vytautas petkevicius        Gelžbetoninė tiesa: ateiname į šį pasaulį laiku – išeiname per anksti.

 

Vytautas Petkevičius išėjo sulaukęs solidaus amžiaus, pasodinęs ne medį, o sodą, pastatęs ne namą, o visą sodybą, išauginęs tris vaikus – taigi padaręs viską, ką vyras turi padaryti šioje Žemėje. Beje, tuos visus darbus jis padarė ne vienas, tačiau kartu su savo gražia šeimyna.

 

Buvo darbų, kuriuos dirbo vienas ir vienišas, užsidaręs darbo kambaryje, kur ant rašomojo stalo stovėjo sena rašomoji mašinėlė. Tai, ką padarė prie rašomojo stalo vienas ir vienišas, Vytautas Petkevičius, kaip ir visi išeinantys, niekur neišsinešė – paliko mums. Tas turtas – knygos. Ir vaikams, ir suaugusiems, ir seniems, ir jauniems. Kai kam tas turtas šiandien nepatinka kaip ir pats to turto savininkas, bet jis yra ir, manau, bus laiko liudytojas. Beje, Vytautas Petkevičius išėjo išvaręs paskutinę vagą – atidavęs leidyklai naują publicistikos knygą „Prakeiktieji ir pateptieji“. Jau pats pavadinimas kalbėte kalba, apie ką bus šita knyga. Tarsi nujausdamas savo likimą draugams yra sakęs: „O juk galėjau padaryti anksčiau – vis krapščiau, taisinėjau, lesiojau klaideles…“

 

Taigi išėjo per anksti – nespėjęs išleisti į gyvenimą naujo kūdikio – taip vadindavo savo knygas.

 

Jų, tų kūdikių, daug – romanai, apysakos, apsakymai, publicistika. Kai kas jį laiko nomenklatūriniu rašytoju, kurio knygos anais laikais eidavę per leidyklas ir spaustuves tarsi taukais pateptos. Šitaip nebuvo. Kiekviena jo knyga šiurpindavo leidėjus, redaktorius, net cenzorius – ir vėl tas Petkevičius. Metų metus jos gulėdavo leidyklos stalčiuose, kol patekdavo į skaitytojo rankas. Jis iš paskutinių jėgų gynė savo žodį, bet ne viską galėjo apginti. Stebėdavausi – net ir Vytautas Petkevičius. Toks nesukalbamas buvo jis ir jo laikas. Jau nepriklausomybės metais sakėsi svajojąs išleisti romaną „Grupė draugų“ – tokį, kokį buvo parašęs. Taigi cenzorių neišdrapakuotą ir nesušiauštą. Jo publicistikos knyga „Yra šalis“ pirmiau išėjo Maskvoje, o tik vėliau Vilniuje, nes vilniškiai bijojo leisti – girdi, galime būti neteisingai Maskvoje suprasti.

 

Maskva V. Petkevičiaus knygą išleido be jokių taisymų, o Vilniaus cenzoriai išbraukė tam tikras vietas, kurios galėtų būti įtartinos Maskvai. Rašytojas tokius leidėjus vadino šventakupriais, kurie nori būti šventesni už patį popiežių.

 

Vytautas Petkevičius, žinoma, jiems nepatiko – Vytautas Petkevičius patiko skaitytojui, nes rašė ne cenzūrai, o žmonėms. Beje, ir kalbėjo žmonėms – ne cenzūrai.

 

Į jo literatūros vakarus būdavo sunku patekti. Provincijoj salės lūžte lūždavo. Eidavo pasiklausyti, ką pasakys Vytautas Petkevičius. Lyg to laikotarpio sąžinė. Jis žinojo, kad tose salėse sėdi spec. berniukai, kurie išsižioję klausosi, ką jis pasakys, ir dedasi į galvą kiekvieną jo žodį. Ne vieną jis pažinojo, ne vienas po vakaro prieidavo prie jo ir tarsi atsiprašydavo:

 

– Nepyk, bet aš turiu apie tai informuot instancijas, – ir paaiškindavo: – Jei ne aš informuosiu, informuos kitas...

 

Tada jį kviesdavosi ant raudono kilimo. Kartais ir nekviesdavo – ak, tas Vytautas Petkevičius vėl nusišnekėjo.

 

Tai tapo norma – Vytautui Petkevičiui nusišnekėti...

 

Jam, atrodo, patikdavo tie kvietimai, nors, suprantu, jie būdavo nemalonūs, bet jie darė jį kitokį nei visi...

