tekstai.lt

Ieva Toleikytė. Dvi novelės

ieva toleikyte
ieva toleikyte
        Ieva Toleikyte gimė 1989 m. Vilniuje. Baigė Šv. Kristoforo vidurinę mokyklą. Dabar VU studijuoja skandinavistiką (danų filologiją). „Metuose” I. Toleikytės novelės spausdinamos pirmą kartą.

 

 

Laidojimo reikmenys

 

Buvo pati liepos pradžia. Karštis ir geltonų žiedų kvapas. Medus ore, sakydavo Izolda. Sausos gatvės, apdulkėję langų stiklai. Per pietus Didįjį miestą apgaubdavo tyla, tik vabzdžiai svirpdavo medžių ūksmėje ir vaikai nubėgdavo skersgatviais palei aptrupėjusias senų namų sienas ir mūrines vėsa alsuojančias arkas.

Albertas buvo geras vaikas. Juodaplaukis, įrudusios – beveik auksinės – odos ir mėlynų dūminių akių. Gražus berniukas, jauniausias šeimoje. Jau vėliau, kai dingo, visi pradėjo sakyti, mažasis Albertas visada atrodė keistas,

o tą liepą nė karto nelijo, tad apleistų Varpininkų gatvės namų stiklai pasidengė gelsvų dulkių sluoksniu. Albertas kasdien dviračiu siauromis gatvelėmis ten nulėkdavo ir pirštu išrašinėdavo langus. Jis jautė keistą trauką tuščiai Varpininkų gatvei. Vadindavo ją Miegančia gatve. Štai ten gyvena senis su šuniu, o trečiame aukšte – vagis. Tik dabar jie miega, mąstydavo Albertas.

 

Šeštadienis. Senajame turguje stumdėsi žmonės. Nors buvo tik dešimta valanda, saulė jau svilino pečius, oras mirgėjo medžių žaluma ir karščio raudoniu. Motina nuėjo į žuvies skyrių, o Albertas atsisėdo pavėsyje ir jos laukė. Šalia jo vyrai įraudusiom nosim, pavandenijusiom akim rūkė aštrias cigaretes ir juokėsi.

Prie Alberto prisėdo kostiumuotas vyras. Su kaklaskare, elegantiškas. Mėlynai juoda jo švarko medžiaga skleidė vaikui nepažįstamą kvapą. Jo siauri ūsai priminė kažkada matytas senas iškarpas iš motinos jaunystės žurnalų. Vyriškio oda buvo šviesi, beveik neįdegusi. Nuo jo dvelkė keista vėsa.

Alberto motina braudamasi pro žmones matė juos sėdint greta. Jie apie kažką kalbėjosi, vyras juokėsi, o Albertas žiūrėjo išpūtęs akis. Kai ji pagaliau ištrūko iš grūsties, vyriškis buvo jau nuėjęs, ir vaikas žvelgė jam pavymui.

– Kas jis toks?

– Nevietinis, klausė, kur centrinis paštas.

Meluoja, pagalvojo ji. Tačiau jie daugiau apie tai nekalbėjo, grįžo į savo mažą pridulkėjusį butą, paskui, sulaukę tėvo, išvažiavo prie ežerų.

 

Po savaitės Albertas su motina vėl nuėjo į Senąjį turgų. Tokios sausros Didžiajame mieste dar nebuvo, kalbėjo žmonės. Visur dulkės, pageltę medžių lapai ir reta suvytus žolė. Tas verdantis oras ir parkuose alpstantys žmonės. Motina nuėjo į mėsos skyrių sename aptrupėjusiame name iš smiltainio, o Albertas jos laukė toje pačioje vietoje kaip ir prieš savaitę.

Kai ji išėjo, vaiko nebebuvo. Izolda, ta graži moteris tamsiais vešliais plaukais ir tiesia nugara, sekundei sustingo. Po medžiu gulėjo tik maišas su maistu, kurį davė vaikui pasaugoti.

Ji iš lėto parėjo namo. Kiti berniukai lauke spardė kamuolį, vyras dar nebuvo grįžęs iš kontoros. Paskui, jau slenkant sutemoms, Izolda išėjo ieškoti. Apvaikščiojo gretimus kvartalus, bet Alberto niekur nebuvo. Ji net nuklydo į tuščią Varpininkų gatvę ir išsigando suvokusi, kad čia ieško savo vaiko. Dar tie užrašai, išvedžioti ant apdulkėjusių langų. Visur – viena frazė.

Viskas nutinka vasarą.

