tekstai.lt

Vidmantė Jasukaitytė. Kai mes buvome vilkai. Romanas (Pradžia) 3


       – Mylimasis, – aš jam kalbėjau, – mylimasis, tu tikrai nustebsi gavęs šį laišką, bet aš noriu tau viską paaiškinti… Aš noriu paaiškinti, ką prisiminiau, kai tu atsisėdai prie to nuostabaus instrumento ir pradėjai groti... Aš nežinau, ką tu grojai. Aš niekada anksčiau nebuvau to kūrinio girdėjusi, bet kai tavo rankos tokiais gyvais, kalbančiais pirštais lakstė klavišais, kai tu išsilenkei, tarsi būtum pasiruošęs šuoliui, kai tavo plaukai, tokie šiurkštūs ir neklusnūs, pasidarė nebepanašūs į žmogaus plaukus, tu staiga užsimerkei ir pakėlei galvą į viršų... Tavo veidas buvo pilnas kančios, – tai buvo nežinojimo kančia, iš kurios tu jau nėreisi į laisvę, – ir tada aš prisiminiau…
       Buvau jau mačiusi tave. Pažįstu taip pakeltą galvą į dangų, pažįstu tuos šiurkščius plaukus dar nuo tada... Ir balsą, kuris veržėsi iš vidaus, tiesiai iš pačios gamtos einančio žinojimo, kad neliks neišgirstas… Su tokiu ryžtu vienas į kitą eina vyras ir moteris, kai jie pajunta, jog sutiko antrąją pusę. Taip skuba vienas pas kitą žvėrys, paukščiai, kai gamta ima groti jiems gyvybės tęsimo lumzdeliais… Aš prisiminiau…
       – Mylimasis, kaip gaila, kad žmonės vienas kitą atranda pagal susikurtą grožio idealą, pagal skonį, kultūrą, išsilavinimą, tradicijas, religiją ir dar pagal daugybę dalykų, tačiau jie niekada negali išsirinkti savo žmogaus gyvenime pagal atmintį…
       Ir aš papasakojau latviui, kaip kadaise buvau balta vilkiūkštė, palikta gyventi pas eigulį, apie savo brendimą, kuris užklupo mane geležine grandine pririštą tarp šuns būdos ir tvarto sienos, apie tai, kaip aš pirmą kartą išgirdau miške mane šaukiantį balsą, kaip krito sniegas, pūtė šaltas, žvarbus ir kiaurai persmelkiantis vėjas, o tas balsas ėjo į mane, smelkėsi per kailį, veržėsi į kūną ir jaudino mane perliedamas savo paslaptingos jėgos bangomis… Kaip eigulio moteris mane paleido ir pasakė – bėk… Aš jam pasakojau, kaip aš bėgau, lėkiau, broviausi žvarbią žiemos naktį, pučiant lediniam vėjui, nesirinkdama kelio, nemokėdama apeiti išvartų ir kelmų, kliūdama ir risdamosi kūliais, kaip kilau ir vėl bėgau kartu girdėdama ir kažkokį garsą, besiveržiantį iš manęs, – gailų inkštimą, skausmingą atsikvėpimą uždusus. Jis klausėsi manęs beveik sustingęs – aš tai pajutau – ir visiškai nenorėjau matyti jo veido. Aš, žiūrėdama į jo ant kelio padėtą ranką, pasakojau, kaip mes brovėmės vienas į kitą, vedami jėgos, galingesnės už mus pačius, ir kaip mes susitikome…
       – Aš broviausi pirmyn, tik pirmyn, kol priešais pamačiau laukymę. Stabtelėjau ir kažkoks nežinomas jausmas viduje mane vėl išlenkė, atvertė mano galvą į viršų, ir vėl iš manęs išėjo balsas – ne toks, kokį girdėjau miške, tačiau tai jau buvo daug laisvesnis, labiau pasitikintis ir ieškantis savųjų. Aš ieškojau tokio pat kaip aš. Ir tuojau pat pamačiau iš kitos pusės laukymės atsiritantį šešėlį. Jis ritosi šokčiodamas, taip pat prasmegdamas į užpustytas tuštumas tarp miško žolių stiebų ir silpnučių krūmokšnių, jis prasmegdavo ir iššokęs vėl veržėsi pirmyn, uždusęs ir garsiai šnopuodamas, kol pamatė mane. Šešėlis sustojo ir per visą mano kūną nuvingiavo tavo balsas, kuris man viską pranešė. Tu lėtai žengei dar keletą žingsnių manęs link, ir mes susitikome…
       Ne, aš visai nenorėjau matyti jo veido… Aš pajutau, kaip jis nurijo jaudulį tarsi kąsnį. Aš irgi kažką jaučiau. Aš pirmą kartą gyvenime nepažįstamam vyrui kalbėjau savo kūrinio žodžiais ir tai mane taip pat veikė. Todėl kad kūrinių žodžiai yra ne kasdieniai, ne darbiniai, ne skirti pataukšti ar pasidalyti naujienomis, ne pranešti, paliepti ar paklausti. Kūrinių žodžiai yra paslaptingi – kartais jie yra iškilmingi, kartais nusižeminę, kartais švelnūs, kartais gąsdinamai griežti… Bet visada jie yra didūs. Nes jie nevaikšto pažeme. Nors ir kalbėtų apie visai paprastus dalykus, jie ateina iš viršaus, jie turi savo kelius danguje, kaip paukščiai, o paskui susisuka lizdus žmoguje ir kalba per jį… Kalbėti vyrui savo kūrinio žodžiais – tai beveik kaip… Beveik kaip visiškai atsiverti jam, atsiduoti, likti beginklei… Tai įmanoma tik tada, kai iš jo spinduliuoja saugumo jausmas, pasitikėjimas… Aš nežinojau, kas spinduliuoja iš šio vyro, bet ėjau va banque – tegu neklausia, ką aš rašau… O jei paklausė, negi aš jam dabar pasakysiu kokį eilėraštuką?.. Stačiau milijoną neturėdama nieko, tik savo apsakymą, vien tam, kad pateisinčiau poetės statusą. Jaudinausi. Tačiau trauktis jau nebegalėjau – nebebuvo kur, todėl nepasidaviau. Aš jam parodysiu, ką mes, jaunos moterys, rašome… Norėjo – tegul turi!..