 

Toks buvo – tarsi noragas, kuris įveikia ir molį, ir smėlį, ir žvirgždą, ir net akmenį.

 

Kartais negailestingas ir pats sau. Kartais.

 

Tokį jį žmonės ir gerbė, ir mylėjo.

 

Viename interviu į mano pasakymą: „Buvo tokie laikai“, ironizavo: „Kuo laikai dėti? Ne laikai daro žmones, o žmonės daro laikus...“

 

Įsimintini žodžiai. Nekaltinkime, kad laikai tokie – į save pasižiūrėkime, tik į save...

 

Jis nebuvo kabinetinis rašytojas, jis veržėsi į gyvenimą, jis virte virė tame katile, kuris vadinamas gyvenimu. Toks išliko iki paskutinių dienų. Jį viskas, kas nauja, žavėjo, jis viskuo domėjosi, jis dėl visko sielojosi, jis viską norėjo pakeisti, bet nieko, žinoma, nepakeitė. Kartais atsidurdavo vietose, kur atsargus miesčionis niekada nekiš nosies. Jis gyvenimą čiupinėjo nuogomis rankomis. „Aš turiu pats matyti, – sakė. – Koks rašytojas, jei nieko nemato ir nieko nenori matyti.“

 

Jam amžinai rūpėjo: „Kodėl?“
 

Kai Lietuvoj kilo nacionalinis išsivadavimo judėjimas, jis nesuko galvos – kurioj vietoj atsistoti, kad būtų patogu, su kuo eiti, o jei eiti, tai ar jau laikas eiti, nes bus sunku grįžti, juk kartais gali iš tos kelionės ir negrįžti. Jis nuėjo su Lietuva ir iki paskutinio atodūsio buvo su ja. Nebijau šito pasakyti – buvo su Lietuva. Sąjūdžio kovoje jis buvo tarsi skydas nuo visokiausių galimų negandų. Lyg buldozeris, kuris vertė seną tvartą ir klojo pamatus naujam statiniui. Jis suteikė tam judėjimui vyriškumo ir prakilnumo. Žmonės matė tų naujųjų statybininkų būryje Vytautą Petkevičių ir vien dėl to dėjosi prie jų – na, jei jau Petkevičius! Jie tikėjo tuo, ką jis kalbėjo ir ką darė. Jis niekad nebėgo iš mūšio lauko ir neleido niekam to daryti. Jis atvirai juokėsi iš bailių, atėjusių į šitą judėjimą pasipinigauti.

 

O jei klydo, tai klydo įsitikinęs, kad yra teisus.

 

Vytautas Petkevičius visais laikais buvo nevaldomas, todėl visiems nepatogus. Toks gimė. Lyg audros būtų supusios jo vygę. Jis labai sielojosi dėl Lietuvos likimo. Jį erzino naujųjų vadų gobšumas, nedora, skubėjimas tvarkyti savo, bet ne tautos reikalus. Lietuvos likimas jam buvo gimtųjų namų likimas, o savo namus jis gerbė ir mylėjo – Lietuvos namus. Sąjūdžio dienomis kiekvieną rytą Petkevičiai išrikiuodavo savo šeimyną iškilmingam trispalvės pakėlimui. Darbo dieną baigdavo tos vėliavos nuleidimu.

 

Toks buvo. Sakyčiau – romantikas. Toks ir išliko.

 

Kiekvienas naujas judėjimas laikui bėgant netenka savo žavesio, nes jį aplimpa visokiausi prielipai – tarsi šlykštūs amarai. Todėl Vytautas Petkevičius buvo tarsi gyvasis sidabras – čia su vienais, čia su kitais, čia su trečiais, o pagaliau ir pats negali pasakyti – su kuriais. Taigi ateina, prisėda, pasikalba, pasisukioja – ir nusispjovęs išeina namo, širdgėla nešinas – ne, vėl ne čia pataikiau.

 

Tokius vadina maksimalistais – jiems arba viskas, arba nieko. 

 

Nusivylimas tarsi kirminas ėda tokį gyvą žmogų. Gyventi ir išgyventi darosi sunku. Ieškai šviesos ir jos nerandi, o neradęs imi ieškoti prabėgusio gyvenimo vingiuose...

 

Tada apima juoda graužatis. Tada, anot Vytauto Petkevičiaus, kartoji ir kartoji: „Negerai gyvenu, negerai darau, negerai rašau, negerai kalbu.“

 

...Sako, kai žmogus miršta, danguje užgęsta žvaigždelė. Ar užgeso? Nemačiau. Nes virš mūsų tuomet buvo apsiniaukęs gruodžio dangus.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 1 (sausis)