 

Jis taip niekada ir negrįžo. Izolda nuo tos dienos pasikeitė net fiziškai, ji nebebuvo ta graži juodaplaukė moteris. Nieko kito nedarydavo, tik rymodavo prie lango į gatvę. Nebuvo žmogaus, kuris būtų galėjęs ją paguosti. Izoldos vyras, Izaokas Kelermanas, anksčiau karštligiškai šukavęs visą miestą, po mėnesio nebegalėjo tverti keistų žmonos išraiškų, deginamų žvakių ir pridulkėjusių, netvarkomų namų.

Jis vis daugiau laiko leido tvankioje savo kontoroje. Žiemą pradėjo po darbo vaikščioti į barą prie Senojo turgaus ir gerdavo mėlyną vyną, aš jos bijau, sakydavo, nebegaliu būti bute, tas altorėlis, kad būtum matęs, ką ji padarė iš Alberto nuotraukų, žinai, aš pradedu nekęsti jo už tai, kad dingo,

o Izolda nevalingai į riebaluotą, apdulkėjusį lango stiklą šnibždėdavo: jis žinojo, jis žinojo, kad negrįš, ir jam nebuvo gaila.

 

Praėjo daug laiko.

 

Didįjį miestą užplūdo liepų žaluma. Parke, netoli Senojo turgaus, klegėjo juokas. Tie pavėsiai – žalsvi, raibuliuojantys – ir baltas parko smėlis, lyg karštis, virpantis horizonte. Vyriškis su skrybėle sėdėjo ant suoliuko prie fontano. Jo ausis pasiekdavo praeinančiųjų pokalbių nuotrupos.

Vyras šypsodamasis rašė į mažą parudavusio popieriaus knygutę. Blyškaus veido, žibančių akių, dėvėjo elegantišką tamsiai mėlyną kostiumą. Šalia jo prisėdo moteris, vežimėlyje gulėjo šviesiaplaukis kūdikis. Ji atrodė pavargusi ir susirūpinusi.

– Medus ore, – jaukiai pasakė vyras.

– Atsiprašau, jūs kažką sakėt? – moteris nusibraukė prakaitą nuo kaktos, jos žvilgsnis lakstė pavėsiuose, pilkšvos akys su gintarų granulėmis.

– Medus ore, tamsta nejaučiat?

– Tamsta? – ji nusijuokė.

– Taip. Gražus vaikas.

– Tylus, man nepatinka, kad neverkia.

– O kodėl jam verkti?

– Kūdikiai paprastai daug verkia. Eisim pas daktarą, anksti kėlėmės, kad atvažiuotume, – ji paglostė kūdikį.

– Jūs nevietinė?

– Aš gyvenu slėniuose už Didžiojo miesto, Gelsaruose. O jūs?

– Aš faktiškai irgi nevietinis, gyvenu kvartale prie jūros. Čia atvijo darbo reikalai, nors, tiesą pasakius, man tiesiog patinka vasaros Didžiajame mieste. Mėgstu išvysti pažįstamus veidus.

– Turite čia draugų?

– O jums ar kiekvienas veidas atrodo pažįstamas?

Moteris nutilo.

– Na, jau eisiu. Čia mano vizitinė, paskambinkit, jei kada ruošitės į Didįjį arba prie jūros. Kuo jūs vardu?

– Veronika.

Ir jis nuėjo, lyg juoda dėmė nutolo sausu parku. Moteris dar ilgai sutrikusi vartė rankose mažą baltą kortelę su užrašu: „Albertas Kelermanas. Laidojimo reikmenys.”

 

Vasara jau blėso, baigėsi rugpjūtis: varis medžiuose, raudonos gėlės patvoriuose, vėsa temstant ir šiltas ežerų vanduo. Ir tada, vieną tų kaitrių, hipnotizuojančių dienų, į seną ištuštėjusį Didžiojo miesto kvartalą prie jūros atvyko sutrikusių akių moteris. Ji nedrąsiai pravėrė geltono medinio namo duris, bet neskimbtelėjo joks skambutis, ir viduje buvo tuščia, paskui pasirodė senas, kretantis vyras pražilusiais juodais plaukais, juodo mėlio kostiumu. Ją nukrėtė šiurpas dėl ryškaus senio panašumo į vyriškį iš parko. Moteris čiupinėjo mažas lakuotas dėželes: paprastas, tik nušlifuotas, ir kitas, juodai dažytas, su baltais nėriniais viduje. Jos akys liūdnai žvelgė į visus tuos daiktus, atrodė, kad šiandien ji neišsirinks, tačiau paėmė pačią paprasčiausią ir baltą drabužį.