       Ir aš tęsiau:
       – Aš stovėjau laukymės pakraštyje ir laukiau… Mačiau, kad tu mane pastebėjai. Kažkas man liepė sustoti ir toliau nebeiti. Kažkas mano viduje kalbėjo, kad tu turi atrasti mane ir prieiti pats. Aš buvau svetimoji, o tu privalėjai mane įvesti į savo gyvenimą ir į savo pasaulį. Ir tu tai padarei. Keliais šuoliais liuoktelėjai į priekį ir jau buvai priešais. Aš stovėjau visa virpėdama, kažkokia įtampa, jaudulys mane be perstojo krėtė, vertė virpėti, nors jau supratau, kad jaudintis nebėra ko. Tu kelias akimirkas stovėjai priešais. Iš lėto ėmei uosti mano kvapą. Iš pradžių iš ten, kur stovi, paskui priartėjai per porą žingsnių, ir mūsų galvos jau buvo visai viena priešais kitą. Tu kvapą, sklindantį iš mano šnervių, uodei taip, tarsi jis priklausytų tau, tarsi jį valgytum, gertum. Paskui žengei dar žingsnį ir dantimis švelniai peštelėjai mano kaklo kailį. Paskui aš dantimis peštelėjau tavo kaklo kailį. Mes uodėme, glaustėmės, lietėmės kūnais… Tavo sprandas buvo stangrus, tvirtai glustelėdavo prie mano sprando, kai tu eidavai tarsi pro šalį, o tavo šnervės nuolat atsidurdavo tai prie mano ausies, tai prie mano šnervių, tai pagurklyje, ir aš nuolatos jutau pro jas besiveržiant kažką malonesnio, netikėtesnio negu kutenimas. Tame, kas veržėsi iš tavo vidaus į mane, buvo pilna karščio, jėgos, švelnumo ir truputėlis skausmo. Tu dantimis peštelėdavai man tai ausį, tai kaklą, tai sukaukšėdavo susilietę mūsų dantys, nors aš jutau, jog nuo tikro skausmo mane saugai, – viską darei taip, kad to skausmo liktų tik užuomina. Taip mes susipažinome, taip mūsų kūnai pajuto vienas kito jėgą, ir netrukus jau išdidžiai ir pasitikėdami ėjome apsnigta giria tolyn, kur tu vedei. Pūga liovėsi, danguje pasirodė mėnulis, jis plaukė tai pasinerdamas, tai iškildamas virš kunkuliuojančių tamsių debesų, apšviesdamas jų properšas ir švaraus nakties dangaus plotus, ir naktis tapo gyva, grėsminga, kalbanti – aš niekada anksčiau nebuvau to pajutusi ir dabar man reikėjo tavęs dar ir dėl to, kad dangus buvo verdantis, gyvas, besimainantis ir pilnas kažko, ko aš dar nepažinojau. Tu sustojai, įsitempei ir pakėlęs į viršų galvą sustaugei. Kažkur visai netoliese pasigirdo labai panašūs garsai, ir mes, peršokę kadaise nukirstą medelį, atsidūrėme tarp tavo brolių, kurie nuo šios nakties turėjo būti ir mano broliai. Bet kai mes priartėjome, įvyko kažkas netikėto. Tu dantimis neskaudžiai krimstelėjai man į sprandą parodydamas, kad turiu sustoti. Sustojai ir tu. Gauja vilkų nustebusi žiūrėjo į mus, o į priekį žengė senas, šlubas, matyt, medžioklėje ar kautynėse užgrūdintas patinas ir pasuko prie manęs. Jis paėjėjo artyn ir ėmė uosti mano kvapą. Kvapas jį sujaudino, nežinia, iš ko tai supratau, ir jo gerklėje sujudėjo susipynęs, susivyniojęs garsas. Supratau, kad jis tramdo savo jėgą. Jis atsistojo pasiruošęs kautis – tai buvo matyti iš jo pasistojusių ant sprando šerių, prie kojų nuleistos galvos ir nemalonaus, keisto, grasinančio urzgimo, kuris man priminė velkamos per gruodą grandinės garsą. Jis stovėjo nuleidęs galvą urgzdamas, o jo akys žvelgė pro kaktą ir lakstė nuo tavęs prie manęs. Ir aš supratau, kad jis liepia tau pasitraukti. Tu pakilai ir užstodamas mane žengei jo pasitikti. Tu ryžtingai ir tvirtai priėjai visai arti jo ir, sustoję priešais, jūs įrėmėte žvilgsnius vienas į kitą. Vilkai aplinkui neramiai uodė orą. Senasis patinas buvo didesnis už tave, stambesnis, labiau perkaręs ir nusišėręs, bet tu buvai jaunesnis už jį ir galingas. O be to, mes jau buvome prisilietę vienas prie kito, ir tai suteikė tau ryžto. Senasis vilkas sukaleno dantimis, o tu sukalenai garsiau ir ilgiau. Tavo dantys čeksėjo kaip akmens smūgiai į geležį, kai vyras, pas kurį gyvenau, išvesdavo karvę į pamiškę ir kaldavo akmeniu grandinės kuolą. Tai buvo keliolika trumpų, tankių čeksėjimų, ir kiekvienas jų kalbėjo, kad jais pasakoma ne viskas, kad didžioji dalis lieka nepasakyta, anapus garso, kad čia yra tik ženklai to, kas tuojau įvyks, ir priešininkas turi juos garbingai perskaityti, o po to – rinktis. Ir kovos nebereikėjo. Tavo priešininkas nusisuko, lėtai nuėjo į patį būrio pakraštį ir visai nuošaliai atsitūpė ant žemės. Tu grįžai prie manęs, savo kaklu palietei manąjį ir nuėjai į būrį parodydamas, kad esu tavo ir galiu čia būti visateisė. Žinojau, kad turiu sekti tau iš paskos, ir nusekiau...
