arno jundze        Arnas Jundzė (g. 1965) – prozininkas, literatūros mokslininkas, „Nepriklausomo ryto laikraščio“ kultūros skyriaus ir TV laidos „100 gramų kultūros“ vedėjas. 1996 m. apgynė daktaro disertaciją „Suomių literatūra Latvijoje 1885–2001“, yra išleidęs knygą vaikams. Gyvena Ogrėje (35 km nuo Rygos).

Dažnai tenka girdėti, kad Lietuvoje stinga kokybiškos kritikos, jau nekalbant apie jos analizę. Latviai šiuo atžvilgiu aktyvesni: stengiasi neapeiti šios temos konferencijose, gvildena disertacijose, o latvių literatūros mėnraštyje „Karogs“ neseniai buvo surengta diskusija „Kas lieka iš kritikos po kritikos?“, kur klausia, kas šiais laikais yra kritika – žurnalistika, mokslas ar menas.

  

Šį pavasarį peržvelgiau periodikoje publikuojamą medžiagą, susijusią su literatūros kritika (ir teatro kritika). Pretenzija į analitiškumą šiuose tyrinėjimuose yra labai sveikintina, tačiau periodiškai darbuojantis apkasuose, t. y. laikraščio redakcijoje, į akis krito aprangos ir žaidimų aikštelės – spaudos specifikos – neišmanymas. Be to, akivaizdu – gerokai kompetentingiau ir logiškiau samprotauja tie autoriai, kurie reguliariai ir jau ilgokai bendradarbiauja laikraščiuose, žurnaluose.

 

Žiniasklaidos priemonių vadovėliuose pabrėžiant spaudos reikšmę ir analizės būtinumą visada pasitelkiamas koks nors banalus pavyzdys. Įsivaizduokite, ką apie planetą Žemę pamanytų ateiviai, jei vienintelis jiems prieinamas informacijos šaltinis būtų popierinė spauda! Taip ar panašiai klausia Vakarų aukštųjų mokyklų profesoriai, provokuodami dėsningą skaitytojų atsakymą – o siaube, spauda tokia kvaila, ką gi jie vargšai pamanytų!

 

Galima suprasti gerbiamus knygų autorius, kuriems žūtbūt reikia įrodyti savo reikšmingumą. Tačiau nebūkime naivūs perkeldami šį Vakarų medijų profesorių šūkį į mūsų literatūrinę aplinką. Nė vienas save gerbiantis literatūros proceso analitikas neturi teisės elgtis kaip marsietis, kuris apie literatūros būklę sprendžia tik iš laikraščių.

 

Spauda dievaži nėra ta sritis (ir kodėl gi turėtų būti), kurią analizuodami gautume teisingą literatūros vaizdinį, nes atspindėti literatūros proceso mažiausius niuansus ir slapčiausias sroves tikrai ne laikraščių uždavinys. Jie, beje, jau seniai nebepriklauso Latvijos valstybei, o konkrečioms komercinėms struktūroms, kurios pirmiausia rūpinasi uždirbti iš savo produkto, kita vertus, įsiklausius į kai kurių literatūros ekspertų ištarmes, atrodo, kad jie vis dar įsitikinę – visi Latvijos laikraščiai draugiškai tebespausdinami Spaudos rūmuose, visai kaip tarybų laikais. Ne iš maloniųjų ir supriešinimas – jūs, spaudos raštininkai, ir mes, akademiniai tyrėjai. Be to, akademiniuose tyrimuose galima rasti daug nelogiškumų. Juose, nesant gyvos ir kūrybinės diskusijos, kuri Latvijoje, deja, objektyviai neegzistuoja, galimybė prašauti pro šalį yra gerokai didesnė nei spaudoje, nes akademiniai leidiniai, nepaisant klaidingų interpretacijų, vartojami ilgai ir dažnai, o „vienadienius“ laikraščius po savaitės visi jau būna pamiršę. 

 
Du krantai
 

Jei imamės gvildenti kritiką spaudoje, seniai atėjo laikas ne tik pasakyti „op“, bet ir peršokti griovį. Kartą reikia aiškiai pasakyti – kritika spaudoje ir akademiniai literatūros tyrimai yra vienos upės du krantai. (Eilinė banalybė!) Tai jokiu būdu ne „du pasauliai“ kaip Viliui Plūdoniui1. Tačiau abiejuose šiuose krantuose galioja skirtingos žaidimo taisyklės, tikslai ir uždaviniai.

