tekstai.lt

Rimantas Vanagas. Sunkmečio vieversiai

 

rimantas vanagas
rimantas vanagas

Žymi persona, kultūros ir literatūros žiniuonė, kažkuriam iš kolegų užsiminus apie rajonų kūrybines pajėgas, labai intelektualiai nusistebėjo:

 

– O kas išvis gali būti... provincijoj?!

 

Toks požiūris – iš padebesių, iš žvaigždėto aukštybių skliauto – atspindi nemenko Lietuvos inteligentų, o ypač politikų būrio – nusiteikimą. Plyšys, abipusis nepasitikėjimas tarp valdžios, naujojo „elito“ ir kažkur toli kažką veikiančio žmogaus kasmet akivaizdžiai platėja, gilėja. Pirmi – vis gražiau postringauja ir kvailina antruosius, antri – anderseniškai galvas kraipo: aure jau ir vaikui aišku, kad karalius nuogas…

 

Rajono gyventoją (jei vengsime apibendrinimų – mane) stebina žiniasklaidos spekuliacija tariamų ar tikrų aktualijų „akcijomis“. Kad tik atkreipus į save dėmesį, suintrigavus – bet kokia kaina! Antai girdžiu vieną rytą per radiją jaunos literatės graudulingą komentarą: pasak to ir ano, viena vaiko ašara vertesnė už gotikos šedevrą, o Lietuvoje tiek nenušluostytų ašarų, o Lietuva vis tiek stato Valdovų rūmus!..

 

Klausaus ir neatsistebiu: gal mano ausys ir smegenys jau visai užgargažėjo? Kiekgi galima šaudyti iš tuščių šovinių? Purkštauti, kai reikalas jau seniai visais lygiais nuspręstas? Jei jau sykį pasakėm „taip“, kam iš naujo drumsti vandenį ir vargšų klausytojų širdis?

 

Štai aš vidurnaktį einu pašventupiu, žiūriu į fantastiškai apšviestus šimtametės Anykščių bažnyčios bokštus – ir galvoju: ar anykštėnai praėjusio amžiaus pradžioj turėjo daugiau pinigų nei dabar? Šiaudastogės pirkytės, gatvelių smėlį ir mėšlą knaisiojančios kiaulės, jokių šaligatvių, kanalizacijos, tik smarvė ir dulkės – toks prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo mano tėvo gimtasis mies-telis. O iškėlė visoj Lietuvoj aukščiausius bokštus!

 

Istorija ne veltui byloja: didžiausios šventyklos iškyla ne tada, kai maišai kiūra nuo aukso, o kaip tik – sunkmečiais, per badą ir marą…

 

Deja, šiandienos Anykščiuose taip pat apstu žmonių pjudymo – kartais net pagalvoji, kad priešiškų valstybių agentai tikrai sumaniai dirba – ir delnus iš džiaugsmo trina… Jau gal prieš dešimt metų vietos laikraštis didingai propagavo Lietuvos žymių žmonių kalbas, kad ant Šeimyniškėlių (spėjamos Vorutos) piliakalnio, kad ir iš kurios pusės žiūrėsi, verta statyti medinę pilį. Tačiau pakako įkalti keletą kuolų – ir kad užvirs nauja košė!..

 

O kas nutiko A. Baranausko aikštėje po ilgų svarstymų ir ginčų (drįsę suabejoti rizikavo tapti tautos išdavikais, sovietiniais reliktais ir t. t.) pastačius V. Vildžiūno paminklą Laisvei? Jau gerokai ataušus atidengimo euforijai, nuvytus amžinos atminties vainikams ir senokai užgesus žvakėms, kad paplūs srautas pamazgų! Tai paminklas visai ne toks, tai ne toj vietoj, tai kažkur jau matytas…

 

Visai neseniai krašto žmonės buvo įtraukti į pavėluotas (ir todėl bevaises) diskusijas, kurgi turėtų stovėti nauji viešosios bibliotekos rūmai. Deja, architektų, kraštovaizdžio specialistų, kultūros, meno žmonių, pagaliau bibliotekininkų nuomonės „dangun nėjo“. Svarbiausia, ką pasakė pirmas gatvėje sutiktas praeivis – nors tasai gal per visą gyvenimą bibliotekon kojos nebuvo įkėlęs, knygos perskaitęs.

