tekstai.lt

Tomas Rekys. Iš Lietuvos sugrįžus (2)

 

tomo rekio amerika
tomo rekio amerika
Mažytis pasaulio rojus
 

Bet kokio vertinimo esmė yra palyginimas. Dabartinė Lietuva kartais lyginama su sovietų laikais, kartais su Vakarais. Čia dvelkia politika, kaip kada naudinga lyginti.

Visgi dabartį tiesmukai lyginti su praeitimi, ypač nutolusia, nėra garbinga. Taip elgtis mėgo sovietai. Pamenu dar vaikystėje girdėtą radijo laidos pašnekesį. Vienas senas komunistas porino, kad jo laikais – buržuaziniais – nebuvo talavizorių (jis taip ir tarė, gal todėl man tas pokalbis ir įstrigo), o dabar štai jis turi namie talavizorių, gali kasdieną jį žiūrėti – ačiū už tai tarybų valdžiai...

Tokio pobūdžio lyginimai iš sovietinės ideologijos propagandos arsenalo liejosi itin dažnai, juos galima būtų išreikšti apibendrinančia fraze: žmogus evoliucionuoja – ačiū tarybų valdžiai! Anuo metu tarp žmonių skambėjo net toks kalambūras: Ļšīųėą ēčģą, ķąńņąėī ėåņī – ńļąńčįī Ļąšņčč ēą żņī!*

Lygiai kaip ir dabar: už visą pasaulyje vykstantį blogį kalti tik komunistai – jie galbūt ir patį Kristų prikalė prie kryžiaus. Spoksome į praeities nuodėmes – mažiau matome dabarties blogybių...

Dėl Lietuvos norėčiau pritarti mano geram pažįstamam Vilniuje, tariusiam, kad Lietuvą jis mato kaip mažytį rojų žemėje... Ne, jis ne iš turtuolių, kurie linkę mėgautis prabanga, jis – intelektualas, ir jo gyvenimas, suprantama, yra kuklus. Tas jo vertinimas pagrįstas savotišku paradoksu. Ne todėl Lietuvoje rojus, kad ji štai beveik pavijo kai kurias kapitalistines Vakarų šalis, bet kaip tik todėl, kad ji dar yra nuo jų atsilikusi. Nes Lietuvoje vis dar yra laisvų miškų, ežerų ir upių, yra ir nuostabus pajūris, prieinamas ne tik turtingiems užsienio turistams ar vietos turtuoliams, bet ir visiems piliečiams. Čia dar daug kas neparduota, nepajungta valstybiniam ar privačiam kapitalui.

Pavyzdžiui, lyginant Lietuvos gyvenimą kad ir su tokiomis JAV, kasmetinis pajūrio lankymas būtų didelė prabanga. Ne tiek dėl pinigų, kiek dėl laisvo laiko. Amerikoje net šne~kos apie kurortus vertinamos kaip veltėdžio sapaliojimai. Štai pirmoje savo darbovietėje (kur dirbau kroviku) kartą po poilsio dienų pasirodžiau šiek tiek įdegęs. Nes įstengiau vieną sekmadienį pabuvoti prie Mičigano ežero. Ir iš karto gavau ten poilsiautojo pravardę, kaip išsiskiriantis iš savo kolegų amerikiečių. Nors toks mano sekmadienis tebuvo vienintelis per visus darbo metus...

Lietuvoje iš karto tiek man, tiek visiems atvykėliams į akis krinta Vilniaus gatvių vaizdas. Įspūdį pirmiausia daro ne kylantys dangoraižiai, bet žmonės. Visi čia pasitempę, gražūs, orūs, madingi. Tiek dėmesio skiriama išorei, išvaizdai! Šiuo požiūriu apie Lietuvą galima pasakyti tik tiek: jai dar daug smukti iki Amerikos lygio; jai dar reikia labai daug degraduoti, kad pasivytų tą svajonių šalį, kuri nuostabi atrodo tik iš toli, o išvis gražiausia ji yra tiems, kurie joje niekada nebuvo...

Žodis „mada“ plačiajai Amerikos visuomenei egzistuoja tik teoriškai. Darbo žmogui (o Amerikoje tai absoliučios daugumos vidutinė klasė) mados aspektas yra tiesiog beprasmiškas. Ten dominuoja tik praktiškumo ir tikslingumo veiksniai. Tiesa, Amerikoje žmonės gerokai šilčiau bendrauja. Jeigu atsitiktinai susiduria žvilgsniai – būtinai juos seka šypsena ir malonus pasisveikinimas, o dažniausiai ir atsiprašinėjimai – net nežinia už ką.

