tekstai.lt

Vidmantė Jasukaitytė. Kai mes buvome vilkai. Romanas (Pradžia) 4


       Prie didžiojo vaišių stalo jis, sėdėdamas greta, rūpinosi ir patarnavo man. Kvietė mane šokti ir iš tikrųjų keletą šokių mes sušokome labai subtiliai – mano violetiniai bateliai buvo tam ir skirti. Nekalbėjome nė žodžio. Paskui kažkas kūreno laužą, kažkas ėjo irstytis valtimis, o mes sėdėjome priebutyje greta ir tylėdami žiūrėjome, kaip lėtai ir negirdimai aušta aušra, kaip lėtai ir negirdimai vaikšto aplink mus vasara...
       Visa savo esybe supratau, kad mane šis vakaras pasiėmė, pasisavino, tarsi pavogė iš įprasto gyvenimo, kuris man nebuvo toks jau labai įprastas ir kasdieniškas, ir perkėlė kitur, į kitą realybę, kuri kaip dangus dengia šią, visiems pažįstamą... Ir buvusioji realybė nuo vakar popietės tik šiek tiek bedera prie anos, didžiosios, visagalės ir neaprėpiamos. Joje telpa viskas – ir jau realybe tapęs laikas, kai mes buvome vilkai, ir mes, šiandieniniai, susitikę taip, tarsi vien tam ir būtume čia atvažiavę. Niekas per daug mumis nesidomėjo. Tikriausiai manė, kad poetė draugauja su gerokai už ją vyresniu latvių mokslininku. Niekam nebūtų atėję į galvą, kad mes susitikome vos prieš kelias valandas.
       Aušo. Svečiai, prisišokę salėje, dabar ėjo ratelius aplink laužą. Mes tebesėdėjome.
       – Ar nenorėtumėte saulėtekio sutikti miške? – staiga paklausė jis, ir jo žemame balse pagavau švelnumo gaidelę.
       – Norėčiau, – atsakiau aš, maivytis nebuvo jokios prasmės ir noro. Iš tikrųjų norėjau būti su juo dviese ir tylėti.
       Mes išėjome iš priebučio, pasukome prie mašinų, sėdome ir nuvažiavome pirmyn, kur vedė keliukas, – aplink ežerą, plytintį tarp miškingų kalvų.
       Važiavome ir tylėjome.
       Vasaros rytas buvo švelnus ir žalias, lazdynai linko ant miško keliuko ir švelniais lapais lietė mašinos stiklus…
       Mes sustojome ant paties kalno, išlipome iš mašinos ir tylėdami žvelgėme į ežerą. Anoje ežero pusėje augančių medžių viršūnes jau apšvietė ryto šviesa. Nė vienas iš mūsų nepratarė nė žodžio. Man atrodė, kad šio ryto pilnatvė skverbiasi į mane per odą, kad aš ja kvėpuoju, ji įsilieja į kraują ir pasklinda gyslomis pripildydama mane šio ryto šviesos, tyrumo, paslapties. Galvoje nebuvo jokios minties. Akimirka – čia ir dabar – mus valdė ir buvo šeimininkė visko, kas vyksta su mumis. Ta šeimininkė buvo inteligentiška filosofė, ji leido gėrėtis būtimi ir patirti būties pojūtį. Būtis nebebuvo šiaip sau slenkanti pro šalį arba tvyranti kažkur šalia suvokimo. Aš ja kvėpavau. Norėjau, kad ta vieta ir tas rytas įsirėžtų į mano pojūčių atmintį amžiams. Pasukom ežero link ir keliolika žingsnių leidomės nuo kalno žemyn. Pro medžius ėmė šviestis skaidrus nesudrumstas vanduo. Jis buvo toks mėlynas, tarsi tai būtų ne vanduo, o kažkokia substancija, kuri yra tik spalva ir niekas kitas, ir mane netikėtai sudomino ten, žemai, ant paties kranto, pro medžius periodiškai pasikartojantis judesys.
       – Tššš, – pridėjau pirštą prie lūpų, – aš noriu sužinoti, kas ten vyksta, – pasakiau jam tyliai, ir jis suprato.
       Mes lėtai lėtai, beveik be garso nusileidome dar keliolika metrų žemyn ir sustojome. Ten, apačioje, ankstyvą rytą saulei tekant, sena sena moteris, veikiau panaši į benamę ar valkatą negu į kaimietę, apsimuturiavusi žieminiais skudurais, apsiavusi veltiniais, stovėjo ant kranto ir ant paprasčiausio jauno lazdyno stiebo prisirišusi pakulinę virvelę bandė pagauti žuvį.
       Tai buvo taip netikėta ir taip priešinga šiam gražiam rytmečiui, kad buvo panašu į metaforą, į palyginimą ar simbolį, o ne į realybę. Bet tai tikrai buvo moteris. Ji stovėjo ir bandė meškerioti. Ji tikrai buvo apsimuturiavusi baisiais skudurais. Be abejonės, ji buvo alkana. Ji bandė prasimanyti sau maisto, kaip jau ne kartą yra prasimaniusi, ir aš ją tikrai mačiau. Kažkas baisiai įspėjančio buvo ten, kur mes žvelgėme, ir tas iš visos senos, sulinkusios, apmuturiuotos figūros sklindantis įspėjimas apėmė mane, apsupo, kaip erdve plaukianti rašalo žuvis apsisupa mėlynu vakaru. Ietin mani tinte zivs… Bet tai nebeatėjo į galvą. Aš pravirkau staiga, pravirkau iš pačios savo esybės gelmės, iš pačios moteriškumo kilmės gilumos, iš pačios pačios… Iš ten, kur gamta ir moteris susilieja. Aš tą akimirką buvau ten. Jis apkabino mane, priglaudė, o paskui pakėlė ir švelniai nunešė prie mašinos. Tačiau ir joje verkiau – kažkas manyje jau suprato, jog matau savo ateitį, arba mūsų ateitį – po vieną, atskirai, kiekvieną valandą kovojant už duonos kąsnį…
       Supratau, kad elgiuosi kaip vaikas, kad tai netinka man, poetei, rašytojai... Tokį gražų rytmetį šalia jo... Bet rauda, verždamasi iš vidaus, mane purtė ir draskė. Jis stipriai apkabino mane ir priglaudė, paskui pajutau jo skruostą, lūpas... Jis bučiavo mane kaip daugiau niekada nėra bučiavęs joks vyras. Su juo buvau tokia, kokia esu, – tiesiog taip įvyko. Bučiniai maišėsi su ašaromis ir pajutau, kad tik tai, tik tai gali pasipriešinti laikui ir gamtos negailestingumui, ir aš norėjau visko… Aš norėjau daugiau negu įmanoma, negu gali žmonės, ir mano rankos tiesėsi į jį, o jis jas draudė ir kalbėjo:
       – Ne… Ne…
       – Bet kodėl? – klausiau aš.
       – Neklausk… Aš nenoriu tavęs prarasti čia, dabar…
       – Tu neprarasi manęs, – kalbėjau,– neprarasi…
       – Tu nieko nežinai.
       – Bet šitai aš žinau – tu neprarasi manęs…
       – Ne… Tu niekada nežinosi, kas bus rytoj. Tu visada būsi kaip šita rauda šį rytmetį ant šio kalno… Tu nepriklausysi nuo savęs… – glausdamas ir bučiuodamas kalbėjo jis.