– Ar daug bus žmonių?

– Ne, tik aš.

– Tai gal neverta dvi paras?

– Aš noriu pabūti.

– Gerai.

Dieve, ji galvojo, kiek daug, kiek daug jų čia.

Albertas šarvodavo žmones. Iš pradžių, kai tebebuvo vaikas, tik žiūrėdavo ir klausydavo Marko pasakojimų apie jūrą, karą ir akacijas. Kvartale prie jūros buvo ypač daug akacijų. Viskas prasidėdavo birželio pradžioje: sausra, karštis, kažkur dingstantys žmonės ir tas svilinantis, sausas, gaižiai saldus, baltas akacijų vėjas. Markas sakydavo: niekur kitur nėra tokio vėjo, tylaus, keliančio nerimą,

tokio baisaus ir žavaus vėjo. Albertas mėgo klausytis Marko kalbų, dar tada, Senajame turguje, jis pasijuto lyg užkerėtas. Jis jam sakė, vaike, ar žinai, kad viskas nutinka vasarą, ir jis žinojo.

Albertą traukė kvartalas prie jūros nuo karo, kai čia slėpėsi. Tai buvo ypatinga vieta, joje tavęs niekas nerasdavo, nė neieškodavo, nes tiesiog negalėdavo ten ilgai išbūti. Jūros kvartalo gatvėse sklandydavo keista nuojauta, kad jau esi čia buvęs. Alberto tėvui buvo sunkiausia, jis negalėjo pakelti to karščio, vėjo ir tylos. Vis kartodavo: nebegaliu čia, aš išsiilgau net Varpininkų gatvės.

Ir jie gyveno Didžiajame mieste, kol Albertas pabėgo.

 

Tik Markas tai žinojo. Šarvodamas žmogų, Albertas įtikėdavo, jog šis gyveno Varpininkų gatvėje. Markai, ar nematai, juk jis lyg iš akies trauktas! Čia jis, vagis iš trečio aukšto, visi tai įtarė. Jis turėjo labai daug vinilų, iš jo buto nuolat sklisdavo muzika. Ir Markas linksėdavo, taip, tikrai taip.

Vėliau, kai mirusįjį išveždavo laidoti, jie, sutvarkę salę, eidavo į vidinį kiemą ir tyliai sėdėdavo. Albertas rašydavo, Markas skaitydavo knygą. Tai buvo nedidelis kiemelis, jame augo sena akacija, Markas tik dėl to ir nusipirko šį namą. Albertas rašydavo apie valandą, bet jei žmogus sukeldavo ypač ryškių prisiminimų – dvi. Paskui, baigęs, tardavo:

– Markai, aš džiaugiuosi. Jie turi būti palaidoti.

Markas tylėdavo, bet vieną kartą paklausė:

– Albertai, kodėl?

Jis ilgai mintyse dėliojo žodžius, kol atsakė:

– Tai nelengva paaiškinti. Man atrodo, kad jei mes nepalaidotume, jie nemirtų.

– O jie turi mirti?

– Taip, kitaip aš nebegalėčiau atskirti.

– Ko?

– Ar jie mirę, ar aš.

 

Vieną vasaros dieną atvežė Izoldą. Alberto broliai buvo suirzę, nes tas karštis, jie nepažino Alberto, ir kai jis paklausė, ar atvyks mirusiosios vyras, vyriausias brolis susierzinęs atsakė, kad tėvo jau seniai nebėra.

Artėjo naktis, broliai išvažiavo nakvoti į viešbutį, nes naktį nesą jokios prasmės čia sėdėti. Albertas visą tą laiką praleido kieme, jis tiesiog negalėjo būti salėje. Naktis buvo šilta, kvepėjo žolynais, akacijos jau buvo nužydėjusios, vėjas iš senų kiemų atnešdavo liepų kvapą, ir Albertas verkdamas kartojo, medus ore, medus ore.

Ryte jis pažadino Marką ir pasakė, kad išvyksta. Jis buvo su skrybėle, senu melsvai juodu kostiumu, kaklaskare, be jokių daiktų, turėjo tik senąją knygutę, kurioje rašydavo apie Varpininkų gatvės žmones. Buvo išbalęs, pajuodusiais paakiais, ir Markas stebėjosi, kad Alberto akys didesnės nei paprastai ir gąsdinamai žiba, o šis jam pasakė:

– Markai, žinai, man visada atrodė, kad žodžių junginys laidojimo reikmenys yra kažkoks magiškas. Tai ne visi tie daiktai, karstai ar drabužiai, tai buvom aš ir tu. Žmonės, kurie savo buvimu priverčia patikėti, kad egzistuoja mirtis.