Aprangos veiksnį vertinau ir lygindamas savo ankstesnį vizitą į Lietuvą prieš ketverius metus. Tada irgi, ilgokai nebuvęs Lietuvoje, viską žiūrėjau ir stebėjausi „Maximos“ bei panašiomis parduotuvėmis, lyginau jas su savąja Amerika. Atkreipiau dėmesį į „Maximoje“ siūlomus batus. Paprasčiausiose didelėse dėžėse sumesti maždaug po 9,99 lito kainuojantys batai. Jie buvo prastoki, pigios medžiagos, gal kartoniniai? Bet tai turėjo būti geras kartonas, nes kietas – kaip tik kojų nuospaudoms trinti. Niekas jų labai ir nepirko, žmonės daugiau dairėsi į mažesnių, bet prestižinių firmų parduotuvių vitrinas. Ypač daug tokių mačiau Klaipėdoje. Uostamiestis, o tarsi būtų batsiuvių miestas, – tada pagalvojau. Taip pat pagalvojau ir apie tai, kad tokioje Amerikoje „Maximai“ adekvačiose parduotuvėse irgi apstu batų, kurie kainuoja kiek brangiau – maždaug nuo 10 iki 25 dolerių, tačiau daug geresnės kokybės, nors ir nemadingi – dažniausiai griozdiški...

Absoliuti amerikiečių dauguma ir rengiasi iš tų supermarketų, o prestižinių firmų parduotuvėse perkasi jau aukštesnioji klasė. Tačiau vis viena – ten renkasi daugiausia paaugliai ir jaunimas, nes visa tai ir tėra vertinama – kaip jaunystės tuštybė... Čia reikia nepamiršti, kad Amerikos visuomenės etinę ir estetinę poziciją yra stipriai nulėmęs religinis veiksnys. Visa Amerika sulipdyta iš sektų, kurios iš tikrųjų yra vien protestantiškos. O protestantizmas, kaip žinoma, daug labiau už katalikybę linkęs į etinį rigorizmą bei puritonizmą (katalikybėje asketiška laikysena sukoncentruota ypatingoje institucijoje – vienuolynuose). Todėl žmonės Amerikoje vienas kitam yra kaip kokie vienos šeimos nariai – sektantai; visi tave mylintys, visi su tavimi sveikinasi ir šypsosi (beje, šį paprotį į bažnyčią įsivedė ir katalikai: po mišių žmonės vieni kitiems lankstosi ir šypsosi, linki ramybės, nors tai kartais ir reikalauja dvasinių pastangų). Protestantizmui taip pat būdingas kalvinistinis Jėzaus žodžių pakoregavimas apie Dievą ir mamoną (turto dievą). Dievui neva priklauso tik šio pasaulio sėkmingieji – turto gausa netiesiogiai parodo asmens priklausomybę dangaus karalystei... Anot sociologijos klasikų, protestantizmas, remdamasis tokia etika, ir sukūrė kapitalizmą. Bet tai tarp kitko – juk pradėjau apie batus...

Taigi, lietuviai nepasiduoda. Juk buvo galima kiek pagerinti tų „Maximos“ batų kokybę ir atitinkamai pakelti kainą ir tuo tenkintis, bet kur tau! Tų kartoninių batų po ketverių metų jau nebeišvydau, bet nemačiau ir jokių paprastų gerų batų, kad ir už 20 ar kiek daugiau litų. Vien tik prestižiniai, vien madingi, po du ar kelis šimtus kainuojantys... Dažnas batų ieško „Salamandroje“ ar panašiose parduotuvėse. Amerikoje lygiai tokie patys batai (tik vis dėlto mados požiūriu prastesni) kainuoja sąlyginai panašiai – kainos prasideda nuo 100 dolerių, tik tokių batų maisto parduotuvėje jau neberasi... Tad aiškėja, kad net paprastas lietuvaitis nenori gyventi pagal amerikietiško vidurkio standartus, nors tu ką. Tai dėl to, kad jis tą vidurkį supranta gal iš kino filmų.

Be abejo, čia man galima atšauti: ar nematei Lietuvoje žmonių, besikuičiančių labdarinėse parduotuvėse, visų tų elgetų, valkatų? Taip, mačiau. Tik Amerikoje jų mačiau kur kas daugiau. Sakykime, yra ten tokios pigios parduotuvės, kur viskas už dolerį, kur lankosi jau žemiau vidutinio lygio gyvenantys. Tokių parduotuvių Čikagoje pilna kaip miške šungrybių, o Lietuvoje vos vieną kitą tokią temačiau. Ir labai jau nenoriai jos lankomos. Žmonės ten vengia vienas kitam į akis pažiūrėti. Lyg ir gėda būtų... O Amerikoje net valkata moka džiaugtis ir vertinti tai, ką turi. Amerikoje, kitaip nei Lietuvoje, nėra įpročio skųstis gyvenimu tvirtinant, kad kažkur kitoje pasaulio vietoje gali būti geriau (tokiai mąstysenai nebuvo net istorinių prielaidų). Amerikoje viskas yra geriausia – štai viską lemiantis postulatas, kurį išpažįsta bet koks šios šalies pilietis, – nuo didžiausio turtuolio iki paskutinio vargetos. O toliau visa tikrovė priimama tokia, kokia yra.