 

Laikraštis nėra monografija ar mokslo rinkinys. Tai sava respublika, kurioje tenka paisyti ypatingų reikalavimų. Taip pat ir rašant kritiką. Didieji dienraščiai ir tokios interneto svetainės kaip Delfi, TVnet, Apollo skirtos plačiai auditorijai, kurią sudaro šimtai tūkstančių skaitytojų. Potencialiam raštininkui lieka pasirinkti – arba laikytis žaidimo taisyklių, arba nežaisti išvis. Aplinkybės, žinoma, nėra palankiausios, tačiau jos stipresnės už norus. Kultūrai tenka konkuruoti su kriminalinėmis naujienomis, politika, pramogomis, kartkartėmis prabylant ir šioms sritims būdingais kodais. Taip, kad suprastų visi. Visiškai klaidinga taktika bandyti primesti mūsų spaudai funkcijas, kurias anuomet Latvijoje vykdė, pavyzdžiui, „Kritikos metraštis“ ar tikslinis žurnalas „Naujos knygos“, o dabar tik dėl pačių kritikų vangumo neatlieka niekas. Spauda nemaitins publikos milžiniškais ir sudėtingais analitiniais tekstais, kurie suprantami tik profesionalams ir Latvijos mastais reikalingi tik kelioms dešimtims elitinių skaitytojų – profesoriams, mokytojams, studentams, rašytojams. Plačiajai auditorijai reikia ne analizės vingrybių iššūkio, o eksperto patarimo. Dažniausiai kritikas laikraštyje rašo ne rašytojams, ne kolegoms kritikams ar draugams – aukštųjų mokyklų profesoriams. Jų adresatas yra tūkstančiai skaitytojų, o uždavinys panašus į liūdnai pagarsėjusį kritiko uždavinį – ir pasiūlyti patrauklią medžiagą, ir pateikti naudingą patarimą.

 

Latvijos medijoms iki to dar toli, bet akivaizdi slinktis to pasaulinio didžiųjų laikraščių modelio link. Kitaip tariant, laikraštis jau nebėra tik įrankis, gaminantis žinias, kartu kultūros puslapiuose pradingsta akademizmas klasikiniu požiūriu. Kritikas, pasiduodamas pramogų industrijos spaudimui, pamažu tampa vertinančiu ekspertu, kuris pataria skaityti vieną ar kitą knygą. Šiuo metu Rytų Europoje pastebima tendencija (ji ryški kai kurių Rusijos laikraščių interneto versijose) – medijos užsiima ir knygų leidyba. Paprastai tokiais atvejais sąlyginėje kritikos erdvėje aptarnaujami tik savojo koncerno leidiniai ir dar absoliučiai saldžialiežuviaujant. Kritikas iš esmės paverčiamas rinkodaros instrumentu, ir gerai, jei bent retkarčiais tai turi ką nors bendra su gera literatūra (tai prieš porą metų patyrė ir Latvija, kai klasiko H. Hesse’s romanai buvo pardavinėjami degalinėse, o laikraštis-leidėjas juos reklamavo).

 

Laikas parodys, ar mes judėsime saldžiu komplimentų keliu, giedodami šlovės giesmes Jackie Collins2 stiliaus autoriams arba mirusiems klasikams, kuriems mūsų sprendimai jau buvę nebuvę (bijau, kad dėl šventos ramybės pasuksim kaip tik ta kryptimi), ar stumsimės sąlygiškai intelektualesniu ir patrauklesniu vertinimo takeliu. Mano galva, jei bent vieno gerbtino Latvijos laikraščio keli literatūros kritikai reguliariai rašytų taip, kaip priimta kandžiuose britų intelektualų sluoksniuose (jei nenorit britų, paskaitykit, kaip seniau rašė muzikos kritikas Janis Porukas3!), mūsų perdėtai jautrioje menininkų aplinkoje tektų konstatuoti geroką infarktų pagausėjimą, nors ir dabartiniais „šventos ramybės“ kritikos laikais kepštelėtų kultūros korifėjų storžieviškas elgesys yra vertas sodriai geltonų memuarų.

 

Spauda ir akademinė kritika yra vienos upės du krantai ne tik todėl, kad skiriasi jų tikslinės auditorijos bei orientyrai. Konstruojant tekstą, egzistuoja ir specifinių reikalavimų. Kiekvienas laikraštis turi savas tradicijas. Jas lemia net tokios smulkmenos kaip spausdinimui naudojamas šriftas, raidžių dydis, kursyvai ir pan. Reikalavimus veikia net tokie tariami mažmožiai kaip antraštės ilgis, eilučių skaičius ir kiti kriterijai, sukuriantys puslapio vizualųjį pavidalą. (Tai vaizdžiai atsiskleidė, kai 2007 m. „Nepriklausomas ryto laikraštis“ ir „Diena“ pakeitė formatą.) Yra autorių, kurie specifinių reikalavimų nepaiso ir vairuoja straipsnį taip, kaip patiems patinka. Tekstas, parašytas ignoruojant taisykles, ne tik nesulaukia skaitytojų palankumo, bet kartais sukelia dar ir nereikalingų konfliktų su redakcija.

 

