Užkasiau tėvą į žemę

tyla, iškasamų anglių rezultatai nepagerėjo, aukso

deimantų, be žinios

dingusių žmonių nerandama

daugiau nei anksčiau

bulvės, kviečiai ar vanduo po lietaus

elgiasi lygiai taip pat

požemiai tokie pat negyvenami

krikščionys negrįžta į katakombas

tyla, jokio bandymo išsikapstyti, per šitiek metų nė vieno

mėginimo išsikasti tunelį į Tibetą, prakirsti

Mirusiųjų Kinijos sieną

bent jau į gretimą miestelį, nors į kaimyno daržus, kur

galuvagy žydi aguonos

visiška kapituliacija

klausausi

alsuoja, pūsdamas vėją, siunčia

neuroninius laiškus

į panages man, į pasąmonę

nardo po tamsius atminties vandenis

Spragtuko atminimui

Aklas, šlubas, balsą praradęs šuo

suka lėtus ratus aplink džiūstantį

sunki grandinė šliaužia jam

iš paskos šnypšdama

per geltonus lapus, išvagotus

rausvų kraujosruvų

grandinė trumpėja

pro juodas būties siūles

sunkias ledinė dulksna

Mano batai tušti, ėhė, tušti mano batai

matyti balti druskos dryžiai ant įtrūkusios odos

o kelnės, mano kelnės visiškai tuščios

kur vyriškumas, kur žemės trauka, verčianti

klupti prieš moterį

klešnės sukasi neapčiuopiamos kaip

pustomo smėlio kolonos

ir švarkas, ir švarkas visiškai

tuščias, rankovių nuleistos vėliavos

plakasi per išverstas kišenes, nieko

ir ten jau visiškai nieko

kaklaraištis kadaruoja ore

o ne, po velnių, o ne, niekada

neryšėjau kaklaraiščio, man užteko

ir savo minčių, kurios smaugtų

vis dėlto ten, kur būta manęs –

tuščia, visiškai tuščia

drabužiai, namai, pinigai

knygos, draugai, – nuo visų

pamažu nusitrina mano pėdsakas

dar matau, dar paskutinį sykį man leista:

kažkas paskubom kemša senus laikraščius

į tuščius mano batus, kad nosys

per šermenis nebūtų subliūškusios

senus laikraščius

su mano tuščia atmintim

Kai užsitrenkė man prieš nosį

poezijos vartai, prisiminiau istoriją

ją kadaise pasakojo treneris: esą Maskvos

Olimpiadoje 1980 metais, kai į sektorių

ieties mesti išeidavo

rusas, tuojau pat kokia nors dingstimi atsidarydavo

uždaro stadiono vartai: ietis kaip paukštis

turi snapu įsikirsti į vėją, kad galėtų sklęsti;

taigi, kai mesdavo rusas, pro vartus veždavo kokį nors

sporto inventorių, įžygiuodavo kareivių delegacija ir panašiai

žinant rusų diplomatinės veidmainystės

įpročius, perimtus iš Bizantijos

galima tuo tikėti, juolab, anot trenerio, užsieniečiai

nufilmavo šiuos gėdingus veiksmus

dabar, kai vis dažniau jaučiuosi

esąs Empedoklis, bergždžiai mėginantis

sukurti maišą vėjams gaudyti

galvoju, kas mano žodžiams, kuriems

kaip ir iečiai ar sparnui, reikalingas vėjas

atidaro vartus ir uždaro, niekad manęs neklausdamas

ir niekada neįspėdamas, su kuo turėčiau

dalytis neviltimi ir reta palaima

tuštėjančiame poezijos stadione

Tavo krūtys, kai išeini iš vonios

kambario – jeigu būčiau tikras poetas, sakyčiau –

iš alyvų giraitės – tavo krūtys panašios

į dvi voveraites, tupinčias ant šakos

rudi maži snukučiai vos pakreipti į šalis

jos žvalgosi iš aukštai, baugščios ir smalsios

jeigu būčiau poetas, sakyčiau, jog aistros liūtys

plūsteli į mano dubens slėnį, kai matau

voveraites, žvelgiančias

į mane kaip į viešpatį, bent jau kaip į fauną

na, mažų mažiausiai, kaip į seną ir

raišą satyrą

galingi geismo srautai teka žemyn,

iš smegenų debesų, per plaučių lapiją

per inkstų akmenis, šniokšdami kepenų rėvose

ir tuomet ten, giliausioje

slėnio oloje suveši, sulapoja

tvirtas kamienas, gyvybės skeptras, axis mundi

sakyčiau, jeigu būčiau poetas

dabar paprasčiausiai tiesiu rankas tavęs link, ir jaukūs

žvėreliai valgo ramiai iš mano

delnų

ir man sustangrėja, tik tiek

Kartais labai norisi panaudoti

kokį nors keistai skambantį, retą

negirdėtą žodį, uoksas,

dolomitas, jujuba ar pentlanditas

išgirsti naują, netikėtą jų skambesį,

beveik bereikšmį banalybių nualintai ausiai

grįžti į pirmapradį kalbos pasaulį, pajusti

nežinomybės siaubą –

egzistuoja dimensija

kur neteisingai įvardytas daiktas

keršys tau visą gyvenimą, panašiai kaip tada

kai garsai klajojo mūsų protėvių smegenų

erdvėje ieškodami būdų, kaip

apvaisinti prasmes ir reikšmes, kurios

būdamos jau subrendusios, geidė dėmesio, glamonių

paprasčiau tariant

to, ką dabar mes taip neišradingai vadiname meile

ir niekad nežinome, kokio keršto pritvinkę

žodžiai mus pasiekė iš mirusios mūsų tėvų atminties

Židinys Mančesterio bibliotekoje

Robert Wilson Smiles

Charles William Suttan

skaičiau bibliotekininkų sąrašą, sėdėdamas

Mančesterio bibliotekos židinio, jis priminė

žmogų, kuriam viskas

daugiau ar mažiau panašu į

nuryt savo žodžių pelenus

Mančesteris, 2008 08 11

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 1 (sausis)