Apibendrintai pažvelgus ir remiantis pagrindiniu lietuviško pragyvenimo eksponatu – „Maximos“ parduotuve, didelių skirtumų tarp Amerikos ir Lietuvos nebuvo. Lietuvos atlyginimai ir kainos iš tiesų proporcingos Amerikos uždarbiams ir kainoms. T. y. Lietuvoje viskas tiek kartų pigiau, kiek mažiau uždirbama. Sakykime, Amerikoje, uždirbdamas 2000 dolerių per mėnesį (tai normali biudžetininko alga), moki už dešros gabalą 10 dolerių, atitinkamai toks pat gabalas Lietuvoje kainuoja 10 litų. Lietuvoje mažiau uždirba nekvalifikuoti darbininkai, todėl galima drąsiai tvirtinti, kad Amerikoje valytojoms, sargams ir vairuotojams finansiškai yra lengviau. Kai kas Lietuvoje yra kiek brangiau, kai kas – pigiau. Brangesni drabužiai, pigesnis maistas. Brangesnės knygos, pigesni DVD kompaktai. Pigesnė bulvių tarkavimo mašina: jos Amerikoje ir nėra, bet prekiaujama iš Lietuvos atgabentomis, todėl jos čia brangesnės. Lietuvoje daug brangesnis kuras, tačiau čia daug mažiau ir važinėjama. Ir dar vienas niuansas: iš Lietuvos pigiau ir trumpiau iki Londono, Paryžiaus ar Romos. Jau kai kurie lietuviai sau gali leisti vykti į Europos sostines tiesiog apsipirkti, – tokia avantiūristiška mintis amerikiečiui net į galvą neateitų.

Lietuvoje, palyginti su Amerika, trūksta prastos kokybės pigesnių prekių. Ypač tai pasakytina apie maistą. Lygindamas kainas turėjau visgi minty ne tos pačios kokybės produktus. Amerikoje dominuoja hormonais prisodrintas ar net genetiškai modifikuotas maistas. O tokios kokybės maistas kaip Lietuvoje (kur produktai vis dar natūralūs) Amerikoje kainuoja tiek, kad jį įperka tik aukštesnioji klasė. Tad Lietuvoje maistas iš tiesų pigus, nors galėtų būti ir dar pigesnis. Tiesa, tada dėl to pigesnio modifikuoto maisto rastųsi kita – medicininė problema (Amerikos onkologinių ligų procentas bene aukščiausias pasaulyje). Bet ligas galima vertinti ir kaip progresą spartinantį faktorių. Juk reikės anksčiau ar vėliau prieš vėžį rasti skiepus, tobulinti sintetinį maistą.

Beviešėdamas Lietuvoje galėjau mėgautis ne tik skaniomis dešromis, bet ir išsiilgta lietuviška televizija, ypač koncertais – tiek estradiniais, tiek klasikiniais. Ir čia taip pat apstu medžiagos lyginimui. Amerikoje ištisiniai koncertai retenybė, tai jau praeitis. Viską, kas ten rodoma, galima iš esmės apibūdinti vienu žodžiu – reklama. Antroje vietoje būtų diskusijos, bet irgi dažniausiai apie tą patį, kas siūloma reklamose. Tiesa, amerikietiška reklama gerokai įvairesnė. Lietuvoje ji, pirma, – ilgesnė, antra, – vis apie tą patį, tas reklaminių klipų kartojimas yra tikras smegenų dulkinimas (tinkamesnio žodžio neradau).

Amerikoje jei kada ir rodomi koncertai, tai tik jų fragmentai, kuriuos tuoj pat užbaigia reklaminė informacija: kur, kaip ir už kiek pirkti to koncerto vaizdo įrašą ar pan. Yra vienas toks kanalas pensininkams, kur nors ir nedažnai, bet parodo visai rimtų klasikinės arba šiaip retromuzikos koncertų (kaip minėjau – toks transliacijos principas dvelkia praeitimi), tačiau juos irgi pertraukia ilgos pauzės – įtikinėjimai apie to koncerto vaizdo įrašo pirkimo vertę...

O va štai Lietuvos televizija rodo ištisus koncertus ir – veltui!.. Tik ir kraipai galvą: vaje, vaje, kiek vis dar socializmo liekanų toje Lietuvoje... Vis dėlto yra ne visai taip. Ta laisvos lietuviškos televizijos palaima kaip tik ir apgaubta pačiu tikriausiu kapitalizmo esaties gaubtu. Kone visos pramoginės ir poilsio laidos jau organizuotos loterijos principu. Kad ir kas vyktų, vis renkamas geriausias, stipriausias – tik vienas kažkuris! Tik nugalėtojas! Konkurencinės varžybos dvasia čia ateina iš sporto, iš visokių nekaltų viktorinų, bet jau apima visas gyvenimo sritis, jau skverbiasi į žmonių smegenis. Ją netgi galima būtų įvertinti kaip antžmogio koncepcijos įkūnijimą. Ir čia Lietuva gerokai lenkia net pačią Ameriką. Gal kad tik kopia į tą Olimpą, į tas loterinės laimės aukštumas. Kur šviečia aukščiausias prizas, įvertinimas aukščiausia būties vertybe – pinigu!

