vanda zaborskaite        Pradedame metus, kurie yra šventiniai – bent savo intencijomis. Kaip seksis švęsti ir minėti – pamatysime. Tačiau jau ir dabar aišku, kad tai bus ne tik šventimo laikas, bet ir sunkmetis, kuris privers spręsti daugybę nelengvų mūsų gyvenimo problemų.

 

Kažkas panašaus buvo ir Nepriklausomybės pradžioje: grėsmių nuojauta ir reali grėsmė (Sausio 13-oji), visa ko stoka (blokada), neaiškus rytojus... Tačiau šalia viso to dar buvo pašėlęs pasiryžimas atkurti savo valstybę, drąsūs užmojai ir planai, įkvėpimo kupini ateities projektai ir įsitikinimas, kad juos galima realizuoti ir jie bus realizuoti. Norėčiau prisiminti vieną jų, gal patį iškiliausią ir brandžiausią, kurio dvidešimtmetį paminėjome praėjusių metų gruodžio 8 d. – dar Sąjūdžio pradžioje sumanytą ir deklaruotą švietimo Reformą.

 

Šiandien apie švietimo reformavimą kalbama daug – kai kas net pasako: kiek galima kalbėti vis apie tą patį, apie niekados taip ir nepabaigiamą reformą? kiek visa tai gali tęstis?

 

Tačiau apie ką čia kalbama? Apie mokyklų tinklo optimizavimą, apie įvairius brandos egzaminų ar kitokių egzaminų tvarkos pakoregavimą ir panašius gana smulkius dalykus. Bet tai nėra ta tikroji, didžioji visos švietimo sistemos Reforma. Ji buvo sumanyta ir pradėta rengti dar Sąjūdžio išvakarėse, suformuluota ir paskelbta 1988 m. gruodį, kai ėmė ryškėti realios Nepriklausomos valstybės atkūrimo perspektyvos. Jos iniciatorė ir pagrindinė autorė Meilė Lukšienė buvo įsitikinusi, kad švietimas nepriklausomai valstybei yra pagrindinis dalykas, kuris nulems jos ateitį.

 

Pirmiausia reikėjo sukurti naują švietimo filosofiją, esmingai besiskiriančią nuo sovietmečio švietimo sampratos. Štai tie esminiai skirtumai.

 

1. Švietimas yra viso kultūros proceso dalis (bendra Švietimo ir Kultūros ministerija Nepriklausomybės pradžioje buvo ne atsitiktinumas, bet konceptualus dalykas. Vėliau jos buvo išskirtos praktiniais valdymo sumetimais, dar vėliau – iš akių išleista ir pati koncepcija). 2. Postuluojamas švietimo tautinis pobūdis, turint mintyje, kad švietimas privalo būti įsišaknijęs tautos kultūroje, o ne beveidėje milžiniškos imperijos erdvėje, kur nuo Vladivostoko iki Baltijos krantų galiojo tos pačios mokyklinės programos, tie patys (verstiniai) vadovėliai, vienodi mokymo metodai, ta pati sovietinė ideologija. Tautinės mokyklos idėja buvo iškelta kaip priešprieša beveidžiui neva internacionalizmui, o faktiškai – rusifikacijai. Tačiau negalvota, kad reikia grįžti į prieškario Lietuvos mokyklą, teigta, jog mokykla turi būti moderni, atvira pasaulio kultūrų įvairovei, galinti atsiliepti į pasikeitusio pasaulio iššūkius. 3. Priešingai sovietinės mokyklos nuostatai formuoti vaiką pagal valstybės primestą ideologinį modelį, iškeliama nuostata ugdyti, atskleisti vaiko gabumus ir polinkius, jo asmenybės savitumą. Mokytojas ne moko vaiką, bet padeda jam mokytis. Sąvoką mokyti pakeičia mokytis. 4. Užuot skatinus konkurenciją, ugdomas solidarumas. Atmetama elitinės mokyklos idėja, siekiama, kad mokytis galėtų kiekvienas vaikas, visi turėtų vienodas startines galimybes, nepriklausančias nuo tėvų socialinės padėties. Laisvas žmogus darnioje visuomenėje – į tokį ateities idealą orientuojamasi.

