tekstai.lt

Alma Riebždaitė. Eilėraščiai

 

alma riebzdaite
alma riebzdaite
 
Impresijos

 

tavęs nėra

kiekvieną dieną vis mažiau

esu

 

kiekvieną dieną vis mažiau žinau

ir suprantu

 

žodžiai dyla ir riečia kaklus

gulbė tik panaši į gulbę

iš porceliano

 

tavęs nėra ir aš

mažiau esu

 

naktis

 

į langą okeanas

daužos

 

daužos
tu esi

 

esi

aš pabundu

ir užsimerkiu

kad neišnyktum

 

 

 

*** 

naktis

į dangų medžių šakos

įsirėžę

 

ramu

 

žiūriu,

kaip gatvėmis

gyvenimai

nubėga

 

visi regėjimai

nusigręžia nuo mūsų

fragmentai

žodžiai

visuma

 

palikdami mums

ilgesį ir alkį

 

kiekvienąsyk namo

sugrįžtame

paklaikę

 

tačiau dabar naktis

lietus

ir tavo veidas

 

šviesa

ir nieko tikro

 

 

 

*** 

šviesa virš nelaimingų gyvenimo

nuskriaustų

ir nieko nebaigusių

 

šviesa virš tavo žodžių sraunių

prie kurių – prisiglaudusi

 

šviesa virš veido

mačiau, kaip vandenį

tu mėnesienoj gėrei

 

šviesa iš pavargusių rankų

vanduo vanduo, marija

 

girioj žvėrys liūdni

klydinėja tokie sidabriniai

kad jau beveik žmonės

 

 

 

*** 

ankstyvą rudenio rytą

šlapia ir šalta

 

priekyje rūkas

pasaulis, praradęs kontūrus

 

brendu

kartais užsimerkiu

stoja naktis

begalinė

poliarinė

 

turiu eiti,

nors nėra jokio priekio

jokio pradinio taško

sugrįžti

prisiglausti

 

na, ir velniop tą meilę

su jos plastiškom linijom

tegu ją kinivarpos sugraužia

šį vakarą gražu gražiai

gražaus raudono vyno

 

atsigerti

 

 

 

*** 

ne apie tai

aplinkui

beprasmių frazių rinkiniai

 

tačiau tyla –

ji girdis

klausaisi

šiek tiek –

sutrikęs ritmas

 

ir, aišku, įprastiniai

ūžesiai

 

 

 

*** 

tuščia

ir geltonai tylu

 

tai ruduo

kada už langų

įniršęs pradeda neršti

vėjas,

 

ir aš,

negaliu patikėt

savimi

 

kaip gerai

kaip gražu

 

buvo.

 

gražiai nusišauti turėčiau,

negražiai nusispjaunu.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 1 (sausis)