       Ir prasidėjo mūsų gyvenimas, laisvas ir nepaprastas… Daugybę dalykų, kuriuos turėjau išmokti, čia mačiau ir patyriau pirmą kartą. Bet tu visada būdavai šalia manęs, ir niekada neturėjau vargo. Aš mokiausi gyventi būryje. Nemokėjau ir negalėjau išmokti tik vieno – šokti stirnai ant sprando ir, dantimis įsikandusi į gerklę, griauti ją ant žemės. Mes vaikydavome žvėrį, kol jis pailsdavo. Aš išmokau vijimo meno ir visada žinodavau, kaip užbėgti jam už akių, kaip jį paginti norima linkme, kur šuoliuodavai tu su kitais savo broliais, tačiau tuo lemiamu metu, kai mano dantys turėdavo kibti į gerklę ir ją plėšti taip, kad įsitemptų kaklo raumenys, kad nasrai pajustų šiltą gyvo kūno kvapą, kad plyštų oda, o dantys perkirstų stambiąsias kraujagysles ir kraujo srovelė, apsemdama dantis, imtų sroventi apatiniu žandikauliu žemyn palikdama kailyje sukruvintą pėdsaką, – kažkas mane sukaustydavo ir aš, staiga pasitraukusi iš medžioklės apeigų, nusliūkindavau į šoną. Apimdavo jausmas, kuris vyravo gyvenant pririštai pas eigulį – buvau išmokyta ne žudyti, o saugoti ir ginti savo prijaukintus brolius…
       Tačiau tu supratai mane ir nualsintą gyvulį lemiamu šuoliu pats puldavai. Tu visada palikdavai man maisto, kai maitindavosi visas būrys, o kai medžiodavome dviese, išdidžiai tupėdavai prie besiblaškančio agonijoje gyvulio ir laukdavai, kol prieisiu. Tada pradėdavai nuo gerklės, plėšdamas pirmas, kiti įsikibdavo į paslėpsnius, o aš padėdavau tau, jausdama, kaip su šviežiu, dar karštu krauju ir garuojančia gyvulio mėsa į mane įteka gyvybė ir šiluma, kuri pasklinda visame kūne užaštrindama uoslę, stiprindama instinktus ir įliedama į kraują savotiško, paslaptingo žinojimo, kurio aš jau buvau netekusi. Žinojimo, kad aš ir ta šilta gyvulio mėsa, kuri ką tik buvo judanti ir šuoliuojanti, esame viena ir kad mes, tie, kurie medžiojame, mylime savo medžiojamą brolį taip, kad valgome jį trokšdami susijungti, – sujungti mūsų kūnus, kraują, jėgą, vikrumą ir galią, ir kad bėgdama auka iš visų jėgų skuba pripildyti mus to, ko pati turi. Ir raumenų įtampa bėgant yra katarsis, po kurio auka ir mes tampame viena. Tai buvo kažkas daug daugiau negu alkio numalšinimas, negu pasisotinimas, nes jausdavome, kaip mūsų žarnose ką tik praryta mėsa, virsdama mumis, sujungia mus su erdve, medžiais, dangumi. Ir oro, dangaus, žolės ir drėgnos, papuvusios žemės aromatas, liedamasis į mus, užpildo mus ne tik daugybe kvapų ar vaizdų, kurie kada nors atsispindėjo drėgname ano gyvulio žvilgsnyje, bet ir padaro lengvus bei neišnykstančius, galinčius laisvai gyventi ne tik girių gūdumoje, bet ir nardyti debesyse, atsispindėti srauniuose miškų šaltiniuose, taip pat įžengti į žmonių ir gyvulių sapnus, mintis, vaizduotę. Visa tai mums suteikdavo amžinos medžioklės apeigos, ir aš supratau, kad mes, tie pilki, gudrūs ir plėšrūs gyvūnai, kuriuos mato mus supantis pasaulis, yra tik viena nedidelė mūsų būties dalis, kuri įkalinta formoje. O mūsų turinys, savybės, galios ir dar daug kitokių būties sluoksnių yra bendra visiems ir viskam. Ir visi bei visa susitinkame ten, kur slypi neturinti formos gyvybės bei amžino augimo ir brendimo esmė, esanti už ir aplink mūsų formą. Ir visi mes joje bendraujame, ir mylime vieni kitus.
       Tačiau kai žiema pasidarydavo negailestingai šalta, kai kažkur pradingdavo visi miško žvėrys ir žvėreliai, kuriuos mes galėtume sumedžioti, kai tik kėkštai striksėdavo medžių šakose ir visam miškui pranešdavo, kur einame, mes būdavome alkani ir irzlūs, neatlaidūs vieni kitiems ir visada pasiruošę už bet kokią smulkmeną skaudžiai kąstelėti taip pat alkanam savo broliui. Tada mūsų esybė trokšdavo medžioklės. Tu išvesdavai mus į miško pakraštį, ir mes sutūpdavome pačioje pamiškėje, žiūrėdavome į mėnulio apšviestą apsnigtą lauką. Aš žinojau, ką tai reiškia... Tada jūs viliodavote kaimų šunis, kad jų mėsa pasisotintumėte. Tai buvo greičiausias būdas pasisotinti ir prisipildyti galios...