Apibendrindamas norėčiau teigti, kad faktinis vidutinio amerikiečio gyvenimo lygis Lietuvoje jau pasiektas. Ten, kur jis dar nepasiektas – visi gerai mato, o kur pasiektas ar net viršytas, yra ne toks ryškus, nes žmogus nori vis daugiau... Kitą sykį nežmoniškos prabangos tiesiogiai ir nepamatysi, ji nemėgsta atvirumo. Dažnai tas pranašumo vaikymasis lemiamas tos pačios atsilikusios sąmonės – taip ir norisi pakilti iki tokių kapitalizmo aukštumų, iš kurių jau be jokios baimės visiems kitiems būtų galima surikti tos garsios dainos žodžiais: ne tau, Martynai, mėlynas dangus!..

Bet amerikietiškos laimės esmė – apie jokias nepasiekiamybes nereikia svaičioti, nereikia jokių herojiškų iliuzijų, nežmoniškų siekių, nes aukščiau už Ameriką pasaulyje ir taip nieko nėra. Amerikoje tiesiog skaičiuok savo pinigus ir tenkinkis tuo, ką už juos gali nusipirkti. Kurgi bekopsi aukščiau, kad jau ir taip esi kapitalistinio Olimpo viršūnėje...


 

Apie lenkiškas dešras
 

Palikdamas Lietuvą, tą mažytę rojaus salelę, dar nespėjusią degraduoti su visu moderniuoju pasauliu, galvojau, kad štai skrendu į Vakarus, vejuosi saulę, kaip tą amerikietiškos laimės viziją. Skrydis iki Amerikos trunka apie dešimt valandų, bet pagal laikrodį – vos porą. Dieną pakilęs Europos centre ir nebeišleidi saulės iš akių, kartu su ja ir paskui ją plauki virš vandenyno. Šiuos poetiškus apmąstymus pataisė vėlaus rudens metas. Saulė anksti nusileido ir toliau vijomės ją tamsoje. Ji vos už horizonto, kažkur čia pat, bet visgi tamsu. Jei lėktuvas skristų amžinai – tai ir būtume amžinoje tamsoje. Tačiau žinojome – nusileisime naujoje žemėje ir vėl mums užtekės amerikietiškas rytas...

Tačiau šis rytas manęs jau nei žavėjo, nei teikė kokių nors vilčių. Per ilgai ir per giliai esu įklimpęs į Ameriką. O Lietuva per daug nutolo. Kai pagalvoji, kiek reikia patirti dvasinio ir fizinio tampymosi dėl to prigimties šauksmo, dėl gimtojo krašto nostalgijos! Daug ramiau ir pigiau būtų vykti poilsio kur nors arčiau, kad ir į Meksikos kurortus. Deja, lietuviais esame mes gimę...

Prieš lėktuvui leidžiantis, keleiviai gauna užpildyti deklaraciją. Visame pasaulyje muitinės keleivius tikrina jiems lipant į lėktuvą, o Amerikoje dar ir išlipant. Jiems lygiai svarbu, ką įsineši į lėktuvą ir ką iš jo išsineši. Gal kokią bombą amerikietiškai gerovei sprogdinti?

Nepamenu, kas toje deklaracijoje surašyta. Aišku, kad negalima gabentis šaudmenų, ginklų, narkotikų, taip pat daug pinigų. Pirmųjų dalykų amerikiečiai bijo, o su antraisiais reikia dalytis (deklaruoti mokesčiams).

Bet yra dar svarbesnių dalykų, kuriuos jau žinojau be deklaracijos skaitymo. Į Ameriką negalima atsigabenti maisto. Nei mėsos, nei žuvies, nei vaisių ar daržovių. Užkrėsime šalį nešvariais produktais, valgykime jų sintetinį. Tai žinodamas, iš Lietuvos jokių dešrų ir nesivežiau, tik surizikavau įsimesti į lagaminus porą stiklainėlių marinuotų grybų. Deja, nežinojau, kad mano mama savo proanūkėliui įdėjo ir du obuolius, nes buvau nusiskundęs, kad Amerikoje obuoliai be skonio (užtai negenda ir nepūva). Deklaraciją užpildžiau, ji standartinio tipo: nurodyti vardą, pavardę, adresą, dar kažkokias detales ir pagaliau – ką veži ar neveži... Tiesa, deklaracija buvo tik lenkų kalba, nes skridau lenkų kompanijos lėktuvu (pigiausias reisas). Angliškos jie neturėjo, bet ginčytis, kad dėl to negaliu pasirašyti, tiesiog nepatartina. Su tam tikra kategorija biurokratinių reglamentų, kaip ir su tam tikrais žmonėmis, visada geriau nesiginčyti. Tiesiog numaniau, kur yra neigiamų atsakymų reikalaujančių langelių virtinė. Ten ir sudėjau „paukščiukus“ – ko nevežu, ir gana.