Vaikų darželio lygio tiesa, kad bet kuriai laikraščio publikacijai ypatingos reikšmės turi stipri antraštė ir geras įvadas. Kritikai, kurie tai suvokia (turiu galvoj įvairių meno sričių kritiką), šį ginklą naudoja visa jėga – peržiūrėkit, pavyzdžiui, geriausius Normando Naumanio4 tekstus „Dienoje“. Esminis veiksnys, lemiantis, kiek įmanoma sudėti į tekstą, yra jo apimtis. Šiuo metu „Nepriklausomame ryto laikraštyje“ idealios apimties recenzijos formatas yra 8 tūkstančiai spaudos ženklų. Spėju, kad šie rodikliai „Dienoje“ daugmaž panašūs, taip pat galioja reikalavimas ilgesnius tekstus rūpestingiau struktūruoti antraštėmis. Tokia praktika nėra redaktoriaus kaprizas, nes tai iš esmės pakeičia teksto sandarą, priverčia autorių keliose eilutėse koncentruoti informaciją, kurią vertinant akademiškai leidžiama išbarstyti po visą tekstą. Akademinių leidinių sudarytojai į tokias smulkmenas tiesiog nekreipia nė mažiausio dėmesio. Konferencijų rinkiniuose ir panašiose knygose dažnai pastebima tendencija, kai straipsnio autorė/autorius ratais važinėja aplink daržinę, bet negali pataikyti į duris, kurios yra didesnės už pačią daržinę. Minčių eiga nestruktūruota, netgi atvirkščiai – mintys kaip išsiskyrę sutuoktiniai gyvena autonomišką gyvenimą kiekviena sau. Laikraštyje tokie dalykai tiesiog „nepraeitų“.

 

Labai skatinčiau mūsų akademinių ir neakademinių sluoksnių analitikus patyrinėti, kaip suprantamai ir prieinamai savo samprotavimus formuluoja vizualiųjų menų ekspertai leidyklos „Neputns“ leidžiamuose meno žurnaluose „Studija“, „Dizaino studija“ ir „Fotokvartalas“. Atkreipkite dėmesį, kiek ten ir, tarkime, tapytojams skirtose monografijose, albumuose bei kataloguose įdedama pastangų, kad tema būtų pateikta aiškiai, suprantamai ir azartiškai kaip miniatiūrinis uodas ant porcelianinės lėkštutės. Šiuo atžvilgiu literatūros kritika gyvena taip, lyg būtų aštuntas dešimtmetis, kai buvo normali praktika „Literatūroje ir mene“ spausdinti tokios apimties paklodes, kurios dydžiu pranokdavo Juano Rulfo „Pedrą Paramą“ ir Gabrielio Garcķa Mįrquezo „Pulkininkui niekas nerašo“ kartu sudėjus. (Kad tik būtų taip pat pagaulu!)

 

Šiuo metu daugelis vyresnės kartos literatūros tyrinėtojų sutartinai skalambija – tai buvo kone kritikos aukso laikai. Bet, atleiskit, didelė šitų paklodžių dalis yra tiesiogine to žodžio prasme siaubingos ir nepaskaitomos. Marksistinė terminologija jas nuveda į griovį, o bandymai ją apeiti – straipsnius čia pat ir užkasa. Koks gi ten „konstruktyvus santykis“? Neįmanomų konstrukcijų šalutiniai sakiniai, specifiniai tarptautiniai žodžiai, gudragalviškos, bet bereikšmės citatos, ištrauktos iš konteksto ir paimtos iš specialių citatų sąsiuvinių, o ne iš originalios pastogės, perpasakotos visos įmanomos aprašomojo autoriaus genealogijos (biobibliografija, išsilavinimas ir pan.). Kas lieka iš šių didžiųjų, „nuodugniųjų“ recenzijų, jei išmetam visą balastą, įskaitant genialiųjų filosofų svarstymų atpasakojimus? Ir kurgi šiuose tekstuose tai, ko jų autoriai (-ės) kategorišku tonu reikalauja iš literatūros – formos grakštumas, gera kalba ir ritmas, tiksli mintis ir siužetinė linija? Taip būdavo tada ir, deja, neretai tebesitęsia iki šiol, tik sumažinus paklodžių apimtis.

 

Didžiausios problemos, atrodo, prasideda tą akimirką, kai akademiškai apsitrynęs prasisiekėlis nusprendžia išmėginti jėgas spaudoje. Tada pasirodo – siaubas! – 8 tūkstančiais ženklų jau nieko nebeįmanoma pasakyti, nepalyginamai lengviau būtų išsilieti 25 tūkstančiais. Žinoma, kad lengviau! Tai ne pradedančiųjų, o sistemos nelaimė. Universitetas sąmoningai rengia didelėms paklodėms kepti (referatai, moksliniai straipsniai, bakalauro darbai ir t. t.). Nė vienoje Latvijos aukštojoje mokykloje nerengiami literatūros kritikai, kurie būtų praktiškai mokomi, kaip reikėtų rašyti recenziją spaudai. Jei kas nors mėgins teigti priešingai – prašau, įvardykit šiuos kursus ir dėstytojo darbo patirtį žiniasklaidos priemonėse. Faktiškai visa spaudos kritika yra skausmingas mokymasis iš savo paties klaidų.

 

Žinau, pavyzdžiui, kad Latvijos Meno akademijoje nemažai dėmesio skiriama spaudos kritikos specifikai. Jaunos kritikės su nuolankia pagarba mini Ingridą Buranę. Ir profesorė Silvija Radzobė, ruošdama jaunus teatro mokslininkus, recenzijų rašymui ir aptarimui teikia didelės reikšmės. Taip pat žurnalas „Muzikos saulė“ kartkartėmis rengia jaunų muzikos apžvalgininkų konkursus. Ką darom mes, literatūros tyrinėtojai? Nieko!