       – Tada nuo ko, nuo ko aš priklausysiu? – klausiau apkabindama ir glausdamasi prie jo.
       – Nežinia, kokie impulsai tave nuneš… Žinoma, kažkas valdys tave, bet aš nežinau kas. Tai visada liks nematoma ir pasirodys tik tau. Tau vienai. Bet kai pasirodys, tu jau nebegalėsi nieko atšaukti… Taip bus visada.
       – Iš kur tu žinai? Kodėl taip tvirtai kalbi? Prisiekiu, niekada joks impulsas nenuneš manęs nuo šio rytmečio, šio kalno ir nuo tavęs, pirmą kartą matomo žmogaus... Todėl... Todėl... kad taip niekada nėra buvę. Ir nebus. Niekam. Todėl, kad to, kas vyksta dabar su mumis, niekam niekada nebuvo. Todėl, kad patekome į kitokios realybės galaktiką. Ar jauti, kokios srovės skrieja mūsų kūnais, kaip kibirkščiuoja mūsų pirštai ir akys, ar jauti, kaip dega mūsų lūpos? Ir ši vasara nebegali, niekada nebegalės mūsų užgesinti ir ištrinti iš savo atminties...
       Kalbėjau kaip užsispyręs vaikas, žodžiai sukosi apie mane ir aš juos valdžiau taip kaip niekad – aš pirmą kartą kalbėjau tokiais žodžiais beveik nepažįstamam vyrui, ir tos gudriõs koketės, kuri pradėjo pasakoti savo kūrinio siužetą norėdama sujaukti šio vyro sielą, nebeliko nė požymių. Buvau tyra kaip vaikas, visi mano žodžiai ir visa, kas buvo aplink mane, buvo tyra jau vien dėl to, kad to niekada niekam nėra buvę taip kaip mums su juo.
       – Žinau… Mes juk buvome... Vilkai... – kažkaip keistai ir švelniai nusišypsojęs atsakė jis ir užvedė motorą.
       Kai mes grįžome į mūsų pokylio vietą ir aš išlipau iš mašinos, prie laužo šėlstančiųjų reakcija, švelniai tariant, buvo keistoka. Jie pamatė mane apsiverkusią, o jis ėjo šalia ramus ir rimtas. Visiškai ramus, savimi pasitikintis... Iš jo sklido globėjiška atida.
       – Ar tau nieko neatsitiko? – patyliukais pribėgusi paklausė nuostabioji šeimininkė. – Vyras liepė paklausti – o gal jis… Gal jis buvo... Na buvo negeras?
       – Kažkas atsitiko, – linktelėjau galvą, ir akys vėl prisipildė ašarų, jos ėmė ristis viena po kitos, – atsitiko… Aš pamačiau seną moterį, apsitūlojusią, su veltiniais... Ji stovėjo ant kranto ir prie vyties prisirišusi virvelę gaudė žuvį… Tokį rytą… Saulei tekant… Ir pajutau, koks laikinas šis rytas, ši šventė… Kaip laikina visa, kas aplink mus… Toje moteryje buvo kažkas, kas skirta tik man… Aš taip manau… Kaip metafora, kaip simbolis, bet tai – kažkoks ženklas man… Vienatvės, galbūt…
       – Ir tu dėl to pravirkai? Tave taip sukrėtė?.. – susigraudino šeimininkė ir apkabino mane.
       Jos apkabinimas buvo seseriškas... Ji tapo man artima.
       Netrukus jau visi šnekėjo apie tai, kokie keisti žmonės tie poetai, kad juos gali sugraudinti kažkokia valkata…
       Latvis, keistasis vyriškis, kuris man jau buvo tapęs mano vyriškiu, nepriklausomai nuo nieko, kad ir kas toliau įvyktų, nuėjo į virtuvę ir atnešė pats paruošęs kavos puodelį – stiprios, juodos ir saldžios. Ta kava kvepėjo kardamonu, stiproku imbieru, kažkur toli vyniojosi vanilės ar cinamono dūmelis, ar muskato... Niekada nebuvau tokios kavos ragavusi. Tas paslaptingas ir nepažįstamas aromatas buvo kažkas daugiau negu paprastas mandagumas ar dėmesys. Jis troško, kad jausčiausi saugi, rami, gal net išskirtinė, ir patirčiau kažką itin ypatinga. Kad tyliai patirčiau... Šurmulio vidury.
       Gėriau kavą ir nebesupratau, kad tai esu aš. Laukiančios grėsmės nuojauta buvo persmelkusi viską. Ir tas kavos puodelis, ir jo ramus sėdėjimas šalia, žinojau, besiklausant kažko negirdimo, kas plazdėjo virš mūsų, aplink mus, už mūsų nugarų šiandien, šią valandą, tą grėsmę tarsi užstojo, bet nepanaikino. Pajutau, kad žinau kažką, ko dar negaliu įvardyti, tačiau jaučiu. Supratau, kad esu moteris, kuri gali vyrui mazgoti kojas, kad tik jam būtų su manimi gera… Ir tai nė kiek nežema, nejuokinga ir neprimityvu, o atvirkščiai – jei galėčiau dabar numazgoti šiam vyrui kojas, pasijusčiau pakylėta į tarybinei moteriai nepasiekiamas aukštumas... Supratau, kad moku ir žinau visą moters gyvenimo meną ir mokslą, ir visa, ko net nesu patyrusi. Supratau, kad galiu iškentėti bet ką, jei tai priklauso tik nuo manęs. Ir visa tai perteikė sena apskurusi alkana moteris, pamatyta pro saulės spinduliais žaižaruojančius paežerės medžių lapus, ir jis, šalia einantis beveik nepažįstamas vyras, kurį apkabinusi verkiau, trokšdama, kad jis amžina kaip gamta kalba įtikintų mane, jog gyvenimas begalinis.
       Prasidėjo nauja diena ir ji buvo visai kitokia.
       Čia buvo dar galima pasilikti, buvo numatyta, kad visi, kas nori, gali išsimiegoti ir tęsti pobūvį iki vėlyvo vakaro, tačiau aš nusprendžiau, kad man visko per daug, todėl ruošiausi išvažiuoti.
       Jis neleido man trukdyti šeimininkų, o pareiškė, kad pats mane nuveš, kur tik man reikia. Aš neprieštaravau – už keliasdešimties kilometrų nuo čia, Latvijos link, buvo mano tėviškė, ten gyveno mano tėvai. Ten buvo pakeliui ir jam.
       Mes atsisveikinome ir išvažiavome. Važiavome tylėdami. Tvyrojo jausmas, kad erdvėje jau įvyko kažkas tokio, kas sujungė mus ilgam, galbūt net visam laikui, tik dar tai nespėjo pasirodyti čia, šioje realybėje. Tačiau, kadangi kelias ėjo į pabaigą, man pasirodė, kad viskas taip ir liks – neregima, neįvykę, nesuspėję įvykti. Tačiau aš nieko nesakiau. Tik kai privažiavome prie uždarytos pervažos ir turėjau eiti keliu pėsčiomis toliau, kur matėsi medžiais apaugę mano namai, sustojau ir lyg tarp kitko paklausiau:
       – Kaip jums patiko mano kūryba?
       – Aš jau sakiau – pabaiga… Aš ne tas... – jis bandė atsargiai rinkti žodžius, bet jų, matyt, neberado.