– Albertai, gal dar neik, pasilik porai dienų.

– Markai, jau įvyko, aš pats nebetikiu. Man jie visi gyvi.

Ir išėjo.

 

Nuo grindinio jau kilo vėjas, bet žmonės dar miegojo. Tik viena tuščia gatve tolo šiek tiek sulinkęs žmogus. Jo akys žibėjo beprotiška ieškančiojo šypsena. Jis, Albertas, galvojo: o dabar bus žiema, žali slėniai, sniegas ligi langinių, speigas, ledas, slėnių upėse būna nuostabus ledas, o žuvys… Dabar bus moteris, kurios vaikas neverkė, ir ji jautė blogus ženklus. Daugiau jau nieko neįvyks,

ir galbūt kuris nors vaikas kvartale prie jūros prabudo anksčiau nei paprastai, jo tėvai dar miegojo, kambary buvo karšta nuo kylančios saulės, ir patalas dar šiltas, o jis jau žiūrėjo pro langą į šviesų dangų ir dar tylias gatves ir stebėjosi, koks keistas tas žmogus, atrodo lyg dėmė.

 

 

 

Klevų akis

 

Į Davydų namus mane atvežė tėvai. Motina apie brolius Davydus sužinojo iš dėdės. Jau visai rudenėjo, rytais laukus užtvindydavo lipnios ūkanos ir šviesa tyliai skverbdavosi pro jas į drėgną rugpjūčio žolę. Man ėjo dešimti metai, tėvas, pasislėpęs virtuvėje, naktimis verkdavo – visi manė, kad nesulauksiu rudens. Sesuo pradėjo manęs bijoti, vengė net paliesti. Dar niekas nežinojo, ar galima užsikrėsti Klavino liga. Dažnai prisimenu šlapias, aksomines motinos akis, mano vaikelis nemirs, mano vaikelis tik gąsdina mus,

nebuvo aišku, kodėl aš susirgau. Klavino liga yra viena klastingiausių. Mėlynoji liga, sena mano draugė. Ją labai sunku laiku pastebėti, tiksliau – patikėti, kad jau sergi. Aš tik neseniai suvokiau, jog dar sausį mačiau, kad mėlynuoja mano kaklas. Iš lėto. Pradžioje atrodo – tai kraujosruvos, nors kakle, po oda, tarsi teka mėlynos versmės. Visiškai neskauda.

Kai mane išvežė pas Davydus, kaklas buvo lazurito mėlynumo spalvos, lyg rašalo prisigėręs. Pamenu, tą dieną buvau labai ramus. Mama leido man sėdėti automobilio priekyje, ir Vijolė, mano sesuo, dėl to ant jos supyko. Mudvi visada kovodavom dėl priekinės sėdynės. Kai joje sėdi, kelias atsiveria prieš tavo akis, jautiesi beveik suaugęs.

 

Davydų namas yra už Didžiojo miesto, netoli slėnių. Medinis, geltonai dažytas, trijų aukštų pastatas stovi tarp šimtamečių melsvai žalių maumedžių. Palei namo sienas svyra milžiniškos rausvos piliarožės, žolė nušienauta. Taip ir matau: languose – daug baltų, liesų vaikų veidų. Jaučiu, motina bijo, išlipusi iš mašinos, ji linksmai taria: čia tikrai labai gražu. Stengiasi nežiūrėti į langus.

Mes įeinam į vidų, tėvas neša lagaminą, – man neleidžia. Aš pykstu, nenoriu, kad kas nors šiuose namuose pagalvotų, jog esu silpnas ar išlepintas. Mus pasitinka du žilstelėję vyrai – Paulius ir Matas Davydai. Jie apsirengę paprastai, džinsais, ir iš pradžių aš pagalvoju, kad jie – irgi kažkieno tėvai. Viduje kvepia šalavijais. Liesesnis vyras taria:

– Dievaži koks mėlynas kaklelis, – ir, kai jis paliečia pamėlynavusią odą, mane nukrečia šiurpas. Broliai Davydai, motina, tėvas ir net Vijolė šypsosi. Žiūrėdamas į juos pagalvoju, kad mirsiu.

Atsisveikindamas tėvas pabučiuoja mane į kaktą, ir aš susigėstu. Jis taip nesielgdavo. Matau, mama nenori išvažiuoti, bijo mane čia palikti. Bet tėvas paima ją už rankos, ir jie išeina.

