tekstai.lt

Leonas Stepanauskas. Vokiečių baltistai nenuleidžia rankų

 

Vokietijoje, kaip ir kitur, globalizavimo iššūkius pirmiausia pajuto mokslo ir kultūros barai, ypač – neva „periferinėse“ jų atšakose. „Ar išliks baltistika šalyje, kuri vadinama jos lopšiu?“ – pavadintas Lietuvos istorikų kolektyvinis laiškas („Kultūros barai“, Nr. 3, 2008) dėl vokiečių aukštosiose mokyklose siaurinamų galimybių studijuoti baltų tautų kalbas, kultūrą, istoriją. Tad verta pažvelgti į Vokietijos baltistų susivienijimo „Baltistenkreis zu Berlin“ 2008 m. rudens konferencijos, jau 104-os, darbus, dalyvių pranešimus, darbų užmojus.

 

Susivienijimo pirmininkas prof. R. Ekertas, sveikindamas Berlyno Humboltų universitete susirinkusius šalies baltistus bei jų svečius, pasidžiaugė mokslininkų ryžtu imtis ir tokių darbų, kurie reikalauja išankstinio „įsibėgėjimo“. Vokiečių baltistams svarbus Kristijono Donelaičio 300-asis gimtadienis (2014). Jau sudaryta speciali darbo grupė renginiams, skirtiems lietuvių būrų poetui, organizuoti.

 

„K. Donelaitis – poetas ir pamokslininkas.“ Taip savo pranešimą pavadino teologas Gotfrydas Šneideris. Šį mokslininką pažįsta ir lietuviai. Neseniai jis kaip kviestinis docentas Klaipėdos universitete dėstė teologiją, graikų, hebrajų bei kitas senąsias kalbas. Reto talento kalbų mokovas. Šį kartą teologas nagrinėjo klausimą, ar Tolminkiemio pastorius K. Donelaitis poemos „Metai“ fragmentus skaitė per pamaldas. Padarė išvadą: „Nėra abejonės, K. Donelaitis sielovadininko darbui pasitelkė ir jam Dievo duotą nepaprastai didelį poeto talentą.“ Taigi – „kai kurie poemos „Metai“ fragmentai skaityti ir per pamaldas“.

 

„Koks buvo Donelaitis?“ Pranešimą tokiu pavadinimu skaitė jauna Greifsvaldo universiteto bibliotekos darbuotoja Anja Kliewe. Netikėta jos išlyga: Donelaitis įdomus ne toks, „koks iš tiesų“ buvo, bet kokiu po mirties jį laikė ar net „padarė“ naujų kartų žmonės.   

 

Kai M. L. Rėza pirmąsyk išleido „Metus“, apie poetą K. Donelaitį mažai tebuvo žinoma. Susidomėjimas poetu padidėjo, kai jo kūryba pradėta lyginti su „idilėmis“, etinėmis ir stilistinėmis normomis. Ir pats M. L. Rėza, versdamas „Metus“ į vokiečių kalbą, poemą trumpino, romantizavo leksiką. Bet net šitaip „tikrasis“ K. Donelaitis nebuvo paslėptas. XIX a. viduryje poeto kūryba vertinama jau ir kalbotyros bei etnografijos pagrindais. K. Donelaičiu Mažosios Lietuvos „atbudimo“ reikalais taip pat buvo mažai remtasi. Užtat dėmesys K. Donelaičiui, kaip lietuvių literatūros klasikui, didėjo „anapus sienos“, vadinamojoje Rusijos Lietuvoje. Ten buvo draudžiama spauda, knygos lietuvių kalba buvo slapta gabenamos iš Rytų Prūsijos. Nuo to laiko – iki pat Lietuvos valstybės atkūrimo – dėmesys „savajam klasikui“ jau neatlėgo...

 

Tarpukario Lietuvos gyventojų daugumą sudarė valstiečiai, daugelis jų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Valstybės vadovai buvo užimti ekonomikos pagrindų kūrimu ir to, ką vadintume literatūros politika, neturėjo. Todėl ir K. Donelaitis, evangelikų liuteronų dvasininkas, nebuvo pašlovintas nei kaip patriotas, nei kaip poetas. Atvirkščiai – katalikiškoje šalyje jį dažnai reikėjo net užstoti, apginti. Pavyzdžiui, tai darė Z. Kuzmickas. Šis literatūros žinovas, vadovėlių autorius 1932 m. rašė, kad K. Donelaitis buvo „tikras krikščionis“, nepaprastai tiesą ir teisybę mylintis žmogus. O „ponus piešė tamsiomis spalvomis, rodė valstiečių gyvenimo tragediją“. Tik svarbių autorių (Petrulio, Miškinio ir kt.) raštuose K. Donelatis tvirtai laikomas ir kaip „didis poetas“, lietuvių grožinės literatūros pradininkas, kuris gyveno ir kūrė tuomet, „kai Mažąją Lietuvą gniaužė geležinė vokiečio ranka“. Greifsvaldietės pranešėjos manymu, toks vertinimas atsirado todėl, kad tuo metu Vokietija jau siekė jėga „atsiimti“ Klaipėdos kraštą. Iš tiesų teiginys, kad K. Donelaitis buvo „prieš vokiečius“, nėra teisingas. Poemoje „Metai“ apie priešiškumą vokiečiams nerasime nė vienos eilutės. Poetas neįvertintas liko gal ir dėl to, kad jo kūriniai maža ką bendra turėjo su tuomet aukštinamu folkloru. Kai kam net atrodė, jog visa K. Donelaičio kūryba (ypač leksika) – pasenusi. Bet ir jos gynėjai buvo stiprūs. Pvz., Mykolas Biržiška... „Drungnas“ tarpukario Lietuvos literatūrologų požiūris į K. Donelaitį iš karto padėjo sovietinės kultūros vairuotojams jį padaryti svarbiausiu ir „liaudžiai“ labai reikalingu poetu.