 

Nedetalizuojant ir nekonkretizuojant bendrųjų nuostatų, dar ir šiandien galima teigti, jog reformos koncepcija yra įspūdinga. Ji buvo atgimstančios tautos galingas minties skrydis, projektuojantis tautos prisikėlimą po okupacijos nakties, jos augimą, tobulėjimą, suvokiant lemiamą švietimo (ugdymo+mokymosi) vaidmenį šiame kelyje. Tas M. Lukšienės ir jos artimiausių bendradarbių kūrinys yra iškilus lietuvių kultūros faktas, susilaukęs ir tarptautinio pripažinimo, kaip iškiliausias Rytų ir Vidurio Europos švietimo projektas. Jam būdinga universali aprėptis (nuo darželio iki universiteto), savarankiškumas ir originalumas. Koncepcija kurta pasitelkus tiek lietuviškąjį pedagoginės minties paveldą (S. Šalkauskį, A. Maceiną, J. Laužiką), tiek pačios M. Lukšienės pedagoginę šeimos tradiciją (jos tėvas S. Matijošaitis-Esmaitis – žinomas pedagogas, populiarių skaitinių pradinukams – ,,Sakalėlio“ – autorius), tiek šiuolaikinio pasaulio patirtį (Vilniaus universiteto bibliotekoje saugotus UNESCO dokumentus apie švietimo padėtį pasaulyje pirmoji atsivertė M. Lukšienė – iki tol dokumentų lapai buvo nepjaustyti...). Tokie tekstai, kaip ,,Lietuvos švietimo koncepcija“ (1992), ,,Bendrosios programos“ (1994), M. Lukšienės knyga ,,Jungtys“ (2000), impozantiškas beveik 700 p. R. Bruzgelevičienės veikalas ,,Lietuvos švietimo kūrimas 1988–1997 metais'' (2008), turėtų būti studijuojami kultūrologų, edukologų, švietimo strategų, visos pedagogų bendruomenės. Tai – iki šiol dar neatskleistas ir neišsemtas minčių bei idėjų lobynas. Nebijau šios reformos užmojų ir masto lyginti su Edukacinės komisijos darbais. Ryšį su jais yra stipriai jutusi ir pati M. Lukšienė, kuriai Apšvietos tradicija labai svarbi, ją ji giliai pažįsta, jos įspūdingą interpretaciją yra pateikusi savo puikiame veikale ,,Demokratinio ugdymo mintis Lietuvoje: XVIII a. pabaiga–XIX a. pradžia'' (1985).

 

Bet anuo metu Reformoje glūdėjo ir neišvengiamas tragizmo pradas. Ji pradėta realizuoti, kai Nepriklausomybė dar buvo lydima netikrumo ir pavojų. Karštligiškai skubėta, bijota, kad nesugrįžtų okupacinės jėgos, vėl pasuksiančios vos bepradedančią keistis švietimo sistemą atgal. Užtat pritrūko laiko eksperimentams, pasitikrinimams. Be galo trūko pajėgų mokytojų perkvalifikavimui, peratestavimui. Buvo aišku, kad mokytojas yra pagrindinis reformos veiksnys. Stengtasi mokytojams padėti, jiems buvo rengiami seminarai, skaitomos paskaitos. Tačiau Reformos nepriėmė aukštosios mokyklos (taip pat ir mokytojus rengiančios). Jose nepuoselėta Reformos dvasia, nesistengta, kad jauni mokytojai ateitų į mokyklas Reformai pasirengę ir jos idėjomis užsidegę. Pagaliau liko neišspręsti finansavimo dalykai, Reforma faktiškai vykdyta visuomeniniais pagrindais. Tie visi trūkumai ir netesėjimai buvo akivaizdūs, bet kartu žinota, jog kitaip nebus ir kito kelio nėra.

 