       – Aš ne apie jus, apie…
       – Tai tas pats, – pasakė jis, ryžtingai paėmęs mane už rankos. – Aš ne tas, kuris jus pražudė. Aš – tas… Kitas… Kuris jūsų neišdavė…
       Juste pajutau, kad tas vyras gali gelbėti skęstančiuosius, gali šokti iš lėktuvo be parašiuto, gali pulti į gaisrą, kad išgelbėtų mylimos moters dienoraštį. Juste jutau, kad tas vyras dėl moters, kurią pasirinko, gali padaryti viską. Bet jo išorė niekaip to nerodė.
       Man jau reikėjo eiti.
       Jis nė vieno žodžio nepasakė apie kitą susitikimą. Juk negalėjome čia stovėti pusę paros ir šnekėtis apie bet ką…
       – Dėkoju jums, – pasakiau tiesą. – Aš eisiu…
       Jis atsargiai mane apkabino ir kaip vaikui pabučiavo į smilkinį. Kelias sekundes mes buvome prisiglaudę.
       Šįryt jis buvo nesiskutęs ir ėjau namo tebejusdama jo dygų skruosto prisilietimą. Parėjau ir tik pasisveikinusi su tėvais nuėjau prigulti į savo vaikystės kambariuką.
       Tačiau užmigti nė nebandžiau. Galvojau, kaip gali taip ilgai neišnykti dygaus vyriško skruosto prisilietimas… Koks jis realus… Vyro, apie kurį vakar tokiu metu dar nežinojau, kad jis egzistuoja pasaulyje.
       Priėjau prie aitriai kvepiančio Jeronimo vazono ir panėriau veidą į lapus. Šį vazoną labai vertino tėvas ir visada pats jį laistydavo. Jis buvo ką tik palaistytas, drėgnas ir jo stiprus kvapas prasismelkė į kiekvieną kūno ląstelę, tarsi norėdamas kažką atskleisti – apie gyvenimą, laiką, mirtį...
       Apsidairiau. Visame kame, kas mane supo – apynvirpčiuose, apvytuose vešlių apynių už lango, medinėse senose numindžiotose grindyse, praskrendančiuose paukščiuose virš sodo, net vištų kapstymesi diendaržyje jutau, kaip viskas praeina, ir aš kenčiu šią akimirką, kurios niekas nepastebi, nemyli ir neužrašo į savo atmintį.

       Vasara praėjo klaikiai. Pinigų neturėjau. Nieko negalėjau parašyti. Nešiojau į redakcijas savo apsakymą, bet niekas jo neėmė. Visiems trūko trijų socialistinio realizmo banginių – liaudiškumo, pilietiškumo, partiškumo.
       – Koks čia partiškumas, po velnių! – keikiausi susitikusi Danielių, kuris dirbo solidžiame žurnale literatūrinio skyriaus vedėju. – Čiagi žmogaus pasąmonės gelmės ar kažkas panašaus… Čiagi žmogaus ryšys su…
       – Su kuo? Su kuo tas ryšys? Jeigu sugebėsi paaiškinti, kad čia atskleistas lyrinės herojės ryšys su liaudimi, – išspausdinsime, – draugiškai juokėsi kolega, kuriam buvo labiau pasisekę, nes jis turėjo darbą. – Tačiau aš matau tik jos ryšį su vilkais, ypač su vienu…
       Še tau, kad nori...
       Niekada nerašyk apsakymų kirpykloje…
       Broniui patiko. Jis perskaitė apie tuos vilkus, paskambino ir vaikščiojom visą dieną po miestą užeidami tai į vieną, tai į kitą kavinę. Kalbėjomės. Jis šnekėjo daug visokiausių gražių dalykų, ypač apie savo žmoną. Ir supratau, kad Bronius irgi norėtų atsiminti, kaip jie su savo Genute buvo vilkais. Deja... Palydėjęs iki durų pasakė:
       – Garbės žodis, pavydžiu tau, kad esi moteris… Viršūnė!
       Bet tai, kad niekam šis paistalas apie vilkus nebuvo reikalingas, mane sujaukė. Man atrodė, kad parašiau beveik tobulą dalyką, o jis niekam nereikalingas – kliedesys kažkoks... Nebent tam latviui… Ir kaip aš išdrįsau… Aš tą vakarą kliedėjau... Kas man šovė į galvą žaisti tuo apsakymu? Beprotė! Matyt, tik dėl to, kad dar niekas nebuvo spėjęs parodyti mano nišos literatūroje. Jos tiesiog dar neturiu. Reikia daug dirbti ir kol kas skaityti tik pačiai sau. Bet žodyje „dirbti“ buvo kažkas baisiai tarybinio. Dar iš tų laikų, kai kabėdavo plakatai „Mūsų darbas – tau, tėvyne“. Aš žinojau, kas mano tėvynė, bet tėvynė šiame plakate buvo nuo Baltijos jūros iki vandenyno. Ten tiek visko buvo... Negalėjau priimti nei tos plačios tėvynės, nei žodžio „dirbti“. Tame žodyje jau nebepulsavo žmogaus egzistencija, bendravimas su pasauliu, būtimi, laiku. Tame „dirbti“ buvo kažkas šalto ir priverstinio, ir tai galėjo asocijuotis tik... Atsimenu mažytėles nuotraukas su „pufaike“ apsivilkusiu seneliu miško fone, jos ateidavo cheminiu pieštuku prirašytuose laiškuose. Adresas visada buvo tas pats: Krasnojarskij kraj, g. Kvitok...
       Turėjau kažkam parodyti tuos vilkus. Saulius Tomas, kuris jau buvo literatūrinis asas, perskaitė sėdėdamas ant Neries kranto po Žirmūnų tiltu. Atidavė man ir sako:
       – Ar žinai, kuo skiriasi socialistinis realizmas nuo kritinio?
       – Tu – apie ką? – apstulbau. – Po mano vilkų – tu apie... Apie ką?
       – Nežinaaai, – nutęsė Saulius Tomas. – Klausykis: „Spit Rosita i ne čujet, čto na nej mariak nočujet...“ – čia yra socialistinis realizmas. „...no prasniotsia vdrug Rosita i vygonit parazita“, – čia kritinis realizmas.
       – Tu visada gali įrodyti, kad ten – kritinis, kadangi du buržuaziškai besivalkiojančius vilkus narsus eigulys nušovė. O pirmoji juos pastebėjo ir demaskavo moteris. Viena moteris visur privalo dalyvauti, kad būtų atskleista moters ir vyro lygybė. O čia veikia viena moteris ir vienas vyras. Tai reiškia, kad tu visiškai atstovauji budriai darbo žmonių klasei – liaudžiai. O parazituojantys buržuaziniai vilkai... Matai, jie dar ir su kailiniais... Tavo kūrinys visiškai geras – einam, pavaišinsiu tave pietumis, kad neverktum…
       – Gal aš tave…
       – Ne… Pavaišinsiu už tai, kad tame apsakyme ir yra tai, ką, pavyzdžiui, aš labiausiai vertinu… Bet vyras taip tikriausiai negalėtų… Na parašyti gal ir galėtų, bet išeitų kitaip… O suskelti tą numerį su latviu, – čia jau švariai pasidarbuota. Vyras negalėtų! Galėtų, bet jam reiktų persirengti žydrai ir išsidažyti....
