tekstai.lt

Kūryba negali paslėpti nuo gyvenimo... Poetą, eseistą, fotomenininką Alį Balbierių kalbina poetas Julius Keleras

alis balbierius
alis balbierius
        – Pradėkime nuo tavo tapatybės apibrėžties. Kas gi tu esi? Fotografas, poetas, ekologas, o gal slaptas moralistas? Kaip tavyje sugyvena visi tie įsipareigojimai likimui? Man nepriimtini būtų fotografuojančio poeto ar rašančio fotografo apibrėžimai, nes jie šešėlin nuskandina vieną asmenybės dėmenį, norom nenorom, paryškindami kitą, ir, galimas daiktas, kartais ne patį svarbiausią...

– Hmm, tu kažkaip iškart giliai užkabinai... Tai jau kelių diskusijų, apvalių stalų ar monografijų tema, netgi temos. Pabandysiu kažką pasakyt. Pirmiausia, iš ekologinių – „praktinių“ dalykų pasitraukiau; bet gerai atmenu, kad ekologams ir gamtosaugininkams moralizavimas yra būdingas, kažkiek net reikalingas. Vadinasi, iš tiesų turiu moralisto bruožų, ne kartą viešai moralizavau (ir naiviai, ir nenaiviai), ir niekur jų nepaslėpsi. Tiek apie šiuos du dalykus – moralizavimą ir ekologiją – primityviąja prasme.

Tapatybė. Identitetas. Savastis... Štai užmeskim akį kad ir į kompiuteryje esantį tarptautinių žodžių žodyną – antroji identiteto (tapatybės) prasmė tokia: psichologinė „asmenybės vidinė vienovė, išgyvenama kaip savo paties „Aš“. Žinoma, ši prasmė gana siaura, bet šį bei tą sakanti. Sakanti todėl, kad visi tie tavo išvardyti „įsipareigojimai“ sugyvena many kaip vieno rato stipinai... Ir nesvarbu, ar tų stipinų – trys, septyni ar net dešimt. Beje, tu pats esi toks pat ir gali papildyt tą mano kalbėjimą vėjams. Ir dvasia, ir ekologija, ir protas, ir oras, kuriuo visi kvėpuojame, sako, kad viskas yra vientisa, tarp savęs susiję... Bėda tik mūsų ribotumas ir tai, kad mes apibrėžti laike. Tad visai nesvarbu, keliomis kūrybos ar veiklos rūšimis tu užsiimi – svarbu, kad pajėgi šį bei tą padaryti ir tos rūšys nesukelia tau vidinės disharmonijos. Ir nieko čia naujo, jei užsiimi ne viena sritimi – man visada imponavo senųjų meistrų universalumas – senesnėse civilizacijose meno sąvoką aprėpė ne tik meną, kaip dabar jį suprantame, bet ir mokslą, amatus, filosofiją ir t. t. Universalūs žmonės kažkuo buvo žmogiškesni, universalumas teikė jiems daugiau dvasinės laisvės. Neprisirišimų.

Kita mintis – mes gimstame, pasaulis formuoja mūsų tapatybę prieš mūsų valią; įgavę valią mes priešinamės tapatybės standartui visuomenėje, siekiam patys ją pirmiausia suvokti, pajausti jos slinktis, pagaliau šį bei tą keisti... Nes viskas yra judesy, kaitoj, gyvenam juk pasauly, kuris yra viena begalinė permainų knyga, o mes – lyg vaikščiojančios raidelės, pučiamos vėjo tuose begaliniuose puslapiuose...

Labai jau „egzistencinės“ nuotaikos užplaukė. Taigi, tos sąvokos kaip „rašantis dailininkas“, „fotografuojantis rašytojas“, „rašantis fotografas“, „tapantis kompozitorius“ ir pan. yra kažkoks popsas, jos tam tikru atžvilgiu ir man nepriimtinos, nes visada reikia matyti, kas ir kaip padaroma.