 

Vieninteliai Davydai gydė Didžiojo miesto vaikus nuo Klavino ligos. Kiek žinau, jie nebuvo daktarai. Žolininkai, Paulius ir Matas, tamsiai mėlynų akių, juodų, pražilusių plaukų. Šie atrodė beveik sidabriniai. Broliai man priminė perkarusius, amžiną žiemą gyvenančius vilkus. Kai patyriau, kad kiti vaikai tarpusavyje juos vadina Vilkais, aš labai sutrikau.

Paulius palydėjo mane į kambarį palėpėje. Jame stovėjo dvi medinės siauros lovos, staliukas, lempa, sena spinta, prisigėrusi praeities kvapo, ir balta etažerė. Ant jos gulėjo kelios knygelės. Pro langą plūdo švelni šviesa. Sode šūkavo vaikai. Mano naujasis kambariokas lovoje skaitė knygą ir elgėsi taip, lyg manęs čia nebūtų.

– Vainiau, pasisveikink su nauju draugu Kasparu, – linksmai tarė Paulius.

Jis užvertė knygą, gal pusę minutės žiūrėjo į mane, prisiminiau, kad motina tokias akis vadina gintarinėmis, ji sako: žiūrėk, tas vaikas turi gintarines paukščio akis. Vainius, visai liesas, išbalęs, atrodė labai silpnas, bet jo akyse degė keisto įžūlumo liepsnelės. Iš džinsų kyšančios pėdos buvo ryškiai mėlynos.

– Sveikas atvykęs, – pasakė jis.

 

Tą rugpjūtį Davydų namuose gydėsi trisdešimt devyni vaikai: trisdešimt berniukų ir devynios mergaitės. Visi apylygio amžiaus. Vienų dėmės buvo visai mažos, kai kurių gąsdino net mane. Vargšai mano mėlyni vaikeliai, sukdamas cigaretę, kartodavo Matas, bet antrame aukšte, kambaryje su langu į obelų sodą, gyveno vienuolikos metų mergaitė mėlynais delnais. Šviesiaplaukė, smulkių kaulų, be galo plonais riešais, vandeninėmis akimis, ji mane stebino savo abejingumu viskam. Tarsi nematė mėlynos odos. Beveik su niekuo nekalbėdavo, kartais Vadas iš jos pasišaipydavo, bet ji, Ofelija, tiesiog nereaguodavo. Tai mane velniškai žavėjo.

Vieną dieną paklausiau, kodėl ji visai nebijo. Ofelija man atsakė:

– Aš buvau Klevų akyje, po jos niekas nebebaisu.

Net neįsivaizdavau, apie ką ji kalba, bet supratau, kad privalau ten patekti.

– Gal galėtum ir mane ten nusivesti? – paklausiau.

– Aš? Aš negaliu. Vadas pakvies tave, kai nuspręs, kad gali eiti, – ji keistai nusišypsojo, – bet tuomet tu galbūt ten eiti jau nebenorėsi.

– Žinoma, norėsiu! – ji neturėjo pagalvoti, jog aš esu bailys.

– Visi taip sako.

 

Visi vadino vadu vyriausią berniuką Davydų namuose – Saulių. Jam ėjo penkiolikti. Jis vienintelis iš visų vaikų buvo įdegęs ir ne toks liesas. Sauliaus kaktoje mėlynavo dėmė. Jis atrodė lyg išrinktasis. Pirmą dieną, kai tik čia atvykau, Saulius priėjo prie manęs sode ir tiriamai nužvelgęs paklausė:

– Vardas?

Aš žiūrėjau į jį sutrikęs.

– Klausiu, kuo tu vardu?

– Kasparas, – nepatikliai atsakiau.

– Sveikas, Kasparai. Aš čia esu Vadas, dėl visko kreipkis į mane. Supratai?

– Mmm, taip?.. – nesupratau, kas vyksta. Jis jau sukosi eiti, bet, tarsi kažką atsiminęs, atsigręžė ir beveik įžūliai tarė:

– Tėvai tau melavo.

– Ką? – nieko nebesupratau.

– Tu iš čia namo nebegrįši. Vaikus palieka Davydų namuose numirti.

– Nesąmonė, – atkirtau.

– Aš žinau, ką sakau.

Ir nuėjo. Aš dar ilgai vaikščiojau po sodą ir graužiau rūgščius sultingus baltus obuolius. Neabejojau, kad jis sakė tiesą. Tad nuo pat pirmos dienos gerbiau Vadą.

 

Klevų akis, geltonoji, sena mano draugė,

taip ir jaučiu. Jau pirmą naktį pastebėjau, kad kažkas vyksta. Apie antrą valandą girdėdavau duslius žingsnius. Penktą naktį Vainius irgi kažkur išėjo. Jis tyliai tamsoje rengėsi, paskui beveik be garso išslinko iš kambario ir nulipo laiptais žemyn.