       Ir Bronius, ir Saulius Tomas kažkodėl tą apsakymą palaikė moterišku. Tai man nebuvo naudinga, nes prie bet kokio kūrinio žodis „moteriškas“ buvo lyg žemesnės kokybės sinonimas. Čia, kur moters ir vyro lygybė buvo iškeliama kaip vienas didžiausių socialistinės santvarkos privalumų, moteriškumas buvo prastos kokybės sinonimas! Visa, kas didinga, galėjo būti tik tai, kas vyriška. Ir kas talentinga. Pajutau, kad kairėje krūtinės pusėje dilgsi kažkokia neaštri adata.
       „Ryto“ kavinėje stovėdami už staliuko sušveitėme po keturias dešreles su baisiai aštriomis garstyčiomis, ir jis palydėjo mane iki tilto vidurio:
       – Dabar aš tau paaiškinsiu, – sustojo Saulius Tomas, – tavo kūryboje niekada nebus to partiškumo ar kokio ten idėjiškumo...
       – Manai, aš negalėčiau...
       – Beprote, tai, ką darai tu, yra magiškasis realizmas. Įdomiausia, kad tu gyveni jame, tu taip matai viską aplinkui. Tau tarp realybės ir vadinamosios fantazijos nėra jokių vartelių. Aišku, kad tau svetimi visokie ten liaudiškumai ir idėjiškumai, o ypač partiškumai. Koks partiškumas, kai mūsų socialistiniame aptvare tegali būti tik viena partija? Čia tu nieko neapgausi su partiškumais – neišeis tau. Tarp kitko... Markesas dėl to tik ir žinomas, kad žaidžia tuo magiškuoju realizmu… Taip ir paaiškink tiems asilams.
       – Na kai aš paaiškinsiu, jie apskritai manęs nebespausdins. Sakys: iš kur sužinojai apie tą magiškąjį realizmą…
       – Ta realybė ir yra magiška dėl to, kad apie ją sužinai iš jos pačios. Kada nors išleisi fainą knygą… Visų talentų tokia pradžia.
       – Bet tavo – ne tokia…
       – Gal ir mano tokia, tik trumpesnė. Mano gi patėvis – Patieka. Žinai?
       Žinojau. Tai buvo garsus advokatas, kuris po karo kažkokioje byloje gynė Sauliaus Tomo tėvą ir begindamas paveržė jo motiną. Tėvas atsidūrė kalėjime, o ponia Rožė tapo Patiekiene. Tai buvo brangiausias advokatas, jis laimėdavo bet kokią bylą. Tačiau jo sumos būdavo tokios, kokių normalus tarybinis pilietis negalėjo net įsivaizduoti. Ir aš niekaip nesupratau, kurioje tarybinės sistemos vietoje plaukioja tokie pinigai, kokius ima Patieka. Ir kas tie piliečiai, kurie juos turi. Ir kur juos laiko – juk indėlius taupomojoje kasoje kontroliuoja saugumas.
       Saulius Tomas pasilenkęs pakštelėjo į smilkinį ir nuėjo...
       Likau supratusi, kad neįkąsiu to socialistinio realizmo, o magiškasis realizmas sukramtė mane pats... Parėjau namo, pasiėmiau Lotynų Amerikos prozą. Iš tikrųjų socialistinis realizmas jokiame apsakyme neleistų jaunai mergaitei didžiuliu peiliu pradurti senos tetos pilvą, iš kurio tekantis tirštas žalias skystis užtvindytų visą mūsų tarybinę tikrovę kartu su skaitytojų sąmone. Mūsų apsakymuose tai būtų neįmanoma, ir redaktorių, kuris ryžtųsi išspausdinti tokį siaubą, atleistų iš darbo su partiniu papeikimu už tarybiniam jaunimui būdingos pasaulėžiūros luošinimą. Galvojau, kaip galima būtų įvardyti mano „vilkus“, kokią etiketę būtų galima jiems priklijuoti. Kol laužiau galvą, parašiau dar vieną apsakymą – apie mažą mergaitę, gyvenančią priemiesčio barake. Mergaitė buvo luoša, tačiau mokėjo skraidyti. Visada, kai už sienos kaimynės duktė Rachelė skambindavo fortepijonu etiudus, mergaitė pakildavo ir skraidydavo mažyčio kambarėlio palubėje. Vieną kartą Rachelė įsismarkavo ir fortepijono garsai, išnešę mergaitę pro atvirą orlaidę į kiemą, pakėlė ją ligi saule apšviestų klevų viršūnių... O iš tikrųjų ji tik iššliaužė, peršliaužė dulkėtą, negrįstą kiemą, nušliaužė lig vartelių ir atsidūrė gatvėje ant asfalto. Gal ji dar ilgai būtų nardžiusi šviesoje ir garsuose, tačiau iš už kampo išnirusi kriokianti pabaisa, kuri lėkė į ją, privertė atsidurti ten, kur buvo iš tikrųjų. Pabaisa riaumodama lėkė į mergaitę, ši norėjo pakilti, nes tai mokėjo, tačiau kriokiantis garsas nustelbė muziką... Prie vandens pompos skalbianti motina išgirdo tik stabdžių žviegimą... Po to, kai tik Rachelė imdavo skambinti, motinai atrodė, kad kambaryje kažkas skraido. Ji dairydavosi, jos širdis pradėdavo smarkiai plakti, bet niekada nieko nepamatė...
       Toks buvo mano apsakymas, kurį pavadinau „Garsas“, tačiau šio apsakymo taip pat niekas nespausdino. Tada parašiau apsakymą apie Lietuvos keliais lakstantį automobilį be vairuotojo. Tiesą sakant, ten visada sėdėdavo žmogus, tačiau jam lekiant pro šalį kitiems vairuotojams pašiurpdavo oda – jie matydavo tuščią vietą už tamsiai rudo žigulių vairo...
       Ir paaiškinau, kodėl taip atsitiko.
       To apsakymo taip pat niekas nespausdino.
       Užtat puikiai spausdino kitų rašytojų prozą apie kaimą, apie arklio šnerves, iš kurių virsta šiltas garas ir šarmoja plaukais apaugusi jo žiauna, apie drėgnas arklio akis, kuriose atsispindi lėtai einantis susimąstęs kaimo žmogus... Spausdino prozą apie grožį, kurį būriškos kilmės rašytojas susikuria kaip priebėgą nuo socialistinės realybės, kad jaustųsi patogiai, turėtų šaknis ir svarbiausia – visiškai legalų idilišką tarybinės tėvynės surogatą, kuris reiškė ne ką kitą, o tai, kad mes susitaikėme su tuo, ko neturime ir niekada neturėsime, kad mes išmokome gaminti pakaitalus ir jais apsivynioję gyventi nejausdami skausmo.
       Vieną dieną susitikau Vidą. Tai buvo pilkas, tylus, nežymus žmogus, kol su juo nepradėdavai kalbėti. Rašė tylius ir gerus eilėraščius. Jo eilėraščiuose buvo kažkas, ko tarybiniai cenzoriai nebegalėjo pagauti už uodegos. Jo eilėraščiuose skraidė kažkokios būties kregždės, o jeigu būties, vadinasi, – ir liūdesio. Egzistencinio liūdesio. Ir tai buvo tarp arba už eilučių. Jam artėjo trisdešimt ir jis tik dabar tebuvo sudėjęs knygą, kuri galų gale komisijos buvo priimta ir „rengiama“ spaudai. Šnekėjome tuščioje Rašytojų sąjungos kavinėje gerdami kavą, o kai jis išėjo, stebėjau jį pro langą ir negalėjau atitraukti akių nuo jo gunktelėjusios nugaros. Atrodė, kad eina sunkaus rūpesčio prislėgtas žmogus.

