tekstai.lt

George Sand. Don Žuanas

george sand
george sand
        Lietuvių skaitytojų pažintis su prancūzų rašytojos George Sand (1804–1876) kūryba prasidėjo XX a. trečiame dešimtmetyje („Baisusis milžinas“). Ilgainiui susidarė nemažas sąrašas išverstų jos apysakų („Rastinukas Fransua“, „Velnio raistas“, „Mažoji Fadetė“), romanų („Leonė Leonis“, „Orasas“, „Paskutinioji meilė“, „Grafienė Rudolštadt“, „Konsuela“).

Spausdiname ištrauką iš romano „Lelija“. Pati George Sand prisipažino, kad į jį įdėjo daugiau savęs nei į kurią kitą savo knygą. Lelija – maištingiausia, romantiškiausia iš visų jos moterų herojų. Ji ieško naujų gyvenimo formų, tiki, kad turtinga moters prigimtis turi daugybę galimybių.

 

__________________

 

Lyg rudens lapus išblaškė prabėgę metai kažkada taip artimus žmones. Ar pasibodėjęs savo gyvensena, ar politiškai pasijutęs įtariamuoju, Stenijo paliko saulėtus krantus ir atvyko į mūsų šaltą padangę susipažinti su nuostabiais išradimais, malonumų liuksusu, o gal ir su filosofijos sofizmais. Stenijo buvo turtingas. Kiek tinkamas naudojosi visais pinigų ir laisvalaikio švaistymo būdais: prabanga, linksmybėmis, spektakliais, lošimu, puotomis. Bet labiausiai džiaugėsi radęs pasaulį, priimtiną savo egoizmui, ir žmonių padermę, instinktais bei skoniais lygiai tokią, kokiu jis buvo tapęs iš silpnumo ir nusivylimo. Jam buvo be galo malonu matyti, jog tai, ką jis iki šiol darė ant patyčių ir su pašėlimu, čia paversta principu ir praktikuojama sistemingai ir blaiviai. Išgirdo, kaip profesoriai nuo savo filosofijos aukštumų pateisina visas užgaidas, visus nedorus troškimus, visus kėslus, esą žmogus neturi kito vadovo kaip savo protą ir kito proto – kaip savo instinktą. Pas mus susipažino su visais psichologijos stebuklais, visomis eklektikos subtilybėmis, visais amžiaus mokslais bei visa morale; sužinojo, jog turim įdėmiai tirti patys save, o ne rūpintis vienas kitu, daryti, kas kam patinka, bet itin sąmojingai. Taigi Stenijo metė paikystes, tapo šmaikštus, elegantiškas ir šaltas. Ėmė lankytis salonuose ir tavernose; tavernose puikuodavosi dailiomis didžiūno manieromis, o salonuose – ištvirkėlio įžūlumu. Prostitutės juo žavėjosi, aukštuomenės damos laikė jį originalu. Mados žodis jam buvo šventas. Savo talentą eikvojo albumų eilėraščiams; kas vakarą su įkvėpimu dainuodavo trims šimtams klausytojų; po to diskutuodavo apie aistrą, genialumą, mokslą, religiją, politiką, menus, apie magnetizmą; o vidurnaktį eidavo vakarieniaut pas kekšes.

Kai turtus prašvilpė, vėl susirgo, šįsyk splinu; visas jo sąmojingumas dingo; dažnam sakydavosi nusišausiąs. Vienas žymus valstybės veikėjas tarėsi jį supratęs ir pasiūlė išeitį: tegul parduoda savo mūzą. Nuo to įžeidimo Stenijo atgavo šaltą protą. Išėjo labai užgautas; liūdesio graužiamas, parvyko į tėvynę; o iš savo kelionės parsivežė viso labo gerą pamoką: be pinigų liksi, niekam nepatiksi, ir neturtą slėpk kaip nešlovę, jei nenori griebtis niekšybės, kad iš jo išbristum.

Savo provinciją Stenijo rado didžiai pasikeitusią. Hanibalas ir kamaldulių abatė padarė tikrą papročių bei įpročių revoliuciją. Prelatas traukė minią savo pamokslais, o aukštuomenės elitui labiau patikdavo jo klausytis Kamaldulių vienuolyne. Tarp tų privilegijuotų sienų, ir dar prieš rinktinę publiką, iškalbingumu, rodos, būtų ir akmenį perkalbėjęs. Ar už choro uždangos dalyvaujanti abatė, ar mielesnė ir ne tokia gausi kaip bazilikose auditorija suteikdavo kardinolui pasitikėjimo, bet jis išties su įkvėpimu gebėdavo išmoningiausiomis mistinėmis formomis gaubstyti savo pažangaus liberalizmo kandžią, įžvalgią esmę. O abatė pradėjo teologinius skaitymus, skirtus jaunoms vienuolyno auklėtinėms, jų giminaitėms bei draugėms. Jie buvo uoliai lankomi ir veikė nemažiau kaip kardinolo pamokslai. Lelija buvo pirma moteris, aiškiai ir dailiai kalbanti apie abstrakčius dalykus, ir jos klausytojoms vėrėsi naujas pasaulis. Mokėjo pateikti savo idėjas, negąsdindama jų dėl prietarų ir nekeldama įtarimo jų dievotumui. Žinojo, kokiomis krikščioniškos moralės nuostatomis remtis, kai imiesi skelbti tai, kas tau itin brangu: minčių tyrumą, jausmų kilnumą, panieką pasaulio tuštybėms, kurios tokios pragaištingos moterims, siekimą begalinės meilės, joms taip menkai pažįstamos ar suprantamos. Nejučiomis ji užvaldė jų sielas, ir katalikybė, iki tol buvusi formalumas, pradėjo šaknytis jų pažiūrose. Taip pat reikia pripažinti, jog prie to prozelitizmo sėkmės prisidėjo ir mada; tai buvo paskutiniai katalikų tikėjimo pragiedruliai. Didieji protai, besiilgintys idealo, pasišventusiai stengėsi jį atgaivinti; tačiau jie tik pagreitino Bažnyčios žlugimą, nes Bažnyčia juos išdavė, atstūmė ir liko viena per savo netoliaregiškumą ir tautų atšalimą.

Pulcherijos buduarą Stenijo rado paverstą koplytėle. Vietoj Ledos statulos pamatė marmurinę atgailaujančios Marijos Magdalietės statulą. Iš nuostabaus perlų vėrinio, prikabinus deimantinį kryželį, išėjo rožinis. Sofą pakeitė klauptas, o linksmoji Benvenuto taurė, įtaisyta į lazurito kriauklę, atstojo šlakstyklą.

Kol Stenijo, netikėdamas savo akimis, dairėsi, parėjo Cincolina po pamokslo. Juodo aksomo suknia, ant galvos mantija, ant kaklo didelis auksinis kryžius, po pažastimi maldaknygė šagrenės viršais su sidabro sąsagomis. Stenijo kvatodamas loštelėjo klaupte.

