tal nitzan
tal nitzan
        2008-aisiais organizacijos – „Lietuviškos knygos“, „Literature Across Frontiers“ (Jungtinė Karalystė) ir Poetinis Druskininkų ruduo – surengė tarptautinės poezijos vertimo dirbtuves. Jos beveik savaitę vyko prieš pat Poetinį Druskininkų rudenį ir į jį įsiliejo. Be lietuvių Eugenijaus Ališankos, Vlado Braziūno, Vytauto Dekšnio ir Sonatos Paliulytės, taip pat tolimesnių svečių Gokčenuro Čelebioglu (Turkija), Jasuhiro Jocumoto (Japonija/Vokietija), Claudijaus Komartino (Rumunija), Valterio Hugo Mće (Portugalija), čia dirbo ir hebrajiškai rašanti poetė, poezijos vertėja iš ispanų ir anglų kalbų T a l N i t z a n.

Dirbome vadovaujami „Literature Across Frontiers“ direktorės Alexandros Büchler. Vieni kitus vertėme naudodamiesi jau esamais vertimais į anglų ir prancūzų kalbas, čia pat gyvai aiškinomės ir konsultavomės. Taip – prancūzų kalbai, o ypač pačiai autorei padedant – radosi ir čia skelbiami T. Nitzan eilėraščių vertimai.

Poetė gimė Jafoje, gyveno Buenos Airėse, Bogotoje, Niujorke, dabar gyvena Tel Avive. Yra diplomuota dailės istorikė ir ispanų literatūros specialistė, Jeruzalės universitete dėsto visuotinę ir lyginamąją literatūrą. Yra išleidusi tris poezijos knygas, jau įvertintas svarbiomis Izraelio premijomis. Jos eilėraščių versta į anglų, arabų, ispanų, japonų, latvių, portugalų, prancūzų, vokiečių ir kitas kalbas.

 

Vertėjas

 

 

Ištrauktas

 

Nakty jis ateina pas mane,

berniukas iš sudegusio autobuso.

Ištrauktas, man jis ištrauktas,

kaip jam ištraukiotos rankos ir kojos,

ir aš esu jo motina.

Trumpas tas žodis

motina,

gal įstrigęs jam burnoje,

kai ugnis jį prarijo.

Kiaurą naktį bandau jį parvest

vaikystėn, mano bučiniuose

rasdavusion paguodą

dėl savo sopių visų ir visų mėlynių.

Ryte radijas paukštis

iš automobilio skrieja mano langan

klykaudamas kerštingai:

jie buvo ištraukti ar ne,

granata ar ne,

iš virtuvės ar miegamojo,

trečioji karta ar ketvirtoji,

du vaikai (vai ką jie veikė ten apačioj)

ar po teisybei nėščia moteris,

senas kurčius ar aklas užkariautojas –

tad kelkis, keliauk

iš košmaro košmaran.

 

 

 

Malonė

 

Nenumalšinsi alkano vargšo pažeminimo

ir neužgesinsi deginančio keršto troškimo

nei savo kūnu apsaugosi

namus, kurie griaunami,

ir mažos mergaitės, kylančios per audrą dangun, karietos

nepagausi nei švelniai nuleisi ją žemėn –

nesunaikinsi Piktosios dvasios galybės.

 

Tad grįžki savęsp,

 

eik pas savąjį draugą, savo vienatinį,

kurį myli*,

gelsvon jo akių pjūvio malonėn,

ir paslėpk savo veidą jo kaily.

 

Glamonė

vienatinio pasaulyje

katino.

 

 

 

Apmaudingais laikais

 

Mudu akis į akį,

nugaras atsukę pasaulio nelaimėms.

Už mūsų akių ir užtrauktų mūsų užuolaidų

iškart karščio tuštmė

ir karas, besiplečiantys.

Karščio, kuris numalš pirmiausia,

lengvas vėjas
nesugrąžins

užmuštų paauglių

nei atgaivins

gyvųjų rūstybę.

Tik jei jis vėluoja,

ugnis pakils,

gilūs vandenys negali užgesinti, ir t. t.*

Mūsų rankos, jos irgi,

subjauros vien tik mūsų kūnus:

mes esam maža minia,

įakinta kąsti, stverti,

užsibarikaduoti lovoj,

tuo tarpu kai ozone virš mūsų galvų

pašaipi šypsena plečias.

 

 

 

Kuklumas

 

Nieko nėra kukliau

kaip kirčiai, skirti kitiems;

niekas negraso mažiau

nei pasotintos sielos ramybė.

Pralaimėjimas jų akyse yra nebylus,

jų rankos
nukarusios nejuda.

 

Kokia maloni tyla,

 

pertraukiama tik cypaus ir šaižaus garso,

trikdančio ypač rytą,

bet tą garsą lengvai nuslopina

raminamas laikraščių puslapių šiugždesys.

 

Dar prieš palaidojami griuvėsiuose

jie pranyks priede apie rytdienos spektaklius,

puspilniame kavos puodely,

trankomose duryse,

 

mūsų tvirtuose
namuose.