 

– Norėčiau stabtelėti prie tavo frazės: „Tu pats esi toks pat ir gali papildyt tą mano kalbėjimą vėjams.“ Ar iš tikrųjų bet kokia kūryba nėra kalbėjimas vėjams ar bent jau su vėjais? Kad ir kaip pasuktum, kalbėtis su vėjais yra privilegija ir išmėginimas, gal netgi didesnis nei galia, pinigais ar šlove. Žinom, kad esi ilgokai su jais (vėjais!) šnekėjęsis Ventės rage, Verkių regioniniame parke ir dabar Biržuose, vienkiemy, kuris kitame regioniniame parke, kaip, beje, ir neretas, ypač vyresnės kartos, Lietuvos rašytojas. Man yra gražu, kai grįžtama, išvažiuojama, vėl grįžtama. Čia – Lietuvoje. Ir galbūt nieko bloga, kai jauni žmonės išbando savo gyvybiškumą Airijoje, Anglijoje, Amerikoje. Kitas būdas – grįžti trumpam – kaip, manding, vienas geriausių XX a. lietuvių prozininkų Romualdas Granauskas grįžta į Mosėdį filme. Ir junti – jis ten gyvena, ne Vilniaus smoge. Ir jo gyvenimas iki pačių subtiliausių detalių ten. Niekur kitur.

 

– Taip, tie vėjai iš Ekleziasto, arba Pamokslininko, arba Koheleto – ten jie geriausiai „įkultūrinti“. Ganymas ir kalbėjimas vėjams yra beveik tas pats. Bet su tais gražiais, žiauriais tuo gražumu vėjais kaip neišvengiamybe susiduriame savyje ir išorėje, pasaulyje. „Kalbėjimo vėjams“ problema šių dienų rašytojams, man regis, yra kaip dar niekad istorijoje aktuali. Planetoje rašytojų tiek daug, kad jų visų neįmanoma perskaityti, net tų, kurie yra parašę gerų dalykų ir, be abejonės, yra daugiau ar mažiau talentingi. Tarkim, per mūsų gan neilgus gyvenimus tikriausiai pastebėjom, kad rašytojo statusas vis daugiau devalvuoja, kad jis tampa tik preke, kad rašytojas turi turėti ne tik gerai parašytą knygą, bet ir atitikti kultinės figūros, reikalingos žiniasklaidai, „viešiesiems ryšiams“, etaloną arba etalonišką išskirtinumą; mokėti kalbėti kaip šoumenas arba politikas, būti daugiau populistas, negu nirti į gelmę.

Kita vertus, tas „kalbėjimas vėjams“ yra ir tam tikra, kaip tu sakai, dvasinė privilegija ir išbandymas, nes tokio „kalbėjimo“ statusas, buvimas jame jau savaime yra atramos taškas mumyse, mūsų „kitoniškumas“, iš esmės esant tokiais pat „kaip visi“. Ta būsena primena vienuolio, gal budisto, meditaciją, skirtumas tik tas, kad vienuoliui visai nebūtina, kad jo mintys, žodžiai ar vaizdai būtų paviešinami... Rašytojo, menininko profesija vis dėlto susijusi su viešumu; ne asmenybės, o kūrinio, laisva valia pateikiamo tam viešumui, kuris jį priima, nušvilpia arba visai nepastebi.

 

– Kada rašytojas pajunta, jog ima senti? Žinoma, senti pradedame nuo tos akimirkos, kai plaučiai pirmąsyk prisipildo oro, tačiau, jeigu klaustum manęs, sakyčiau, jog vienas pirmųjų požymių – imi skersakiuoti į jaunimą: nebedaro įspūdžio vertimasis per galvą ar kruviniausios, iš koto verčiančios išpažintys. Kita vertus, esama ir kitokių – labai jaunų ar tiesiog jaunų autorių, kuriuos mėgsti (tarkim, man itin imponuoja Donatas Petrošius), ir jų, tų mėgstamųjų, kūrybos kokybė yra tokia pati kaip ir anų – mūsų – laikų geriausio literatūrinio jaunimo. Ką apie tai galvoji? Juk anuomet poezijos avangarde buvo tavo bičiulis Raimondas Jonutis, ar ne? Jį veikė Vytauto Rubavičiaus poetika ir bičiulystė, o per tai sruvo regima Wallace'o Stevenso kultūrinė energetika.

 

– Vieni pasensta jau sulaukę kokių trisdešimties keturiasdešimties metų, kiti ir septyniasdešimtmečiai dvasia atrodo kaip jauni, pavyzdžiui, Juozas Aputis, su kuriuo neseniai dalyvavom renginyje Biržų pilyje, minėjome mūsų bendros (ir dar Virginijaus Gasiliūno) literatūros mokytojos Janinos Pilėnienės aštuoniasdešimtmetį.