– Kas čia per maskaradas? – sušuko jis. – Nuo kada pasidarėt davatka? Kaip sakoma, ir velnias į vienuolius eina, kai… Bet, gink Dieve, tos užgaulios patarlės netaikau jums, o mano garbioji romėne matrona! Jūs vis dar graži, nors papilnėjot, ir jūsų auksaplaukė galva kur ne kur sidabru švytuliuoja…

Vienu metu, per patį jaunystės žydėjimą, užsitikrinusi pergalėmis, Pulcherija būtų tik pasismaginusi iš Stenijo sarkazmų; bet, kaip labai taikliai pastebėjo poetas, jos grožio žvaigždė leidosi vakarop, ir jaunojo meilužio gaižūs juokavimai ją supykino. Pulcherijos siela buvo labiau nuvytusi už veidą; pamaldumui būtų buvę sunku atjauninti aibės įgeidžių ir neatsikratomų ydų nualintą širdį. Taigi vaikščiojo į bažnyčią ne tik tam, kad neatsiliktų nuo mados; jos tuštybei magėjo ir išoriškai paaiškinti pasisekimo mažėjimo priežastį. Pulcherija bandė dievagotis esanti nuoširdžiai pamaldi; bet taip silpnai įtikinėjo, o tas taip žiauriai tyčiojosi, jog toliau galynėtis buvo beprasmiška, ir moteris prapliupo verkti.

Prisijuokęs iš jos ašarų, ne tik paskui nerado jokio paguodos žodelio, bet dar ėmė pedantišku tonu dėstyti visas Šiaurės banalybes, matydamas, kad Pietuose jos bus didelė naujiena. Leido jai būti katalike, bet davė suprasti – ir gan tiesmukai – esą religija sukurta ribotiems protams; liaudžiai ji nereikalinga ir todėl dera ją remti. Negana to, įrodė, kad tai, ką ji daro, yra sektinas pavyzdys kambarinei; kad, beje, išsiauklėjimas reikalauja prisitaikyti prie laiko dvelksmo. Baigdamas savo samprotavimus pridūrė, jog viešai pripažįstamas padorumas siaurame draugų rate bus laikomas baisiausiu gero tono pažeidimu, ir ragino rytais melstis, o vakarais siausti. Kadangi Cincolina buvo ne iš pėsčiųjų, tai po tos prakalbos pati pradėjo traukt per dantį poetą, ypač kai sužinojo, kad tas liks be nieko. Geranoriškai pasiūlė jam stalą ir karietą, nes kaip visos kurtizanės buvo plačios širdies. Bet jos globėjiška išvaizda sudavė poetui paskutinį smūgį. Jo lyrą derėjo įtakingas veikėjas, jam savo meilužių dovanas žadėjo prostitutė. Įtūžęs pašoko ir išėjo. Daugiau pas ją kojos nekelsiąs.

O kai pamatė, kad pamaldumas visur paplito, kai sužinojo, kaip išaugo kamaldulių abatės autoritetas, jo ironijai nebebuvo ribų. Širdy rusenantis apmaudas įsiplieskė vien tik pagalvojus, jog Lelija laiminga ar įtakinga. Mat, kentėdamas nuo vadinamojo jos keršto, vis guodėsi mintimi, kad ji už tai brangiai užmokės: susirgs nuoboduliu, ims siusti ant seserų; būdama kieto, nepalenkiamo charakterio, sukels skandalą ir turės atsisveikinti su vienuolynu. Kai lūkesčiai nepasitvirtino, beliko vaizduotis pažemintu taip šauniai susiklosčiusio jos likimo. Liguista Stenijo melancholija nuo to pasunkėjo. Vis labiau persiimdamas smulkmeniškumu, pavydėjo visiems, kurie nenuvyto, nesužlugo kaip jis. Pavydėjo kitiems net titulų, net turtų. Instinktyviai ėmė nekęsti kardinolo, jautė malonumą užgauliai abejoti abatės ir kardinolo santykių nekaltumu. Pamiršęs civilizacijos centre išmoktą elegantišką ir skeptišką toleranciją, o iš savo buvusios partijos perėmęs siaurą, klaidingą požiūrį į kai kuriuos klausimus, vainojo dievobaimingumą, kaltino jėzuitizmu ne tik tuos, kurie darė intrigas valstybėje, bet ir visus tuos, kurie siekė pažangos religiniais būdais. Seniau kaip akies vyzdį saugojo savo poezijos orumą, nes nepasiduodavo žemoms godumo vilionėms; dabar tai prarado, nes vertė savo talentą kepti tulžingas satyras ir neapykanta tvoskiančius pamfletus. Taigi, užuot padavęs ranką tauriems, nuoširdiems piliečiams, svajojantiems apie laisvę ir jai tarnaujantiems kaip kas išmano, to meto jaunimas su Stenijo priekyje, manydamas, jog gelbsti laisvę, apkaltino klasta ir šiurkščiai atstūmė tuos, kurie galėjo prisidėti prie tiesos pergalės, jei žmonės nesutarimams spręsti būtų vadovavęsi švietimu ir teisingumu.

Vieną dieną Stenijo šovė į galvą, persirengus moterim, įsigauti į vienuolyną ir pasiklausyti kamaldulių abatės paskaitos. Per gerą atstumą veido bruožų neįžiūrėjo, bet girdėt viską girdėjo.

Kadangi Lelija privalėjo paisyti katalikybės papročių, tai religijos pamokas vesdavo naivaus ginčo forma: neteisusis išdėsto savo teiginius, o teisusis juos visada šauniai sutriuškina. Iš pradžių ginčo kurstytojo vaidmenį atlikdavo jauna mergaitė, kuri išsakydavo drovias abejones, arba vienuolė, neva besigailinti palikusi pasaulį. Bet pamažu protingos dalyvės ėmė prašyti abatę leisti joms atvirai ir laisvai ginčytis su ja, dėstyti savo neaiškumus, išsipasakoti vargus. O ji tegul jas pamoko, paguodžia. Abatė patenkino jų norą; užklupta painių ir opių klausimų, visada atsakinėdavo išmintingai, pamokydavo švelniai ir įtaikiai, tuo iki ašarų sužavėdama klausytojas.

Stenijo, to grakštaus abipusio kilnių, dievotų širdžių atsivėrimo liudytojas, iš dalies pakerėtas Lelijos iškalbingumo, iš dalies suerzintas jos lengvų pergalių, laimėtų, jo manymu, dėka silpnos ir paikos argumentacijos, užsimetė irgi paprašyti žodžio. Nebuvėlis pražuvėlis, visų seniai pamirštas, be to, vykusiai persirengęs, atrodė vis taip pat moteriškai gražiai ir balsą tebeturėjo švelnų, kone vaikišką. Niekas nė neįtarė klastos. Lelija, ir ta iš pradžių buvo suklaidinta.

– O motinėle, – nutaisęs lipšnų ir liūdną toną, prabilo jis, – jūs vis man prisakinėjat būti apdairiai, būti išmintingai! Renkantis vyrą, atsižvelgti į širdies savybes ir būdo orumą, bet ne į puikius proto ir kūno gabumus. Suprantu, tos atsargumo priemonės man padėtų išvengti nusivylimų ir kančių; bet nejau šiame pasaulyje krikščionės paskirtis – bėgti nuo kentėjimų ir egoistiškai rūpintis vien savo ramybe? O man dingojos, jog, priešingai, pirma mūsų pareiga – atsidavimas; dangus, suteikdamas jaunystei ir grožiui neįveikiamų galių, siekė atskleisti žmonėms idealą, idant jie jį pamiltų. Tie gabumai, kuriuos jūs, gerbiamoji, laikot priekaištingais, – nors pati jų turėjot ir palaidojot juos po ašutine, – nebuvo paskirstyti šiaip sau, be reikalo. Visagalis nesukūrė nieko naudingo, juoba žalingo būtybei, gavusiai iš jo gyvastį, kurios nevalia atsisakyti. Manau, jog mes, meilės žadintojos, tuo labiau turim paklusti dangaus planams ir atverti savo sielas meilei, tauriai, ištikimai ir pasiaukojimo kupinai meilei. Gailestingumas – vienas gražiausių Dievo požymių. Kaip paaiškint, kad jūs uždarot mūsų širdis nuo gailestingumo ir prisakot mylėti tik tuos, kurie, apsieidami be mūsų meilės, niekada nesuteiks progos ją lavinti? Bene nuopelnas būti teisuolio antrąja puse? Teisuolis man užtikrins ramų gyvenimą čia, žemėje; bet ar padarys mane vertą ano, geresnio, pasaulio? O kai stosiu prieš Dievo teismą tuščiomis rankomis, be savo ašarų lobio, ir neturėsiu kuo nusiplauti savo nuodėmių, ar man nebus pasakyta taip, kaip Jėzus pasakė išpuikėliams fariziejams: Jūs jau atsiėmėt užmokestį?