 

 

 

***

Tikėtis, kad susigrąžinsime meilę,

tai tikėti, kad nosinė pasivers į triušį.

Taigi tikėsiu į tavo kūną.

Kodėl tavo oda tokia švelni, mano mylimas?

 

Kodėl tavo plaukai tokie ilgi ir tolimi?

Stipresnė nei mano alkis tavęs mano aistra

būti tavim: perkirst pasaulį

grožio ašmenimis.

 

Visos priemonės mums tarpusavy susivokti – telefonas,

skaičiuotuvas, automobilis – vienas po kito sulūš.

Lempos susprogsta.

Tai ne toji tamsa, kurios geidžiam.

 

Praėjo trys dienos,

ir tavo veidas jau nebetikras,

jis blunka kaip rašalas

iš seno nemeilės laiško.

 

 

 

Paprastas vakaras

 

Mūsų vakaro poilsis būna lengvas ir

pilnas gerumo.

Šiandien raudonos salotos ir mišrainė su svėrėm,

šparagai su garstyčiom, rudosios kriaušės

ir gabalas sūrio. Galbūt iš rūsio Merlot.

Tu nusiprausi, aš nušluostysiu, užgesinsim visur,

išskyrus mažytę švieselę prie lauko durų.

Paduosiu tau švarką, aksominį ir su rumbeliais,

uždėsi man ant peties lininę kaklaskarę.

Ruduo šiemet švelnus, bet šaltas vėjas

vakarop pakyla nuo upės.

Tamsa gaivi ir kvapni

po dviem sodo citrinmedžiais,

o gatvėj šviesa judri ir žydra,

ir naktis neužeina veik lig pat dešimtos.

Katė Saša striuoktelės ant sienelės, kad paskutinįsyk

būtų paglostyta. Paskalis pralenkęs mus nubėgs

šlubčiodamas kaip gauruotas šešėlis

ligi kaštonų alėjos, savo narsos ribos,

čia jis mus lodamas ir paleis.

Nenusakomai žaliai švyti seno

tilto samanos gatvės gale,

mūsų pėdos pripratusios prie pilkų aikštės akmenų,

įsitaisom užstalėj veidu į gatvės žibintų

mirgesį, jų šviesoje sienelę ir bokštelius.

Verbe³nos antpilo man, po stiklelį anyžių

tau ir Žoržui, tylumos palaima trise.

Prieš grįždamas už baro,

prie stalo jis pasibus kaip slaptavietėj,

dvi mažosios nuodėmės, bet jos neperžengs

mūsų namų slenksčio: cigaretė iš švarutėlės

Žoržo prijuostės kišenės, viena mudviem abiem,

ir vakarinis laikraštis. Viduriniame puslapy

dar viena žinia apie pasaulio žiaurumą.

Galva³ liūdnai palinguos apstulbinta keršto aklystės,

griovybos įniršio ten, au Proche-Orient*.

Pasitaiko, kad nuotrauka kelia man šiurpą.

Užversi laikraštį, paglostysi mano ranką

ir man priminsi: toli. Toli.

Rytoj sekmadienis. Rožės

išsikerojo, laukinės, reikia jas apkarpyti, paskui vidurdienio turgus,

rudalukščių kiaušinių, obuolių,

ir nepamirškim kardelių ir levandų muilo.

Grįžtant, kely, ba´lta pereina į violetą.

Dvi knygos kantriai sau guli lovos galvūgaly,

ir iki rytdienos kantriai laukia terasoje sodo žirklės,

tavo geltono plastiko pirštinės, manosios – žydras dangus,

šiaudų skrybėlė, sudriskusi, ištikima.

 

 

 

Prisimenu Ettie Hillesum**

 

Ji tavęs dar paklaus pakuždom

„Kam sielvartauti iš anksto“

kai gabenama bus iš Vesterbruko

Osvenciman vagone numeris 12

„Turėjo būt išnaikintos kaip blusos

šios smulkutės baimės dėl ateities“

kaip kad jos ateitis veržias į ją

kad ją sunaikintų?

Gal turėčiau palaukt, pasitraukti

o gal paklausti antraip

„Kam džiaugtis iš anksto“

kaip greitai geltonais kvadratais gyvenimo bėgu

kadais įsiminusiais, atitolusiais

šįvakar man vėl atsivėrusiais

kad jau savaip įeit ar išeiti galėčiau

kolei paika laimės viltis

svyrinėja tartum per didelis pilnas vandens ąsotis

man ant galvos

 

____________________

 

* Pradžios knyga 22, 2: „Imk savo sūnų, savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį myli.“

* Giesmių giesmė 8, 7: „Gilūs vandenys negali užgesinti meilės / nė potvyniai – jos paskandinti.“

* Artimuosiuose Rytuose.

** Ettie Hillesum – olandė mergina, nužudyta Osvencime.

 

Vertė Vladas Braziūnas

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 1 (sausis)