       Jūs sutūpdavote lygia eile, ir tu pradėdavai užburiamai švilpti. Taip šaukia likimas, lemtis, šis švilpimas, tarsi žvaigždėtas dangus, atverdavo duris į kitą gyvybės formą, į kitą egzistencijos lygį ir užburdavo mūsų prijaukintus, pavergtus naminius brolius. Ir jie skubėdavo labiausiai ištroškę rasti mumyse tai, ką jie seniai prarado. Jie skubėdavo džiaugsmingai – taip elgtis jiems liepdavo kraujo atmintis. To reikėjo visko vienybei, vienačiai, vieniui, o mes buvome arčiausiai jų prigimties, ir jie mūsų nebijojo. Tas švilpimas šunų ausims būdavo tapatus šuns garbinamo žmogaus švilpimui. Švilpdavai tu, paskui pratęsdavo kitas, trečias, paskui – keliese… Garsas plėšdavo sušalusį orą, jis subanguodavo, irdavosi tolyn ir, kažkur atsitrenkęs gal į stataus miško sieną, o gal į dangų ar mėnesėtus debesis, grįždavo atgal jaudindamas mus pačius. Ir mes negalėdavome nustoti švilpę, tas garsas mus vesdavosi paskui save, nes jis eidavo iš amžių gilybės, o ji buvo tokia pat gili, kaip dangus virš mūsų. Jis mus vesdavosi, virpindavo mūsų gerklas, įtempdavo balso stygas, o jį sustabdyti galėdavo tik kraujo kvapas ir skonis. Tas garsas šaukdavo susijungimo apeigoms, ir jos įvykdavo, kai pavergtieji pirmykščiai mūsų broliai laisva valia atbėgdavo tapti maistu, o mes, jais pasisotinę, pratęsdavome savo laisvą egzistenciją. Ir kai nuo kaimo pasigirsdavo patiklių, nakčiai paleistų kaimo šunų lekavimas, aš pasitraukdavau šalin, nes jausdavau, kad negalėsiu ramiai dalyvauti dramoje, kuri tučtuojau įvyks. Jaučiau, kad manyje grumiasi du žinojimai. Tas, kuris atgydavo manyje per jūsų ritualus, ir tas, kurį įgijau grandine pririšta prie būdos, kai buvau mokoma saugoti ir nuo bet kokio pavojaus ginti naminius gyvulius. Jaučiau, kad galiu neišlaikyti ir tada man neatleistų nė vienas vilkas, o galbūt netgi tu.
       Kai aš grįždavau, ant sniego mėtydavosi tiktai kailio kuokšteliai ir apgraužtų kaulų likučiai, kurių dalį tu sergėdavai man, ir aš, prisiartinus bei pauosčiusi, pasiduodavau alkiui ir juos sugrauždavau. Ir tada vėl atsibusdavo mano tikrasis žinojimas – vėl būdavau galinga kaip naktis ar speigas, ar kaip visas mūsų pasaulis.
       Taip mes gyvenome, mylimasis. Tai buvo mūsų dienos, mūsų naktys, mūsų žiemos, mūsų vasaros, ir niekas nesikišo į mūsų natūralų gyvenimą. Taip gyvena vėjas, taip gyvena sniegas, ledas, kol jį ištirpina pavasario saulė, taip gyvena mūsų pėdsakai sniege, kol tampa nebeatpažįstami arba užpustyti... Taip gyvenome ir mes.
       Bet viena žiema pasitaikė baisiai negailestinga. Mes ištisas dienas, o gal net savaites būdavome alkani, ir nebebuvo likę nieko, kas sutramdytų badą. Net palaidų šunų ir tų nebebuvo, nes žmonės juos saugodavo ir naktį laikydavo pririštus. Badas lėtai ir negailestingai slinko artyn, ir mes jį jautėme savo išsišovusiais nugarkauliais bei sukritusiais šonkauliais. Nieko kito neliko, tik eiti į kaimą ir kastis po tvarto pamatais, lįsti į vidų. Mes mokėjome ir tai, o alkis darė mus vieningus ir suteikė ryžto.
       Kaip visada, vedei mus tu.
       Aš, išėjusi iš miško, pradėjau jaudintis. Kelias pasirodė pažįstamas, o kai priešais, nakties tamsoje, tarsi milžiniški šieno kūgiai iškilo iš molio nudrėbtas tvartas, apdengtas nendrėmis, senų rastų troba tokiu pat dideliu, storu, dabar dar ir baltu, sniego užpustytu stogu, aukšta šulinio svirtis, mane apėmė pasididžiavimo jausmas, ir pradėjau patyliais urgzti, viaukčiojamai loti, kaip buvau išmokusi iš šunų. Tada tu nepiktai trinktelėjai man į šoną savuoju šonu – tai reiškė, kad esu medžioklėje ir turiu būti gudri. Medžioklės ritualas visada prasideda gudrumu, kuris pirmiausia reiškia tylą, paskui uoslę, o paskui susitapatinimą su medžiojamuoju. Turi pradėti mąstyti kaip jis – tik tada supranti jo kelius, žinai jo šuolių aukštį bei ilgį ir gali jį pavyti... Vydamasis jauti, kad jis nemoka ir negali nieko, ko nemoki ir negali tu. Tada pajunti, tarsi eitumei lenkčių su pačiu savimi. Apima žinojimas, kad viskas, kame esi, gyveni ir medžioji, esi tu pats, amžinas ir beribis, ir būdamas toks niekada nepaliksi žūti iš bado savęs kitokio, kuriam suteikei kilnaus ir gudraus žvėries pavidalą...