Bet išsilaipinimas vis viena nemalonus reikalas. Čia ne šiaip turinio patikrinimas ekrane, bet ir galimas bagažo kratymas, tardymas atskirame kabinete. Tokia lemtis vėlgi gali ištikti ne todėl, kad būtum kaip nors prasikaltęs, čia lemia kiti veiksniai, – kad ir tautybės. Štai skrendant su Vakarų Europos kompanijų lėktuvais, muitinėje apie bagažo galimą turinį sprendžiama iš paso. Juk kokiam anglui ar prancūzui neaktualu vežtis kaimiškos dešros, o va tokiam vakarykščiam aborigenui lietuviui – kas kita... Ir jam tikimybė būti pakviestam pokalbio į atskirą kabinetą yra didelė. Taip buvo mano žmonai praėjusį kartą, kai skridome su SAS kompanija. Žmoną išlaikė geras dvidešimt minučių, iškratė jos du lagaminus, kuriuose nieko pavojingo taip ir nerado. Pasakė good bye, bet neatsiprašė. Kaip sąmoningas pilietis privalai suprasti, kad tai tik elementari, privaloma procedūra visų ir jos pačios labui...

Nežinau, kiek ir kaip tikrinami Azijos ir arabų lėktuvai, iš tų šalių gal ir galima užvežti kokį tikrą užkratą, bet užtat patyriau, kaip tikrinami LOT lėktuvai. Su šia lenkų kompanija skridau pirmą kartą. Pro pasų užkardą praėjau sėkmingai, toliau teko palaukti bagažo, susikrauti jį ant ratukų ir – pro muitinę. Jau iš tolo mačiau, kad amerikiečiai muitininkai pasirengę tikrai kovai, atrodė tarsi mėsininkai atraitotomis rankovėmis. Juk čia atrankos pagal pasus nėra – čia visi potencialūs pažeidėjai... Prieš mane ėjęs vyras lenkas jau pats kraustė laukan savo dešras, kurios tikrai buvo įspūdingos. Peršvietė ir mano lagaminus. Ekraną studijavo moteris, bagažą kraustyti buvo pasirengusi kita moteris, ir apskritai moterų čia dauguma, gal dėl to, kad jos apie maistą, kaip ir virtuvėje, daugiau išmano. Tačiau mano pasas buvo visgi nelietuviškas – amerikietiškas... Tad manęs nusprendė netikrinti, tik paklausė, ar nevežu kartais tokio dalyko – čia nusišypsojo kiek sąmoksliškai – vadinamo kelbćsa!.. Nusišypsojau ir aš: ne, nevežu. Nei daržovių ar vaisių? – dar paklausė. Ne, atsakiau svarstydamas pats sau, kad grybų, ko gero, negalima priskirti nei vienai, nei kitai kategorijai.

Negalima būtų sakyti, kad pamelavau muitininkėms, nes apie mamos įdėtus obuolius tiesiog nežinojau. Tačiau viską reikia žinoti, visada reikia būti budriam! Taip sakydavo Stalino laikais, taip man pareikštų ir bet koks budrus amerikietis: juk taip ir granatą gali kas įkišti... Ir už ekrano tupinti muitininkė vis dėlto pasitaikė budri. Kažkas ten yra, du apvalūs, įtartini – tuojau pat pareikalavo atidaryti lagaminą. Tuos du obuolius iš karto konfiskavo. Ar turi daugiau? – pamiršusi savo malonią šypseną, jau griežčiau teiravosi muitininkė. Nėra, raminau ją, o dar ir žmona palaikė mane tikindama, kad tai vieninteliai, kuriuos močiutė anūkui įdėjo. Tačiau faktas lieka faktu: muitininkams melavau, taip pat ir deklaraciją užpildžiau melagingai. Aiškinti jiems, kad nesupratau, kas toje lenkiškoje deklaracijoje parašyta, būtų tolygu jau gal politiniam teroro lygmens nusikaltimui, nes ten padėjau neigiamus paukščiukus ir ties ginklų bei bombų atžymomis. O būti areštuotam visai nesinorėjo.

Vis dėlto toji muitininkė buvo nusiteikusi taikiai ir jau norėjo mane paleisti, tačiau taip negalvojo jos kolegė, sėdėjusi už ekrano. Man ypač įstrigo jos godžios akys: reikia patikrinti, ar jis neveža kelbćsa, – vis neatstojo, tarsi būtų nežmoniškai išalkusi. Štai ten ir ten, rodė pirštu, turėtų būti kelbćsa. Mano lagamine iš tikrųjų buvo pailgų daiktų, kruopščiai susuktų į skudurus, apvyniotų drabužiais. Deja, ten pasirodė viso labo dūžtami daiktai, daugiausia alkoholis – vežiau keletą lietuviškų gėrimų buteliukų. Tačiau leidžiamo alkoholio kiekio neviršijau. Iki limito buvo toli, buteliukai nedideli, jau vien iš to matėsi, kad tai tik kaip suvenyras gabenamas kažkada mirtinai amerikonams pavojingas ir uždraustas krovinys.

Ir aš jus užtikrinu, kad skanesnių obuolių už tuos, kuriuos pasiėmėte, nerasite jokiame savo šalies supermarkete, bandžiau įgelti. Tie skanūs obuoliai gali turėti visokių infekuotų vabzdžių, ramiu tonu atšovė pareigūnė. Kadangi ji vis dar knisosi po mano daiktus, tęsiau toliau: taip pat jus užtikrinu, kad mano šalyje nėra jokių tokių infekuotų vabzdžių, kokių čia turite jūs. Ir dar pridūriau: man pačiam nusirengti?..