       Po kelių dienų jis gulėjo pašarvotas Rašytojų sąjungos salėje.
       Vakarieniaudamas staiga pašoko nuo stalo ir metėsi pro langą. Tokia buvo oficiali versija. Ketvirtas seno namo aukštas buvo labai aukštai. Vidinis namo kiemas buvo padengtas ištrupėjusiu asfaltu, jame prie šiukšlių konteinerių būriavosi nušiurę katinai, vėjas nešiojo šiukšles...
       Vido smilkinys ir pusė galvos buvo įdubę. Veidas – rimtas ir neįžvelgiamas. Bet tie, kurie jį pažinojo, galėjo išskaityti tikrovę. Jis vos gyveno atiduodamas save už stogą ir keturias sienas, tarp kurių gali pasidėti savo nedidelį rašomąjį stalą ir pasikabinti lentynėlę. Jo eilėraščių knygos niekas nė nesirengė leisti. Užtat grafomanai buvo leidžiami ir dar palydimi palankiausiomis recenzijomis. Poezija jam buvo kaip narkotikas, kuriuo mėgavosi pasislėpęs, naktimis, kurį mainė į meilę moteriai, kitokio gyvenimo ilgesį. Šiaip ar taip, gandai, apsupę jo mirtį, ir buvo socialistinis realizmas. Tiesa buvo nebyli. Kaip ir jo išgyvenimai.

       Bronius prie pašarvoto draugo pasiliko per naktį – jie buvo kursiokai.
       – Aš pabūsiu su tavim, – pasisiūliau.
       – Ne, tu eik namo ir ateik kuo anksčiau ryte. Tada aš pasnausiu kur nors fotelyje. Kol pradės rinktis... Mes buvom draugai, nenoriu vieno palikti...
       Broniaus balsas buvo toks paprastas, tarsi poetų laidotuvės būtų kasdienis reiškinys.
       Tiesa, jis jau buvo palaidojęs savo vaikystės ir mokslo draugą Antaną, kuris taip pat nusižudė – iššoko pro langą iš devinto aukšto. Ši mirtis jį tarsi paženklino. Vėliau policininkai užmušė žmonos brolį. Kad išnarpliotų šią bylą ir surastų teisybę, jis net buvo nuėjęs dirbti į tą „Komjaunimo tiesą“. Nieko nesurado... Tik jį atleido iš ten ir dabar jis dirbo Kultūros ministerijoje redaktoriumi. Bronius jau buvo kažkaip susidraugavęs su mirtimi, tai matėsi.
       Kitą rytą iš namų į Rašytojų sąjungą išėjau prieš penkias. Einant per Žirmūnų tiltą patekėjo saulė. Buvo švaru, šviesu, gamta atrodė gyva ir vaikiška. Vos man atėjus, pasirodė velionio tėvai ir kiti artimieji. Pastovėjau prie karsto negalėdama atitraukti akių nuo deformuotos Vido galvos ir pabandžiusi susigaudyti, ką jaučiu, supratau, kad žiūrint į poetą, kuris visai neseniai čia pat, už salės sienos, kavinėje perskaitė savo paskutinį eilėraštį, o dabar štai guli kaip sulaužytas daiktas be jokių poetiškumo žymių, mintys kažkur dingsta. Vietoje jų – balzganas ekranas, kuriame – įdubusi gelsva Vido kakta. Pats Vidas – tebesėdi, tebestovi, teberūko, tebeeina, tačiau, norint jį išvysti, reikia įžvelgt metafizinį pasaulį.
       Išėjome su Bronium.
       Ėjome pas mane. Žmonių beveik nebuvo, troleibusai važiavo tušti. Nesitardami žinojome, kad eisime pėsti.
       – Kuris kitas? – netikėtai išgirdau Broniaus balsą.
       Ir akimirksniu mano viduje kažkas atsakė:
       – Tu, Broniau.
       Ne, ne, ne!!! Neįmanoma! – be garso surikau viduje. Pasitrauk, prakeiktoji mintie, kuri esi mirties pranašė. Štai, eina jis, susikaupęs ir pilnas švelnumo šiam rytui, ir lygiai taip eis, kai jam bus keturiasdešimt, penkiasdešimt, septyniasdešimt...
       – Kas tau darosi? – atsisuko į mane Bronius.
       – Nieko, o kas? – bandžiau kalbėti lyg tarp kitko.
       – Kažką pajutau – lyg tu kalbėtum... Lyg kalbėtum... vidiniu balsu.
       – Nesąmonė! – kuo skubiau paneigiau.
       – Tikriausiai tai nuo mirties artumo, – susimąstęs jis pasakė.
       Ir ėjome tolyn per rytinį miestą, ir jaučiau, kad mirtis pamažu darosi mūsų gyvenimo dalim. Iš tikrųjų kažkas mus verčia numirti daug anksčiau, negu iššokame pro langą. Buvo daug šviesos, bet tai buvo gamtos, o ne gyvenimo šviesa.
       Palikau Bronių kambaryje ir nuėjusi į virtuvę iškepiau jam skanų karbonadą. Paruošiau kaugę salotų. Kai atėjau, jis, pasidėjęs sunertas rankas po galva, gulėjo skersai sofos ir didelėm, atvirom akim žvelgė į lubas. Pajutau, kad tai vienintelis vyras, kuris gali būti amžinas mano draugas ir netgi brolis. Kitų tokių nepažinojau.
       Pavalgėm, ilgai gėrėm kavą...
       Sobiraites' ka, gosti moji, na mojo ugoščenije, govorite mne priamo v lico, kem pred vami slyvu. Car' nebesnyj pošliot mne proščenije za peregrešenije, a inače začem na zemle etoj večnoj živu, – tyliai dainavo į magnetofono juostą įrašytas Okudžava.
       ...i zaslušajus' ja i umru ot liubvi i pečali...
       – Jis ir mirė ot liubvi i pečali, – pasakė Bronius, pakėlęs savo mėlynas ramias akis. Jo taisyklingas veidas, rugių spalvos barzda ir akys turėjo kažką tokio, kas būdinga visiems humanistams, visiems dvasingiesiems ir visiems kankiniams, kurie laukia savo valandos. Tokie žmonės išeina nesuklupę.
       I kogda zaklubitsia zakat, po uglam zaletaja, pust' opiat' i opiat' predo mnoj proplyvut na javu belyj buivol i sinij oriol, i forel' zolotaja, a inače začem na zemle etoj večnoj živu...
       – Jis dabar – ir baltas buivolas, ir melsvas erelis, ir balsas, sklindantis iš magnetofono. Jis yra viskas, kas paliko be jo. Negaliu įsivaizduoti jo gyvo ir negaliu įsivaizduoti jo mirusio – galiu tik taip... Kaip girdžiu, – kalbėjo bičiulis.
       Ir išėjom beveik tylėdami. Užkasti Vido.
       – Keista, o Antaną jaučiu kitaip – kad gyvas. Ir kad visada yra netoliese, – prakalbo Bronius eidamas per tiltą virš upės, – visą laiką jaučiu, kad tarp mūsų buvo sąskaitų, kurios liko neišaiškintos.