       Taigi ėjome į žygį. Iš kitos pusės apėjome tvartą ir daržinę, sustingę prigulėme prie pusnies ir įtempėme savo pojūčius. Tie, kas netrukus turėjo tapti mumis, buvo visai čia pat, už patręšusių rąstų sienos, ir nieko nenujautė. Užuodę gyvulių prakaito ir mėšlo kvapą pasijutome drąsūs. Žinojome, kad tokiomis aplinkybėmis esame viešpačiai. Vieni mūsiškiai bėgiojo ir uostinėjo pamatus, ieškodami vietos, pro kurią gyvulių kvapas geriau prasiskverbia, o kiti netgi šokdavo ant stogo ir dantimis įkibdavo į nendres, tačiau dribtelėdavo žemėn su nukąstu sausu stiebu nasruose. Aš pasijutau namie... Šie kvapai man kalbėjo daugiau negu kitiems. Pajutau moters kvapą, atsekiau jos pėdsakus – ji buvo priėjusi prie malkų rietuvės ir, matyt, nešėsi jų vakarienei virti. Kvapas mane sujaudino. Panorau tarnauti jai. Supratau, kad tai žinojimas, įgytas esant pririštai grandine, tačiau tai buvo taip malonu, kad norėjau jai būti gera. Aš prisiminiau jos balsą... Atsargiai ir tyliai pasitraukiau nuo jūsų ir, prisėlinusi prie trobos slenksčio, atsiguliau ant akmens, kuris buvo nušluotas ir dar neužpustytas. Aš gulėjau įsitempusi kaip koks pagalys ir baisiausiai jaudinausi – girdėjau, kad namuose yra kažkas visiškai nauja. Ten buvo kažkas labai švelnus, apgaubtas tos moters rūpesčiu ir meile. Beveik džiaugiausi kartu su ja, o iš dalies ir pavydėjau, nes supratau, kad moteris nebesiilgi manęs, pamiršo, kad tarp jos ir manęs nebėra ir nebebus švelnumo, laukimo, pasitikėjimo. Supratau, kad moteris pamiršo mūsų bendrumą... Supratau, kad jos dabar jau nebejaudina balsai, sklindantys iš miško, kad ji nebesiklauso jų... Ir iš tikrųjų pro langelį pasigirdo verksmas, žmogaus, – bet tai nebuvo verksmas tokio žmogaus, kokį aš pažinojau. Tai buvo verksmas kažko, kas dar nėra žmogus, o tik žmogaus pradžia. Troboje tuojau subruzdo sunerimo. Aš įtempiau visas savo jusles ir pajutau, kaip moteris vaikšto po trobą, kaip kažką kalba savo garsais, garseliukais, ir jos balsas buvo kupinas tokio švelnumo, kokio aš niekada nesu patyrusi. Prisiminiau, kai čia buvau, prisiminiau visus gyvulius, kurie buvo mano draugai ir kuriuos turėjau sergėti ir globoti. Tai mane vėl jaudino ir aš norėjau, kad bent keli tie garseliukai būtų skirti man. Supratau, kad taip nebebus, bet aš nuolankiai tebemylėjau šiuos namus ir žmones, šiuos gyvulius ir diendaržį, ratus bei roges daržinės tarpduryje ir netgi savo ankstesnįjį gyvenimo būdą… Netikėtai pajutau tą patį, ką jaučia šunys, kurie gali būti laisvi, tačiau niekada nepaliks namų, kuriuose užaugo. Staiga mane kažkas sukrėtė, tai buvo siaubas, išgąstis. Įsiklausiau ir pajutau tvarto viduje nerimą. Kažkas ten muistėsi… Sunerimusios mekeno avys, tačiau prie namų nebebuvo jokio šuns ir dabar jų niekas nebesaugojo, o tas verksmas trobos viduje, matyt, visiškai užmigdė moters ir jos vyro eigulio budrumą. Aš klausiausi, laukdama, kas gi bus, kada pasirodysi tu, tačiau tuo metu tvarte kažkas žvingtelėjo ir pajutau, kad jau yra auka. Mano atmintin įšuoliavo nedidelis, linksmas, jokio pavojaus nenutuokiantis kumeliukas, garbanotas ėriukas virpančiomis kojelėmis, minkštas kaip tešla, rožinis ir naivus paršiukas. Kažkuris iš jų... Vieną mirksnį pasirodė, kad dėl visko kalta aš ir dabar turėsiu būti nubausta, todėl pašokau ir, porą kartų nevykusiai viauktelėjusi, netikėtai galingai visu balsu užstaugiau…
       Man pasirodė, kad staugiu jau visą naktį, – garsas pats ėjo iš manęs ir darė mane laisvą, kaip visada, kada pasielgdavau pagal savo vidinį įsitikinimą. Ir staiga – smūgis į į šoną. Smūgis nusviedė nuo slenksčio tolyn, aš nulėkiau kūlversčiomis į sniegą ir pajutau, kaip tu tvirtai sukandęs mano sprandą tempi visai kitur – ne į mišką, o pro obelis, pro serbentkrūmius, link pirties ir gluosnių ant kūdros krašto. Tuojau tamsą sudrebino baisus trenksmas, kuris drauge ir žaibavo ir po kurio turėjo sekti liūtis, tačiau liūties nebuvo. Pasigirdo kitas, paskui – dar kitas trenksmas… Sucypė kažkuris iš mūsiškių, ir atsigręžusi pamačiau, kaip apšviestame sniege netoli daržinės cypdama kūliais verčiasi viena jauna vilkė…
       Bet tu man neleidai sustoti…
       Tu tempei mane ir tempei, ir mes bėgome tarsi sukibę galvomis per užpustytas ganyklas, apsnigta upelio vaga, per ražienas į kitą tolumoje dūluojantį mišką, o kai jį pasiekėme, dar ilgai šuoliavome, braudamiesi per krūmus į kitą pusę, o vėliau atsargiai dideliais ratais ėmėme artėti link savo irštvos. Atsidūrę savame miške, iš pradžių neieškojome būrio. Mažiausiai tris kartus apibėgome aplinkui, ir atrodė, kad su kiekvienu ratu tavyje vis mažėja apmaudo, nusivylimo ir vėl grįžta tai, kas mus laiko sujungtus visais metų laikais, visokiu oru, visokiomis aplinkybėmis, – supratau, kad taip grįžta meilė. Kai priartėjome prie savo irštvos, iš karto pajutau neapykantos ir priešiškumo šiurpą. Aš sustojau, gailiai sucypiau – atsiprašiau tavęs, – aš buvau kalta. Tu lyžtelėjai mano šnerves ir, aplenkęs mane, nužingsniavai pirmas, o aš klusniai sekiau iš paskos. Tačiau kiek paėjęs sustojai ir tu. Pažįstamoje laukymėje vilkai tupėjo ratu ir, mus pamatę, išsišiepę pradėjo grasinamai kalenti dantimis. Nuo būrio atsiskyrė senasis šlubas vilkas ir pasuko mūsų link. Jam iš paskos pakilo kiti... Aš supratau, kad tai mano kaltė ir kol būsiu su tavimi, tau nebebus tarp jų vietos. Tu stovėjai ir susikaupęs žvelgei į priekį – mąstei. Aš patrypinėjau, tai norėdama nusigręžti ir eiti, tai grįždama atgal, bet staiga apsisprendžiau ir viena nubėgau tolyn į mišką. Kur bėgti be tavęs, man nebuvo jokio skirtumo. Bėgau, bėgau ir bėgau, paskui šuoliavau, lėkte lėkiau aplinkui mišką, kol visai nusilpusi, nusiplūkusi, praradusi jėgas nugriuvau į sniegą prie didelės senos eglės išvartos. Tuoj už jos pro styrinčius sausos aukštos žolės kuokštus matėsi laukas ir kaimas, – kad tai buvo kaimas, kuriame augau grandine pririšta, aš nebežinojau, viskas galvoje buvo susimaišę. Nušliaužiau po egle ir įsitaisiau tarp šaknų.