 

Pritariu, kad literatūros kritikos daliai, publikuojamai popierinėje žiniasklaidoje, būdingas vienas erzinantis dalykas. Turiu galvoje autoriaus užsiciklinimą ties vieno kokio negatyvo analize. Jei tai atlikta pusėtinu lygiu, publikos požiūriu viskas gerai. Tokie rašiniai mielai skaitomi (kritikas X negailestingai užvožė kritikui Z). Tačiau esama šiokio tokio „bet“. Pasekite šį reiškinį ilgesnį laiką! Neretai per galvą gauna ne silpnesni kūriniai, o tekstai, kurie vėliau įrašomi tarp geriausiųjų (paskaitykit straipsnių rinkinį „Latvių literatūra 2000– 2006” – net ir ten šiuo požiūriu rasit nemažai įdomybių!). Kartais tenka konstatuoti kitą dėsningumą. Jei romanas blankus – tai ir recenzijos kritiniai samprotavimai ganėtinai santūrūs. Iš serijos: drungnai apie vidutinybę. O jeigu publikuojama kažkas, ką paskui garantuotai paskelbs kone kelio ženklu latvių literatūros procesui, paspardyti tokius darbus yra principo reikalas! Žinoma, visada reikia turėti galvoje – jaunas kritikas būtinai nuneigs klasiką – tai strategija, kuri dar neseniai užtikrindavo atpažįstamumą. (Dabar ji, rodos, nebeveikia, nes niekas tiksliai nebežino, kas yra latvių literatūra, tačiau bet kokiu atveju nuneigti klasikus yra tikrai gerokai madingiau, nei baimingai drebėti jų akivaizdoje.) Gana daug spaudoje kliuvo, pavyzdžiui, Norai Ikstenai už knygą „Neapibrėžta praeitis“5. Pradedant nekorektišku pamokslavimu dėl autorystės, baigiant paprastais neišplėstiniais sakiniais. Galų gale „Neapibrėžta praeitis“ gavo Baltijos Asamblėjos apdovanojimą, ir įtariu – ne vienas tuometinis vertintojas dabar mielai suvalgytų tai, ką pats andai rašė.

 

Atmetus kelis bukus privačių sąskaitų suvedinėjimo atvejus ir „strategijas“, tokio negatyvizmo priežastys yra visiškai objektyvios. Pirmoji – maža patirtis. Faktiškai kritikas leidžia, kad tekstas rašytų jį. O jei tas nedorėlis tekstas rašosi labai kritiškas, tada aišku kaip dieną, kad knyga, stovinti gerokai aukščiau „Lato romanų“6, pabrukama dešimt metrų po jais. Galima čia samprotauti apie gerokai erzinantį nesugebėjimą aprėpti ir nujausti literatūros visumą, bet iš kur šis sugebėjimas atsiras, jei latvių literatūra tradiciškai traktuojama kaip savaime vertingas daiktas. Norint matyti visumą, reikia nuodugniai skaityti ir dirbti mažiausiai dešimt metų. Tačiau nežinau nė vieno latvių literatūros kritiko, kuris į darbą važinėtų nauju „Lexus“. Kritika nėra taip gerai apmokama, kad taptų pagrindiniu darbu, taigi trūksta laiko ir galimybių. Tai tik viena realybės versija, kuri taikytina ir spaudoje rašančiam, dešimtyje vietų dirbančiam kritikui, ir priešokiais papildomai uždarbiaujančiam aukštosios mokyklos dėstytojui.

 

Šuo gali būti pakastas ir nuvalkiotame analitiškumo reikalavime. Maža apimtis yra kaip užburtas ratas, kelia sunkumų visiems rašantiems; kai tik reikia pradėti analizuoti, tam pritrūksta vietos. Visada lengviau „apžaisti“ negatyvizmą ir silpnas vietas, nes jos plaukia knygos paviršiumi, yra greitai ir paprastai nugriebiamos. Rezultatas – niekinantis rašinys. Padvigubinus jo apimtį (aptariant daugiau aspektų), tekstas susibalansuotų.

 

Netikėtai galime konstatuoti, kad recenzijos spaudoje, kuriose pretenduojama į tradicinį analitiškumą, faktiškai yra pasmerktos stovėti ant vienos kojos, nes teksto apimtis visapusiškai analizei per maža. Ar šioje situacijoje išsigelbėjimas būtų senamadiškos paklodės? Ne, nes jos yra toks pats reliktas kaip talonai muilui ar degtukams.

 

Nereikėtų purkštauti ir prieš analizę. Ji spaudoje publikuotuose tekstuose turi būti. Tačiau šiam specifiniam, akademiniams tyrimams artimam lygmeniui, kurio reikalauja daugelis spaudos kritikos kritikuotojų ir vyresnės kartos kritikų, kurie ir patys seniai jokių aukštojo pilotažo stebuklų demonstruoti nesugeba, reikia sukurti kitą formatą. Tai, kad tokio neturime, šiandien yra pačių kritikų tingumo, o ne laikraščių problema. Juk niekas nedraudžia plėtotis „Karoge“ ar sukurti dar penkis kitus žurnalus.

 

Aštuoniais tūkstančiais ženklų galima pasakyti gana daug. Tai, žinoma, jau ne vien profesionalumo, bet ir tikslo pasirinkimo klausimas – jei tik autorius pats sau sugeba atsakyti į klausimą, kodėl jis apskritai ėmėsi rašyti apie šią knygą.