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Reforma gyveno romantiniu pakilimu. Skubėta pakeisti sovietmečio paveldą, struktūras, mokymo turinį, žmonių santykius. Nuo pat 1988 m. mobilizuotos reformai pritariančios intelektualų pajėgos, daugiausia universitetų žmonės, bet taip pat ir mokytojai, kurie ėmėsi kurti naujų programų, rašyti vadovėlių (neužmirštinas ir Rašytojų sąjungos vaidmuo). Bet netrukus įvyko lūžis, situacija darėsi vis komplikuotesnė, keitėsi ministrai. Darbo bare neliko Dariaus Kuolio, kuris turėjo ypatingą talentą reformų dvasia užkrėsti, įtikinti ir patraukti mokytojus, organizuoti pokyčius. Nepasakyčiau, kad, jam išėjus, kas nors būtų specialiai stabdęs Reformą. Dar vyko labai pozityvių dalykų. Visų pirma – Atviros Lietuvos fondo veikla, kaip tik tuo metu prasidėjusi, jo gal svarbiausias projektas ,,Švietimas Lietuvos ateičiai“, vadovaujamas to paties D. Kuolio, veikusio išvien su Ministerija. Buvo organizuotas vadovėlių rašymas ir leidyba, mokykla susilaukė tokių nuostabių knygų, kokių niekados dar nebuvo turėjusi. Ypač pažymėtini puikiai iliustruoti dailės istorijos vadovėliai, albumai, monografijos – visa tai keliavo į mokyklų bibliotekas, nes estetinis ugdymas buvo vienas Reformos prioritetų. Mezgėsi kontaktai su Vakarų pasaulio mokyklomis. Direktoriai ir mokytojai keliavo į Skandinaviją, Vokietiją, Austriją, dzūkų moksleiviai lankėsi Prancūzijoje... Realizavosi atviros mokyklos idėja. Bet šalia viso to vis labiau įsigalėjo gyvenimo sanklodos inercija, kuri ėmė slopinti kūrybinį Reformos idėjų polėkį, deformuoti tai, kas joje esminga, kreipti švietimą kita, nei buvo sumanyta, linkme.

 

O kaip yra dabar? Koks švietimo realybės santykis su pamatinėmis Reformos idėjomis?

 

Deja, su jomis prasilenkiama kaip tik esminiais požiūriais. Anuomet sukurtai švietimo koncepcijai labai svarbi buvo mokyklos savarankiškumo, kūrybiškumo, individualumo idėja. Jos išlaikyti nepavyko. Palaipsniui įsigalėjo vis didesnis reglamentavimas ir unifikavimas. Mokytojas, taip pat ir mokyklos administracija yra įvelta į tokį popierizmą, kuris toli prašoka sovietmečio praktiką. Iš mokytojo tai atima begalę laiko, energijos, užgniaužia jo pedagoginio kūrybiškumo kibirkštį. Ši problema žinoma, ją kėlė streikuojantys mokytojai, atrodo, jog ją supranta ir naujieji švietimo strategai, jie lyg ir žadėjo nuo mokytojo pečių nukelti ataskaitų ir beprotiško unifikuoto planavimo naštą. Labai svarbu, kad pažadai neliktų vien pažadais.

 

Kita esminė Reformos idėja buvo: viso ugdymo pagrindas – tai dorinis ugdymas. Etika turėtų persmelkti visus dėstomuosius dalykus. Ypač ji svarbi pilietiniam ugdymui, nes, be dorovinės piliečių brandos, neįmanoma visavertė demokratija. Šiandien tai jau ne teorinis postulatas, bet skaudi realybės problema. Matome, kad dauguma mūsų valstybinio ir pilietinio gyvenimo anomalijų kyla iš dorovės stygiaus. Sunkumai, trukdantys kurtis pilietinei visuomenei, rinkimų paradoksai, gausybė viešojo gyvenimo ydų, nacionalinės nelaimės mastą įgavęs alkoholizmas – tai vis arba tiesioginiai, arba antriniai rezultatai žmonių tamsumo ir amoralumo bet kuriame visuomenės lygmenyje – pradedant jos viršūnėmis, baigiant apačiomis. Kito išsigelbėjimo, be žmogaus švietimo, dorinio ugdymo nuo mažumės ir per visą gyvenimą, – nėra.

 

Šiandien švietimas, visos jo pakopos – nuo pradinių mokyklų iki universitetų – turi daug problemų, kurioms išspręsti keliai nėra lengvi nei aiškūs. Negalima pasakyti, kad jų neieškoma. Manau, tinkamų sprendimų atrasti galėtų padėti, be viso kito, ir įdėmus Reformos nuostatų, idėjų, patirties studijavimas, nes reformatorių supilti intelektualinių, dorovinių vertybių aruodai dar tebėra pilni. Tačiau tai nereiškia, jog Reformos idėjų nereikėtų patikslinti, papildyti dabarties iššūkių šviesoje. Pradedame sukaktuvinį Lietuvos vardo tūkstantmetį. Ar jis neskatina vėl sugrįžti prie tautinės mokyklos idėjos, tik dabar jau ne sovietinės imperijos, bet dabarties pasaulio globalizavimo realybėje, kuri grasina ir fizinei, ir kultūrinei tautos egzistencijai. Tautos kaip vertybės idėją puoselėti, turtinti, modernizuoti, sukonkretinti dabarties pasaulyje – ar tai nebūtų tas didysis švietimui uždavinys, vertas mūsų tūkstantmetės istorijos?

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)