       Kai mažumėlę atsikvošėjau, sugebėjau tik svyruodama kelias akimirkas pastovėti, paskui vėl atsiguliau ir supratau, kad išvirtusi eglė – dabar mano namai. Gulėjau, tarsi būčiau primušta eigulio, degė visas kūnas, nasrai, netgi akys degė. Atrodė, kad dega netgi klausa, per kurią ritosi ir ritosi tolimas, bet kaskart vis artėjantis tavo balsas. Jau visai paryčiais pamačiau, kaip tu išbėgai į pamiškės laukymėlę, pastovėjai ten, pauostei orą ir lėtai, žemai nuleidęs galvą, uosdamas mano pėdsakus atėjai po išvarta ir atsigulei greta.

       Aš jam kalbėjau nesustodama, vienodu prislopintu balsu, nedarydama jokių pauzių, neįsijausdama, tarsi skaityčiau laikraščio vedamąjį, tačiau jutau, kad mes jau surišti kažkokiais nematomais siūlais. Be abejonės, tai buvo mano kūrybinės įtaigos siūlai. Kartais jie atsiranda tarp rašytojo, kuris skaito savo kūrybą, ir klausytojo arba skaitytojo. Mes tai buvome išnagrinėję universitete per kūrybos psichologiją. Tik dabar jutau, kaip tie siūlai įsitempė ir ėmė virpėti. Ir širdies gilumoje aš džiaugiausi – ietin mani tinte zivs, zilaja vakara… Hej, gavai, ko norėjai… Norėjai mane pažeminti? Tau pasirodė įtartina, kad mane, tokią štai, be torto ant galvos, su paprasta pilko šilko suknele ir našlaitėmis vietoje brangaus vėrinio, taip nuoširdžiai ir pagarbiai pristatė kaip poetę ir rašytoją… Ietin, ietin mani zilaja vakara… Netilpau į tavo miesčioniško supratimo rėmelius?.. Bet tai jaučiau jau be pykčio ar nuoskaudos. Aš jam atleidau. Atleidau savo pirmam klausytojui už tai, kad jis kaip suakmenėjęs manęs klausėsi…

       Visa, ką aš jam kalbėjau, jau buvo labai rimta…
       Ir taip, mylimasis, prasidėjo mūsų gyvenimas dviese. Keistas tai buvo gyvenimas – tarp miško, kuris mus turėjo slėpti ir maitinti, bet kuriame buvome vieniši, ir tarp kaimo, kuris matėsi iš mano irštvos po eglės išvarta. Tu dabar medžiodavai ir grobį parnešdavai vienas. Aš nealkau su tavimi, buvau soti. Mes gulėdavome dviese greta, vienas kitą šildydami savo kailiais, ir žiūrėdavome pro lieknus medelius, pernykščių kumelrūgščių ar vingiorykščių stiebus, kur anapus apsnigto lauko, pakalnėje, kūpsojo pirkių stogai, ėjo keliai, jais rogėmis, pasikinkę ir gūniomis apkloję apšerkšnijusiais karčiais arklius, važinėjo žmonės, apsitūloję storais vatiniais arba kailiniais. Vakarėjant, kai oras pasidarydavo tarsi perregimas – taip sušalęs, kad atrodydavo kietas ir juo iš kaimo atsirisdavo man pažįstami, bet jau apdilę, nebeaiškūs garsai, – imdavau jaudintis. Tada tu pakildavai ir mes eidavome pamiške tolyn nuo išverstos eglės, kiek paklaidžiodavome po mišką, o paskui, tarsi ką tik išlindę iš tankmės, pasukdavome lauku kaimo link. Mes artėdavome tol, kol atsidurdavome pusiaukelėje tarp kaimo ir girios, tada atsitūpdavome ir tupėdavome, – uosdavome kvapus, žiūrėdavome į sustingusius virš kamino pilkus dūmų kamuolius, klausydavomės svirčių girgždėjimo, ant prišalusio ledo statomų kibirų žvangesio, o jei kartais mus pastebėdavo žmonės, jie bėgdavo mūsų link rankose laikydami atkištas šakes ir šaukdavo:
       – Tuje! Tuje! Tuje!..
       Ir mes lėtai pasitraukdavome atgal į savo miško pakraštį…
       Taip slinko mūsų gyvenimas dviese. Buvau ramesnė ir saugesnė, negu būdama būryje su visais. Kaip visada, kai tik atsiduriu pusiaukelėje tarp miško ir kaimo ir kai mus pamatę žmonės bėga artyn rėkaudami ir mojuodami šakėmis bei spragilais, aš susikaupusi noriu kažką pamatyti... Ne, ne moterį. Ir ne eigulį. Aš troškau pamatyti tą, kuriam moteris dabar skiria visokius savo garsus, garselyčius, murkimą, švelnų niurnėjimą, čepsėjimą ir tylų aikčiojimą, atsirandantį iš ten, iš kur atsiranda atodūsiai ir kvėpavimas. Nes ilgėjausi jo... Ilgėjausi taip, kad norėjau jį turėti po egle, tarp šaknų, dar giliau, dar giliau… Aš troškau, kad ir man atsirastų tas, kuris reiškia pradžią, naują pradžią, ir nežinia iš kur žinojau, kad tai įmanoma ne tik moteriai, bet ir man. Ir vieną kartą pajutau... Aš pajutau, kad TAI turiu. TAI jau buvo manyje. TAI į mane įėjo ne vien iš moters, bet ir iš tavęs. Moteris, aš ir tu tapome neatskiriami, ir aš nebebijojau nei žmonių, nei vilkų. Aš būčiau galėjusi viena pati stoti į kovą, ir vargas būtų tam senam šlubam, perplėšta ausimi, vilkui, kuris visą būrį sukėlė prieš mus, – aš nieko nebebijojau. Ėsdama tavo sumedžiotą grobį, šiltai mėsai atsidūrus mano žarnose ir šiltam kraujui susijungus su manuoju, žinojau, kad maitinuosi nebe aš viena, ir turėjo ateiti laikas, kai TAI atsiskirs nuo manęs ir tu turėsi manęs dvigubai...