Paklausykit, gerbiamoji abate, stipriesiems ir išmintingiesiems moterų švelnumas buvęs nebuvęs. Jam Dievo lemta lengvinti ir stiprinti nusidėjėlių, silpnavalių širdis. Vadinasi, nenorit, kad tie nelaimingieji, kurių Kristus atėjo atpirkti savo krauju, vėl sugrįžtų į doros kelią, vėl taptų laimingi? Ar ne dėl jų jis pasiaukojo? Ar, praktiškai taikydamos didžiausius savo gebėjimus, neprivalom rodyti Kristaus užuojautos bei gailestingumo pavyzdžio? O motinėle, užuot nekentus blogųjų, gal reikėtų pagalvoti, kaip juos atversti? Juk jie patys vienas kitam padėti nebegali. Jūsų ketinimas nutremti juos pas puolusias moteris nieko gero neduos, jie dar daugiau suges ir galutinai save pražudys. Gal Dievo mums prisakyta nusileisti iki jų tam, kad paskui juos pakylėtumėm iki jo? Žinoma, prisikentėtume nuo jų įsiūčio, neištikimybės, nuo visų palaido gyvenimo ydų bei silpnybių, jiems tapusių antru prigimimu, bet kęstumėm tas bėdas dėl jų ir savo išganymo. Juk parašyta: Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl šimto teisiųjų.

Leiskit man, gerbiamoji abate, čia papasakoti vieną padavimą, jums, be abejo, gerai žinomą, sukurtą jūsų šalyje, o poetų išverstą į visas kalbas. Gyveno kartą pasileidėlis, vardu Don Žuanas… Tegul nekaltybė neišsigąsta to vardo, mano pasakojimas tik pamokomojo turinio. Jis pridarė nusikaltimų, nuskriaudė tiek ir tiek aukų. Pagrobė dorą mergaitę, o paskui išsityčiojęs nužudė tos nelaimingosios tėvą; pamesdavo gražiausias, skaisčiausias moteris; pasakojama, jog suvedžiojęs ir apvylęs vienuolę… Dievas jį pasmerkė ir atidavė tamsybių dvasioms; bet Don Žuanas turėjo danguje neapsakomą užtarėją – savo angelą sargą. Gražusis angelas, puolęs kniūbsčias prieš Amžinojo sostą, paprašė malonės: kad jo pastovi dieviška būtis būtų pakeista kuklia ir sielvartinga moters dalia. Dievas sutiko. Ir žinot, mano seserys, ką padarė angelas, paverstas moterimi? Ogi pamilo Don Žuaną ir jam įkvėpė meilę, idant jį apvalytų ir atverstų.

Stenija nutilo. Nuo jo kalbos auditorija keistai sutriko. Jaunosios mergaitės ir dauguma vienuoliukių pirmąsyk išgirdo tą seną padavimą. Keletas įsmeigė į ką tik pasisakiusią nepažįstamąją smalsias, didžiai susijaudinusias akis. Jos balso tembras griebė už širdies, ugningas žvilgsnis nejučiomis traukė jų žvilgsnius. Kai kurios išgąstingai atsigręžė į abatę, neramiai laukdamos, ką toji atsakys.

Pritrenkta Stenijo akibrokšto, Lelija iš pradžių sumišo ir buvo beliepianti tvarkdarei tučtuojau išmest jį lauk iš šventų namų. Bet apsigalvojo: kils skandalas ir pridarys dar daugiau žalos, negu ką tik girdėta kalba. Ji duos jam atkirtį.

– Mano seserys, – prabilo ji, – ir jūs, mano vaikai! Jūs nežinot pabaigos. Aš baigsiu sekti padavimą. Don Žuanas pamilo angelą ir neatsivertė. Nukovė savo tikrą brolį, vėl stojo į paklydimų kelią. Buvo piktas ir bailys. Girtas bijodavo pragaro. Negirtas burnodavo prieš Dievą, niekindavo jo altorius, trypdavo gražiausius jo kūrinius. Moterim pavirtęs angelas neteko galvos, tai yra atminties, pamiršo savo tėvynę dangų, savo dieviškąją prigimtį, nemirtingumo viltį. Don Žuanas mirė be nuodėmių atleidimo, kamuojamas demonų, tai yra sąžinės priekaištų, deja, pavėluotų ir bejėgių. Danguj pasidarė vienu angelu mažiau, pragare – vienu nelabuoju daugiau.

Mano vaikai, žinokit: šiais keistų ir nepaaiškinamų užgaidų laikais Don Žuanas yra tapęs tipine, simboline, garbinga, kone dieviška figūra. Moterims patinka vyrai, panašūs į Don Žuaną. Moterys vaizduojasi angelais, kuriems dangus pavedė ir davė galių išgelbėti visus tuos donžuanus. Bet kaip ir padavimo angelas jų neatverčia ir drauge su jais pražūva. Na, o apie vyrus pasakysiu štai ką: į tokį įkūnytos ydos išaukštinimą ir supoetinimą žiūrėkit kaip į nesąmonę, kaip į vieną pragaištingiausių ir plačiai jų paskleistų sofizmų. O Don Žuane, šlykštus vaiduokli, kiek sielų tu pražudei! Per savo kvailą susižavėjimą tavimi tiek jaunų mergaičių neteko gero vardo, tiek moterų nusirito į bedugnę! Eidamos tavo pėdomis, vylėsi iškilsiančios viršum eilinių žmonių. Būk prakeiktas, Don Žuane! Tai, ką kiti laikė tavo didybe, iš tiesų tėra paikystė. Tavo kojų dulkės neką vertesnės už vėjo nešiojamus pelenus. Tavo kelias veda tik į nusiminimą ir prapultį.

Įžūlus pagyrūne, kas tau davė teisę bepročiaut? Kada ir kur Dievas tau pasakė: „Štai žemė, ji tavo, ponauk, karaliauk visoms šeimoms. Tik rinkis – ir visos moterys bus tavo sugulovėmis. Tik teikis mest vylingą žvilgsnį – ir visos akutės su ašaromis maldaus tavo malonės. Tau ištarus: „Aš jos geidžiu“, nutrūks švenčiausi ryšiai. Tėvas nesutiks tau atiduoti savo sesers? Špaga perverk jo susikrimtusią širdį, išpurvink, sukruvink jo žilus plaukus. Įtūžęs jaunikis su kardu rankoj ateis kautis dėl savo gražuolės nuotakos? Išsišaipyk iš jo pykčio ir patikėk tau pavesta neatšaukiama misija. Lauk jo ramiai, smogti neskubėk. Aš pasiųsiu tau angelą. Jis užtemdys jam akis ir ves jį pasitikti lemtojo sužeidimo!“

Vadinasi, Dievas valdė pasaulį tik dėl tavo malonumų? Liepdavo tekėti saulei ir šviesti kaimams, smuklėms, vienuolynams bei rūmams, kur tavo paleistuviškas kūrybingumas greitosiomis prasimanydavo nuotykių? O nakčiai nusileidus, kai tavo nepasotinama puikybė numalšindavo dūsavimų ir ašarų troškulį, jis uždegdavo tylias žvaigždes, kad tau padėtų atsitraukti ir nurodytų, į kokias naujas keliones leistis?