Aš nemiegojau, laukiau, kol jis grįš. Buvo maždaug pusė keturių, kai jis įslinko į mūsų kambarėlį. Oras prisipildė aštraus miško vandens kvapo. Aš sekundei atsimerkiau, ir mūsų žvilgsniai susitiko. Šalta, tamsoje žybsinti akis. Šlapi šviesūs plaukai. Vainius visas drebėjo nuo šalčio. Aš užsimerkiau ir apsimečiau, kad miegu. Nežinau kodėl.

Ryte apie tai net neužsiminėm. Jis buvo labai linksmas. Gintarinės paukščio akys tiesiog žėrėjo nesuvokiama šviesa. Man be galo knietėjo paklausti, kur jis naktį buvo, bet žinojau, kad Davydų namuose taip nedaroma. Reikia dar palūkėti – Klevų akis pati į mane pažvelgs.

 

Mus girdė keistais vaistais. Tris kartus per dieną reikėdavo išgerti po stiklinę. Rudasis vanduo, taip vaistus vadindavo Ofelija. Skaidrus šaltas skystis, rudas lyg arbata, iš tiesų priminė vandenį. Aš dar ir dabar jaučiu saldžiai aštrų jo skonį.

Kai priėjo Vadas, tuštinau paskutinę dienos stiklinę. Jis uždėjo ranką man ant peties ir, žvelgdamas į tolį nieko nematančiu žvilgsniu, į ausį sušnibždėjo:

– Šiąnakt eisi su mumis į Akį.

Ir nuėjo, lyg nieko nebūtų nutikę. Vainius pažiūrėjo į mane sąmokslininko žvilgsniu ir pasakė:

– Bus įdomu.

 

Ir ji ateina,

mes pakirstam tuo pačiu metu ir tylomis rengiamės. Išeinam, dusliais žingsniais nusileidžiam žemyn, o Vadas išsitraukia raktą ir švelniai atrakina duris. Lauke šalta, iš burnos eina garas. Naktys jau beveik rudeninės. Kažkas sako: greičiau, greičiau. Mes bėgam, ir širdis daužosi taip garsiai kaip mūsų žingsniai naktyje.

Kai vadas sustoja, pradedam eiti. Niekas nekalba. Mūsų dešimt, Ofelijos nėra. Tik vaikinai. Iš laukų atsklinda laužų kvapas, ir mes įžengiam į eglyną. Aš basas, kojas gelia nuo rasos ir aštrių spyglių. Danguje matyti Paukščių Takas, girioje pilna blausios nakties šviesos. Tačiau tuo metu, kai mes brendam gilyn į juodus brūzgynus, mano galvoje dilgsi vienintelė mintis – kur aš, kvailys, einu?

Džinsai jau iki kelių šlapi,

bet eglės praretėja, ir prieš akis atsiveria geltonas klevynas. Tarsi būtume parke. Matosi sodybos griuvėsiai, šulinys. Nuo to laiko vengiu apleistų sodybų, jose jautiesi lyg įsibrovėlis, lyg savo buvimu terštum kažką švento.

Jau dabar, čia, ji laukia manęs, Klevų akis,

ji mažesnė už mūsų kambariuką palėpėje. Nežinau kito žodžio: tai ne ežeras ir ne tvenkinys, – akis, akis, akis,

juodas vanduo tarp geltonų klevų.

Vadas taria:

– Šiąnakt šoks Kasparas.

 

Mano širdis nusirita į kulnus, nesuprantu, apie ką jis šneka.

– Turi nerti iki dugno ir paimti saują smėlio, – tarsi skaito mintis.

– Vade, bet jis čia pirmą kartą, – įsiterpia Vainius.

– Aš pasakiau, – ir jis tikrai pasakė.

Gyvenime nebuvau taip bijojęs. Sunku paaiškinti. Reikia regėti tą juodą vandenį, reikia justi ledą, stingdantį kaulus. Tada pajutau, koks vienas esu. Visi nutilo ir sužiuro į mane laukiančiais žvilgsniais. NĖRA kur dingti. Tiesiog privalau šokti.