       Artėjo pavasaris. Dieną sniegas patiždavo, upelio pakrantėje nuo beržo ar žilvičio šakų imdavo varvėti lašeliai ir jie kvepėdavo taip, kaip kvepia žaliuojantis medis. Tačiau vakarop, kai saulė pasidarydavo raudona ir grimzdavo į mėlynų eglių viršūnes, sniegas vėl imdavo gurgždėti, o per naktį sušaldavo taip, kad jo paviršius tapdavo kietas ir spindintis ir mums brendant žeisdavo kojas. Vieną tokį vakarą aš panorau vėl prisiartinti prie kaimo – atrodė, kad greitai atšils ir ore nebeliks to sustingusio dūmo kvapo, garsų ir žmonių kalbos nuotrupų, kurios iki manęs atrieda tiktai šalta ir tyra erdve. Tu iš kažkokių ženklų supratai, ko aš trokštu, ir pro išverstos eglės šaknis pirmas nuėjai pamiške, kad apeitume kaimą iš kitos pusės ir nors šiek tiek paslėptume savo buvimo vietą. Taip mes apėjome kaimą ir mane vėl patraukė pažįstama daržinė, šulinys, pažįstamas laukas, pirtis su apsnigtu tvenkiniu šalia… Aš vėl pradėjau jaudintis, mano širdis vėl ėmė spurdėti, bet šį kartą spurdėjo ne ji viena – dar kažkas silpnai sujudėjo manyje. Supratau, kad tai antroji aš... Tu tai pajutęs įspėjamai į mane pasižiūrėjai ir sustojai duodamas ženklą toliau nebeiti. Aš norėjau sustoti, nurimti, tačiau netikėtai visą mane permušė kažkoks kitas, baisus ir rėžiantis netekties jausmas. Netikėtai pasirodė, tiesiog iš kažkokių ženklų supratau, kad ten nebėra tos moters, kuri buvo tokia gera. Kad nebėra nei tos moters, nei to, kuris jos raminamas verkė, gal nėra net eigulio, ir to tikriausiai nebėra… Aš pasileidau per treškantį sniegą pirmyn norėdama patirti, negi tikrai ten nieko nebeliko, kas mane laiko pririštą prie tos išvartos miško pakraštyje, taip netoli kaimo, – staiga supratau, su kuo ta išvarta susijusi… Ir jeigu nėra – kur visa tai pasidėjo ir kaip aš galėsiu besusigrąžinti... Supratau, kad visa, kas buvo toje troboje, tame kieme – mano gyvenimo dalis. Mano dalis.
       Visa, ką mes patiriame, deja, tampa nebeatskiriama nuo mūsų...
       Tu, pajutęs mano ryžtą, sugriebei mane dantimis už sprando ir nepaleidai, kol aš neatsitūpiau ant sniego. Tačiau tai buvo toli nuo miško ir taip arti sodybos... Dangus buvo begaliniai gražus, saulė leidosi tokia raudona, kokios dar nebuvau mačiusi, kaimo garsai ritinėjosi ore ir kai kurie iš jų man įkrisdavo į ausis, ir aš juos atpažindavau… Aš sėdėjau ir stengiausi suprasti, kur jie visi, – ar tebėra, tik aš jų nebejaučiu, ar jų nebėra ir jau niekada nebebus... Tu sėdėjai šalia manęs įsitempęs, pasiruošęs veiksmui, jei tik man kas grėstų…
       Ir tada pamačiau!..
       Atsivėrė trobos durys ir išėjo moteris…
       Tačiau tai buvo nebe ta moteris, tai buvo visai kita, nė karto nematyta visai kitaip kvepianti ir visai kitokia. Iš karto supratau, kad šioji nė iš tolo nepanaši į aną… O vilkai galvoja, kad visi žmonės vienodi…
       Ši moteris buvo tik apsivilkusi anos kailinukais... Bet ji ėjo tvirtai, ji buvo kieta, ji niekuo nekvepėjo ir jos balsas negalėjo sukurti tų garselių, garseliukų, tų aikčiojimų ir čepsėjimų, kurie atsiranda iš ten, iš kur atsiranda atodūsiai ir kvėpavimas. Ji tvirtais ir nešvelniais žingsniais nuėjo prie šulinio, pasisėmė du kibirus vandens, pasistatė juos ir jau norėjo naščiais nešti į tvartą, bet staiga pakėlė galvą, pažiūrėjo į saulę. Ji pamatė mus. Suriko, suplojo delnais ir išbėgusiam eiguliui rodydama į mus ėmė kažką įsakmiai sakyti. Aš supratau, kodėl nebejaučiau ir jo – jis buvo visiškai kitoks, suglebęs ir bejėgis. Jis klusniai grįžo į trobą, vis atsisukdamas pažiūrėti, ką mes veikiame, ir aš pamaniau, kad jis mane pažino. Beveik buvau linkusi švelniai urgzdama pribėgti prie jo ir pasisveikinti, bet jis dingo už durų. Paskui išėjo iš trobos nešdamasis kažkokį ilgą nematytą daiktą. Jis pabandė eiti iš kiemo link mūsų, vis kažką lyg sakydamas man, bet moteris įspėjamai suriko… Tada jis sustojo, prisidėjo tą daiktą prie peties ir ėmė mus stebėti. Mes irgi stebėjome jį. Staiga pajutau buką, stiprų smūgį, kuris trenkė į mane, ir aš nusiritau į sniegą. Pasukau galvą, bet tavęs nebemačiau, tik tavo balsas sklido ratilais į vakarus miško link ir aižė saulę. Nuo jo dangus skeldėjo kaip ledas ir jo aštrios šukės smigo man į akis. Dar mačiau, kaip kažkas raudonas lyg kraujas varvėjo iš dangaus ant mano kailio, ant sniego.