Tavo iškrėsta šunybė prilygo pavydėtinai garbei. Tavo apgaulėmis užtraukta nešlovė buvo šaunus ir neišdildomas antspaudas, nužymintis tavo žingsnius. Panašiai pagal žaibų nutrenktus ąžuolus galima matyti, kur link nuūžė ugnies debesys. Tu niekam nepripažinai teisės sakyti: „Don Žuanas bailys, nes jis naudojasi kito silpnumu, apgaudinėja bejėges moteris.“ Ne, pavojų tu nepabūgdavai. Tą, kas ryždavosi su ginklu rankoj atkeršyt už tavo paleistuvystės aukas, nudėdavai vietoje. Lavonu nesibjaurėdavai, nebijodavai suklupt perlipdamas per sustingusį kūną.

Diena be pažado ir melagystės, naktis be svetimavimo ir dvikovos tau būtų buvusi lyg nenuplaunama gėda. Ėjai iškelta galva, įžūliai dairydamasis, ką čia nustvėrus ir prarijus. Pradedant drovia skaisčia mergaite, kuri sudreba išgirdusi tavo žingsnius, ir baigiant besarmate kurtizane, kuri tik pasijuokia iš tavo drąsos ir gero vardo, neatsisakydavai jokių dvasiškų ar kūniškų smagybių: tau pagalvę atstodavo tiek marmuro plokštė šventovėj, tiek mėšlo krūva kūtėj.

Ko gi tu norėjai, o Don Žuane! Ko norėjai iš tų verksmingų moterų? Ar laimės ieškojai jų glėby? Ar tikėjais atsipūst po vargių klajonių? Ar manei, kad Dievas padarys galą tavo nepastovioms meilėms ir atsiųs moterį, kur kas vertesnę už visas tavo apviltąsias? Bet kam tu jas apgaudinėdavai? Pamesdavai jas iš apmaudo, iš nusiminimo, jog prarasta iliuzija? Ar jų meilė neprilygdavo tavo svajonėms? Ar, nugrimzdęs į kraupią vienišiaus puikybę, nesakei: „Jos tam ir yra, kad teiktų man begalinę palaimą, kurios aš joms negaliu duot; jų atodūsiai ir aimanos – maloni muzika mano ausims; jų išgąstis, laužymasis prieš pirmus mano apkabinimus – tikras džiaugsmas mano akims. Nuolankios ir atsidavusios vergės, smagu matyt, kaip jūs, nenorėdamos man sudrumst malonumo, pagražėjat nuo apsimestinio juoko; bet aš joms draudžiu sodint savo viltį ant mano minties slenksčio, draudžiu tikėtis ištikimybės mainais už aukojimąsi!“

Ar drebėdavai iš pykčio kiekvieną kartą, kai jų sielos gelmėj atspėdavai nepastovumą, prilygstantį tavo nepastovumui, o gal net lenkiantį? Ar pasijusdavai sugėdintas, pažemintas, kai jų priesaikos tau grasindavo atkaklia, karšta meile, kuri supančiotų tavo egoizmą ir šlovę? Ar kur nors Dievo patarimuose perskaitei, jog moteris – vyro žaislas, negalintis priešintis, keistis? Ar manei, kad tas idealus savęs nepaisymo tobulumas egzistuoja žemėje vien tau ir turi užtikrinti tolydų tavo džiaugsmų atnaujinimą? Ar tikėjai, jog vieną dieną kvaitulys išplėš iš tavo aukos lūpų bedievišką pažadą: „Myliu tave, nes kenčiu, – šauks ji. – Myliu tave, nes tu mėgaujiesi neatlieptu malonumu; myliu tave, nes jaučiu iš tavo siautulio atslūgimo, iš vangių apkabinimų, jog netrukus imsi manim bodėtis ir mane pamiršti. Aš visiškai tau atsiduodu, nes tu mane atstumi; aš tave prisiminsiu, nes tu mane išmesi iš galvos; pastatysiu savo širdy neliečiamą šventovę, nes tu ketini įrašyt mano vardą į savo paniekos archyvus!“

Jei nors vieną mirksnį lepinaisi ta paika viltimi, buvai beprotis, o Don Žuanai! Jei nors vieną mirksnį matei, jog moteris gali duot savo mylimajam ką kita, be savo grožio, meilės ir pasitikėjimo, buvai mulkis; jei manei, kad ji nepasipiktins išmesta lauk kaip nebetinkamas drabužis, buvai aklas. Tai va, buvai tik beširdis paleistuvis, begėdžio dvariškio siela storžievio kūne!

O, kaip neteisingai tave suprato tie, kuriems tavo likimas atrodė šlovingos ir atkaklios kovos su tikrove simbolis! Jeigu patys savo kailiu būtų patyrę, ko vertas tavo bandymas, nebūtų tavęs taip liaupsinę; būtų garsiai pripažinę tavo ambicijas menkomis, o tavo lūkesčius niekšiškais. Jeigu jie irgi vienas prieš vieną būtų grūmęsi su nešvankumu, kaip gerai būtų supratę, ko stokojai tu, Don Žuanai, meilės nepažinęs ir nusitempęs gerąjį angelą į pragarą, užuot vėl pakilęs su juo dangaus keliu!

Štai kodėl, Don Žuanai, tavo mirtis juos baugina ir stingdo, štai kodėl jie kniumba ant kelių prieš tave. Jų žvilgsniai nesiekia toliau tavo akiračio; jie kaip ir tu laimingi, o vis dėlto griežia dantimis. Tavo išsekimas ir kančios paskutinėmis dienomis, tavo pasimaišiusios smegeninės žiauri dvikova su stingstančiu krauju, tavo bemiegių naktų traukuliai ir kriokimas juos devyniais šiurpais nukrato nelyginant pranašingas grasinimas.

Jie, tie pakvaišėliai, nežino, kad tu ne dejavai, bet burnojai, kad tavo mirtis – teisingas atpildas. Nežino, jog Dievas, bausdamas tave, iš tiesų nubaudė egoizmą ir tuštybę; ir neviltimi tave prislėgė už tavo aukas, reikalavusias tau dangaus keršto.

Bet neturi teisės skųstis: tau tik atmokėta tuo pačiu. Buvai mažos išminties, Don Žuanai, vaidinai visas tragedijas, o jų lemtingos baigties nenumanei. Išsamiai nesusipažinęs, pasišovei atnaujint savo pirmtakų karjerą. Vadinasi, nežinojai, jog tas, kas nusikaltimu siekia išgarsėti ir užvaldyti pasaulį, turi iš anksto įsisąmoninti ir bausmę, kurios nusipelno kasdien? Tada jis, ko gero, galėtų girtis savo drąsa, nes žino, koks galas jo laukia. Bet juk tu, Don Žuanai, vyleisi išsisukt nuo dangaus keršto? Vadinasi, buvai bailys!

O mano seserys! O mano dukros! Štai kas yra Don Žuanas. Dabar jį mylėkit, jei galit. Tegul jūsų vaizduotė su užsidegimu ima piešt, kaip atiduosit savo sielos lobius nuodingam bedievio alsavimui; tegul romanai, poemos, dramos rodo jums, kokias pergales skina jūsų nepraustaburnio niekintojo piktadarybės. Pulkit ant kelių prieš jį, dėl jo išsižadėkit visų dangaus dovanų, išgrįskit jomis spindintį vieškelį, kur jo kojos ateitų liet kraujo ir purvo! Na, lenkit kaktas, palikit Dievo skraitą, jaunieji angelai, gyvenantys jame. Tapkit aukomis, tapkit vergėmis, tapkit moterimis!