Na, stebiu, kaip žmonės aplink sensta kiekvienas individualiai. Dažnai jie tampa nuobodūs, nekūrybingi, net degraduoja. Rašytojas, regis, sensta tada, kai mano, kad visi jaunieji jau nieko gero nebeparašo; taip pat manau, kad rašytojas (apskritai menininkas) pradeda senti, kai pernelyg pajaučia savo talento bei žmogiškumo ribas ir praranda vidinę galimybę, taip pat tikėjimą, kad dar gali tobulėti. Parašyti bent eilutę geriau negu iki šiol. Siekti tai padaryti.

Štai paminėjai Donatą Petrošių – man jis taip pat imponuoja, manau, yra parašęs savo kartos klasikos, keletą žvėriškai stiprių eilėraščių. O tavo frazė apie kokybę, bičiuli, juk tai tik tavo senėjimo detalė... Beje, sensta ir Rašytojų sąjunga, kaip ir visa Lietuva ar ES... Prieš kelerius metus Mokslų akademijos salėj per eilinį RS narių susibūrimą žiūrim su Herkum Kunčium ir matom, ir kalbam apie tą vaizdą, kad sėdi beveik vien tik „pilki švarkeliai“, ir visi vyresni už mus, tokie, blyn, tylūs, daugiausia – vertėjai... Dar prieš Vertėjų sąjungos įkūrimą. Na, tai paskata apskritai nenešioti švarko – gal duodam tokius įžadus, ar ką?

 

– Tiesą sakant, taip retai jį nešioju, kad ir įžadų nereikia. O visgi grįžkime prie poezijos. Kada ir kaip pradėjai rašyti? Kas įkvėpė? Įdomios būtų konkrečios prisiminimų detalės.

 

– Gerai, bet gal pirma apie Raimondą Jonutį, kurį dažnai prisimenu ar paskaitinėju ką nors iš jo pomirtinės knygos. Šią vasarą tai dariau ir Plungėje, netradiciniuose skaitymuose, erdvėje, kuri galbūt per menkai jį prisimena, nes Plungėje anais laikais nedaug kas suprasdavo, ką rašo R. Jonutis... Regis, ir dabar jo tikroji estetika ir plastika yra daug kam neįkandamos. Nežinau, ar jį veikė Vytauto Rubavičiaus poetika, tik žinau, kad jie kartu dirbo tokioj anų laikų sinekūroj – „Mokslo ir gyvenimo“ redakcijoj. Raimondą, gerai žinau, stipriai veikė gal tik Paulio Celano poetika – per vertimus rusų kalba tuometiniuose sąjunginiuose leidiniuose, aišku, šiek tiek ir XX a. pradžios modernieji prancūzai. Tuomet mūsų stalo knyga buvo 1969 m. išleista antologija „XX a. Vakarų poetai“, atmenu, kaip mes kaifavom nuo kai kurių Tomo Venclovos vertimų senuose „Poezijos pavasario“ almanachuose, rodos, nuo 1968 m. paskelbto Oskaro Milašiaus... Žavėjo taip pat T. Venclovos lietuviškai „sugrotas“ Dylanas Thomas... Lietuvių poezijoje, kurią Raimondas tuomet vertino su išlygomis ir jo vertinimams šiandien galime tik pritarti, visada rasdavo „perliukų“, kuriuos pacituodavo arba pasakydavo, kur skaitęs ir kas patiko. Bet tokių pastebėjimų buvo ne itin daug. Vertino Sigitą Gedą, Joną Strielkūną, Antaną A. Jonyną, su kuriuo vėliau susibičiuliavo. Žinoma, ir „didžiuosius emigrantus“ – Henriką Radauską, Henriką Nagį, Alfonsą Nyką-Niliūną... Wallace'o Stevenso Raimondas, kaip ir aš, tada tikrai nežinojom. Dabar štai įeini į kokią www.poets.org ir gali paklausyt, net ir menkai kalbas mokėdamas, kaip savo balsais skaito eiles pasaulio poezijos legendos, pavyzdžiui, tas pats minėtas D. Thomas – „Do not go gentle into that good night...“