Ne, nereikia, atsakė šaltai ir pagaliau nusprendė mane paleisti. Nes žmona patvirtino, kad lagamine buvo tik tie du obuoliai, patikrinimas jos žodžius patvirtino, tai toliau tikrinti kaip ir nebuvo pagrindo, o ir ekranas, išskyrus lietuviškos duonos kepalą, nieko kito, kas būtų pavojinga Amerikai, nerodė.

Jau kėlėme savo lagaminus ant ratukų, tačiau kitos muitininkės ėmė protestuoti: esu tikra, kad kituose lagaminuose tu būtinai rasi kelbćsa! – primygtinai teigė godžių akių ekrano kontrolierė. Aš tada pagalvojau, kad, ko gero, teisi mano žmona, kažkada tvirtinusi, jog likviduotas dešras jie pasiimantys sau... Tada jai prieštaravau, kad nieko panašaus – sumeta į šiukšlinę. Dabar esu įsitikinęs, kad į šiukšlinę meta greičiausiai kokių azijiečių neaiškius maisto gaminius, čia vis dėlto Europos žmonės. O dar lenkiškos dešros! Apskritai dešrų analogas Amerikoje egzistuoja, bet gal iš pagarbos kokybei lenkiškos štai įvardijamos net savu terminu!

Visgi laimėjo mane tikrinusi muitininkė. Nors nutoldamas dar girdėjau kunkuliuojančios diskusijos aidus, kad be reikalo mes paleidžiami. Iš tiesų muitinės aktyvas būtų nusivylęs, nes jokių kelbćsų mes nesivežėme.

O po kelių dienų, lankydamasis savo apsaugos kompanijoje, kur siekiau atgauti turėtą budinčiojo darbą ir kur kaip tik pravertė mano suvenyriniai buteliukai, sužinojau, kad tarp kolegų vienas kažkada buvo dirbęs oro uoste. Taigi, domėjausi jau konkrečiau, kaip ten pas jus su tomis kelbćsa?! Kurgi vis dėlto jas krauna: į šiukšlinę ar sau į krepšį? Na, tu amerikiečių visiškais kvailiais nelaikyk, pradėjo jis iš tolo. Ir tęsė toliau jau pusbalsiu: savaime suprantama, kad dešras – ypač jas – jie nešasi namo. Tik nebūtinai visus keleivius tikrina. Čia tokia subtili politika... Nes jei visus – lenkai išsigąs ir nustos dešras vežiotis. Muitininkai palieka vietos naudingai erdvei...

Štai taip lenkai maitina amerikiečius, pagalvojau sau. O iš kitos pusės – ar rasi kur pasaulyje skanesnę kelbćsą, nei gaminama tame mūsų Rytų Europos areale? Amerikiečiai praktiški žmonės, moka vertinti gėrybes...


 

Tikros garantijos...
 

Apie mano kelionę ir gyvenimą Lietuvoje užklausė ir kaimynas – senas žydas. Jo akyse išskaičiau maždaug tas pačias viltis, kaip ir anos pardavėjos, nes ir jis iš Sovietų sąjungos kažkada... Nesismulkinau ir šįkart, rėžiau tiesiai šviesiai: Lietuvoje gyventi daug geriau, algos sąlyginai maždaug tos pačios, kainos būtiniausioms gyvenimo reikmėms – mažesnės... Gal ir toliau būčiau varęs savo, bet kaimynas tik įkvėpė oro ir nelaukdamas puolė gintis: tu man čia marazmų neskiesk, o pasakyk, kokia yra jūsų piniginio vieneto sąlyginė perkamoji galia? Atsakiau pečių gūžtelėjimu, o jis į tai dar įmantriau: pasakyk formulę, pagal kurią matytųsi dolerio ir jūsų pinigo perkamojo santykio skirtumas. Nežinai?! – triumfavo jis. Bandžiau protestuoti, kad man tie išvedžiojimai nerūpi, dalijuosi tik savo patirtimi. Tačiau jis mane ryžtingai nukirto ir visas net įraudęs ėmė aiškinti tas kažkokias finansines formules.

Taip, turėjau pats suprasti, kad Amerikoje už dolerį daugiau visko gali nupirkti nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Tad nė nebandyk Amerikos kritikuoti.

Be to, čia – didžiausios socialinės garantijos! Kur tai matyta, kad iš algos išskaičiuotų visus 30 proc.?! Juk tai ir yra piliečių socialinės apsaugos garantas! – net šaukdamas kaimynas baigė savo monologą, nors paskutinę frazę metė lyg šiek tiek abejodamas. Pagalvojau, kad jam tie žodžiai liejasi iš inercijos, bet nepradėjau ginčytis. Tai būtų beprasmiška, nes į pragyvenimo vertinimą aš įtraukiu ir paties gyvenimo faktorių. O čia jau prasideda subjektyvumas. Išties ir taip jaučiausi jį užgavęs. Žydai tariasi sukūrę amerikietišką ekonomiką, dėl to labai didžiuojasi ir mano, kad pasaulis jiems už tai turėtų būti dėkingas. Tokie chasidai čia turi net savo Mesiją (rabinas toks vienas, gal net iš dangaus nusileidęs), kuris mesijinių laikų tikrumą liudija kaip tik amerikietiškos ekonomikos klestėjimo faktoriumi, pateikia tai kaip pagrindinį požymį ir įrodymą, kartu patvirtindamas ir savojo statuso reikšmę...