       Rašytojų sąjungos sekretorius paprašė ką nors pasakyti. Niekada nebuvau kalbėjusi prie kapo, tačiau sutikau. Ištarusi pirmus žodžius pajutau, kaip ašaros srove teka skruostais, žinojau, kokia klaikiai raudona pasidaro mano nosis verkiant, tačiau tai nebeturėjo reikšmės. Lyg iš šono girdėjau savo drebantį balsą, kuris kalbėjo apie žmogaus gyvenimą. Žmogaus gyvenimas yra ne kas kita, kaip tiesa arba netiesa, – maždaug taip sakė mano balsas, – nepaisant, kad mes gyvename šalia netiesos, Vido gyvenimas buvo tiesa, ir todėl jis baigėsi taip tragiškai...
       Kai nutilau, kažkas iš sąjungos vadovybės priėjo ir pusgarsiu pareiškė, kad „nusiliurlinau“ taip, kaip niekas iš manęs nesitikėjo. Supratau – mūsų gyvenime negali būti netiesos, – bet man buvo tas pats. Pagavau neaukšto vyriškio žvilgsnį – jis stovėjo netoliese ir aiškiai klausėsi, ką man sako „valdžia“. Neaiškiai pajutau, kad kalbantysis mane „auklėja“ taip, kad tas tipas girdėtų. Viduje sukilo pasipriešinimas, tačiau apsižliumbusi buvau bejėgė – kliudė nosis ir užtinusios akys, todėl tylėjau. Tačiau tą netoliese stovintį tipą su įjungtais lokatoriais įsidėmėjau. Nebuvau jo mačiusi. Tai buvo pliktelėjęs, su neaiškios spalvos apšiurusiais ūsiukais, neaukštas, su segtuvu po pažastimi. Segtuvas nesiderino prie laidotuvių, o jo veidas nerodė jokio emocinio ryšio su jau užkastu mūsų bičiuliu. Atrodė, kad geltonųjų gvazdikų kvapas, kuris visada labai stiprus laidotuvėse vasarą ir kuris turi kažkokį ryšį su gendančiu mirusiu žmogum, sklinda nuo to vyruko.
       Mes išsivaikščiojome, o Vido tėvai pasiliko. Kažkas pašnabždėjo, jog dabar, kai visi nuo kapo pasitraukė, atveš kunigą, kad pašventintų kapą. Vienose laidotuvėse kunigas ir Lietuvos tarybiniai rašytojai tuo pačiu metu dalyvauti negalėjo.
       Po Vido laidotuvių viskas kažkaip pasikeitė. Bronius išvažiavo atostogų į tėviškę padėti netikrai seseriai statytis namo.
       Aš užsidariau namuose, – tiesiog nebenorėjau niekur eiti. Miestas atrodė kažkoks priešiškas, kaip užnuodytas. Rašiau romaną, kartais parašydavau kokį eilėraštį, skaičiau. Valgiau skrudintas bulves, kurių maišą tėvai atsiuntė iš namų, ir kefyrą. Išsivirdavau kavos. Laikas ėjo pro šalį, bet jo nebejaučiau. Nesijaučiau vieniša, nors miegoti neturėjau su kuo. Geriant kavą ar rūkant be perstojo sukosi magnetofonas, ir liūdnas prikimęs Okudžava dainuodavo savo rusišką liūdesį, kuris buvo toks pats ir Arbate, ir mano balkone. Šarmanka šarlatanka, kuda menia zovioš', šarmanka šarlatanka, kak grustno ty pojoš'... Rabota est' rabota, rabota est' vsegda, chvatilo b tol'ko pota za vse moji goda... Arba: Vinogradnuju kostočku v tiopluju zemliu zaroju.... Arba: Vsio pozabyv – i radosti, i muki, on dveri raspachnul v svojo žil'jo, i celoval abvetrennyje ruki, i staren'kije tufel'ki ejo. I teni ich stojali na poroge, bezmolvnyj razgovor oni veli, krasivyje i mudryje kak bogi, i grustnyje kak žiteli zemli... Jo balsas kalbėjo ne tik apie mažo žmogaus meilę mažam žmogui, bet ir apie atstumto vyro meilę atstumtai moteriai – tarybinei moteriai... Daina buvo penkiasdešimt devintųjų metų. Staren'kije tufel'ki i obvetrennyje ruki... Gal ta tarybinė moteris augo vaikų namuose, kai trisdešimt septintaisiais jos motina ir tėvas per vieną naktį išnyko iš tarybinių piliečių visuomenės ir papildė lagerio kartoteką. Gal ji pati, išvežta keturiasdešimt aštuntaisiais, penkiasdešimt devintaisiais grįžo iš didžiųjų komjaunimo statybų, kurias iš tikrųjų statė kaliniai. O gal tai – reali Okudžavos motina? Tikriausiai... Juk ji irgi buvo ten... Tai buvo kažkoks pavergiantis realizmas. Realizmas, kurio humanistinės prigimties negalėjo nugalėti visai jaunas, taip neseniai atsiradęs akiplėša socialistinis realizmas. Aš klausydavausi bejausmiu veidu, galvodama apie savo romaną, ir tas liūdnas prikimęs balsas buvo mano bičiulis, nes jis užjautė visus, kurie gyvena su juo po ta pačia didžiųjų komunizmo vadų įžiebta saule. Tas balsas buvo legalus, bet užuojauta – nelegali, tačiau ji kažkokiu ypatingu būdu sugebėdavo išsiveržti iš savo pogrindžio ir liūdnai nusišypsoti mums. Aš mokiausi rašyti iš Arbato apaštalo. Supratau, kad kūryboje nereikia kovoti su monstru – vienas ar keli jo nenugalės. Reikia mylėti tuos, kuriuos jis laiko surakinęs, ir taip suteikti jiems jėgų. Mes turime išlaikyti. O paskui atsitiks kažkas, kas visada atsitinka priespaudos imperijoms. Istorija turi savo paslapčių, ji turi uždelsto veikimo bombų. Nūnai uždelsto veikimo bomba irgi tiksėjo po iš žmonių kaulų pastatytais imperijos pamatais. Ji tiksėjo žingsniais. Lageriuose ir kalėjimuose uždarytų žmonių žingsniais. Einančių į taigą išbadėjusių, sergančių, pilkaveidžių, atplėštų nuo tėvynės ir svetimame krašte paverstų vergais žmonių žingsniais... Ji tiksėjo šūviais prie žemėmis užverstų, medžiais ir žole apaugusių tranšėjų, kuriose, netvarkingai sugriuvę, nyko žmonių kaulai. Laptevų jūros salose, iš ledo luitų suręstuose kalinių barakuose, prišalusiais prie ledo plaukais mirštančių žmonių krūtinėse ji tiksėjo silpstančiu širdies ritmu. Ji tiksėjo mano senelio plaktuko smūgiais Taišetlago medžio dirbtuvėse ir ją perduodavo cheminiu pieštuku smulkiai prirašyti laiškai mano tėvui.
       ...atsisakyk pasaulio, kuriame jau jokie sodai tau nebepražys, per visą žemę, po visa žeme dar tebegriaudžia juodas garvežys. Per mūsų stogus, per tvoras, daržus – metalo bėgiai, kūnų pabėgiai... – Aš audžiau milą, tu taisei dažus, regėjau – švarką nudėvėt baigei... Ir kam tas milas? Kas juo beuždengs toli, svetur mažyčius ėriukus ir moteris, ir gimstančis vaikus, iškilusius iš vidurio rudens su atminimo akmenim sunkiais po praverktom, ištinusiom gerklėm, su nepažįstamų žalių miškų sakais, su nepažįstamų laukų ryškiom gėlėm................Tas geležinis švilpesys prikals prie staktos veidą, prie dangaus akis.................Ir moteris lyg dūstančias žuvis į žalią pelkės gilumą sumes, – rašiau aš, o tolumoje prie geležinkelio pervažos, prie bėgių, kurie kerta raudonųjų dobilų laukus, geltonuojančius vasarojus, vis šmėstelėdavo subrendusio vyro siluetas, paskui – skruostas, kiek dygus, akimirkai vieną vasaros dieną prisiglaudęs prie manojo... Ir taip man buvo gera. Telefoną išjungiau.
