš to miesto kilęs garsus smuikininkas su žmona, aukštą postą užimančia sostinės valdininke, ir du mokslų daktarai iš Rygos – šeimininko disertacijos vadovas ir oponentas. Su visais buvau supažindinta, tačiau užmegzti pokalbio dirbtinai nenorėjau. Sėdėjau apsivilkusi savo pilka suknele su tamsiai violetinėmis našlaitėmis ties kaklo iškirpte prie akmeninės sienos, toli nuo židinio, ir patyliukais apžiūrinėjau svečius. Abu latviai buvo sutikti labai šauniai. Pasirodo, jie buvo garsūs žemės ūkio specialistai ir daug kam čia jų vardai buvo žinomi. Vienas jų, kaip vėliau sužinojau, – profesorius, man pasirodė baisus girtuoklis ir mergišius, nes kiekvienai moteriai sakė beveik dviprasmiškus komplimentus ir buvo matyti, kad jis tą daro labai laisvai ir profesionaliai. Antrasis atsisėdo ant kėdės, kažkas jam pasiūlė atsigerti, ir jis pasiėmė taurę kažkokio gėrimo ar kokteilio. Man pasirodė, kad jis irgi stebi susirinkusiuosius, kartais su kaimynais persimesdamas vienu kitu žodžiu. Pajutau, kad jo dėmesys neaplenkė ir manęs. Pasisukau kiek šonu, kad nesėdėtume priešpriešiais, ir atsiklaususi, ar čia rūkoma, išsitraukiau cigaretę. Sėdėjau, lėtai traukiau lengvą dūmą ir laukiau vakaro apogėjaus – gausaus stalo, geros muzikos ir puikių grindų, kuriomis mane taip lengvai turėjo nešioti mano violetiniai į nuostabias šlepetėles panašūs bateliai. Tikrai šitaip čia niekas nebuvo apsiavęs, – ir man tai patiko.
       – Atsiprašau, ar laisva vieta šalia jūsų? – išgirdau balsą ir pamačiau šalia stovintį rimtesnį latvį, tą, kuris nebuvo profesorius.
       – Laisva, – šypsodama pakėliau galvą.
       – Ar galėčiau atsisėsti šalia?
       – Žinoma, kodėl gi ne?
       – Ką jums pasiūlyti?
       – Ačiū… Aš pagalvosiu…
       – Gal šampano? – kai priėjo oficiantas, nešinas padėklu, ant kurio švytėjo šampano taurės, paklausė jis.
       – O, puiku, – neprieštaravau aš ir paėmiau iš jo rankos aukštą taurę.
       Valandėlę mes sėdėjome tylėdami. Aš gurkšnojau šampaną ir galvojau apie savo kaimyną. Tai buvo kiek aukštėlesnis už mane vyras, gana stambus, atletiško sudėjimo, liesoko kaulėto veido, rugių spalvos kiek žilstančiais plaukais, žemyn nuleistais antakiais. Jo nosis buvo kažkokia sunkiai nupasakojama, su kuprele, o lūpos turėjo mokėti bučiuoti moteris. Įdomu, ar jis dažnai tai daro?.. Jo smakras buvo su duobute, man jo veidas patiko. Vyriški smakrai su duobutėmis mane visada varydavo iš proto. Be to, pamačiau, kad labai gražios jo rankos, tvirto, sunkius darbus dirbančio vyro rankos, bet labai inteligentiškos. Nusprendžiau, kad to vyro charakteris – rankose, lūpose ir laukiniuose žemyn nuleistuose antakiuose. Ak, tiesa, dar gelsvai pilkos akys – labai įdėmios, stiprios, bet ir erdvios, jose matėsi daug dangaus, daug laukų su nokstančiais javais, jose matėsi artėjantis ruduo su kur ne kur gelstančiais medžių lapais. Jis man patiko ir aš laukiau, ką jis sakys toliau. Aš pažinojau tokių, kurie atrodo vyrai be priekaištų, tačiau susimauna, vos tik pradeda kalbėti apie literatūrą ar dar kokią nors kultūros sritį. Cha!.. Bet jie galėtų kalbėti apie savo laukus, ir niekada nesusimautume – aš juk iš kaimo, grynų gryniausia kaimietė ir laikau tai savo kokybės ženklu, išskiriančiu mane iš kitų, ką tik iškeptų tarybinių inteligentų, kurių pilna redakcijose, ministerijose ir visur, kur bepažiūrėsi…
       Bet jis pradėjo taip, kaip aš negalėjau numatyti.
       – Atleiskite, – kiek pasviręs į mano pusę prašneko jis rimtai, – štai žiūriu aš į jus ir galvoju – apie ką jūs rašote…
       – Aš? – nustebau.
       – Taip… Jus pristatė kaip rašytoją, laureatę… O apie ką jūs rašote?
       – Palaukite, – aš nesupratau, ko jis iš manęs nori, tas ne pirmos jaunystės laukinis (rugių spalvos plaukai ir gelsvai pilkos akys – tai tik vykusi gamtos sukurta dekoracija, o jis pats aiškiai neišprusęs), – kaip aš galiu jums atsakyti?.. Aš rašau poeziją, prozą, ruošiuosi rašyti istorinę dramą apie pirmąją prozininkę moterį…
       – Jūs nesupratote manęs, – kantriai tardė mane vyriškis. – Aš klausiu ne apie žanrą. Aš norėčiau žinoti, apie ką jūs rašote, – juk tik jūs ir galite tai pasakyti…
       – Na… – aš įkvėpiau oro ir atsigręžusi priblokšta pažvelgiau į jį.