Žinojau ir apie vadinamąsias socialines garantijas. Ir kiek jos pritaikomos konkrečiai mano kaimynui. Žydai turi specialias tautiečių rėmimo bei šelpimo programas, ten viskas sutvarkyta ir politiniu aspektu (mat jie persekiojami visame pasaulyje nuo pat jo atsiradimo pradžios, jie pabėgėliai iš sovietų imperijos ir pan.). Tik nežinojau – net neįsivaizduoju, kaip man pačiam reikėtų į tas garantijas įsikomponuoti. Pavyzdžiui, gerai žinau, kad ateityje gaudamas minimalią pensiją (esu neseniai atvykęs, dirbu čia ne nuo jaunystės, todėl nieko geresnio tikėtis ir negaliu) savo dabartinio tegul ir kuklaus butuko niekaip nebeišlaikyčiau. Ir savo ateitį čia matau tik priklausomą nuo fizinės būklės. Kol patrauksiu darbe, tol gyvensiu...

Amerikietiškos pensijos esmė: ji yra tokia, kiek pats esi įdėjęs į kokį nors verslą. Štai misteris G. Bushas kadaise užtikrino, kad Amerikoje pensijų nuo 2020 metų iš viso nebebus. Tavo senatvės gerovę lems tai, ką gal jau seniai reikėjo įvardyti – konkurencinė akcijų kova. Kiek kur kokių akcijų turi, tiek tavo kapitalas tave ir karšina, t. y. kaupia tau atsargas kažkam kitam jas mažindamas (pagal fizikos dėsnius, kad energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta). Nors galima guostis, kad tai pasenęs materialistinės ideologijos teiginys, o Amerika – juk stebuklų šalis...

Vis dėlto faktas nepaneigiamas, kad vienos akcijos kyla, kitos – krinta. Dėl to aš bent jau pats sau Amerikos nelabai linkęs apskritai valstybe laikyti. Joje valstybės yra tiek, kiek socializmo. Juk kaip tik socialistinės ekonomikos planavimo principas Ameriką išgelbėjo nuo finansinio kracho. Siekdamas užkirsti kelią bankų bankrotams, G. Bushas jiems skyrė 700 milijardų injekciją... Taip buvo daroma ir šaunioje sovietų šalyje – ekonomika buvo lipdoma dotacijomis iš viršaus. Tai sovietų neišgelbėjo nuo žlugimo, o ar išgelbės Ameriką – nežinia. Kita vertus, gal iki naujos katastrofos ponai prezidentai bankams gelbėti vėl bus surinkę reikiamą pinigų kiekį. Tie pinigai iš mokesčių mokėtojų, ir kaip tik čia įsikomponuoja tas mano kaimyno minimas garantas – 30 proc. mokesčių valstybei lopyti...

Bet kol kas man rūpėjo tik šios dienos realybė – sugrįžti į darbo vietą, kurią palikau išvykdamas paviešėti į Lietuvą. Tą vietą reikėjo atgauti, atsikovoti. Na, pirma bent apsižvalgyti. Kaip ir būgštavau, mano vietoje sėdėjo jau ne laikinai pakviestas, o pastoviai prilipęs. Scenarijus kartojosi, nes aš pats kaip tik tokiu būdu kadaise toje vietoje atsiradau. Mano pirmtakas tautietis išvažiavo atostogų į Lietuvą, jį pakeitė kažin koks laikinas, kuris nuolatos dirbti negalėjo dėl šeimyninių aplinkybių: turėjo naujagimį, tad jam reikėjo laisvų dienų (tas darbas – be jokių poilsio dienų). Tad bosas ir nesvarstė, ar anas grįš – negrįš... Nelaukė paskutinės akimirkos, nenorėjo nemalonumų, todėl ieškojo bet ko, ką į tą vietą pasodinus...