 

Taip jei ne žudomi, tai palengva nuodijami ne tik geriausi projektai, kilniausios idėjos, bet ir jų autoriai, krašto šviesuoliai. Kad ir kokią giesmę tėviškei ir tėvynei giedosi, vis tiek atsiras žioplių, pikčiurnų, kerštininkų, kurie ir gėlės žiedą, ir saulės spindulį suterš, sutryps… Kai kam ir nusvyra rankos. Arba spjauna ir trenkia duris: žinokitės, aš verčiau Airijoj ar Zelandijoj ramybės paieškosiu, gal bent ten kam nors reikalingas būsiu…

 

Viena pesimistė man užvakar pasakojo:

 

– Skiemonių vidurinėj iš 300 mokinių telikę 60. Bet ir iš tų likusių net šeštokai ne visi sklandžiai paskaito…

 

Kitas pesimistas vakar man kalbėjo:

 

– Pamatysi, ateis laikas, kai prie Šventosios gyvens tik užsieniečiai. Ne todėl, kad lietuviai nebepajėgs išlaikyti namų, o todėl, kad lietuvių Lietuvoj išvis nebeliks…

 

Dabar – dar papildomos problemos, sunkmetis. Bent taip trimituoja stropiai nusvidinti ruporai; taip trimituoja, kad ne vienas klausytojas, žiū, ir infarktą gaus. Nors kai geriau apsidairai… Islandai, sako, vietoj jautienos kramto arklieną, sako, net didesnės eglutės Reikjavike nebepuošią; estai samsto iš rezervinio puodo auksinius, o mes? Rašau prieš Kalėdas – ir matau, kaip broliai lietuviai, beaimanuodami dėl krizės, parduotuves su visom lašišom ir upėtakiais šluote šluoja…

 

Viešintų klojimo teatro režisierius Vytautas Germanavičius (turim, garbūs didmiesčių genijai, ir tokį! B. Dauguviečio, „Auksinės paukštės“, Kultūros ir Žemės ūkio ministerijų nominantą, be kita ko, kanoja perplaukusį Baltiją), linksmų plaučių vyras, tradiciškai paklaustas, kas geresnio, atsakė:

 

Žinai, keista... Nubundu ir galvoju: kas mane taip slegia, kodėl taip sunku ant krūtinės? Ir galva kažkokia apniukus... Kol staiga atsimenu: a, ko norėt – sunkmetis!

 

Laimė, dar ne visi pametėm galvas, teisybės ir humoro jausmą.

 

Prieš septynerius metus per įgimtą naivumą ar avantiūrizmą buvau atsidūręs Kolumbijoje, Bogotoje. Nors amerikiečiai iš anksto perspėjo, kad ten šaudoma tikromis kulkomis, argi aš patikėsiu?! O Kolumbijoje, pasirodo, jau pusę šimtmečio šeimininkauja keturios priešiškos kariuomenės; milijonai miestelių ir kaimų gyventojų, bėgdami nuo narkotikų prekeivių ir tariamų kairiųjų teroro, atsidūrė didmiesčių pakraščiuose, o ypač – sostinėje. Mačiau žmones, iš ryto prie vartelių laukiančius šiukšlių; mačiau moteris ir vaikus, toliau nuo miesto išlendančius tiesiog iš žemės, iš urvų, kur nei vandens, nei kanalizacijos… Bet kaip keista: per visuotinę pasaulio gyventojų apklausą paaiškėjo, jog kolumbiečiai jaučiasi laimingais žmonėmis!

 

Ne pinigai stiprina žmogaus dvasią, ne iš turtų trykšta gyvenimo džiaugsmas, – šioj vietoj paporintų dažnas senolis.

 

Gi šiandienos „mūrai lietuviai“… Lietuvoj bet koks pozityvas priskiriamas atsilikimui, populizmui, geriausiu atveju – demagogijai. Aukštai iškelta tik negatyvo vėliava… Vienam šone – vis ta pati okupantė Rusija, kitame – tautiečius ryjantys Vakarai, nepaliekantys Lietuvai jokios ateities. Emigruoja lietuviai – blogai, grįžta – dar blogiau, nes, pasak tos pačios žiniaskalaidos perspėjimo, „bus daugiau vagių“. Arba jei, tarkim, kasmet išleidi po knygą – argi tai kūrybiškumo, gabumų rodiklis? O jeigu net dvi? Tai jau išvis nesusipratimas, nes negalima geros knygos parašyti per pusę metų! Niekam nepaaiškinsi, kad medžiagą toms knygoms, siužetus ir herojus nešiojaisi galvoje ir širdyje trisdešimt metų…

 

Ir man nebelieka nieko kito, kaip mesti postringavus apie nesibaigiančias tautos nelaimes – ir pasižiūrėti, ką man pačiam davė praėjusieji metai.