       ...žaliadryžis plotas iš aukštai, spektro jokio ir spalvos – jokios. Prie teptukų margo glėbio – štai – kraujo dėmės, bet kodėl juokiuos?.. Tegu pasilieka ritiny – skausmas, riksmas, šūvis – tik paveiksle... Tik suveržkit siūlu lininiu, lyg stora virve neklusnią gerklę...
       Bet – Broniaus nebeliko.
       Jis nusižudė.

       O prasidėjo nuo to...
       Kartą sučirškė durų skambutis ir atidariusi jas išvydau Bronių.
       Susėdome arbatos.
       Jis iš tiesų buvo sukrėstas ir nuliūdęs.
       Sužinojo, kad yra pažemintas pareigose.
       Kultūros ministerijos mokslinis metodinis kabinetas, kur jis dirbo, gavo naują vedėją. Tai buvo žmogus su „nebaigtu pradiniu ir aukštuoju partiniu“ išsilavinimu, už kažkokius tik jam vienam žinomus nuopelnus tolimame rajone „paaukštintas“, t. y. atkeltas į sostinę. Su savimi jis atsivežė ne tik žmoną, bet ir meilužę, kuriai reikėjo darbo ir gero atlyginimo. Broniaus pareigas ir atlyginimą atidavė jai, o jį padarė eiliniu redaktoriumi. O Broniui reikėjo išlaikyti savo Genutę ir sūnų...
       – Broniau, tu nueik pas ministrą... – pasipiktinau, – gal jie nelygins iš rajono atsivežtos sekretorės ir rašytojo su universitetiniu išsilavinimu...
       – Aš galvojau... – atsakė jis kažkaip netvirtai, – galvojau... Paskui supratau – kaip tik dėl to, kad esu rašytojas, ir negaliu skųstis. Jeigu jiems manęs nereikia... Aš prieš juos nešliaužiosiu ir nemaldausiu...
       – Tada išeik iš ten, palik tą prakeiktą ministeriją. Ieškokim tau darbo drauge, – viriau pykčiu.
       – Neišeina ir taip... Matai, čia dirbdamas galiu pasilikti po darbo ir rašyti... Kitur – negalėsiu. Tu supranti, ką tai reiškia? Aš per kelis mėnesius parašiau beveik tūkstantį puslapių... Dabar perrašinėju ir atiduosiu leidyklai antrą romano tomą...
       Iš tikrųjų Bronius su šeima gyveno žalioje Žvėryno gatvelėje seno medinio namo mažyčiame bute. Su šeima tokiomis sąlygomis romanų neprirašysi...
       Išsiskyrėme pasiguodę ir pasidaliję vienas kito gyvenimu.
       Po kurio laiko jis vėl atėjo.
       Leidykla jau buvo atmetusi jo antrą tomą, nes Rašytojų sąjungos atsakingasis sekretorius, rašydamas jo knygai vidinę recenziją, suabejojo, ar tas švelnus gyvenimo vaizdavimas taip jau atitinka „socialistinio realizmo santykio su tikrove principus“.
       Bronius buvo priblokštas.
       Jis pasijuto spaudžiamas į kampą.
       – Tu dabar pamatysi – jie kurį laiką leis man pasikankinti, o paskui ateis koks nors neįsimenamas tipas su segtuvu po pažasčia ir pasiūlys tarnauti saugumui. Mainais už romano išleidimą.
       – Nesąmonė, – užprotestavau, tačiau suvokiau, kad taip gali būti.
       – Pamatysi, – pasakė jis beviltiškai.
       – Bičiuli, nurimk, – švelniai paglosčiau Broniaus ranką, – yra gi Dievas galų gale... Tikrai... Tu būsi išgelbėtas...
       Supratau, kad kalbu vaikiškai... Jutau didžiulę grėsmę, pakibusią virš bičiulio. Bronius buvo įrašytas į psichiatrinės ligoninės pacientų įskaitą. Besimokydamas universiteto antrame kurse jis kategoriškai atsisakė lankyti karinio parengimo užsiėmimus. Tada jis lygiai taip pat susijaudinęs, tik šaukdamas ir su ašaromis akyse kalbėjo:
       – Kokią teisę jie turi priversti mane šauti į žmogų? Pasakyk. Kodėl jie moko mane šaudyti? Aš studijuosiu lietuvių literatūrą! Lie-tu-vių li-te-ra-tū-rą!
       Vieną rytą Bronius dingo.
       Draugai iš karto pasigedo, bet Broniaus bendrabutyje nebuvo. Jis nepasirodė nei paskaitose, nei skaitykloje. Jie nuvažiavo į namus, į tėviškę, bet ir ten jo nerado. Buvo žiema…
       Kurso kuratorius kartu su artimiausiais bičiuliais pranešė policijai. Buvo apklausiami visi, kas paskutinį kartą Bronių matė. O tuo tarpu…
       Traukinys Vilnius–Turmantas kaip nedidelis lankstus gyvūnas skrodė ankstyvą žiemos rytą toldamas nuo sostinės. Aptriušę vagonai su mediniais nubraižytais aprašinėtais suolais buvo pustuščiai. Viename jų sėdėjo jaunas vyras su kaimietiškais kailinukais ir gerokai panešiota zuikio kepure. Apsiavęs buvo „branavykais“, bet, matyt, jie nešildė kojų, jis nuolat jas judino. Vyras atrodė keistai: ryškios šviesiai mėlynos akys paraudusios, patinę vokai, po akimis juodi ratilai. Gal jis buvo nemiegojęs… Be abejo, jis naktį praleido stoty ir tikriausiai įlipo į bet kurį traukinį, gal kad išsivaduotų iš naktinio stoties gyvenimo šurmulio, gal kad pailsėtų… Jis susigūžęs žiūrėjo pro langą, paskui įtraukė galvą į kailinukų apykaklę, pasislinko žemyn ir užsimerkė. Taip važiuoja tie, kurie neturi bilieto. Nežinia, ar jam pavykdavo užmigti, – kartkartėmis jis atsimerkdavo, apžvelgdavo vagoną ir vėl užsimerkdavo. Tikriausiai jis buvo atsitiktinis keleivis, nes, traukiniui sustojus pirmoje ar antroje stotelėje, jis staiga atsimerkė, pašoko ir keliais dideliais žingsniais atsidūrė mažytės stotelės perone. Kojomis vėl pajutęs sniegą, apsidairė, išsitraukęs iš kišenės suglamžytą „Primos“ pakelį užsirūkė ir palaukęs, kol tolyn nuvažiuos traukinys, nuėjo ta pačia kryptimi. Geležinkelietis, praleidęs traukinį, žiūrėjo jam iš paskos.