Rodytųsi, kaip baisu dirbti be jokių laisvų dienų. Bet Amerikoje tai įprasta, nes kitą sykį nė nežinai, ką veikti su kokia atsiradusia laisva diena – vieni piniginiai nuostoliai, ir tiek. Nebent ta diena būtų apmokama, tada galima ją ir dar labiau įprasminti – bandyti kažkur padirbėti papildomai... Kad laisvos dienos ar ilgesnės atostogos amerikiečiams yra ypatinga prabanga, liudija kaip tik šių dienų (man berašant) įvykis Aliaskoje, nedideliame Soldotnos miestelyje. Vienoje medicinos įstaigoje buvo atleistas administratorius. Kitą dieną jis sugrįžo, tik ne su kokiais darbo įrankiais, o su šautuvu. Ir ėmė šaudyti – ne kaip koks išprotėjęs teroristas, bet tikslingai: nušovė savo tiesioginį bosą ir dar kitą bosą – moterį, kurią vėliau ligoninėje atgaivino. Pastatą akimirksniu apsupo trys netoli budėję policininkai, kurie nesislapstė nuo kulkų, bet aktyviai ieškojo žudiko. Radę jį ir nušovė. Rizikavusiems gyvybe policininkams buvo pareikšta padėka ir suteiktas atitinkamas apdovanojimas – trijų dienų atostogos! Čia tai bent! – sako amerikiečiai. Aš gi, nors ir nieko nenušoviau, bet štai į Lietuvą išsitrenkiau visam mėnesiui... Tiesa, mano kompanija tai leido tik dėl to, kad dirbau be poilsio dienų. Tačiau ir be didesnių garantijų sugrįžti į darbo vietą. Maža kas per tokį ilgą laiką gali atsitikti tokioje aktyvioje šalyje.

Tad nenuostabu, kad grįžęs iš Lietuvos ir pats atsidūriau savo pirmtako situacijoje. Laimei, po tam tikro pasitarimo toje mokslo įstaigoje, kur budėjau, vis dėlto naują kandidatūrą atmetė. Lėmė mano geras užsirekomendavimas, padėjo dar ir tai, kad mano konkurentas padarė didelę klaidą. Dėl jos jis kaltino mane, valdžia irgi įžvelgė mano gudravimą, nors viskas buvo kitaip.

Atvykusiam mane pakeisti kolegai – jaunam amerikiečiui, turėjau viską išaiškinti, parodyti. Viską ir parodžiau, viską aiškinau, deja, nieko nepasakiau apie mygtuką po stalu, kuris įjungia aliarmą policijoje... O tas ėmė ir paspaudė. Šiaip sau – norėjo išbandyti, kas per daiktas. Policija, aišku, atlėkė nedelsdama, o rezultatas – teko sumokėti 600 dolerių baudą už nereikalingą iškvietimą. Sumokėjo kompanija, kiek atskaitė iš to budinčio, nežinau. Budintysis kaltino mane, kodėl neįspėjau apie tą mygtuką. Valdžia irgi mane pakeiksnojo, bet tuo viskas ir baigėsi.

Taigi man leido grįžti į darbą, o apie mygtuką kolegai nepapasakojau paprasčiausiai todėl, kad ir pats apie jį nieko nežinojau... Jo funkcija buvo tokia elementari, kad ir man niekas apie jį nieko nepasakė. Jis ir reikalingas tik dieną, kai nėra apsauginio ir čia sėdi tik visokios sekretorės. O po įstaigos darbo valandų, jau pačios pastato durys yra užblokuojamos, joks pašalietis neįeis. Jeigu ir bandytų veržtis pro duris – policijoje ir kauks tų durų aliarmas. Vis dėlto buvau įspėjęs kolegą bendru patarimu, kad štai aplinkui pilna visokių mygtukų – neliesk, netyčia nenuspausk, nes kai kurie jų susiję su visokiais aliarmais, turėsi bėdos. Ir kad net nebūtina žinoti visų mygtukų paskirties, tam yra kiti žmonės, pirmiausia bosai virš tavo galvos (apsauginis čia turi net keturis tiesioginius viršininkus). Toks mano paaiškinimas valdžiai itin patiko, bosai netgi pralinksmėjo, o tą jau atleistą budintį palydėjo atitinkamu epitetu (stupid, t. y. kvailys).

Vis dėlto mano teiginys, kad nebūtina visus mygtukus žinoti, tebuvo tik savotiška diplomatija, prisitaikymas prie šios tvarkos. Iš tiesų aš pats kitaip galvoju, tik šioje šalyje su niekuo nesiginčiju. Visiems žinoma, kad amerikiečiai mėgsta tvarką, kuri pasireiškia pirmiausia tuo, jog kiekvienas privalo žinoti tik savo siaurą sritį, ir visada geriau, jei žino mažiau nei daugiau. Tai subtili politika, o jos esmė galbūt ta, kad mažiau žinantį lengviau kontroliuoti. Tačiau faktas ir tai, kad kaip tik tokia riboto funkcionalumo sistema sėkmingai pasinaudojo teroristai rugsėjo 11-ąją... Visos amerikiečių tarnybos atliko tik elementarias savo srities funkcijas, o blaiviau susivokti – kas gi čia darosi? – pritrūko kompetencijos, arba liaudiškai tariant – smegenų...

Taigi po visų peripetijų sėkmingai atgavau darbo vietą. Bet ir nerimo patyriau nemažai.

O tas mane trumpam pakeitęs kolega tikrųjų priežasčių nežinojo. Jis taip ir liko įsitikinęs, kad aš tyčia nutylėjau apie tą mygtuką, paspęsdamas jam spąstus ir taip užsitikrindamas sau darbo vietą. Amerikoje vadovautis reikia tikromis garantijomis.

 

* Praėjo žiema, atėjo vasara – ačiū Partijai už tai! (Rus.)

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)