tekstai.lt

Petras Bražėnas. Prasisklaidžius „šėtono apžavams“ (Grigorijus Kanovičius. Šėtono apžavai)

 

setono apzavai
setono apzavai

Grigorijus Kanovičius. Šėtono apžavai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 238 p.

 

Pristatydamas skaitytojams naujausią savo romaną „Šėtono apžavai“, Grigorijus Kanovičius prasitarė, kad tai esąs paskutinis jo keletą dešimtmečių pasakotos Lietuvos žydų istorijos puslapis. Kadangi romaną jau buvau perskaitęs, pusbalsiu suabejojau tokiu pareiškimu. Instinktyviai. Pasąmonė, matyt, pakuždėjo, kad rašytojo atidengtas toks istorinės tautos patirties karjeras, kurį išsemti iki galo ne tik vienam kūrėjui, bet ir didesniam jų būriui paprasčiausiai neįmanoma. Kaip ir neįmanoma įsivaizduoti, kad garbingo amžiaus sulaukęs rašytojas staiga pakeistų ilgamečių kūrybinių ieškojimų kryptį. Vėliau instinktyvią abejonę sustiprino kitokio pobūdžio prielaidos: pagrindinės prozininko temos atžvilgiu romanas lyg ir niekuo esmingai neišsiskiria iš visos jų serijos, kai kuriais motyvais siejasi su ankstesniaisiais, o žydų istorijos ar įvykių chronologijos atžvilgiu netgi grįžta keletą dešimtmečių atgal, palyginus su nūdiena, kuri dominavo „Žydų parke“ arba „Nukirstų medžių šlamėjime“. Kodėl tad kaip tik šiam romanui turėtų tekti baigiamojo akordo funkcija?

 

Taip bemąstant darėsi vis aiškiau, kad visa šita „argumentacija“ niekam nereikalinga: rašytojas galėjo tik nesąmoningai „pagąsdinti“, o tu, per tris dešimtmečius įpratęs reguliariai, kas treji ketveri metai grįžti prie unikalaus mūsų literatūros reiškinio, galėjai ir be reikalo sunerimti, kad tokių sugrįžimų daugiau nebebus. Apie unikalų mūsų literatūros reiškinį – Lietuvoje gyvenantį, bet rusiškai rašantį žydų rašytoją ir jo kūrybą – kadaise, gal trilogijos „Žvakės vėjyje“ metais, esu rašęs, bet dabar vieną aplinkybę tenka patikslinti: G. Kanovičius jau keliolika metų gyvena Pažadėtojoje žemėje, ir savinimasis jo kūrybos, kaip „mūsų literatūros“ reiškinio, kai kam gali pasirodyti ne itin motyvuotas. Kad ir kokių argumentų šiuo klausimu išgirsčiau, lieku prie savo nuomonės: pasikeitė tik rašytojo gyvenamoji vieta – visa kita liko kaip buvę. Rašytojas tebetęsia savąją Lietuvos žydų istoriją, kiekvieną naują kūrinį pristatydamas Lietuvos skaitytojui, o tuose kūriniuose ne tik nuolat sugrįžta prie šimtmečiais kartu gyvenusių lietuvių ir žydų santykių, bet bene drąsiausiai ir objektyviausiai (kiek iš rašytojo to galima laukti ar pageidauti) atidengia skaudžias, randais iki šiol neapsitraukusias abipusių nuoskaudų žaizdas, kurias paliko „šėtono apžavų“ metai. Kaip tik dėl tos „šėtono apžavų“ reikšmės naujausias romanas ir gali būti laikytinas išskirtiniu: nė viename ankstesniame meninis objektyvas nebuvo sufokusuotas taip, kad aprėpdamas istoriškai bene patį trumpiausią laiką – pačią ketvirto dešimtmečio pabaigą ir penkto pradžią, tuo pat metu išryškintų tragiškiausius dviejų tautų gyvenimo momentus ne tik XX amžiaus, bet ir tūkstantmetėje jų istorijoje.