Arba ne, geriau nelįskit į tuos prastus nedorybės jums paspęstus žabangus. Nesivargindamas jus laimėti šaunesniais būdais, Don Žuanas stengsis prie jūsų prisimeilinti, patraukti jūsų dėmesį. Sakysis kenčiąs, trokšte trokštąs dangaus, kuris jį atstumia; laukiąs jūsų, kad ten sugrįžtų; bet šlykščių melų ir klastingų pažadų jis nešykštėjo tokioms pat kuklioms, nekaltoms moterims kaip jūs; o kai jus irgi išniekins, kai irgi sudaužys jums gyvenimą, tai irgi pames ir lyg datą pasižymės savo paleistuvysčių sąraše.

Tiesa, pasitaiko aplinkybių, bet, laimė, retai, kai pagal Dievo planus tokiems vyrams atversti reikia moterų atlaidumo ir kantrybės. Patekusios į tokias aplinkybes, priimkit tą išbandymą. Yra kančių nuo Dievo; tegul iš atsidavimo, švelnumo, savęs išsižadėjimo semiasi stiprybės moteris, kuriai Apvaizda siuntė rykštę – panašų vyrą. Bet ir atsidavimui turi būti ribos; nes pasauly nėra nieko blogiau, kaip pamiršti nedorybės bjaurumą ir ją pamilti. Jei, anot vyrų, moteris – silpna, tamsi ir lengvatikė, tai kodėl jie kreipiasi į mus pagalbos atsiversti? Mes, aišku, to negalim. O va jie, mūsų viršininkai, mūsų valdovai, gali mus tvirkinti, stumti į pražūtį? Matot, kaip jie veidmainiauja ir nusišneka!

Yra kančių nuo Dievo, bet, patikėkit, kur kas daugiau kančių užsitraukiam pačios, beatodairiškai ieškom. Trokšti piktadario meilės, įtraukti savo idealą į nedorybės draugiją!.. Bet ar tai įtikėtina, ar tai galima? Blogis užkrečiamas, ir net angelai ir tie jam neatsispiria. Kokia beprotiška puikybė susigundys tokiu likimu? Ak, jeigu kuriai nors iš jūsų kils ta pagunda, tegul ji gerai save patikrina ir pamatys, jog prozelitizmu dangstosi jos tuštybė. Kaip būtų šaunu atverst Don Žuaną! Kokia būtų garbė laimėt ten, kur visoms kitoms nepavyko! Na, ką gi, jūs graži, iškalbinga, jūs – laimės kūdikis; gal paliksit pėdsaką Don Žuano gyvenime. Jis niekada nemylėjo tos pačios moters ilgiau negu vieną dieną; gal jums turės ištikimybės porai dienų. Tai bus šauni pergalė; visi tik apie ją šnekės. Bet kuo tapsit trečią dieną? Ar išdrįsit stot prieš Dievą ir prašyt ramybės, kurios atsisakėt dėl garbės pasigaut Don Žuaną? Nors žadėjot Viešpačiui parvest tą paklydusią sielą, tačiau sugrįžtat viena, nusiminusi, išniekinta. Jūsų siela neteko skaistybės, grožis – galios, jaunystė – vilties. Don Žuanas jus apdavė savo kvapu. Atgailaukit; reikės daug melstis, daug verkti, kol nusiplausit tą dėmę, kol kraujuojanti žaizda užsitrauks. Bet susitaikymas su Dievu jus gąsdina! Bijot sąžinės priekaištų, vienatvės siaubo! Puolat į pasaulio šurmulį! Tikitės apsvaiginti ir pamiršt savo bėdą. Bet pasaulis iš jūsų tyčiojasi, niekina jus. Pasaulis žiaurus, negailestingas. Iš jūsų ašarų, kurios būtų sugraudinusios Viešpatį, jam bus daug gardaus juoko. Tada jums reikia įveikt pasaulio įžūlumą ir naujų pergalių paieškoms padrąsinti užgautą tuštybę. Jums reikia kitų meilių, negalit likt pamesta. Negalit leist, kad moterys jūsų gailėtųsi. Reikia žūtbūt pavergt Don Žuaną. Grįžkit pas jį. Jūsų atkaklumas paglostys jo puikybę, o jūs dar vieną dieną patikėsit pasiekusi didžiausią laimę ir šlovę. Bet negirkit Don Žuano pirm ryto. Nuo jo kaip nuo velnio apsėstojo neatstoja nuobodulys ir iš visur jį išvaiko. Išplėšė iš kitų glėbių, išplėšė ir iš jūsų glėbio. Lėkit paskui Don Žuaną, jei drįstat!

Bet ne, geriau duokit valią pykčiui, kerštui. Pamirškit Don Žuaną, įrodykit jam esanti tokia pat tvirta ir lengvabūdė kaip jis, ieškokit savo nešlovės gynėjo, savo nuoskaudos ramintojo. Prisistatys kitas Don Žuanas, mūsų laikais jų aibės. Gražesnis, elegantiškesnis, ciniškesnis už aną. Tas nebūtų jūsų ieškojęs, kol buvot tyra. Jam patinka tik begėdiška nedorybė; sužinojęs, jog buvot išniekinta, girsis radęs trokštamąją. Neatstos nuo jūsų ir nesunkiai įsitikins, nes žino, jog linkstat prie jo ne iš poreikio mylėti, o iš apmaudo; jis, senas vilkas, nepatikės meile, kurios jam nejaučiat ir kurios pats juoba nejaučia jums, todėl nebijos jūsų apgaudinėt žadėdamas aukso kalnus. Su pirmuoju patyrėt dvi tris dienas džiaugsmo, su antruoju nepatirsit nė vienos.

Aš baigiu. Užteks piešt šlykštų paklydimo ir nevilties paveikslą. Nukreipkit nuo jo akis, o mano mielosios, skaisčiosios bičiulės! Pakelkit jas į dangų ir pamatysit, ar angelai nuobodžiauja Amžinojo draugijoje! Pamatysit, ar padavimas tikras, ar palaimintieji išsižada savo neapsakomų malonumų dėl patvirkėlių draugijos!..

Gražioji Klaudija verkė…

Stenijo negirdėjo abatės kalbos galo. Kaip paprastai, ji susigrąžino visą auditoriją, ir Don Žuano šlovė buvo sužlugdyta. Nors abatės klausytasi dėmesingai, bet jis vieną kitą kartą pagavo, kad į jį smalsiai dirsčiojama. Bijodamas būti atpažintas, jei išeis su minia, tyliai išsmuko namo persirengti ir visą kelią svarstė tūkstančius keršto planų, vienas už kitą beprotiškesnių.

 

Ilgai sukęs galvą, bet taip ir nenusprendęs, kurio plano imtis, Stenijo išėjo. Vėl vilkėjo vyriškais drabužiais, itin skoningai suderintais. Gerą kelio galą nužygiavus, kilo klausimas, ką gi toliau daryt. Netoliese buvo kamaldulių vienuolynas. Pats instinktas ir likimas jį čia nejučiomis atvedė. Keberiodamasis jazmino šakomis, kurios lyg arka supo kryžminį langą, dvejojo, ar tik neteks daužt stiklo, kad įlįstų į vidų.

