tekstai.lt

Vladas Motiejūnas. Premija už „antrąjį debiutą“

 

danute kalinauskaite
danute kalinauskaite
        „Bet didžiausią bruzdesį kelia jos pačios širdis. Senutė net supyksta – dar nė neatsiklaususi jos valios, dar nė nespėjusi pas ją sugrįžti, dar jai nė nepriklausanti, jau skuba per tamsą klupdama, vėluodama – namo…“

 

Širdis senutę iš ligoninės šaukia į namus. Ši ištrauka iš Danutės Kalinauskaitės apsakymo „Namo“ liudija ir šios prozininkės visos kūrybos vektorių: tėviškė, gimtieji namai, šeima.

 

Gražiai įvertinta po pirmojo, 1987 m. pasirodžiusio rinkinio „Išėjusi šviesa“ (Jūratė Sprindytė rašė, kad vaizdus ji tapo „vešliai, sodriai, gyvybingai“), ši autorė keliolika metų tylėjo. Ir štai pernai išleista antra D. Kalinauskaitės knyga „Niekada nežinai“, apie kurią iškart plačiai prašneko skaitančioji visuomenė.

 

Todėl niekas nenustebo, kai D. Kalinauskaitei buvo paskirta kasmetinė Lietuvos rašytojų sąjungos premija, kuri tradiciškai įteikiama sostinėje, Rašytojų klube, sausio 6-ąją, Trijų karalių dieną.

 

Iškilmes vedė Rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas. Jis išvardijo ankstesniuosius šios premijos laureatus. Jais tapo (nuo 1992 m.): Leonardas Gutauskas, Antanas A. Jonynas, Jurgis Kunčinas, Henrikas Algis Čigriejus, Nijolė Miliauskaitė-Bložienė, Onė Baliukonė, Donaldas Kajokas, Romualdas Granauskas, Valdemaras Kukulas, Judita Vaičiūnaitė, Sigitas Geda, Petras Dirgėla, Sigitas Parulskis, Stasys Jonauskas, Aldona Elena Puišytė, Ramūnas Klimas, Liudvikas Jakimavičius.

 

Žodis suteikiamas vertinimo komisijos pirmininkui Juozui Apučiui. Komisija vieningai balsavusi, kad premija už didelės vertės novelių rinkinį „Niekada nežinai“ būtų paskirta D. Kalinauskaitei. Komisijos pirmininkas kalbėjo apie šios prozininkės stilių, pavadino jį nematomu, ne dirbtiniu. D. Kalinauskaitės tekstai – nepaprastai tankūs. Tai tarsi žodžių orkestras, kur girdi visus instrumentus kaip tolimą perkūniją.

 

– Danutės Kalinauskaitės noveles skaityti yra didelė moralinė pamoka, – sakė Juozas Aputis. – Jos kūrybos lauke norisi gyventi, ten gyventi įdomu.

 

Apie laureatės kūrybą dar kalbėjo Jūratė Sprindytė ir Marcelijus Martinaitis.

 

J. Sprindytės nuomone, D. Kalinauskaitė rašydama ontologizuoja kasdienybę, pamato joje daug būties apraiškų. Ta kasdienybė stebuklinga, graži. Taikliai pastebėtose detalėse šviečia būties paslaptys. Matyti pagarba gyvenimui, meilei, mirčiai, egzistencijai, pagaliau – rašomam žodžiui. Pasak kalbėtojos, D. Kalinauskaitė labai gražiai mato kitą žmogų. Jos proza ne egocentriška. Autorė rašo ne tik apie save, bet ir apie kiekvieną mūsų.

 

M. Martinaitis premijuotą knygą pavadino „antruoju debiutu“. Kalbėtojas manęs, kad autorė, sužibusi pirmuoju rinkiniu, visai dingo iš literatūros, kaip daugeliui atsitinka. Vis dėlto sulaukėme antro gimimo, prisikėlimo. Gal ir gerai, kad ji nesivėlė į literatūros šurmulį. Stovėdama tolėliau, mato gyvenimą kitaip. Tai švaraus, atsakingo žmogaus pozicija.

 

– Ši premija švari, nekorumpuota. Balsavau už. Klaidos nepadariau, – sakė M. Martinaitis.

 

Naują laureatę pasveikino brolis – poetas Jonas Kalinauskas.

 

Pati D. Kalinauskaitė renginyje skaitė ištrauką iš apsakymo „Kartą Tunise“, kalbėjo apie psichologinį laiko suvokimą – kai valanda ar diena prilygsta mėnesiui ar metams.

 

– Kaip greit nuo tavęs tolsta tavo parašyti tekstai! – sakė prozininkė. – Šiandien jau rašau kitaip, esu kita. Jei nesi „sugargažėjusi“, santykis su daiktais, namais, žmonėmis kinta. O išleistoji knyga jau gyvena savo gyvenimą ir kartais iškrečia tau netikėtumų – man netikėta buvo ir ši premija.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)