 

Visi Dievo perspėjimai ir bausmės, siųstos žydų tautai ir Senojo Testamento laikais, ir naujaisiais amžiais, nublanksta prieš holokausto siaubą, visos okupacijos, aneksijos, tremtys, katorgos, emigracijos, tekusios kad ir trumpesnę istoriją turinčiai lietuvių tautai, taip pat sunkiai palyginamos su tuo fizinių ir dvasinių netekčių mastu, kurį jai teko išgyventi per tragiškąjį dvidešimto amžiaus vidurio penkmetį. Tokia retoriškos minties invazija ne itin dera prie G. Kanovičiaus romano pasakojimo intonacijos, tačiau bent jau skliaustuose ji paliktina dėl to, kad, sekdamas individualius, kartais tiesiog kamerinius rašytojo vaizduojamų mažųjų žmonių likimus, negali negirdėti juos negailestingai malančių istorijos girnų gaudesio.

 

Tokį jausmą, beje, esame išgyvenę skaitydami ir ankstesnius rašytojo romanus. Tad kuo gi „Šėtono apžavai“ pratęsia, kiekybiškai papildo tai, kas jau buvo išryškėję rašytojo kūryboje, ir kuo ją kokybiškai praturtina? Pirmiausia, žinoma, patraukia ir įtraukia pažįstama prozininko žodžio stichija, jo individualus ir su niekuo kitu nesupainiojamas stilius, beje, laukiantis platesnio tyrinėjimo, čia apibrėžtinas bent keliais būdingiausiais bruožais. Bene daugiausia esame skaitę rašytojo romanų, prasidedančių paprastomis buitinėmis scenomis, šmaikščiais, lakoniškais dialogais, taupiais veiksmo vietos eskizais ir tik vėliau iš lėto gramzdinančių į individo išgyvenimų, bendruomenės nacionalinės bei socialinės patirties gelmę, išvedančių į reikšmingų istorinių asociacijų erdves. Šį kartą pasirenkamas kitas kelias. Bus, tiesa, romane ir tų šmaikščių, Biblijos ir liaudies išminties pritvinkusių dialogų, bus skaidraus, lakoniško, dinamiško pasakojimo, bus taiklių personažų charakteristikų, bet prieš tai teks perskaityti du pirmuosius romano puslapius ir perskaityti ne vieną, bet kelis kartus, apdairiai apsiginklavus pieštuku ir popieriaus lapu. Tam, kad suvoktum, kas ta dvigubu Danutos-Hadasos vardu pavadinta herojė, kurios linija ir prasideda, ir baigiasi romanas, kuriai paskirti du iš aštuonių jo skyrių. Nėra galimybės nei pacituoti, nei perpasakoti tų dviejų puslapių, nes citata atimtų pusę recenzijai skirto ploto, o perpasakojimas – gal net dar daugiau. Tačiau įsigilinti į tuos du puslapius verta ne tik dėl to, kad laisviau nardytum siužeto vingiais, bet ir kad galėtum stebėdamasis gėrėtis meninio teksto informatyvumo galimybėmis.

 

Romane taip sudėlioti istoriniai ženklai, kad per keturias pastraipas esi nukeliamas net į caro Nikolajaus Antrojo laikus, kuriuose šmėkšteli ir Vilniaus žandarmerijos šešėlis, ir Lietuvos, Lenkijos bei Gudijos bendras likimas, ir grąžinamas į vaizduojamąją nūdieną – keturiasdešimtuosius, atpažįstamus iš smulkutės detalės – raudonžvaigždės kepurės. Čia rūpestingai nužymėtos veiksmo vietos ribos ir erdvės, kuri aprėps ir Danutos „gimtąjį palivarką prie Smurgainių“ Gudijoje, ir „gūdžią Žemaitiją“, ir Vilnių, ir Maskvą, ir nebe pirmą kartą rašytojo kūryboje sutinkamus Miškinius. Čia stipriau, negu kada nors anksčiau, nuskamba žydus ir krikščionis amžiais skyrusių religinių įsitikinimų motyvas ir visus tabu laužančios draudžiamos meilės apoteozė. Čia nubrėžiama aštriakampė Danutos-Hadasos likimo linija, išryškinanti ir kilmingą prigimtį, ir krikščionišką bei patriotinį auklėjimą, ir netramdomų aistrų gaisrą, ir su pavainikiu sūnum vietos nerandančios klajūnės dalią, ir slapčiausių svajonių įsikūnijimo sulaukusios motinos džiaugsmą (sūnus išėjo į didelius viršininkus). Ir net tokiame informatyviame tekste išlieka G. Kanovičiaus prozai būdingos humoro, ironijos gaidos.