Tu klausi, ar Raimondas buvo poezijos avangarde – greičiausiai tada ne, daugiau jame yra ar turėtų būti dabar... Anuomet jis buvo išleidęs pirmąją knygą, jį vertino siauras žinovų ratas, iškart pripažino Vilniaus poetinis elitas; vėliau prasidėjo Sąjūdis ir antra išleista Raimondo knyga lyg ir praslydo pro akis... Vyko dalykai, kai net didžiausi bohemos „pijokai“ blaivutėliai skaitė „Atgimimą“ ir tokie pat blaivūs vaikščiojo į mitingus ar kokias kitas akcijas. Tai buvo dalykai, svarbesni už mūsų knygas, ir tai visi gerai supratom.

Na ką čia atsakyt į tą banaliausią klausimą – kada ir kaip? Galgi nieko – tik kad apsakymėlius apie indėnus rašinėjau, rodos, septintoj klasėj, o pirmą eilėraštuką parašiau gal septyniolikos... Iki tol maniau, kad niekada nerašysiu eilėraščių, o tik „tikras“, t. y. įdomias prozos knygas... Vėliau pajutau, kad kartais metaforoj gali tilpti ir visas romanas...

 

– Profesorius Juozapas Girdzijauskas (vienas šviesiausių anos epochos žmonių) yra sakęs, kad prozos galima rašyti ir publikuoti neribotą kiekį, o štai su poezija reikia elgtis žymiai subtiliau. Tu esi bandęs rašyti ir prozą. Gal galėtum papasakoti apie tai? Kaip gimsta siužetas? Kokius autorius skaitei, skaitai, mėgsti?

 

– Manau, kad ir poezijos, ir prozos „kiekį“ reikia saikingai riboti... Man abiejų „rūšių“ pertekliai – siaubingi. Atmenu, sykį įžeidžiau Jurgį Kunčiną, tada jau kultinį prozininką. Įkaušęs rašytnamy pasakiau, kad, jei kelissyk sutrumpintų, sutrauktų savo romanus, tada būtų OK... Jurgis buvo jautrus tokiems dalykams; vėliau tie jautrumai jį lyg ir pražudė... Tačiau ir dabar manau, kad jo prozos audeklas šiek tiek per plepus, praskiestas pasakoriaus talentu, jam trūksta asketiškumo... Šito niekad nepasakytum apie, pavyzdžiui, puikią Sauliaus Tomo Kondroto prozą; tik jo fotografavimas būtų prastesnė tema. Taigi, nepritariu nei tavo, nei J. Girdzijausko minčiai – tai tik klystkelis.

Apie savo prozą lyg ir neturiu ką sakyt, jos kaip ir nėra. Na, gal kokį tuziną novelių esu paskelbęs periodikoj; prie prozos galima priskirt ir esė knygelę „Trobelė ant debesies“, bet ne apie esė tu klausi. Manau, kad kelias noveles esu parašęs tikras. Jaučiu ir noriu kartais rašyti prozą, bet gal pristinga kantrybės, nes yra aibė kitų dalykų – eilėraštis, fotografavimas, skaitymas ir pagaliau šiaip gyvenimas. Kalta gal mano prigimtis, kad negaliu dirbti reguliariai, atsidėjęs vienam dalykui. Nesakau, kad nerašysiu prozos. Kadaise net dėliojau novelių knygelę, bet pats apsižiūrėjau, kad ji neparašyta. Kartkartėm pagalvoju ir apie kokį storėlesnį dalyką, bet kam jį rašyti, jei dar jauti, kad tai nebus geras daiktas... Taigi prozoj laimi „nerašymo menas“, nes vidutinės prozos dabartinėj lietuvių literatūroj yra perteklius.

Beje, novelės siužetas man yra tas pat, kaip ir eilėraščio branduolys – jei tekstas teka, nuteka ir pats save sukuria, tada parašai. Kad ir ką rašytum, iš pradžių yra vaizdas ir kažkokia būsena, nuotaika. Iš to tegali kas nors kilti – eilėraštis, esė ar tos retos novelės...