Ir aš neriu, šoku žemyn galva. Atsimerkiu, bet po vandeniu taip tamsu, kad galiu tik bandyti apčiuopti. Tačiau nėra KĄ apčiuopti. Aš plaukiu vis gilyn, oro plaučiuose vis mažėja. Suvokiu: jei nenoriu nuskęsti, turiu pasilikti nors šlakelį oro, kad sugebėčiau išplaukti. Bet dugno nėra. Tik juodas vanduo. Man pradeda svaigti galva, ir aš neištvėręs pradedu kilti į viršų. Išnėręs traukiu orą dusdamas, tas kraupus garsas, tarsi plaučiai būtų išprotėję: aaa aaa aaa aaa aaa. Pykina. Vos neverkiu, sakau:

– Tu mane apgavai! Nėra jokio dugno!

– Jei būčiau pasakęs, kad nėra, nebūtum taip giliai panėręs. Bet dugnas yra, – jo ramus tonas mane dar labiau siutina.

– Tai parodyk, jei toks gudrus! – aš tiesiog rėkiu, burnoje šlykštus miško vandens skonis.

– Viena naktis – vienas nėrimas, – nukerta jis, ir visi pasuka namo.

Aš bandau suvokti, kodėl, kam visa tai, bet negaliu. Man TAIP pikta, kaip gyvenime nėra buvę, dar nežinau, jog niekada ir nebebus. Mes einam tylomis, ir kai pamatau geltoną namą ir maumedžius, staiga suvokiu – bet juk aš nemiriau, dievaži aš gyvas.

 

Jau sėlina rugsėjis. Su ūkanomis, skaudžiai žaliais laukais, vis rudesniais žmonių žvilgsniais, lietaus barbenimu į stogą, nesąmoningu žiūrėjimu pro langą, švelniai šokančiais rasotais baltais voratinkliais ant kadagių ir ražienų, kruvinomis šermukšnių uogomis, pūvančių lapų kvapu, laužų dūmais, krintančių obuolių garsu;

kai jie krinta, keičiasi žolės kvapas, susilieja su drėgnu rusvų vaisių kvapu. Viskas alsuoja rudeniu, horizontai, mėlyna miško linija, padūmavusios tolumos slenka pro akis. Artėjantis ruduo tada mane gąsdino.

Gydžiausi Davydų namuose jau tris savaites, po poros dienų vaikai turėjo pradėti eiti į mokyklą. Čia buvo tarsi visai kita erdvė. Nėra tėvų, sesės, giminaičių, draugų, namų, mokyklos. Nieko. Kita vertus, šiuose namuose prabėgo vienos nuostabiausių ir svarbiausių dienų mano gyvenime. Davydų namai atrodė lyg užburta vieta. Tu nebegrįši, tu nebegrįši, skambėdavo galvoje.

Ir vieną rytą mane pažadina Vainius, kalba taip susijaudinęs, kad aš vargiai galiu suprasti jo žodžius. Tik akys, jos dega kaip niekad, tarsi sako: mes laimėjom. Jis laiko rankoje butelį, pilną kažkokio skysčio, ir aš, ką tik prikeltas iš miegų, dar nesuprantu, kas tai.

– Kasparai, jie mus kvailina! Nėra JOKIŲ vaistų! Žiūrėk, vanduo identiškas, Vilkai mus girdo prakeiktu Akies vandeniu! – atrodo, lyg jo plaučiuose plaktų sparnais dvidešimt paukštelių, krūtinė, ko gero, tuoj sprogs.

Kambaryje sklaidosi miško vandens kvapas, ir aš suvokiu, kad Vainius sako gryną tiesą. Mes pradedam juoktis. Kvatojamės taip, lyg tai būtų paskutinis mūsų juokas. Vainius parkrinta ant žemės ir, susiėmęs už pilvo, tiesiog raitosi iš juoko, kartoja: tuoj mirsiu, uždusiu, nebegaliu; man ištrykšta ašaros, bet aš negaliu sustoti, dievaži juk tai prakeiktos Akies vanduo;

visada, kai juokiuosi, prisimenu Vainių, mano seną draugą, jo skardų, pergalingą juoką;

akis akis akis akis akis akis akis.

 

Jį nubaudė. Ne kitaip.

Tą patį vakarą Vadas mus abu pakvietė eiti prie Akies. Kai bridom per eglyną, mane persekiojo mintis, jog šiąnakt turės nerti Vainius. Nežinau kodėl. Jaučiausi taip, tarsi mudu būtume prasikaltę, ir štai – ateina bausmė. Klevų akis.

Mes stovime ratu, ir Vadas taria:

– Šiąnakt šoks Vainius.

Aš nekenčiu Vado dėl tų žodžių. Širdis daužosi, dreba kojos. Noriu šaukti: tu, kiaule, elgiesi taip tyčia, tu nori mus pražudyti, bet tyliu. Vainiau, atleisk, juk žinai, neturiu teisės tau padėti, tu esi vienas. Tu turėsi šokti. Ta tyla. Ir juodas vanduo.