 

Novatoriškiausias „Šėtono apžavų“ bruožas, mano supratimu, yra kūrinio veikėjų ansamblis: visuose ankstesniuose rašytojo romanuose, nors veiksmas dažniausiai vykdavo Lietuvoje, lietuvių veikėjų buvo neproporcingai mažai. Asmeninėje patirtyje neturėdamas autentiškesnio lietuvių ir žydų sambūvio vaizdo, jį buvau susikūręs iš vaikystėje girdėtų pasakojimų ir man vis atrodė, kad dviejų tautų žmonių ryšių būta artimesnių, aktyvesnių, glaudesnių, nei juos rasdavau Kanovičiaus prozoje. Prisimenu rašytojo komentarą šia tema, kurio esmė buvo tokia: kiekvienas juk žiūrim iš savo „kampo“. Galiu paliudyti, kad mano „matymo kampą“ pokalbiai su rašytoju, ypač vienos vasaros pokalbiai Nidoje, yra gerokai praplėtę. Aš, suprantama, atsilyginti tuo pačiu negalėjau, bet skaitydamas „Šėtono apžavus“ ne kartą autoironiškai pagalvodavau, kad rašytojas išsivertė ir be mano „pagalbos“. Bet kažin kas čia vis dėlto bus įvykę. Gal tie du pastarieji dešimtmečiai, kai apie viską ėmėm atviriau ir dramatiškiau kalbėti, reikalavo požiūrio korekcijų? Gal gimtosios žemės vizija iš kito pasaulio krašto pasirodė kiek kitokia? Aišku viena: žydų gyvenimą Lietuvoje, jų rūpesčius ir problemas, stovėjusias pirmame ankstesniųjų romanų plane, dabar pakeitė bendros žydų ir lietuvių problemos, abi tautas užgriuvusios raudonojo ir rudojo šėtonų apžavų metais.

 

Kaip dera tikram menininkui, G. Kanovičius nesileidžia nei į politinį, nei į publicistinį, nei į istorinį dialogą, kuris jau dešimtmečius vyksta ir tikriausiai dar dešimtmečius vyks praturtėdamas faktais, skaičiais ir interpretacijomis, bet neretai, deja, nusileisdamas ir į primityvų gatvės lygį, kuriam būdinga ksenofobija, kategoriškas kaltųjų ir nekaltųjų, aukų ir budelių skirstymas. Rašytojas pripažįsta tik meninį dialogą, takoskyras ir antinomijas įžvelgia ne tarp tautų, rasių, religijų ar luomų, o individo sąmonėje, pačioje žmogaus prigimtyje, kiekvienu atveju skirtingai imlioje laiko nešamų idėjų užkratui.

 

Skirtingais idėjiniais virusais infekuotųjų romane yra ne vienas: pirmiausia – senas revoliucionierius pogrindininkas Meilachas Blochas, besididžiuojąs pažintimi ir net draugyste „su pačiu Stalinu“, tragiškojo 1940-ųjų birželio dienomis sėdantis į burmistro Tado Tarailos, kuris „patraukė į Tilžę ar į Berlyną pas vokiečius“, kėdę. Iš siuvėjo pameistrio iki okupacinio režimo aktyvistų „išauga“ Gedaljės Bankvečerio žentas ir Danutos-Hadasos sūnus Aronas. Ūkininko Lomsargio namuose nuo tremties pavojaus pasitraukusio šeimininko ieško Povilas Genys ir Luka Andronovas. Tikras aktyvistų internacionalas.

 

O kai po metų, mėnesio ar savaitės viskas keičiasi, atsiranda ir nauji dienos herojai. Po pirmųjų vokiečių bombų sprogimų Meilachui Blochui išdūmus Maskvos pusėn, į savo vietą grįžta Tadas Taraila; kitas to paties Bankvečerio pameistrys Juozas užsiriša ant rankovės baltą raištį ir imasi veiklos, dėl kurios šitas raištis jau amžinai asocijuosis su žydšaudžio įvaizdžiu.