Mano kompiutery yra dvi novelės. Viena – parašyta prieš dvejus metus ir nenušlifuota, nors gal ir neverta su ja taip elgtis, o kita tik įpusėta – bet negaliu parašyt, ir viskas, nors jos pradžia teka gerai... Tikras proziškas siužetas man yra neįkandamas, nemokėčiau aš jo padaryt. Kita vertus, kai parašau prozos gabalėlį, man jame visada būna pernelyg daug žodžių, ir tai erzina... Manau, šios mano kalbos gali suerzinti tikrą prozininką, kasdien parašantį numatytą prozos „gabalą“...

 

– Tave pažįstu kaip kūrybos žmogų. Galėčiau sakyti, paranojiką, maniaką, beprotį – apie nieką kitą, tau atvykus iš Biržų į Vilnių, nešnekame – tik apie fotografiją, poeziją. Tu gali valandų valandas porinti apie fotokameras, parodas, knygas, sumanymus. Kaip tavo gyvenime atsirado fotografija, sakyčiau, antroji meilė, tegu ir ne pagal grafiką?

 

– Na, bičiuli, atsargiau... Keista, kodėl tau taip iškreiptai atrodo. Tiesiog dabar, kai jau kelerius metus gyvenu ir dirbu gimtojoj provincijoj, kuri, kaip ir bet kuri pasaulio vieta, turi žiaurių minusų ir žiaurių pliusų, aš pasiilgstu normalaus bendravimo, kai esi suprantamas „iš pusės žodžio“, o kai kada ir to nepasakęs. Na o tu pats tam Vilniuj tuoj imi kalbėti apie bendravimus ir išdykavimus su, anot Agnės Narušytės, „nuobodulio estetikos lietuvių fotografijoje“ žinomais atstovais...

Fotografija? Ji lyg ir visada buvo, domino, traukė. Gal jau aštuoniolika metų ariu, bet vis dar jaučiuosi mokinys. Beje, kaip ir poezijoj, – visi mes mokiniai tuose dalykuose, nes jie didesni ir platesni už mus... Dabar fotografijų turiu pernelyg daug ir nesugebu jų atsijoti, konceptualizuoti, net tinkamai parodyti, bet jau ateina laikas, kai tam reikės skirti laiko ir dėmesio. Kol kas tik „dauginau“ vaizdus, galvoj brėždamas neaiškias jų sujungimo linijas...

 

– Ir vėl sukčiau prie poezijos. Ką skaitai, vertini? Jeigu klaustum manęs, atsakyčiau, kad retai skaitau lietuvių tekstus – viskas kone iki kraujo žinoma. Bet jei imi ir įlendi į kokią Antano Jasmanto knygą, atrandi.

 

– Šiek tiek seku, skaitau bendrą gana slidų šiuolaikinės poezijos knygų ir publikacijų srautą. Paskaitinėju arba jau žinomus autorius, kuriuos ir anksčiau skaičiau, arba naujokus, kurie dažnai yra įdomesni savo tikrais ar netikrais ieškojimais.

Mėgstu retsykiais sugrįžti prie tų autorių, kurie kažkada labai veikė – pavyzdžiui, po ilgos pertraukos prie Algimanto Mackaus, Henriko Nagio ir kitų lietuvių poetų. Negaliu sakyti, kad skaitymo metais esu rimtas skaitytojas – greičiau atvirkščiai. Matyt, „atsiskaičiau“, kai, atkeliavęs į gimtąją provinciją, kelerius metus skaičiau ir skaičiau – kultūrologiją, filosofiją, prozą ir šiek tiek mažiau – gerą poeziją. Nes atėjo tas laikas, kai gali vėl išlaisvėt ir daryt tai, kam anksčiau Vilniuje dėl įvairių bendražmogiškų faktorių vis trūkdavo laiko... Pavyzdžiui, viena maloniausiai šiemet skaitytų knygų buvo Jono Meko „Mano naktys“ – sapnų dienoraščiai iš prarasto laiko. Tiesiog kaifavau nuo kalbos ir vaizdų laisvės, nuo paprasto, plastiško tekėjimo... Jei kalbėsime apie poeziją, tikra klasika nemiršta, miršta tik netikri klasikai, dažnai būdami dar gyvi.

 

– Ar tautos dalis, kuriai labiausiai rūpi materialinė gerovė, nacionalinis „muilo epas“ ir bent jau man tragikomiškas juokdarys Seimo pirmininkas, neprašauna pro šikšnelę? Tavo – menininko – požiūris į politiką.

