tekstai.lt

Loreta Jakonytė. Lietuvių romano SSGG

        Antraštės autorystė priklauso Jūratei Sprindytei, kuri literatūrai nagrinėti išradingai pasitelkė verslo organizacijų savianalizės schemą SSGG: stiprybės, silpnybės, galimybės, grėsmės. Tokiais kvadrantais mokslininkė permąstė bemaž visą lietuvių romano istoriją ir atradimais pasidalijo konferencijoje nemažiau išraiškingu pavadinimu „Lietuvių romano metamorfozės: anarchistės išpažintis altorių šešėly“, kurią spalio mėnesį surengė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Iš naujo peržiūrėti lietuvių romano kaitą nuo tarpukario iki nūdienos paskatino jubiliejinė data – 2008-aisiais sukako 75 metai, kai pasirodė Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Norėta ryžtingesnių žanro istorijos pervertinimų, naujo požiūrio į klasiką ir madas, akylaus žvilgsnio tiek į brandžiausius, tiek ir į prasčiausius šiuolaikinius romanus, medijų ir rinkodaros poveikį. Ne viską pavyko įgyvendinti, juolab paaiškėjo, kad romaną, nepaisant šio žanro populiarumo, nuosekliai tyrinėjančių Lietuvoje visai nedaug.

 

Į stiprybių sąrašą J. Sprindytė įrašė realistinio romano tradiciją bei tokias literatūrines technikas kaip alegorija, ironija, magiškasis realizmas, parodija, elipsė, potekstė, prasminė pauzė. Silpnybėms priskyrė perdėtą empirizmą arba kostumbrizmą, nepakankamą pasakojimo amato mokėjimą (visad stigo domėjimosi žanro, struktūros, kompozicijos dalykais bei energijos dirbti su kūrinio forma), monotoniją, patetišką ir nostalgišką santykį su pasauliu (trūksta blaivios analitikos, kriticizmo, stoiškos išminties, autoironijos). Loreta Mačianskaitė pažymėjo, kad nuo pat formavimosi pradžios lietuvių romaną apsėdęs kentėjimo sindromas. Dabar, suvešėjus žurnalistiniam romanui, kančia tapo netgi madinga, simuliuojama, suprantant, kad svetimos kančios yra gera prekė realybės šou pamėgusioje vartotojų visuomenėje (pvz., Audronės Urbonaitės „Posūkyje neišlėk“). Tačiau rimtesnėje literatūroje L. Mačianskaitė įžvelgė svarbų pokytį: apie 1998–1999 m. kančios mąžta, skirtingų kartų autoriai linksta ne reprezentuoti tikrovės ir kalbėti perdėm emocingai, o modeliuoti metaliteratūrinį pasaulį, apnuoginti jo tekstinę prigimtį. Be Mariaus Ivaškevičiaus, Marko Zingerio, Renatos Šerelytės ir Herkaus Kunčiaus, ji išskyrė Ramūną Kasparavičių – postmodernų rašytoją, žavintį filologiniais triukais, gebantį prisiliesti prie itin skausmingų temų (okupacija, Sibiras, žydų šaudymas) ir kalbėti apie jas su šveikišku humoru, neįžeidžiai.

 

Sudėtingą istorijos ir literatūros santykį specialiai tyrė Vytautas Martinkus. Jis priminė ilgamečius ir vis atsinaujinančius ginčus, skaitytojų lūkesčius, rašytojų nuostatas dėl skirtingų istorinės tiesos interpretavimų istorijos moksle bei istoriniame lietuvių romane. XX a. paskutiniame dešimtmetyje taip pat įžiūrėjo tradicijos lūžį: tiesos literatūroje ir istorijoje sąsajos dažniau mezgasi ne pagal mimetinį, o pagal metafikcinį praeities kūrimo principą. Petro Dirgėlos „Karalystė“, M. Ivaškevičiaus „Žali“, H. Kunčiaus „Nepagailėti Dušanskio“ ir kt. – tai istoriografinės metafikcijos (Lindos Hutcheon sąvoka) atvejai, kai istoriniai įvykiai ir asmenybės vertybiškai, kritiškai, laisvai perrašomi. Šiuolaikinis istorinis romanas bando būti tik romanu, bet ne istorijos iliustracija.

 

Atkakliai ieškoma būdų perprasti sovietmečio paveldą. Gintautas Mažeikis, pasitelkęs klasinio sąmoningumo konceptą, originaliai perskaitė Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybę“ pagal vidinę autoriaus ideologijos ir ketinimų logiką. Filosofas siūlo tokius tekstus nagrinėti ne pagal nacionalinį, o pagal tam tikros literatūros kontekstą, šiuo atveju – klasinės literatūros grupę. A. Gudaičio-Guzevičiaus romanas esą orientuotas į tokį klasinį sąmoningumą, kurį besąlygiškai atitinka bežemiai, iš dalies mažažemiai, o kiti jo nepajėgs nei adekvačiai suvokti, nei priimti, nes neturi klasinio instinkto, kurį lemia genealogija. Ankstyvajam socrealizmui Imelda Vedrickaitė naujoviškai pritaikė grotesko sąvoką: subjektas paverčiamas kolektyviniu, išviešintu, be paslapties, intymumo, asmeninių aistrų; iš plakatiškai pagražinto žmogaus tikimasi, kad jis taps socializmo perpetuum mobile. Taip pat konferencijoje bandyta vėlyvesnio sovietmečio lietuvių romanistikoje įžvelgti ir populiariosios literatūros stilistikos bei funkcionavimo ypatybių.