 

Nė vienam iš jų, išskyrus Juozą, autorius romane neskiria reikšmingesnio vaidmens: jie kuriami kaip tam tikros emblemos, geriausiu atveju – kaip marionetinės figūros. Jų vidus tuščias, o jeigu ir subarška kas, tai tik vienos dienos šūkiai. Ir pasakotojas jų atžvilgiu aiškiai laikosi atstumo, lyg saugančio nuo infekcijos. Šykšti informacinė nuoroda, neslepiama ironija, perauganti į sarkazmą, karikatūriškas piešinys – tai pagrindinės priemonės, skirtos abiejų okupacinių režimų talkininkams vaizduoti.

 

Remdamasis visiškai kitais meniniais principais (harmoningai kontrastuojančiais su ką tik paminėtaisiais, bet negriaunančiais vieningos pasakojimo sistemos), vaizduoja žmones, gyvenančius ne pagal trumpalaikių idėjų ar ideologijų diktuojamas taisykles, o pagal ilgaamžių tradicijų suformuotas moralines nuostatas. Šią mintį galima pagrįsti meniniais Miškinių siuvėjo Gedaljės Bankvečerio ir Juodgirių ūkininko Česlovo Lomsargio paveikslais.

 

Reikėtų iš naujo perversti G. Kanovičiaus romanus, kad galėtum suskaičiuoti visus juose nupieštus siuvėjo portretus. Kai kada, jei atmintis neapgauna, jie turi net tą patį vardą ar pavardę. Bet svarbiausia ne siuvėjo portretų skaičius ar vardai, o jų charakterių esmė, kurią galėtume nusakyti kaip sąžiningą tarnavimą žmonėms, ištikimybę savo profesijai, meistriškumo pasiekusio amatininko orumą, net išdidumo jausmą. Gražų sentencijų rinkinėlį galima būtų sudaryti vien tik iš G. Kanovičiaus sukurtų siuvėjų replikų, išsprūdusių dialoguose ar tiesiog šiaip pasakytų valandų valandas minant „Zingerio“ pakojį. Esama čia ir iš Biblijos laikų atėjusios išminties, ir ilgametės amatininko patirties padiktuotų išvadų, ir nuotaikingų seno linksmo žydo pašmaikštavimų. Tie išminties perlai nėra tik siuvėjų privilegija – aforizmais mąsto daugelis rašytojo sukurtų personažų. Girdėjau nuomonių, kad taip mąstančių gal net per daug. Nesiimčiau ginčytis, jei kalbėjimą aforizmais laikytume tik meninio charakterio individualizavimo priemone. Teisingiausia būtų kalbėti apie prozininko stiliaus savybę, leidžiančią atpažinti G. Kanovičiaus tekstą net tuomet, jeigu kitų individualių ženklų (pavyzdžiui, į sąmonę įstrigusio personažo vardo) jame ir nebūtų. Bet dėmesys siuvėjo išminčiai vis dėlto laikytinas išskirtiniu. Tam, atrodo, yra ir biografinių prielaidų. Iš vyresnio amžiaus vilniečių yra tekę girdėti, kad G. Kanovičiaus sukurtuose siuvėjų paveiksluose jie atpažįstą ne vieną rašytojo tėvo bruožą. Jeigu menininko išmonė ir iš tiesų rėmėsi tokia autentiška patirtimi, tai jam tik garbė. Kad ir koks būtų gyvenimiškos tiesos ir menininko išmonės santykis, vieną išvadą darytume be didesnių abejonių: siuvėjo Gedaljės Bankvečerio ir jo literatūrinių pirmtakų paveikslais pastatytas gražus žodžio paminklas rašytojo tėvui ar bent jo profesijai, mažų mažiausiai – taikiausios žmogui. Prisiminkime vieną kitą panašų charakterį ir iš lietuvių literatūros klasikos – bent jau Motiejaus Valančiaus Palangos Juzę ar siuvėją Krizą iš Petro Cvirkos „Meisterio ir sūnų“. Tai ne aliuzija į literatūrinę genealogiją, nors nieko smerktina tokioje aliuzijoje ir nebūtų. Tačiau meninio paveikslo genealogijai ar lyginamajai analizei daug parankesnis būtų kitas romano veikėjas – ūkininkas Česlovas Lomsargis, kuris prašyte prašosi palyginamas su Jono Avyžiaus senuoju Džiugu, Gedimino tėvu, ar Keršiu („Sodybų tuštėjimo metas“), su Vytauto Bubnio Andriumi Marčiulynu („Alkana žemė“) ar Marčiumi Kreivėnu („Po vasaros dangum“), su kai kuriais Jono Mikelinsko ar Mykolo Sluckio romanų veikėjais.