 

Taigi sovietmečiu poetas K. Donelaitis buvo pasitelkiamas visur, kur tik buvo įmanoma. Ne tik per vadinamąjį Didįjį tėvynės karą jis tapo „kareiviu apkasuose“ – dar ir jubiliejiniais 1964 m. tvirtinta, kad karo metais „poeto balsas pasigirdo kaip kareivio, kuris fronte susitiko su piktaisiais amrotais“ (V. Reimeris). „Neapykanta vokiečių kolonistams nusidriekia per visą Donelaičio epą“, – rašė K. Korsakas. Tačiau pokario metais, kalbėjo A. Kliewe, okupuotoje Lietuvoje atsirado ir tikra donelaitika: pradėtas išsamiai tyrinėti K. Donelaičio gyvenimas, buvo leidžiamas jo kūrybinis palikimas. Suprantama, tai buvo daroma ir ideologiniais sumetimais. Net ir pagrįstai tuomet buvo rašoma, kad „tik dabar lietuvių literatūros klasikas Donelaitis susilaukia deramo dėmesio, tampa prieinamas plačioms skaitytojų masėms“ (V. Mykolaitis). Arba: „Donelaičio pagerbimas 1964 metais, be abejonės, buvo didžiausias literatūros jubiliejinis renginys lietuvių kultūros istorijoje“ (Just. Marcinkevičius).

 

Sovietmečiu ir baigiama „190 metų recepcijos“ peržiūra. Pranešėja A. Kliewe teigė, jog nepavyko sutelkti pakankamai donelaitikos pavyzdžių postsovietiniam laikotarpiui analizuoti. Tai buvo panašu į užuominą, kad „dabar“ – per 20 metų! – lietuviai per mažai domisi K. Donelaičiu...

 

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atstovė dr. L. Citavičiūtė papasakojo apie M. L. Rėzos raštus, leidžiamus Vilniuje. Iš tiesų stebina „baltologo“ M. L. Rėzos (šiandien jį vadintume baltistu) darbštumas, palikimo apimtis, net ir iki šiol visai nežinomi darbai. Vilnietė pranešėja pateikė dar nesurastų publikacijų sąrašą, ir tai buvo priimta kaip įpareigojimas lietuviams talkinti svarbiame darbe.

 

Prof. R. Ekertas informavo apie du svarbius tarptautinius baltistų susitikimus Fribūro (Šveicarija) ir Ohrido (Makedonija) universitetuose. Pacitavo ir Lietuvių kalbos instituto direktorės Jolantos Zabarskaitės laišką, kurį kalbotyrininkė parašė atsiliepdama į susivienijimo „Baltistenkreis zu Berlin“ kreipimąsi dėl šiandieninių baltistikos sunkumų Vokietijoje: „Mano žiniomis, slavistika šiuo metu Vokietijos universitetuose yra populiari. Manau, jog save gerbiantis slavistikos profesorius tikrai norėtų, kad jo studentai išmoktų ir lietuvių kalbos. Taigi verta pasitelkti išblaškytus slavistinius ryšius ir imtis lobistinio darbo. Galbūt vienas kitas būsimas slavistas imtų gilintis ir į baltistikos problemas.“

 

Įdomų netikėtumą konferencijoje pateikė istorikas dr. G. Vasilevičius, kuris referavo apie baltistams įdomią Johano Christofo Brotze's piešinių parodą Berlyne. Šis menininkas gimė 1742 m. nedideliame Gerlico mieste prie Oderio upės. Mokėsi tais laikais reikme tapusios specialybės – techninių piešinių gamybos. Vėliau Leipcige ir Vitenberge studijavo filosofiją ir teologiją. Matyt, iš tikrųjų turėjo menininko pašaukimą, nes pradėjo piešti vaizdus, žmones. Išsilavinęs 26 metų vyras persikėlė į Rygą, kur gyveno net 46 metus (dirbo pedagogo darbą). Visą tą laiką jis ir piešė (paliko daugiau kaip tris tūkstančius piešinių). Įdomu, kad ne tik latviai, bet ir estai pateko į J. Ch. Brotze's akiratį. Ir... lietuviai! Pavyzdžiui, dr. G. Vasilevičiaus parodė paveikslą, kuriame pavaizduoti lietuviai valstiečiai.

 

Vokiečių baltistų konferencijos Berlyno universitete užsklanda tapo mokslinio susivienijimo „Baltistenkreis zu Berlin“ pirmininko ir valdybos ataskaita. Išrinkta nauja susivienijimo valdyba: prof. R. Ekertas (pirmininkas), prof. G. Dominas (pirmininko pavaduotojas), dr. G. Vasilevičius ir žurnalistas L. Stepanauskas.

 

Baltistų konferencijos ateityje, kaip ir iki šiolei, bus rengiamos du kartus per metus.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)