 

– Juliau, nesivelkime „Metuos“ į tai, kas yra politika... Žinoma, šiek tiek seku politinius įvykius ir skandalėlius, nes kol kas žmonija nieko gudriau už tą vadinamąją politiką nesugalvojo... Apskritai pradedu manyti, kad menininkai ir kultūrininkai pernelyg nutolo nuo politikos ir visuomeninės veiklos, leido išlįst į dienos šviesą ir įgaut įtakos visokiems demagogams, karjeristams ir vidutinybėms ar net akivaizdiems kvailiams... Mes patys kalti, kad taip yra, nes JIEMS leidom ir leidžiam tai daryti. Sąjūdžio ir Žaliųjų laikais, nepriklausomybės atkūrimo pradžioje kas kelintą šių dienų biurokratą ar susitepėlį būtumėm „suvalgę“ per kelias dienas, o gal ir greičiau... Dabar jokie „demokratijos mechanizmai“ kai kurių šūdžių niekaip neiškrapšto. Kaip dabar JIE taip įleido šaknis į savo postus ir sąskaitas? Laikas bent jau dažniau pasakyt, ką iš tiesų apie tai galvojam... Nes politikos ir politikų niekinimas, kaip jau mums dabartis įrodė, ne visada yra geriausia išeitis.

Ir, aišku, jokia kūryba, jokia jos forma, kad ir kaip kartais norėtųsi, negali paslėpti nuo gyvenimo...

 

– Man atrodytų, kad tu kaip ekologas, gamtosaugininkas, galiausiai kultūros puoselėtojas esi puikus pilietiškumo pavyzdys. Ką reiškia būti geru piliečiu? Ką tau tai reiškia?

 

– Jau ne kartą sakiau, ir tai visi, kam bent kiek įdomu, žino, kad nebeužsiimu ta veikla. Ji – tai dviveidis Janas; visuomeniškumas ir pilietiškumas gali taip žmogų nuvaryt, kaip tuos arklius, kuriuos vienam senam filme nušauna... Kai kurie visuomenės veikėjai yra savo veiklos parodijos, pavyzdžiai, ko ir kaip nereikia daryti.

Be to, iškyla prasmės klausimas – mano šiokia tokia patirtis sako: kad ir kiek draskiausi, kad ir kiek dirbau tose srityse, jokio rezultato nepasiekiau... Greičiau gadinau sau gyvenimą, naikinau kūrybines galias ir laiką, mažiau dėmesio skyriau artimiesiems... Tačiau jei laiką atsukčiau atgal, esu tikras, kad vėl daryčiau tą patį, vėl, anot vieno sovietiko, „aršiai žaliuočiau“...

Menininkas nebūtinai turi būti pilietiškas veikėjas, bet pilietinę poziciją, manau, privalo turėti, jeigu jis nėra bestuburis, ir, esant aplinkybėms, mokėti ją parodyt, pasakyt savo nuomonę – be jokios baimės, be prisitaikėliškumo ar pataikavimo.

Niekada nebuvau „geras pilietis“. Dažnai geras vidutinis pilietis visuomeniškumo atžvilgiu yra pernelyg juokingas.

 

– Kaip asmeninis gyvenimas veikia ar turėtų veikti kūrėją? Ar kuriančiojo egoizmas nėra rimta užtvara dviejų žmonių santykiams? O gal – visai priešingai?

 

– Į klausimą, koks turėtų būti menininko asmeninis gyvenimas, dar niekas neatsakė... Jis mums kartais tampa panašus į Gordijaus mazgą. Kiekvienam būna kitaip, ir retas nesumoka skaudaus mokesčio, nes juk niekas nieko veltui šiam pasauly negauna. Nebent rinkėjai kaimuose spalvotų tušinukų – kartą per ketverius metus.

Menininkui kūrybinis egoizmas yra vienas variklių, tačiau šeimoms tai niekada nėra gerai. Bet ar ne toks pat verslininko egoizmas, darbomaniškai plečiant verslą, didinant ir taip jau didelį turtą?.. Belieka pavydėti tiems, kurių asmeninis gyvenimas ir kūryba nesipjauna, ir palinkėti kiekvienam eiti savo keliu.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 1 (sausis)