Stenijo žūtbūt norėjo užgaut Lelijos puikybę, bent pakankint, jei palaužt jos negali. Tik nuo ko pradėt? Gal nuo Klaudijos? Ta mergaitė anuomet taip palankiai jo klausėsi. Dabar tapo aukšta, daili jaunuolė, kupina orumo, proto, nuoširdaus pamaldumo. Auklėtinė buvo abatės pasididžiavimas, nes nė viena siela nebuvo taip greita paslysti ir nė viena siela taip nesistengė atsivert dorumui ir išminčiai. Klaudija jautė ankstesnio auklėjimo žalą; o bekovodama su blogomis praeities įtakomis taip įsibaimino dėl savo rytojaus, jog jos užgaida pasikeitė tvirtu ryžtu eit į vienuoles. Ji tapo novicija. Kokia garbė Stenijo ir koks pažeminimas Lelijai, jei pavyktų išplėšt iš jos tą laimikį, tą naujakrikštę. Kaip jis puikuotųsi šaunia pergale! Pirmiausia paniekino Klaudiją Kurtizanės namuose, kur pati jo atėjo ieškot, paskui atsiviliojo į pasimatymą ir nepasirodė, o galiausiai atitraukė nuo rimtų, jau brandžios jaunystės apmąstytų ketinimų! Gal šiuo metu išdidžioji abatė pasakoja senoms vienuolėms, kad atpažinusi tą klausėją, tą moterimi persirengusį frantą ir savo atsakymu šmaikščiai jį sudirbusi, pažeminusi. Gal rytoj tos plepės išnešios po visą miestą, kaip Stenijo suteikė progą triumfuot Lelijos iškalbai. Kokį skandalingą nuotykį sugalvojus ir ją apjuokus visų akyse? Nuo katros pradėt: nuo Klaudijos ar nuo pačios Lelijos?

Stenijo pakibo ant celės grotų. Viduj, prie Dievo Motinos paveikslo silpnai švietė lempa. Ant siauro, žemo gulto įžiūrėjo baltą pavidalą dailia poza. Tai buvo gražioji Klaudija karsto formos lovoje. Miegojo ne per ramiausiai. Kartkartėmis giliai iš visos širdies atsidusdavo, lyg sapne kamuojama kažkokių neaiškių sielvarto, baimės, atgailos prisiminimų. Binda nuo kaktos buvo nusmukusi; ilgi juodi plaukai, kuriuos netrukus irgi turės paaukot kaip Lelija, dryksojo ant atsismaukusios plačios lino rankovės ir balto it alebastras dilbio.

Nuo judviejų pažinties mergaitė tiesiog pražydo, išgrakštėjo. Jos pergalinga skaistybė taip keistai derėjo su vis besipriešinančiu – nors jau silpnai – instinktyviu geidulingumu, kad sujaudintas Stenijo pamiršo savo planus ir svajojo suviliot ją dėl jos pačios. Bet ištvirkėlį prieš jo valią stingdė retkarčiais iš Klaudijos krūtinės ištrūkstantis dūsavimas tarsi dangun skleidžiama paslaptinga melodija. Atėjo į galvą ir Lelijos prakeiksmai Don Žuanui. Dabar Stenijo atrodė, jog tai buvo asmeniški išpuoliai prieš jį. „Iš esmės kalbant, – mintyse svarstė jis, žvelgdamas į mergišką Klaudijos miegą, – ta homilija negali būti man taikoma. Aš ne pasileidėlis, bet laisvamanis. Ir anaiptol ne niekšas, ne melagis. Gyvenu su kekšėmis ir esu ne per geriausios nuomonės apie kitų dorą, bet nesistengiu tuo įsitikint, nes kažkoks negerumas užsiliko po pirmojo nusivylimo ir savim nebepasitikiu. Gal manieromis ir pabrėžtina drąsa esu panašus į Lovelasą, bet išdidaus pasitikėjimo neturiu. Nesu nei apgavęs, nei suvedžiojęs jokios moters, netgi va tos, atėjusios manęs ieškot į įtartinus namus, o dabar miegančios po novicijos šydu; nepraskėčiau nė vienos jo klostelės. Ką gi bendra turiu su Don Žuanu? Keliskart nedrąsiai bandžiau jį mėgdžiot, tačiau tuoj pajutau: ne mano jėgoms. Geresnis ar blogesnis esu už jį, bet tikrai nepanašus. Nei sveikata, nei linksmumu, nei ciniškumu jam neprilygstu, tad nematau reikalo tiek vargintis, žinodamas, jog galiu rast lengvų malonumų. Jeigu Lelija vaizduojasi, kad, savo retorika sutriuškinusi Don Žuaną, pataikė tiesiai į mane, tai labai klysta, ji ietį metė tuščiai.“

Nusliuogė nuo celės grotų ir ėmė vaikštinėti po sodą. Jam iš galvos vis nėjo Lelijos prakeiksmai. Jautė, kaip auga noras jai ant keršto ne jų nusipelnyti, o neprisiimti, pranešti, kad jų nenusipelno. Širdy Stenijo buvo didelis garbės ir doros mylėtojas. Tik apskritai mėgo rodytis blogesniu, nei buvo iš tikrųjų; bet jei kas nors prikibdavo prie žodžio, kaipmat įsižeisdavo, pasipiktindavo, ir iš to buvo galima spręsti, jog kai kuriais atžvilgiais jo principai nepajudinami.

Sunerimęs žingsniavo po aikštės mirtomis. Visi abatės žodžiai nuostabiai tiksliai vėl iškilo atmintyje. Pyktį išstūmė didis sielvartas. Negalėjo nesižavėti abatės kalba; balsas skambėjo dar harmoningiau, o tonas, kaip ir seniau, išdavė gilų įsitikinimą ir nepaperkamos tiesos meilę – tuos du dalykus, Lelijos įterptus ir į skepticizmą, ir į pamaldumą. Nors gerai neįžiūrėjo, bet jam pasirodė, jog ji iš veido vis tokia pat graži, figūrai irgi nestigo elegancijos ir lengvumo, skirtingai negu Pulcherijos. Prieš savo norą buvo nustebintas toje iškamuotoje sieloje įvykusios intelektualinės pažangos, nes tokio amžiaus moterys, grožiui nykstant, išgyvena kažką panašaus į dvasinę krizę. Lelija akivaizdžiai paneigė visus numatymus, pritaikomus eiliniams likimams. Ji pranoko viską – meilužį, pasaulį, pati save. Jos jėga gąsdino Stenijo; jis nebežinojo, ar ją keikt, ar pult prieš ją ant kelių. Skaudžiausia, kad, jos nepripažintas ir, aišku, niekinamas, negalėjo nejaust jai pagarbos ar baimės.

Tokia žmogaus širdis. Meilė – tai kova, į kurią su savo iškiliausiais gabumais įsitraukia dvi simpatizuojančios ir susilieti siekiančios sielos. Kai joms tai nepavyksta, troškimas bent vertumu susilygint virsta kankyne jųdviejų puikybei, abipusiai įsižeidusiai. Kiekviena norėtų graužatį palikt kitai. Ta, kuri mano, jog sielvartauja tik ji viena, išties labai kenčia.

Vis labiau jaudindamasis, Stenijo iš sodo aklai patraukė į siaurą galeriją po dailia arkada. Gale pasitaikė marmurinė palmė ir sraigtiniai laiptai aplink ją. Užkopė jais, tikėdamasis išeit per terasas, kaip atėjo. Pamatė juodos gelumbės uždangą ir dėl visa ko pakėlė, nors atsargiai. Tądien tvyrojo nežmoniška kaitra, todėl atlapotos durys buvo tik užskleistos. Stenijo perėjo koplytėlę ir atsidūrė Lelijos celėje.