 

Spaudoje rašančiuosius, aišku, galima kritikuoti dar dėl daugelio dalykų, tačiau turėkime galvoje – jų rašymo terminas yra net keliais mėnesiais trumpesnis nei žurnalo ar akademinių leidinių bendradarbių. Greitoji reakcija vyksta kokybės sąskaita. Tik nežinia, kodėl ši pusiau akademinė kritika, rašyta kone mėnesį, nėra trisdešimt kartų pajėgesnė už tekstus, sukurptus dienraščio skiltims, sprinto greičiu perskaičius knygos signalinį egzempliorių, – tiesiogine to žodžio prasme per kelias valandas. Tegu man atleidžia „Karogas“, bet ir „Karogo“ kritikos skyriaus publikacijos neretai silpnesnės už laikraščių kritiką, nors taip dievaži neturėtų būti.

 

Tarnautojas, menininkas, ekspertas

 

Kas iš tikrųjų šiandien yra kritikas – rašytojų aptarnautojas, geiša su misionieriaus pašaukimu ar kūrybinga asmenybė? Kiekvienas kritikas į šį klausimą, žinoma, atsakys savaip. Kai rašai akademinę monografiją, tikslas yra vienas, nedidelį straipsnį laikraščiui – kitas.

 

Galėčiau atsakyti tik už save. Man atrodo, latvių literatūra yra pernelyg mažas dydis, kad jai tarnautume. Dar nuo sovietinių laikų paskui kritiką tempiasi prakeiksmas – apšokinėti nesavanaudišką ir našlaitišką latvių raštiją. Akivaizdu, kad anuomet tai buvo kažkam naudinga, bet šiandien tokios prielaidos yra anachronizmas, o jų skelbėjams reikėtų pasiieškoti psichoterapeuto.

 

Kartkartėmis savanoriškai užsiimdamas kritika aš niekam netarnauju. Su literatais šnapso negeriu ir kartu nesitūsinu. Tai principas, padedantis išlaikyti distanciją ir pusiau šaltą protą. Kiekvienas kritikas turi atsakyti tik už savo vertinimus, bet ne už tai, kaip jaučiasi autorius. O atsibundant kartu, man rodos, tai vargiai įmanoma.

 

Akademinis kritikos pavidalas yra veikiau pusiau mokslas (lyginant su tiksliaisiais mokslais), turintis savas, tariamai logiškas definicijas, teorijas, metodus ir tiriamąjį darbą. Tačiau iš meno akademinė kritika pasiskolina svarbiausią instrumentą – literatūrinę kalbą, todėl šioje veikloje idealiausiu atveju ryškiai juntamas ir meno alsavimas. Kas yra, pavyzdžiui, Ingaro Sletteno Kolloeno darbas apie K. Hamsuną – monografija ar aukšto lygio romanas?

 

Ir kritika spaudoje gali priartėti prie meno labiau nei bet kuris kitas medijų žanras. Tai gali būti esė, performansas, šou, pristatymas – kas tik norit. Šiuolaikinis kritikas yra vieša persona, tarpininkas, jis paprasčiausiai neturi teisės reprezentuotis kaip patologiškas niekšelis. Pakanka jau literatų, kurie viešai pareiškia, kad rašo sau ir dar dviem draugams. Kritikas negali sau to leisti. Jo viešas pavidalas privalo būti stiprus, matomas, autoritetingas ir gana kūrybiškas. Lygiai toks pat, koks visuomenės supratimu yra eksperto vaizdinys. Tai autorius, pirmiausia atsakantis už savo tekstą ir sugebantis juo pritraukti skaitytojus prie tam tikros medijos. Jei straipsnis išvirpintas beveik kaip apsakymas, jei tekste ryškus ritmas, o kiekvienas žodis yra savo vietoje, jei jis pulsuoja energetika, nenuostabu, kad kartais kokios nors knygos kritika būna virtuoziškesnė nei pati knyga. Tokią kritiką skaityti tikras malonumas, o sykiu liūdna, kad jos įkvėpimo šaltinis yra silpnesnis.

 

Šiemet teko girdėti ir skaityti gana detalią ir pedantišką spaudoje besireiškiančių kritikų klasifikaciją – tokie, šitokie, kitokie. Tačiau ji, nors iš pirmo žvilgsnio ir tiksli, nieko neduoda. Realiai egzistuoja dviejų veislių kritika – kurią pastebi ir kurios nepastebi. Tos antrosios niekam ir nereikia. Nebent norite, kad jus be galo mylėtų jūsų kritikos subjektas, esate apimtas pieteto ir dalijate kiekvienai seseriai po auskarą ar broliui po barškutį, tačiau nesitikite, kad jūsų vardą kas nors atsimins.