 

Vainius atsisuka į mane, šypteli ir pasako:

– Iki, drauguži.

Jis taip švelniai įneria. Tai antras kartas, kai aš prie Akies. Tik dabar suvokiu, kaip baisu visa tai stebėti. Mintyse skaičiuoju: vienas, du, trys... trisdešimt, trisdešimt vienas... septyniasdešimt... devyniasdešimt du...

man tai visai nebepatinka, jau noriu pašaukti Vainių, bet suvokiu, kokia kvaila ši mintis... šimtas trisdešimt...

aš jau šoku į vandenį, bet Vadas pagauna, pargriauna mane ant žemės, veidu jaučiu drėgną žolę, iš lūpos bėga karštas rūgštus kraujas, Vadas sako: nedrįsk.

Tyla – tokią tylą galima išgirsti tik prie Klevų akies. Praeina maždaug penkios minutės. Aš jau žliumbiu, mano kūnas dreba, aš įsikandu vieną frazę ir nesąmoningai ją kartoju: mes jį nužudėm, mes jį nužudėm, mes jį nužudėm. Nieko aplinkui nematau. Pradeda lyti, kiaurai permirkęs grįžtu į tuščią kambarį palėpėje. Bliaunu lyg vaikas, įsikniaubęs į pagalvę. Nekenčiu savęs.

 

Prabundu jau įdienojus. Kambary daug gelsvos, salsvos rudens šviesos. Girdžiu balsus lauke, kažkas be galo džiugiai šūkauja: ateikit, ateikit, pažiūrėkit, stebuklas, stebuklas, DIEVE MANO, STEBUKLAS, eeei, ar girdit?

Aš iškišu galvą pro langą, pagalvoju, kad man vaidenasi. Kieme geltonuoja klevas. Išbėgu tekinas į lauką ir netenku žado, stoviu kaip užkerėtas. Didelis gražus geltonas klevas. Ant jo šakos sėdi Vainius. Jis nuogas. Šypsosi. Mataruoja kojomis. Toks kūdutis, baltas. Pamatau – jo pėdos irgi baltos. Gintarinės paukščio akys.

Aš nebegaliu kalbėti. Vainiau, mano senas drauge, Klevų akis pasiėmė mano balsą,

ateina broliai Davydai, girdžiu: kas per...

Apie pietus suvažiuoja daug žmonių, tai stebuklas, sako jie, to klevo čia niekada nebuvo. Atvažiuoja visų vaikų tėvai. Tik Vado tėvų nėra. Mano motina verkdama apkabina mane, vaikeli, tu pasveikai, kužda ji. Aš pamatau – visi balti. Tarsi šią naktį rudens ūkanos būtų nuplovusios tas liūdnas, mėlynas dėmes.

Paulius iškelia Vainių iš medžio ir, užsivertęs ant peties, neša jį į geltoną namą. Dar išgirstu, kaip Vainius sušunka:

– Drauguži, dugne – akmenys! – ir išberia akmenėlių saują ant žemės.

 

Ši istorija sukėlė daug triukšmo. Stebuklas, kalbėjo jie, nesuprasdami, koks iš tiesų jis buvo. Neseniai laikraštyje perskaičiau žinutę: „Saulius Davydas šių metų liepos dešimtą dieną nuskendo Gelsarų ežere. Liūdi brolis Matas.“ Aš ilgai negalėjau tuo patikėti. Mane apėmė begalinis noras surasti Ofeliją ir Vainių, pasakyti jiems. Mes gydėmės Vado namuose,

šiandien apie tą klevą jau niekas nebekalba, girdėjau, paaiškėjo, jog Davydai neturėjo kažkokios licencijos, ir triukšmas dėl stebuklo iškėlė į viešumą daug keistų faktų. Paskui viskas nutilo. Daugiau niekada negirdėjau, kad kas nors sirgtų Klavino liga.

Balsą atgavau po dviejų savaičių. Vieną rytą prabudau ir pasakiau: jie mus kvailina! Vijolė, dar užsimiegojusi, irzliai suniurzgė: kas tie jie? Po sekundės pašoko iš lovos šaukdama: mama, jis kalba!

Jau daug metų praėjo, bet dažnai antrą valandą nakties pakirstu iš miego, tarsi vėl turėčiau eiti prie Akies. Regiu juodą vandenį, ir baimė sukausto man kaulus.

Aš buvau Klevų akyje.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 1 (sausis)