       Antro šūvio aš nebegirdėjau…
       Aš baigiau pasakoti savo kūrinį, ir stojusi tyla buvo beveik kosminė – taip staiga pajutau… Tarsi atsivertų spengianti erdvė ir matytųsi žvaigždės… Tarsi šaltas kosmoso vėjas ir mane pagriebęs neštų kartu.
       Man tai pasirodė žavu ir dirgino pojūčius visai nepatirta kokybe… Ir man šovė į galvą pratęsti…
       – Po poros dienų...
       Tęsiau savo pasakojimą, tačiau aiškiai jaučiau, kaip jo širdis plaka tarp mūsų esančioje erdvėje, kuri staiga susiaurėjo ir tapo mažytė, vos tik pasakiau pirmąjį tęsinio žodį. Tikriau sakant, ji plakė taip smarkiai, kad jau aplinkui virpėjo oras.
       – Po poros dienų? – jis nebeišlaikė mano meistriškai padarytos pauzės.
       – Po poros dienų... – nepasidaviau aš ir žaidžiau pauze toliau. – Gerai, aš jums pasakysiu... Pasakysiu, ko nėra mano vakarykščiame apsakyme, juk po tokio laiško galėjo kažkas nutikti, tiesa? – žiūrėdama jam į akis vos vos mįslingai šypsojausi.
       – Tiesa… – Jis žiūrėjo įsmeigęs į mane akis, ir man pasirodė, kad jo balsas truputį virpa. – Pasakokite, kas atsitiko po poros dienų…
       – Po poros dienų parėjęs namo iš darbo tu radai laišką.
       Iš karto pažinai rašyseną – tik aš viena visoje laboratorijoje rašiau tokiu mokykliniu braižu. Ilgai laikei jį rankose ir nesiryžai atplėšti. Galiausiai apsisprendei, nuėjai į savo darbo kambarį, atsisėdai už stalo, atplėšei ir pradėjai skaityti.
       Skaitei ilgai ir įdėmiai. Perskaitęs puslapį, vėl grįždavai atgal... Kai kurias eilutes skaitei kelis kartus.
       Galų gale įdėjai laišką į voką ir pasidėjai ant stalo. Pasirėmei rankomis galvą ir užmerkei akis. Buvai sukrėstas. Pabandei įsivaizduoti tos jaunos, gabios moters fantaziją… Ir atmintis, kuri jau šeimininkavo to vakaro erdvėje, nusivedė tave tolyn. Ir nepajėgei atsispirti – pasidavei… Tavo akys atsigręžė atgal, paliudijo, kad sutinka su tuo, kas buvo parašyta, ir nuėjo gilyn atgal. Jos skverbėsi vis gilyn ir gilyn į save, jos skubėjo, jos tiesiog bėgo ir vedėsi tave, smarkiai plakant širdžiai...
       Ir tada prisiminei…
       Baisus skausmas perrėžė taip netikėtai, kad net sudejavai. Tai buvo skausmas… Dėl laiško autorės. Tu jau mylėjai mane. Vėl mylėjai. Aiškiai prisiminei, tiesiog pamatei, kad…
       Tu tikrai buvai vilkas. Tu buvai… tas senas šlubas vilkas, kuris sukėlė visą gaują prieš mus ir dėl to aš praradau save, tą, kurį jau buvau priėmusi į širdį ir kūną, praradau tą mišką, tą rožinį vakarą su dangumi riedančiais garsais, tą raudoną besileidžiančią saulę ir visa, ką po ja turėjau brangiausia…
       Aš pabaigiau ir nepakeldama akių likau sėdėti vos vos palenkusi galvą į jį. Pabaiga, tokia netikėta, o ir mano bjauri drąsa mane pačią sujaudino. Aš niekada nebuvau žaidusi tokio žaidimo su jokiu vyru. Aš sėdėjau ir žvelgiau į savo įdegusias rankas, kurios dabar bejėgės gulėjo ant kelių. Jis man ištiesė pakelį cigarečių, ir kai aš vieną paėmiau, tuojau pat pridegė. Užsitraukiau dūmą, jis irgi. Jis tylėjo.
       Ir aš tylėjau. Mums atnešė padėklą su gėrimais ir aš pasiėmiau vandens.
       – Jūs norėtumėte dar ką nors išgirsti? – kiek aprimusi pabandžiau maloniai paklausti, ir mūsų akys susidūrė. Jis nieko neatsakė, bet į mane jau žiūrėjo tas, kuris galėjo būti šalia manęs tą speigo sukaustytą vakarą, kuris mums abiem buvo paskutinis.
       – Pabaiga neteisinga, – ištarė jis savo žemu prislopintu balsu, nenuleisdamas nuo manęs akių. Jos buvo labai arti…
       – Atsiprašau? – ištariau patyliukais.
       – Aš buvau ne tas, kuris jūsų pavydėjo... Aš buvau tas… Kitas…
       Tikslas buvo pasiektas, tačiau tas, kas sukūrė šią fantaziją, jau plaukiojo mūsų kraujuje – į kūrybos ir realybės reakciją jau buvome įtraukti abu.
       – Jūs tikras? – kažkaip nevykusiai ištariau truputį tirpstančiomis lūpomis. – Ir manote, kad tai apie jus?...
       – Taip. Aš tikras. Jūs pasakodama padarėte kažką, kad tai būtų apie mus.
       Ir aš pamaniau: jei tai vyktų kūrinyje, aš nesuabejočiau.
       Tą vakarą jis nuo manęs nebesitraukė nė žingsnio.