 

Prieš kelerius metus tuometiniai jaunieji poetai Māris Sālējs, Karlis Vērdinis ir keletas kitų, prisiklausę tuometinių autoritetų, eidami į „Literatūros ir meno“ redakciją mėgdavo kalbėti apie rašytojų brolijos etiką. Jei esi rašytojas arba poetas, esą nedera kritikuoti kolegų. Tokia „šventos ramybės“ politika ateina iš sovietmečio. Tada taip leisdavo Rašytojų sąjungoje gerai jaustis rimų kalėjams, kurie kepė posmus apie Patrice‘ą Lumumbą. Vieni apsimetė, kad rašo poeziją, kiti – kad tai, ką skaito, yra poezija. Laimei, šiandien tokie brolijos kodeksai jau nebe aktualūs. Dabartinė spaudos padėtis greičiau primena XX a. pradžią, kai šią profesiją aukštais laimėjimais įteisino Karlis Skalbė, Fricis Barda ir kiti klasikai. Šiandieninėje situacijoje kritikai yra ekspertai. Ir kodėl gi rašytojas ar poetas, išmanantis amato niuansus, negalėtų būti ekspertas? Didžioji skaitytojų dalis laukia elementaraus patarimo – ar šią knygą verta skaityti, o šį spektaklį ar filmą – žiūrėti? Ar tikrai poetas/rašytojas to nesugebėtų?

 

Rašydamas šį straipsnį paskaičiavau, kad „Nepriklausomas ryto laikraštis“ informuoja skaitytojus apie maždaug 250–300 naujai išleistų knygų per metus. Trumpose anotacijose – jokios analizės, tačiau tai nereiškia, kad tokius tariamai mažus darbelius galima niekinti. Labai tikėtina, kad trumpos knygų apžvalgos irgi turi ateitį, kuri laukia mūsų literatūros vertintojų, norinčių bendradarbiauti žiniasklaidoje. Perspektyvus galėtų būti trumpų recenzijų formatas, panašus į tą, kurį siūlė Valstybės kultūros ir kapitalo fondo remiamas projektas „Knygų kraitė“. Jis buvo labai viliojantis skaitytojams, tačiau, kiek teko girdėti, apmirė veikiau dėl menkos autorių disciplinos ir recenzuojamų knygų trūkumo nei dėl kokio VKKF ekspertų sužvėrėjimo ar laikraščio redakcijos. Apie trumpas recenzijas vyrauja klaidinga nuomonė – neva tai sugeba kiekvienas mulkis. Perskaitykit tris knygas ir pamėginkit! 

 
Be ugnelės akyse
 

Jei latviai būtų tokia pat didelė nacija kaip rusai ar vokiečiai, žaidimo taisyklės būtų kitos. Pasakymas, žinoma, nuvalkiotas, bet gyvenam mažoje šalyje. Tai tinka visoms sritims. Tenka skaitytis – latvių literatūros siūloma erdvė yra labai maža ir uždara. Per metus išleidžiama apytiksliai nuo 250 iki 500 latvių autorių knygų, didžioji dalis, deja, yra pakartotiniai klasikų leidimai. Čia ir prasideda kritiko entuziasto bėdų slėnis, ryškiai atsiskleidęs jau minėtame projekte „Knygų kraitė“, kuris nesėkmingai pataikė į tarpsnį, kai kone pusmetį buvo daugmaž kokybiškų latvių autorių kūrinių deficitas. Aišku, galima išsiversti su G. G. Marquezu ar net Astra Mille7 arba spardyti vidutinybes, bet ne ištisai. Iš tikrųjų projektas atskleidė dar vieną problemą – kritikas negali sau leisti būti tik latvių literatūros kritiku. Kaip tik todėl perspektyviausias modelis toks, koks dabar ir kuriasi, – akademinio literatūros mokslo ir spaudos kritikos simbiozė, kritikai, kurie patys yra rašytojai ar poetai, taip pat aktyvi literatūros specialybės studentų raiška.

 

Jei tai būtų įgyvendinama produktyviai, o ne iškreiptai, be abejonės, būtų apie ką diskutuoti. Tačiau pirmiausia, kas krinta į akis, pavarčius praėjusių metų kritikos siuntą, – labai mažai autorių, kurie rašydami patiria malonumą. Toks įspūdis, kad susiduriame su blankiais reflektuotojais, kurie akivaizdžiai bijo savo sugebėjimo logiškai vertinti ir todėl laviruoja tarp koordinačių: Guntis Berelis kažkada rašė taip, Rimandas Ceplis sakė šitaip, Arno Jundze teigė priešingai, o Karlis Vērdinis ir Aivaras Eipuras iš viso... Faktiškai akademinė kritika tokiais atvejais pasiūlo kompiliacinį citatų makdonaldą, iš kurio tiek pat naudos, kaip iš dailių suvenyrinių rinkinukų su žymių žmonių aforizmais.

 

Kai dešimto dešimtmečio pradžioje pradėjau dirbti Literatūros, folkloro ir meno institute, labai norėjosi rašyti. Spaudoje tuo metu spekuliavo politikos diletantai ir orinių ekonomikos pyragaičių kepėjai. Apie 1991-uosius pradedančiam publikuotis buvo labai sunku. Dabar padėtis kardinaliai priešinga. Daugelis rašančiųjų yra jauni žmonės, dar studijuojantys ar neseniai pabaigę mokslus. Kai dėl įvairių priežasčių keičiasi autoriai, redaktoriams nesunku rasti pakaitus. Vyresniųjų kursų studentų, norinčių išmėginti jėgas vizualiųjų mokslų, muzikos ar teatro kritikos srityse, netrūksta. Rasti norintį rašyti jaunuolį yra kelių telefono skambučių klausimas. Studentai suprato, kad spauda, nors ir nėra jų materialių svajonių išsipildymas, gali pasitarnauti kaip tramplinas siekiant karjeros. Jie suprato – jei tave pastebėjo laikraščio skiltyse, geriau apmokamo darbo perspektyva gerokai ryškesnė nei tada, jei esi tik nepažįstamas žmogus su nauju aukštosios mokyklos diplomu. Labai svarbu – jaunieji kritikai nori rašyti, jų akyse žiba ugnelė. Taip yra muzikos, vizualiųjų menų ir teatro srityse.