 

Palyginimams čia rastume ne vieną tinkamą romano motyvą: bernas, samdinys veda nemylimą, dažniausiai vyresnę, senmergystei dėl įvairių priežasčių pasmerktą, stambaus ūkininko dukterį, kaip kompensaciją gaudamas žemę, o kitokios kompensacijos viltis atidėdamas tolimai ateičiai; istorinių pervartų laikais žemė iš patikimiausios atramos gyvenime kartais tampa prakeikimu; kad ir koks laikas būtų, žemdirbys turi dirbti žemę ir jos vaisiais maitinti ne tik save ir kitus; visi turtai tampa beverčiai, jeigu jais negali dalytis su mylimu žmogumi. Iš tokių situacijų formuojasi dešimtys romanui taip reikalingų trikampių, kuriuos tyrinėdamas literatūros kritikas gali rasti įdomių dalykų.

 

Skaitytojas, perskaitęs „Šėtono apžavus“, gali pagrįstai suabejoti, ar šie motyvai vienodai taikytini visiems paminėtiems kūriniams. Žinoma, ne. Dažniausiai ne. Ir jau visiškai ne, jeigu kalbėsime apie šio romano meilės trikampį ir ypač tą jo „kampą“, kurį užima Gedaljės Bankvečerio jaunėlė dukra Eliševa, įtikėjusi savo misija grįžti į protėvių žemę Palestiną ir įsiprašiusi į Lomsargio ūkį samdine, kad išmoktų čia viso to, ko prireiks Pažadėtojoje žemėje. Ne dėl sirguliuojančios žmonos mirties tyliai laukiančio Lomsargio ir jo hektarų čia atsidūrė Eliševa, ir net pavyduliaujanti Pranė Lomsargienė klastingais ketinimais įtaria ne ją, bet savo vyrą. Ir domina mus ne šie įtarinėjimai, o naujas literatūroje istorinės lemties bei individų likimo supynimo atvejis: keturiasdešimtųjų vasara juodu brūkšniu perbraukia Eliševos svajones apie Pažadėtąją žemę, keturiasdešimt pirmųjų vasarą Lomsargiui tenka bėgti iš gimtosios ir taip pat viltimis apipintos Juodgirių erdvės, kad neatsidurtų neaprėpiamose Sibiro platybėse. Bet ir birželio dvidešimt antrąją nukritusios vokiečių bombos, lyg ir nuvijusios šalin nuo Česlovo galvos Sibiro grėsmę, iškelia naują pavojų: žinia, kas laukia žydų ten, kur įžengė Hitlerio kariauna, yra jau nebe gandas, tačiau žiauri realybė. Tikrai pavykusiu meniniu autoriaus sprendimu galima laikyti tą Česlovo Lomsargio dvasinės sumaišties atodangą, kurioje lyg gilaus karjero šlaite matyti patys prieštaringiausi jo jausmų bei išgyvenimų sluoksniai: neišsakyta, nors jau senokai puoselėjama meilė, ateities baimė, taip pat egoizmo kirminas ir sąžinės balsas.

 

Dar tragiškesnė psichologinė Eliševos būsena, kai žmogiškai suprantamas savisaugos instinktas verčia ją, tautiškai apsisprendusią žydę, tegu ir labai pasyviai, priimti katalikų krikštą, kai likimas nepalieka laiko pasidžiaugti tikra duobkasio Jokūbo (beje, taip pat įdomaus meninio charakterio – ir kaip Jokūbo šiame romane, ir kaip pasikartojančio duobkasio paveikslo kituose romanuose) meile, kai pagaliau iš sunkios alternatyvos – galimo asmeninio išsigelbėjimo ir susitaikymo su visos genties likimu – pasirenkamas pastarasis.