       Jis ėjo… Jau buvo po vidudienio, saulė iš lėto svydo vakarop. Dvi greta einančios grakščios geležinkelio linijos spindėjo ir tarp apsnigtų žaliai baltų eglynų atrodė tarsi iš kito peizažo, kito laiko, kito gyvenimo ir kitos kultūros. Jis ėjo šniokštuodamas, kažką kartkartėmis sušnekdamas sau po nosim, ir ta šneka buvo panaši lyg į skundą, lyg į dejavimą, pripildytą neaiškiai tariamų žodžių. Jis nusibraukdavo rankove tai nosį, tai netikėtai paplūstančias ašaromis akis ir vėl nutilęs sparčiu žingsniu žengė tolyn. Retkarčiais atsisukdavo pažvelgti į tą pusę, nuo kurios tolo – į spindinčius bėgius, kaip prityrusio klasiko grafiką, ir vėl įnirtingai – į priekį. Iš vos jaučiamo žemės virpėjimo pajutęs, kad artėja traukinys, jis per daug neskubėdamas nulipdavo į gelžkelio pakraštį ir nesustodamas, praleidęs geležinį driežą, vėl užlipdavo ant bėgių. Jam atrodė, kad jis turi eiti, eiti, eiti, kol prieis kažką, kas yra jo namai, jo tikrieji namai. Ten, kur jis augo, buvo tėvas ir pamotė, buvo upė, juodi vėžiai, vasaros naktį rėpliojantys į „batarejkos“ šviesą, vyriški batai, kuriuos jie su tėvu dalydavosi – vieną dieną tėvas į kolchozą, kitą dieną jis į mokyklą, buvo jo draugas Antanas, su kuriuo sėdėjo viename suole, buvo spindulių draperijos pro skarotas medžių šakas ir pro šimtamečius jų kamienus, buvo garas, vienodai stingstantis viduržiemio šviesoje ar iš gyvulio, ar iš žmogaus šnervių… Bet jo vaikystė buvo paženklinta netektimi ir neišsipildymu, ilgesiu, svajonėmis ir fantazijomis, paženklinta kažkokiais dangaus ir debesų ženklais ir tėvų pirkios jis nelaikė tikrais namais. Turėjo būti tikresni – kur jis yra tvirtas, vyriškai atsakingas už kiekvieną savo žodį ir veiksmą, kur jo poelgiai gali nesipriešinti jo įsitikinimams… Kur jo žodis gali nesiskirti nuo jo minčių… Turėjo būti tokie namai. Jis atsidavė vidinei jėgai, kuri jam liepė tolti nuo prievartos, ir jis niekaip kitaip negalėjo nutolti, tik eidamas. Jį nešė vidinė galia ir dabar buvo su ja sutapęs. Kad turėtų nors kiek laisvės spręsti ar rinktis, jis turėjo paklust tai galiai, kuri jį vedė tolyn nuo kitos svajonės – nuo literatūros, nuo sakinių, savaime gulančių vienas prie kito ir sukuriančių nepakartojamą pasaulį, į kurį gali pasinerti ir išgyventi, kol pralėks virš galvos griūtis, nustos siūbuoti po kojomis žemė ar baigsis kokia kita stichinė nelaimė. Jis suprato, kad šitaip eina ne jis vienas. Tūkstančiai vyrų visais laikais išeidavo taip – vedami sąžinės, pareigos ir skausmo. „Augino tėveelis mus triiis, ne vienaaą, išleido į karaaą tik maane vieenaą… Tris dienas, tris naktis keleeeliu joojaauu, ketvirtą nakteelęęę giiriooj nakvooojaauu… Išgirdau girdėėjaauu girioooj geguuuteeę, mislijaaauu dūmojaaauu – šaukiaaaa motutėėė… Nei šaukia, nei laaaaukia manęęęs motuuuutėėėė, tik gailiaaai kukuojaaa girioooj geguuutėėėė…“ Skausmas to, kuris pirmasis pasiskundė tokiais grynais žodžiais, kad jie, išsprūdę iš vyriškos krūtinės, virto daina, apėmė ir apvyniojo jį užspausdami gerklę, ir kaip smaugiamam iš akių pradėjo ristis ašaros. „Išgirdau girdėjau giriooj karveeelįįį, mislijaaau dūmojaaaaau – šaukia tėveeeeliiis… Nei šaukia, nei laukia manęęęęs tėveeeeeeliiis…“
       Jaunas vyras neįtikėtinai mėlynomis akimis pasuko nuo bėgių į pagelžkelę ir atsisėdo po žemomis eglaitėmis. Jis verkė, beveik sriūbavo… Eidamas tolyn nuo žmonių, kurie jį vertė mokytis žudymo, jis gerai suprato, kad tolsta nuo savo svajonės pasiekti mokslą, kurio troško visa savo esybe. Jis verkė ir juto, kad gerai būtų jam dabar išnykus iš šios žiemos vakaro kaip debesiui, paukščiui ar dainos žodžiams, kurie skamba tik, kol kas nors juos taria. Jo niekas netarė ir nedainavo. Jo niekas nepuoselėjo ir neugdė. Jį genėjo, genėjo ir genėjo, o dabar jį nori įgrūsti į šautuvo tūtą su šaknimis, šakomis, nori suluošinti jį taip, kaip viduramžiais geležiniu rutuliu luošindavo vaikus… Bonsai… Bet ten išsaugo augalo proporcijas, kompoziciją, tik pavergia jo paskirtį. O čia… Artėjo vakaras. Jam reikėjo tik rasti jėgų sėdėti ant sniego po eglaitėmis ir nesikelti. Ir purpurinės vakaro žaros tyrame žiemos danguje amžiams pasiliks jo akyse – tamsos jis nebepamatys. “Net čeloveka, net problemy…“ – pralėkė didžiojo vado Josifo Visarionovičiaus frazė ir kažkur toli jo atminties gelmėse šmėstelėjo gudrus visa matantis primerktų akių žvilgsnis. Bet gyvybės jame buvo daug ir ji nesiderino su tokiu problemos sprendimu. Reikėjo eiti. Kuo nors tas ėjimas baigsis…
       Naktį jau geležinkelio pakraščiu ėjo žmogus. Kailinukų apykaklė buvo apšerkšnijusi, kaip ir kailinės kepurės nuleistos ausys. Jis tai dingdavo geležinkelio posūkyje, tai išnirdavo kitoje bėgių atkarpoje…
       Vakarop, saulei leidžiantis, žmogus ėjo. Šaltis atsileido, ore atsirado kažkiek drėgmės, papūtė priešpriešinis vėjas…
       Kitą naktį minkštai ir drėgnai pustė. „Branavykai“ buvo šlapi, kojų jis beveik nejautė. Priėjęs stotelę įsmuko į laukiamąjį ir atsisėdo prie radiatoriaus. Nusiavė kojas, susikėlė jas ant priešais stovinčio suolo ir susivyniojo į nuo kaklo nuimtą šaliką. Batus pasidėjo ant radiatoriaus. Kai kojos atsileido, o nugara sušilo, jis apsisuko, priglaudė pėdas prie šilto radiatoriaus ir užmigo.
       Jį pažadino budėtojas:
       – Jei lauki traukinio, bus po penkių minučių…
       – Nelaukiu.
       – Tai ko čia riogsai? Iš zonos? Pasą turi?
       – Turiu… Kojas norėjau išsidžiovinti…
       – Tarp mūsų kalbant, geriau eik… Pats supranti – turiu paskambinti, jeigu kas neaiškaus…
       – Einu… Dėkui…