 

Literatūros kritika šiuo atžvilgiu atrodo kaip absoliuti juodoji skylė. Pamenu, prieš porą metų mano kvietimas norintiems rašyti kelis mėnesius kabojo filologijos fakulteto skelbimų lentoje. Ilgą laiką neatsirado norinčiųjų, paskui pasirodė pora panelių. Paėmė knygas, ir dingo. Per visas šias kritikų paieškas gavau, rodos, tik vieną padorų rašinį. Jo autorė, deja, neatsakė nei į elektroninius laiškus, nei į telefono skambučius. Ir pradingo galutinai.

 

Sunku pasakyti, kas tai. Apatija? Kompleksai? Baimė? O gal lemtis – mama pasakė, kad būsiu mokytoja? Rygos literatūrinių renginių organizatoriai, sugebantys suburti jaunimo auditoriją, ne kartą yra paliudiję – būsimieji filologai į tokius renginius nevaikšto. Kažkaip nenormalu, keista ir neprofesionalu. Spauda su tuo susitaiko visiškai ramiai. Menų ir mūzų konkurencijos sąlygomis – jei nerašo literatai, jų vietą užima muzikologai arba teatro kritikai, kurie tai daro geriau, nes yra kvalifikuočiau parengti, o sykiu žino, kad reikia laikytis terminų. Padėtis šiuo atveju tokia pati – kaip šią vasarą rašydamas apie projektų konkurencingumą „Nepriklausomame ryto laikraštyje“ apibendrino patyręs Latvijos kultūros kapitalo fondo ekspertas profesorius Raimondas Briedis, – kokybiškų projektų mažai, ir pinigai nuplaukia kitiems.

 

Neatliktos pareigos
 

Visokeriopai išblaškytos kritikos pajėgos, bendrų idėjų ir strategijos trūkumas neretai priveda prie degtuko skaldymo: literatūros tyrimuose daug menkų temelių, bet mažai globalių dalykų, kritika spaudoje tapo nebeprivaloma. Blogiausia, kad tokioje situacijoje kritika jau seniai nebeatlieka savo pareigų. Didelė ir skausminga latvių literatūros nelaimė yra nevisas jos spektras. Labai lengva išvardyti, kokios literatūros mes neturime, tačiau didžiausios keistybės prasideda, kai paaiškėja – latviams trūksta ne pasauliniu mastu marginalokos intelektualiosios literatūros, o kaip tik komerciškai sėkmingiausio amatininkiško sparno: kriminalinės literatūros, nuotykinių tekstų, moterų romanų. Pažvelkite į angliškai kalbantį pasaulį – kasdienis dalykas akademinėje aplinkoje yra disertacijos apie, pavyzdžiui, Danielle Steel8 ar Madonnos dainų analizės speckursai. Pas mus – apsaugok Dieve!

 

Jau kokius dešimt metų klesti ir veši Kornelijos Apškrūmos lengvai prieinamos poezijos fenomenas. Jos knygų tiražai mūsų poezijos intelektualų darbų fone yra fantastiški. O kur kritika? Vienas ar du atsiliepimai per kelerius metus – tai ne kritika. Taip pat ir frazė „visokios ten apškrūmos“ nėra kritika. Pernai svetainėje Delfi „Poezijos dienų“ balsavimo prizą įtikinamai iškovojo Maija Laukmanė. Jos poeziją be jokių fondų paramos leidžia didžiausios Latvijos leidyklos, o knygų topuose šiemet net kelios jos knygos ištisus mėnesius užima aukštesnes vietas nei Jānio Rokpelnio poezija ar Gundegos Repšės romanai. Kodėl gi mūsų profesionalieji ir išmintingieji poezijos analitikai tyli? Net jei „ten nieko nėra“, kritikos pareiga būtų apžvelgti šį fenomeną. Taip pat beveik apeinami, tarkime, leidyklos „Kaimo laikraštis“ serijos „Lato romanas“ kūriniai (šis tas retkarčiais pasirodo, tačiau be jokios sistemos). Gal todėl ir kai kurie latvių rašytojai įsivaizduoja, kad kriminalinis romanas yra kažikoks kriminalas. Ar esate girdėję, kad kas nors rašytų apie Egīlo Lukjanskio romanus? Ne? Bet aš bijau, kad disertacijų apie Alberto Belo, Regīnos Ezeros, Visvaldžio Lamo romanus ar Imanto Ziedonio poeziją irgi ne per daugiausia.