 

Be lito kišenėje, bet… Miunchene aplankiau dukrą. Su ten gimusia trejų metų anūkėle Daina puikiausiai susišnekėjau lietuviškai. O toje pačioje Bavarijos sostinėje gyvena ir dailininkė Patricija Gilytė, vaikystę praleidusi Šimonių girios kaimelyje. Pernai ji su instaliacija „Anykščių šilelis“ dalyvavo Miunchene vykusioje parodoje „Nordost“. Ji norėjo pabrėžti, kad šiaurietiškas lietuvio mentalitetas ir identitetas nei istoriškai, nei emociškai neatsiejamas nuo miško. Parodoje eksponuotam kūriniui įgarsinti lietuviai skaitė Antano Baranausko poemą (balsų choras priminė šilelio ošimą), čia pat tysojo samanų žalumą imituojantys čiužiniai, baltas kilimas, kuriame juodom raidėm išaustas poemos tekstas vokiečių ir lietuvių kalbomis.

 

Patricija dalyvavo ir tarptautinėje konferencijoje „Migruojanti realybė“. Dailininkės sumanymas toks: kalnelis Miuncheno pakraštyje nusėtas dailių eglaičių. Ateina viena mergaitė, kita, „išsirauna“ po eglutę ir su jom vaikšto ieškodamos tinkamesnės vietos, o ją suradusios – „pasodina“. Paskui – vėl kitos eglutės, ir pamažu „miškas“ plečiasi, skleidžiasi vis kitom formom. „Ką tai reiškia?“ – klausia koks nors smalsuolis ar žurnalistas. Patricija atsako: „Lietuvis negali be miško!“ Jos videoskulptūros idėja ir tikslas – parodyti, jog lietuviai tolsta nuo gimtinės, bet ne per toliausiai, nes žmones ir kartas tebevienija „žali“ gimtinės prisiminimai…

 

Kitas optimizmo teikiantis pavyzdys. Dalyvavau žmonos giminių – Mažeikių kamieno ir atžalų – suvažiavime. Niekieno „iš viršaus“ neraginti, neagituoti, be jokio projekto, be jokių rėmėjų susirinko Krylių kaime (Rokiškio rajone) apie 70 žmonių. Susipažino su savo genealogijos medžiu, aplankė prabočių gyventas vietas, pašventino Kamajų bažnyčioje savo pačių susikurtą vėliavą. Panašiai bendravo ir iš Skiemonių parapijos kilusi Gliaudelių–Jucių giminė, ir dar kitos, ir dar… Klausiausi dainų, šiltų pasakojimų ir mintijau: nepražuvusi dar Lietuva, kitokia, bet savaip gražėjanti, laisvėjanti – ir sykiu besiglaudžianti!

 

Pasaulio anykštėnų bendrijos mėnraštis „Pasaulio anykštėnas“ pasakojo apie gražią Amerikos lietuvių šeimynėlę, kurios moteris, Kristina Gindrėnaitė-Setliff, vos atkakusi į Anykščius, skuba su dukrele į biblioteką lietuviškų knygelių skaityti…

 

Anądien susitinku seną bičiulį, Rubikių paežerės gyventoją Juozą Žąsiną, o tas džiaugiasi, kad dukra Jurga jau sugrįžo iš Airijos, augina porą vaikelių ir netgi knygą „Akmeninis Avondalio miestas“ išleido. Ir mano gatvės gyventojas Kęstutis Juodelis, po penkerių metų „viešnagės“ Anglijoje, vėl Anykščiuose, triūsia kartu su tėvu ir svainiu. Ir mano paties sūnus, dviejų atžalų tėvas, parsirado iš Bornmuto (Bournemouth, Pietų Anglija) su tenykščio universiteto magistro diplomu, viliasi, kad jis namie labiau pravers…

 

Še tau ir prognozės apie snaige ant karšto pasaulio delno tirpstančią Lietuvą! Kartais (o taip nutinka gana dažnai!) išties keista, iš kur gema naujų galių ir paskatų, net pačiais beviltiškiausiais, kritiškiausiais momentais (tereikia prisimint Lietuvos laisvės stebuklą). Regis, ir globaliniai procesai nenuneigiami, ir ekonomistų, politologų, sociologų įžvalgos bei skaičiai skamba įtikinamai, argumentuotai, visa Vakarų civilizacija su nykštukine Lietuvėle ritasi pakalnėn kaip purvino sniego kamuolys, tuoj tuoj susikulsim ir prapulsim, o… danguje vir vir vieversys! Ir visi popieriniai išminčiai – keberiokšt ant šono kaip seniai besmegeniai…

 

Nėra talentingesnio fantasto, stebukladario už gyvenimą!

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 1 (sausis)