 

Nepelnytai mažai šioje recenzijoje liks pasakyta apie Danutą-Hadasą, iš katalikiškai, gal net antisemitiškai auklėtos kilmingos Gudijos lenkų panelės virtusios žydo vaikų motina, naiviai besididžiuojančia abejotina vieno sūnaus (jau minėto Arono) karjera ir pasirengusia lyg tigrė ginti nuo pavojų antrąjį – duobkasį Jokūbą. Daug ryškių, įsimenančių bruožų įkūnyta Danutos-Hadasos charakteryje, daug kuo ji papildo G. Kanovičiaus sukurtų moterų galeriją, nors jos noras kartais prabilti siuvėjams tinkančiais aforizmais ir nesukelia laukiamo meninio efekto.

 

Visiškai naujas paveikslas G. Kanovičiaus prozoje yra Juozas Tomkus, ilgametis Bankvečerio pameistrys, 1940 m. birželį priminęs savo mokytojui ir šeimininkui, „kas dabar atsitinka šeimininkams, engiantiems dirbančiuosius“, o po metų, 1941 m. birželį, kaip minėta, užsirišęs baltą raištį, „kovotojų dėl laisvos nuo bolševikų okupantų Lietuvos atpažinimo ženklą“. 1941 m. birželio sukilimas, žydų genocido temos, kaip ir daugelis kitų pusę amžiaus buvo lyg ir draudžiamųjų sąrašuose. Ne kažin kas pasikeitė ir po 1990 m. kovo: draudžiamų temų lyg ir nėra, bet ir entuziastų joms tyrinėti, deja, neatsiranda. Literatūros nedrąsą, neryžtingumą, atsargumą gal ir galima būtų aiškinti ar teisinti tuo, kad daugeliu opių klausimų iki šiol nesutaria ne tik politikai bei politikuotojai, bet ir rimti istorikai. Tačiau aiškinimai bei teisinimai ir lieka tik aiškinimais bei teisinimais, kuriais negalima pridengti akivaizdžių spragų meniniame tautos istorijos paveiksle. Per drąsu būtų teigti, kad G. Kanovičiaus „Šėtono apžavai“ apskritai ir konkretus Juozo Tomkaus paveikslas gali bent kiek tą spragą užtaisyti, bet bandymą tai daryti laikyčiau sektinu pavyzdžiu.

 

Jau buvo užsiminta, kad „šėtono apžavų“ metų aktyvistus, kad ir kokios spalvos vėliavas ar raiščius jie būtų pasirinkę kaip savo atpažinimo ženklus, rašytojas piešia lakoniškai, prabėgomis, nevengdamas ironijos, šaržo ar kitų komizmo bei tragikomizmo formų. Juozui, vieninteliam iš jų, suteikiamas prieštaringos individualybės statusas. Statusas žmogaus, pakliuvusio į šėtono pinkles, sutepusiam rankas nekaltųjų krauju, bet nepajėgusio amžiams numarinti sąžinės balso.

 

Recenzento pastangas suvokti ir trumpai apibūdinti romano personažų ansamblį pirmiausia paskatino pats knygos autorius, aštuonis jos skyrius pavadindamas septynių pagrindinių veikėjų vardais, o visą kūrinį pristatydamas kaip užbaigiantį kelių dešimtmečių kūrybinių ieškojimų etapą. Žinoma, recenzento mintis galėjo pasirinkti ir kitus maršrutus: yra, kaip sakyta, dar daug mūsų literatūros mokslo ir kritikos neapmąstytų Grigorijaus Kanovičiaus kūrybos aspektų, jo prozos podirvyje slypinčių universaliųjų žmogiškosios patirties resursų, neatskleistų prozininko stiliaus individualumo bei įtaigos paslapčių ir daugelio kitų dalykų. „Šėtono apžavai“ visa tai ne tik primena, bet ir skatina imtis perspektyvaus literatūrologinio darbo. Kas jo imsis?

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)