 

Latvių literatūros kritikos galia yra išgalvota sąvoka. Ji iš inercijos vartojama nuo pirmosios Latvijos nepriklausomybės, taip pat sovietinių laikų, kai smulkios žuvelės galėjo slėptis už Harijo Hiršo9 nugaros, o literatūros buvo tiek mažai ir knygos tokios pigios, jog nereikėjo būti Griguliu10, kad iš dyko buvimo perskaitytum viską. Mūsų laikais kritikai rašo, bet nekuria autoritetingos nuomonės. Latvių literatūros metų įvykiu logiškai mąstant turėtų būti „Metų literatūros apdovanojimų“ renginys, tačiau iš visuomeninių ryšių pozicijos jis atrodo nerimtas, nes žiuri susirenka pasitarti vos keletą kartų. Gink Dieve! Nesiimu teigti, kad šie žmonės tyčia neperskaitytų visko, kas nominuota, bet „Liaudies muzikantų nakties“11 ir „Didžiojo muzikos apdovanojimo“ ekspertai rūpestingai dirba, svarsto ir diskutuoja ištisus metus. Koncertų specifika tokia, kad kai kurie jų yra unikalūs, vyksta tik vieną sykį, o teatro ekspertai spektaklius žiūri ir po keletą kartų. Literatūros vertinimas šiame fone atrodo visiškai formalus. Be to, kritikų – akademinių ir neakademinių – komisijoje paprastai būna mažiau nei potencialių „Metų apdovanojimo“ pretendentų. (Užtat, pavyzdžiui, privaloma tvarka žiuri visada dalyvauja keletas dramaturgijos atstovų – net tada, kai apskritai nėra ką vertinti, – vertėjų ir kitų gerų žmonių, kurie, tarkime, kuo ramiausiai gali pareikšti, kad akademinių literatūros tyrimų srityje per metus neįvyko nieko, kas būtų verta dėmesio.)

 

Rusų kultūroje yra du tradiciniai klausimai: kas kaltas ir ką daryti? Atsakymas į pirmąjį klausimą gana paprastas. Kalti patys kritikai ir inertiška aplinka, kurią jie sukūrė. Mūsų laikais nieko jau seniai nebedomina, kodėl nustojo eiti „Naujos knygos“, vėliau „Knygų apžvalga“, kodėl išnyko „Kritikos metraštis“ ar nusibaigė dar vienas kitas literatūros žurnaliukas. Kritikų patologišką tinginystę liudija tai, kad šie leidiniai neatnaujinami. Nes iš tiesų – argi tiek jau daug reikėtų, norint reanimuoti dažnai linksniuojamą ir moksliniam darbui naudingą metraštį, ar dar geriau – sukurti ką nors XXI a. tinkamesnio, modernaus ir stipraus? Penki kritikai redakcijos kolegijai, gera valia ir projekto sąmata VKKF konkursui... Jau nekalbant, kad seniai būtų laikas kritikams įsteigti savo kasmetinį prestižinį prizą geriausiam ir prasčiausiam latvių poezijos rinkiniui, romanui, apsakymui, vaikų literatūros knygai. Įsivaizduokite, kokios aistros galėtų užvirti dėl nominacijos – blogiausias metų romanas...

 

Tai būtų vienas atsakymo į klausimą „ką daryti?“ variantas. Tiesą sakant, bijau, kad viskas taip ir liks „Karogo“ puslapiuose.

 

___________________________ 

 

1 Turima galvoje latvių klasiko V. Plūdonio (1874–1940) alegorinė poema „Du pasauliai“ (1899), kurioje prieštaros yra ryškiai dichotomiškos.

2 Jacqueline Jill Collins (g. 1937) – anglų romanistė, buvusi aktorė. Visi 26 jos romanai pateko į laikraščio „New York Times“ bestselerių sąrašą.

3 Janis Poruks (1871–1911) – kertinis latvių poetas ir prozininkas, klasikinio tipo universalas, savo kūriniuose ir kritikoje sintezavęs to meto pasaulines sroves ir idėjas.

4 Normunds Naumanis (g. 1962) – teatrologas, meno kritikas, žurnalistas, bendradarbiauja „Dienoje“.

5 Noros Ikstenos (g. 1969) užrašyti Imanto Ziedonio (g.1933) vaikystės atsiminimai.

6 Leidyklos „Kaimo laikraštis“ leidžiama latvių autorių populiariosios literatūros serija. Romanai išeina kas mėnesį, kainuoja po vieną latą ir platinami spaudos kioskuose.

7 Astra Mille (g. 1953) – latvių žurnalistė, TV komentatorė, publikavusi laisvai traktuojamo dokumentinio žanro knygų.

8 Danielle Steel (g. 1947) – amerikiečių romanistė, „New York Times“ bestselerių sąrašo lyderė. Romanai versti į 28 kalbas.

9 Harijs Hiršs (1937–2007) – vienas maištingiausių neoficiozinių sovietmečio literatūros kritikų.

10 Arvids Grigulis (1906–1989) – poetas, prozininkas, kritikas, sovietmečiu sugebėjęs išvengti „tarybinio trubadūro“ titulo.

11 „Spelmanu nakts“, teatro festivalis.

 

Versta iš: „Karogs“, 2008, Nr. 10, p. 82–91.

 

Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 1 (sausis)