       Jis žiūrėjo man tiesiai į akis ir laukė atsakymo. Jo žvilgsnis net nepadoriai skverbėsi į mano žvilgsnį, jie kiek pasigrūmė, bet paskui jis inteligentiškai praleido manąjį, o pats, nesitraukdamas atgal, ėjo tolyn.
       – Palaukite… – nesumojau aš. – Negi jūs norite, kad jums papasakočiau kokį nors kūrinį? Ką aš turiu jums papasakoti? Siužetą? – negalėjau patikėti, kad jam tai tikrai rūpi.
       – O kodėl gi ne? Prašau, papasakokite… Laiko juk turime. Aš norėčiau žinoti, apie ką jūs rašote…
       Pasijutau užgauta ir paniekinta kažkokio ten bakteriologo ar parazitologo, ar kokių balandų nuodytojo. Pamanykit – mokslų daktaras…
       Ir staiga į galvą šovė žaibiška idėja, – juk ne veltui vakar kirpykloje parašiau nuostabų apsakymą. Na gerai, pamaniau, laikykis! Dabar aš tau parodysiu, apie ką mes, moterys, rašome! Apie ką rašome mes, jaunos moterys!.. Laikykis, latvi, mokslų daktare. Pajusk, ką reiškia tos pilkõs pelytės su našlaitėmis prie iškirptės kūryba, kuri kaip spalvinga žuvis atplaukia erdve niekam nematoma ir susiranda, kad ir kur būtum, skvere, pasimatyme ar kirpykloje… Ir padiktuoja žodžius, nuo kurių sušąla lūpos besiklausančiam vyrui, ir jis trokšta būti vilku, trokšta būti vilku, trokšta būti vilku… Hej… Ietin mani, tinte zivs, zilaja vakara… Cha!.. Dabar pats laikas – artėja vakaras, ir tu būsi suvyniotas į jo spalvą, ir nusineš jis tave per ežerą debesimis tavo Latvijos link ir paliks, ir tu amžinai jo ilgėsies… Ietin mani, ietin, ietin mani, tinte zivs, zilaja vakaraaaa…
       Aš tarsi abejingai pažvelgiau jam į veidą, dar sekundę tyrinėjau jo akis ir palenkusi galvą lėtai ištariau:
       – Gerai… Gerai, aš jums papasakosiu savo paskutinį kūrinį. Aš jį tik vakar sėdėdama kirpykloje parašiau…
       – Kur? – užkibo kolchozo mokslininkas, ir pajutau, kad jis neįsivaizduoja, ką galima nuveikti kirpykloje.
       – Matote, jis dar nebaigtas, dar netobulas, – tęsiau lyg nepastebėdama jo nustebimo, tarsi negirdėdama jo, – tad jeigu jums atsibos, prašau mane nutraukti… Jūs pažadate man? – vėl pažvelgiau į jį.
       – Taip, žinoma, pažadu. Bet aš neabejoju…
       – Ne, abejokite, – mandagiai vėriau ant gudrybės siūlo savo žodžius jam, – pažadėkite mane nutraukti, kai jums bus nebeįdomu.
       Ir aš pradėjau...
       Aš jam kalbėjau savo lyrinės herojės lūpomis pirmu asmeniu. Aš nesakiau „ji“, sakiau „aš“. Ir nesakiau „jis“, o sakiau „tu“. Aš jam pasakojau apie savo darbą universiteto laboratorijoje, apie vyriškį, kuris mane traukė nuo pirmos susitikimo akimirkos, apie seno profesoriaus jubiliejų, apie tai, kaip pasprukau iš to pobūvio ir bėgau maža Žvėryno gatvele neužsisegusi palto įkandin plaikstantis šalikui, jaukiai sningant dideliais kąsniais ir pro tą purų sniegą blausiai švytint gatvės žibintams. Aš jam pasakojau, kaip aš namuose atsisėdau į savo senovinį krėslą, kaip užmerkiau akis ir kaip jos atsigręžė atgal ir ėjo ėjo ėjo gilyn į mane, kol pamatė viską…
       Aš jam pasakojau, palenkusi galvą jo pusėn, ramiai ir mandagiai, tarsi kokioje konferencijoje skaityčiau pranešimą. O jis klausėsi taip pat palenkęs galvą į mane, labai pagarbiai, susikaupęs. Supratau, kad jo viduje mano apsakymas pradėjo veikti ir reakcija jau vyko, tačiau jis to dar neparodė. Žinoma, kurgi ne… Jauna moteris ramiai, intymiu balsu kalba jam apie jį, kreipiasi į jį, pasakoja laišką, rašytą jam… Jis gi ne rašytojas, jis aiškiai tapatins save su lyriniu herojumi, o mane – su lyrine heroje. Bet sutapatinti – neįmanoma. Ietin mani, tinte zivs…
       Man ant pečių krito plaukai. Jis atsargiai uždėjo plonytėlę violetinę mezginių skarą, kad man nuo akmeninės sienos nebūtų vėsu…
       Aš pasakojau jam tai, ką rašiau – atpasakojau laišką vakar kirpykloje susigalvotam mylimajam…