Celė buvo sykiu ir paprasta, ir išdailinta. Skliautas, sienos dirbtinio marmuro, balto it alebastras. Meniškuose bronzos rėmuose, violetinio aksomo dugne, puikaus darbo didžiulis drambliakaulio Nukryžiuotasis. Juodmedžio krėslai ketvirtainiais atlošais, masyvūs, bet skoningi, paaukštinti purpurinio aksomo pagalvėlėmis, klauptas, to paties stiliaus stalas, ant jo kaukolė, smėlio laikrodis, knygos, nuostabių gėlių pilna vaza – tai buvo visas celės apstatymas.

Erdvokame kambaryje ant klaupto švietė tik antikinė bronzos lempa, ir Stenijo ne iškart pastebėjo Leliją. Bet vos pamatė, sustojo kaip įbestas. Nežinojo, ar čia ji, ar į ją visiškai panaši alebastrinė statula, ar vaiduoklis, jam pasirodantis kliedo bei išsekimo dienomis.

Lelija sėdėjo ant karsto formos juodmedžio gulto nuleidusi basas kojas, baltas kaip grindų marmuras. Susisupusi į neprilygstamo naujumo baltus šydus. Visuomet taip vilkėdavo, kad ir kada ją pamatytum. Ir to apdaro, be dėmės, be klostės, spindesys buvo kažkoks pasakiškas, tarsi bekūnės antgamtinio vaiskumo būtybės. Jo skaistis kėlė seserims kone prietaringą pagarbą. Nė viena nebūtų drįsusi prie jo prisiliesti, nes abatė garsėjo šventumu, ir į viską, kas jai priklausė, buvo žiūrima kaip į relikvijas. Gal ir jai pačiai puošnus lino baltumas siejosi su kokia nors romantiška idėja. Tiek krikščioniškai poezijai, tiek Lelijai taip brangintinos ir taip išgirtos nekaltybės apdaras simbolizavo jaudinantį sielos tyrumą.

Nors Stenijo stovėjo tiesiai prieš Leliją, ta jo nematė. Jis nesuprato, ar ji miega, ar medituoja, tokia buvo sustingusi, užsimąsčiusi. Tačiau didelės juodos akys buvo atmerktos; tik jų ramus negyvėliškas pastėrimas gąsdino. Atrodė, kad ji ir nealsuoja. Viena ant kitos sudėtos sniego baltumo rankos nereiškė nei kančios, nei maldos, nei nusiminimo. Lelija panėšėjo į alegorinę skulptūrą, vardu Ramybė.

Stenijo ilgai žiūrėjo į ją. Buvo graži kaip niekada; nors nebejauna, bet nepamanytum, kad jau įpusėjusi trečią dešimtį; ir vis dėlto veidas kaip lelija baltas, nė žymės papilnėjimo, kuris paprastai švelnina laiko padarytą žalą. Bet Lelija buvo išskirtinė asmenybė, ne tokia kaip visi. Karšta viduje, šalta iš pažiūros. Taip giliai į širdį įsismelkusi neviltis pavirto rimtimi. Kadangi su tokiu ryžtu buvo atsisakiusi bet kokios minties apie asmeninę laimę, tai kaktoj neliko nė mažiausio gailėjimosi ar melancholijos pėdsako. O juk Lelijai teko pakelti skausmo kaip niekam kitam. Tačiau ji buvo rami it jūra, matoma nuo kalno viršūnės; kai ji atrodo tokia lygi, sunku įsivaizduot gelmėj siaučiančias audras.

Stenijo, vis tikėjęsis rast Leliją netekusią pirmykštės savo galios, dabar sutriko, susigraudino ir netikėtai apsidžiaugė. Moters grožio akivaizdoje kaipmat pamiršo šešerius apmaudo, nepasitikėjimo ar ironijos metus; lyg burtininko lazdelei mostelėjus, išvydęs sielos grožį, išsižadėjo šešerių paleistuvystės, skepticizmo ar bedievybės metų.

Būtent Lelijos fizinio ir intelektualinio grožio dermę kadaise dievino. Paskui tą jo valiai nepasidavusią proto jėgą ėmė niekinti. Nenorėjo prisiminti nieko daugiau, tik gražią moterį, o savimeilei paguosti mėgo tvirtinti, esą apakintas grožio klūpojęs prieš Leliją ir prisisvajojęs genialumą, kurio nė būti nebuvo. Stebėdamas taip susimąsčiusią Leliją, aiškiai jautė, kad tarp tos moters, kurios galėjo būti vertas, ir visų tų, kurias mėgino lyginti ir sulyginti su ja, žioji bedugnė. Stenijo apėmė svaigulys ir neviltis kaip tą nusigyvenusį švaistūną, kuris mato beprarandąs kadaise po kojų pamintą brangenybę. Pabūgęs sukniubt, atsirėmė į duris. Jo sutrikimo Lelija nepastebėjo. Dvasios sparnais nunešta į kitą pasaulį, buvo viskam akla ir kurčia.

Kokią valandą Stenijo prastovėjo godžiai ją apžiūrinėdamas, laukdamas, kada iš minties ekstazės išbus jausmas, nerimastingai klausinėdamas save, ar apie jį galvoja šį mirksnį ir kaip galvoja: su kartėliu, su užuojauta ar su panieka. Pagaliau ji sukrutėjo; atrodė, bunda iš savo sapno, bet pamažu, dar gerai nesuvokdama išorinio gyvenimo. Paskui atsistojo ir lėtai nužingsniavo į kambario galą. Ant blyškios sienos pasirodęs jos nuometuotas šešėlis ėjo šalia lyg vaiduoklis. Prie stalo Lelija sukryžiavo ant krūtinės rankas, pasilenkusi ilgai, šįkart su liūdesiu, žiūrėjo į gėlių pilną vazą. Stenijo pamatė, kad ji braukia ašaras, srūvančias lėtai ir ramiai, nelyginant iš skaidrios, tylios versmės.

– O Lelija, antrąkart matau tave verkiančią! – sušuko Stenijo, nebegalėdamas sulaikyt savo jaudinimosi. – Pirmąkart klūpojau prie tavo kojų. Dabar vėl klaupčiausi, jei teiktumeis pasakyt, ko verki.

Lelija nė nekrūptelėjo; keistai pažvelgė į Stenijo, bet neparodė, kad jo naktinis įsibrovimas ją išgąsdino ar supykdė.

– Stenijo, aš galvojau apie tave. Tariausi tave matanti ir girdinti. Tavo paveikslą minty laikiau. Ko tau reikia? Ko čia va toks prisistatei?

– Mano buvimas jums kelia pasibjaurėjimą, Lelija? – paklausė Stenijo, išgąsdintas šalto sutikimo.

– Ne.

– Bet žeidžia, erzina?

– Nė kiek.

– Tai gal liūdina?

– Nežinau, kas dabar begali mane liūdinti, Stenijo. Mano siela laikosi gyva jos apmąstomų asmenų ir jos sielvarto priežasčių buvimu, nuolatiniu, amžinu. Kaip matai, tavo apsilankymas jaudina mane ne daugiau kaip tavo prisiminimas, o tu pats – ne daugiau kaip tavo paveikslas.

– Jūs verkėt, Lelija. Sakot, galvojot apie mane!

– Pažvelkit į tą gėlę, – tarė Lelija ir parodė baltą nuostabaus kvapo narcizą. – Jis man priminė tave tokį, koks buvai jaunystėje, kai tave mylėjau; ir tuoj išvydau tavo bruožus, išgirdau tavo balso garsą, ir mano širdis maloniai susijaudino, kaip anuomet, kai maniau, jog mane myli.