 

Anarchistė pagal konferencijos pavadinimą išties liko „Altorių šešėlyje“ – prie pastarojo grįžta kur kas dažniau. Giedrė Kazlauskaitė, subtiliai gilindamasi į detales, lygino šio romano rašantįjį subjektą su Stendhalio „Raudona ir juoda“ (lietuviškasis gerokai santūresnis); Ramūnas Čičelis siekė atpažinti „psichoanalitinę dvikalbystę“ (pasąmonės ir superego) „Altorių šešėly“ ir Jurgos Ivanauskaitės romane „Ragana ir lietus“. Išdėsčiusi psichoanalitinės analizės prielaidas (romanas kaip psichikos dokumentas), Rima Pociūtė aptarė Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“, išvadomis pernelyg nenutoldama nuo įsitvirtinusios Arvydo Šliogerio interpretacijos. Po pastangų psichoanalitiškai universalizuoti kūrinių konkretiką įtaigiai skambėjo Vijolės Višomirskytės įžvalgos apie Nepriklausomybės metais išpopuliarėjusią tautos–šeimos metaforą, išpažįstamų kalčių rinkinį bei fabulinę našlaitystę – dažnai romanuose nebūna veikėjų–tėvų, bet labai svarbi močiutė.

 

Nerijus Brazauskas provokavo klausimu, ar lietuvių romano istorijoje būta antiromanų, pats šią sąvoką vartodamas ne pagal tradicinę, o greičiau alternatyvią literatūrologiją, antiromanu vadinančią ne XX a. šešto septinto dešimtmečio romano tipą, tačiau apskritai bet kokį kūrinį, kuris laužo nusistovėjusias normas, ieško naujų meninių sprendimų ir savo eksperimentais pastebimai veikia tolesnę žanro raidą. Prie tokių kitokių N. Brazauskas priskyrė Antano Škėmos „Baltą drobulę“, Icchoko Mero „Striptizą, arba Paryžius–Roma–Paryžius“, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“, Sauliaus Tomo Kondroto ir Ramūno Kasparavičiaus romanus. Šiuolaikinių terminų kolizijas kvestionavo ir Vytautas Bikulčius: susisteminęs sąvokos euroromanas padriką vartojimą, apibendrino, kad tai metafora be konkretaus turinio, leidėjams parankus prekybinis ženklas, klijuojamas kaip vertybinė etiketė. Virginijus Gasiliūnas pridūrė, kad svarbus euroromano požymis yra konvertuojamumas – kuo palankiau išleisti/iškeisti 1:1 (euroeilėraštis – tai tas, kurį lengva versti iš vienos kalbos į kitą).

 

Mindaugas Grigaitis pranešime apie prasmės centrą šiuolaikinėje lietuvių prozoje priminė postmodernizmo toleranciją neįcentruotai įvairovei, užfiksavo jos apraiškas nūdienos Lietuvoje (tarkim, Andriaus Jakučiūno „Tėvynė“ ar Donaldo Kajoko „Kazašas“ – aukštasis modernizmas postmodernizmo epochoje, šalia kurio gyvuoja iš kolektyvinių reikšmių ir stilistikos sukurptos Edmundo Malūko ar Elenos de Strozzi knygos) ir paskatino diskusiją, kurioje klausta: jei visokiems tekstams pripažįstame teisę būti, kokiom sąvokom kalbėti apie literatūrinį š…? Kokiais kriterijais atskirti „aukštąją“ ir populiariąją literatūrą, jei stilistiniai, teminiai aspektai literatūrinės difuzijos laikais tapo nepatikimi. Kultūrinių industrijų tyrimai siūlo dar vieną variantą – operuoti ne amžinybės, o laikinumo plotme (parašiau – perskaičiau – išmečiau). Beje, kritikų beveik netyrinėjamos, populiariąja literatūra klasifikuojamos fantastikos būklę konferencijoje įvertino Neringa Mikalauskienė: šiuolaikinėje lietuvių mokslinėje fantastikoje itin susiaurėjo tematika – kosminės nebeliko, ekologinė neatsirado, šiek tiek reaguojama į genetikos atradimus.

 

Vesdama romanistikos balansą, J. Sprindytė netikėtai pasiūlė iš naujo įvertinti terminą „apysaka“ – jei atsisakytume jo sovietinio turinio (estai dar anuomet įtraukė požanrį mažasis romanas), lietuvių romano istorija veikiausiai pasirodytų gerokai turtingesnė (šiam žanrui galėtų priklausyti Šatrijos Raganos „Sename dvare“, Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“, Rimanto Šavelio „Amžinoji šviesa“, Juozo Apučio „Vargonų balsas skalbykloje“, Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“, Valdo Papievio „Užmaršties slėnis“ ir kt.).

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 1 (sausis)