– Ar tik aš nesapnuoju? – nebesusivaldęs sušuko Stenijo. – Ir Lelija man taip sako? Jeigu išties čia ji, tai gal dėl to, kad sesuo Anonciada bodisi vienatve? Kad kamaldulių abatė nori kandžiai pašiepti mano drąsą?

Atrodė, kad Lelija jo negirdi. Graudžiomis akimis žvelgė į narcizą rankoj.

– Va čia tu, mano poete! Tokiu tavim slapčiomis dažnai grožėdavausi. Būdavo, vaikštinėjam susimąstę; tu, silpnesnis už Trenmorą ir mane, užsnūsti prie mano kojų, tarp miško gėlių. Pūkšnoja šiltas pietys. Aš, palinkusi prie tavęs, saugau tavo miegą, vaikau vabzdžius kenkėjus. Savo šešėliu užstoju tave nuo saulės, kuri pro šakas taikosi pabučiuot tavo dailią kaktą. Įsiterpiu tarp jos ir tavęs. Apsupu savo despotiška, pavydžia meile. Aplink tave virpantis šiltas kvapas kartais pasiekia mano ramias lūpas. Tada buvau laiminga, mylėjau tave. Mylėjau, kiek įstengiau mylėt. Kvėpinau tave kaip puikią leliją, šypsojaus tau kaip kūdikiui, bet kaip genialiam kūdikiui. Troškau būti tavo motina, spausti prie krūtinės nežadinama tavo vyriškumo.

Kitais kartais, būdavo, suvokiu, kodėl mėgsti vaikščioti vienas. Pasilenkęs prie versmės duburio ar prikritęs ant samanotų uolų, žiūri į dangų vandenyje. Akys dažniausiai primerktos, atrodai it miręs visiems išoriniams įspūdžiams. Tarytum susikaupęs žvelgi savyje į Dievą ir į angelus, atsispindinčius tavo sielos paslaptingajame veidrodyje. Va toks tada buvai, gležnas jaunuolis, dar be blogų aistrų, nepažinęs gyvenimo svaigulio ir kančių. Auksasparnės mergaitės sužadėtinis, dar neįmetęs savo žiedo į audringas bangas. Nejau tiek dienų, tiek bėdų ištverta nuo to giedro rytmečio, kai sutikau tave, jauniklį, išskėtusį drebančius sparnus pirmiems dangaus vėjams? Nejau mūsų gyventa, kentėta nuo tos valandos, kai prašei mane paaiškint, kas yra meilė, laimė, šlovė, išmintis? Vaike, tikėjęs visais tais dalykais ir ieškojęs many įsivaizduojamų lobių, nejau išties tiek ašarų, nuogastavimų, nusivylimų mudu skiria nuo to žavingo rytmečio? Nejau tu, tik per gėles žengęs, paskui per purvą, per žvyrą ėjai? Nejau tavo balsas, dainavęs tokias švelnias harmonijas, užkimo nuo girtų šūkalojimų? Nejau tavo sustiprėjusią ir gaivaus kalnų oro prisigėrusią krūtinę išdžiovino, sudegino orgijų ugnis? Nejau tavo burną, bučiuotą nakčia atskridusių angelų, suteršė nešvankios lūpos? Nejau tavo tiek kentėta, tiek raudonuota, tiek kovota, o Stenijo, dangaus numylėtini?

– Lelija! Lelija! Nekalbėk taip, – sušuko Stenijo ir puolė abatei prie kojų. – Savo šaltomis patyčiomis daužai man širdį. Tu manęs nemyli! Niekada nemylėjai!..

Pajutusi, jog Stenijo ranka ieško jos rankos, Lelija krūptelėjo lyg dieglio nudiegta ir atšlijo.

– O, jūs pats taip nekalbėkit! Aš galvojau apie tą gėlę. Jos vidurėly man kažkas pasivaideno. Bet jau dingo. O dabar sudie, Stenijo!

Ir numetė gėlę prie savo kojų. Giliai atsidususi, su neapsakomu liūdesiu loštelėjo galvą, ranka persibraukė kaktą, lyg norėdama nuvyt iliuziją ir kaip ne kaip susigrąžint realybės pojūtį.

Stenijo baimingai laukė, kad prabiltų apie dabartį.

– Jūs norėjot mane pamatyti, – tarė ji. – Neklausiu kodėl, nes pats to nežinot. Savo smalsumą patenkinot. O dabar jums reikia išeiti.

– Pirma pasakykit, ką pajutot mane išvydusi, – atsakė Stenijo. – Noriu žinot, kokį jausmą sukelia meilės prisiminimas, kurio nepabūgot išreikšt mano akivaizdoje.

– Nė jokio nesukelia, – atsakė Lelija. – Nė pykčio.

– Ką? Netgi neapykantos?

– Netgi neapykantos. Man jūsų kaip ir nėra. Man atrodo, jog esu viena ir žiūriu į jūsų atvaizdą, visai nepanašų į jus.

– Ką? Netgi paniekos? – irzliai tarė Stenijo. – Netgi baimės? – pridūrė atsistojęs.

Lelija vėl ėmė vaikščioti celės gale, o jai iš paskos sekiojo Stenijo.

– Baimės nė to tiek, – atsakė Lelija, nesiteikdama pastebėti poeto įniršio. – Jūs dar ne Don Žuanas. Jūs silpnas, bet ne iškrypėlis. Kadangi netikit Dievo, juoba netikit Šėtono; nesudarėt jokio pakto su nelabaja dvasia, nes, jūsų akimis, nėra nieko blogo ir nieko gero. Instinktai jūsų nestumia į nusikaltimą, atmeta niekšybę. Galėjot būti įkūnytas širdies tyrumas ir žavumas; dabar ničnieko nebeįkūnijat: jūs nuobodžiaujat! Nuobodulys ne žaloja, ne smukdo, bet išdildo, išgraužia.

– Jums, gerbiamoji abate, be abejonės, tai gerai žinoma, – kandžiai atsakė Stenijo. – Netyčiom atskleidžiau jūsų naktų paslaptį. Žinau, kad neskaitot, nemiegat, nesimeldžiat; žinau, kad jus irgi kamuoja nuobodulys.

– Ne nuobodulys, o liūdesys, – atsakė ji.

Lelijos atvirumas palaužė Stenijo puikybę.

– Liūdesys? – perklausė nustebęs. – Jūs pripažįstat tai? Ak, taip! Pamatęs jus tokią ramią, turėjau susivokt, jog širdies gilumoj tyliai, kantriai, kaip kadaise, kenčiat neviltį. Vargše Lelija!

– Taip, vargšė Lelija! – atsakė abatė. – Nors vargše pavadinta pelnytai, bet aš turiu didelių vertybių, didelių vilčių, didelę paguodą: tai supratimas pasielgus pagal sąžinę, įtikėjimas Dievu, nelaimingųjų užtarėju, ir nuovoka apie šventus džiaugsmus, kokių gali trokšti nuolanki siela.

– Bet jūs, Lelija, kenčiat, – vis labiau stebėdamasis tokiu jos atvirumu, tarė Stenijo. – Vadinasi, nesat nuolanki? Nuvokiat apie tuos džiaugsmus, bet jų nejaučiat? Vadinasi, tas Dievas, nelaimingųjų užtarėjas, jums nepadeda? O sąžinės ramybė – dar ne palaima?

– Nė kiek nesistebiu, kad mane to klausiat, – atsakė Lelija. – Juk nieko neišmanot apie visus tuos dalykus, o jums tikriausiai knieti sužinot. Taigi papasakosiu.

 

Iš prancūzų k. vertė Rožė Jankevičiūtė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 1 (sausis)