melynbarzdzio vaikai
melynbarzdzio vaikai
        Renatos Šerelytės romanas „Mėlynbarzdžio vaikai“ – stiprų įspūdį paliekanti knyga. Ypač įdomu skaityti romaną, vaizduojantį tarybinius laikus tiems, kas juos bent kiek prisimena. Tačiau iš karto reikia patikslinti, kad per vykusiai pasirinktas anų laikų gyvenimo detales prasismelkia nykuma ir neviltis, kurią vienareikšmiškai su tarybiniais laikais susietų tik tas, kas anais laikais negyveno, todėl galėtų būti lengvai įtikintas, jog net saulė danguje tuomet blausiau švietė. Kai kam romanas gali sustiprinti nuostatas, kad Rytų Europa egzistavo tik tam, jog vakariečiai suprastų, kokia likimo dovana buvo gimti „šiapus“, už tos Vakarus ir Rytus skiriančios ribos...

Analizuojant šiek tiek politiškai angažuotą kūrinį (romanas „Mėlynbarzdžio vaikai“ itin antitarybinis), kyla grėsmė imti politikuoti, o tai jau ne literatūros kritikos sritis. Bet tai neturėtų užgožti esminių dalykų, kurie lemia, iš vienos pusės, romano įspūdingumą, iš kitos – slogią jo nuotaiką, nes formuojamas įspūdis labai vienatonis, tai, kas vaizduojama, kelia vien pasibjaurėjimą, beviltiškumo jausmą. Atrodo, lieka rezignuoti: jei jau tavo vaikystė praėjo toje Mėlynbarzdžio pasakų šalyje, nieko iš gyvenimo nebegali laukti, nes nesugebėsi būti kitoks nei Mėlynbarzdžio vaikas, – gali nebent paprašyti gydytoją raminamosios tabletės.

Tačiau baimės, kurios kilmės negalima nustatyti, kaip ir raminamųjų tablečių poveikio nepripažįsta kultūrai ir literatūrai didelę įtaką padariusi S. Freudo psichoanalizė ir C. G. Jungo analitinė psichologija. Būtina atverti kultūros pasąmonę, įvertinti jos būklę, nustatyti kompleksus, paaiškinti, kas juos lėmė, tik taip bus apribotas ardomasis praeities poveikis dabarties kultūrai, ji taps integruota, išlaisvinta iš sustingusio skausmo. „Mėlynbarzdžio vaikų“ tyrinėtojas pirmiausia turi atsakyti į šiuos klausimus: kodėl romanas yra būtent toks, ar romanu išsakoma tik tai, ką sąmoningai norėta išsakyti, kokios „amžinosios“ temos ir įžvalgos netikėtai atsivertų nugramdžius paviršinį romano „tarybinį klodą“.


 

Pasakojimo-išpažinties spąstai  

 

„Mėlynbarzdžio vaikai“ – jau daugelį knygų išleidusios autorės kūrinys. Jos kūryba yra netgi tapusi vienu iš leidyklos „Alma littera“ reprezentacinių puslapių. Leidykla drąsiai tituluoja R. Šerelytę žymia lietuvių literatūros rašytoja, taip ją pristatyti pasiryžusi ir Rytams, ir Vakarams.  

Jei pripažintume, kad romanas skirtas ne tik „maloniajam skaitytojui” ir pasiskaitymo malonumui, bet ir „suinteresuotiems“ asmenims – kritikams, kultūros vadybininkams, Rytų Europos literatūros rinkodaros specialistams, – tada jis teisėtai gali būti vadinamas „euroromanu“ (kultūros analitikai daug kalba apie šios sąvokos neapibrėžtumą). Kūrinys rašytas mėginant įsivaizduoti, kaip būtų galima susikalbėti su Europa, pasirengusia skaityti (ir pirkti) „postsovietinės“ šalies autorės knygą. Romano psichologinės analizės gelmė tarsi pritaikyta Europos populiariosios kultūros komunikacijoms, kurios dar tebėra paveiktos S. Freudo ir vėlesnių psichologijos mokyklų. Tada suprantama, kodėl viena iš leidyklos strategijų – naująjį romaną vadinti išpažintimi, perteikiančia tragedijos katarsį (tai patrauklu Europai, kurioje gyva graikų klasikinės estetikos atmintis).

Autorė dar nesuvaldo teksto stichijos, bet moka savo viziją formuoti kaip tam įmanomą vienovę. Tai visų romano lygmenų pasikartojimai, variacijos, nors šis vienodumas kelia minčių apie meninę nesėkmę. Knyga tikrai būtų chaotiška, pasakojimo apskritai nebūtų įmanoma sekti, jei jis nebūtų gana mechaniškai suskirstytas į „balsus“. Romane kalba trys balsai, kurių numeracija sudaro polifonijos įspūdį, taip pat atsiranda elementari tvarka (nors paprastas skaitytojas vis tiek pražiopsos momentą, kai dingsta vienas iš trijų pradinių balsų, ir nustebs, kai pabaigoje dar atsiras ir ketvirtasis). Leidyklai lieka akcentuoti „išpažinties“ aspektus kaip stipriąją romano pusę (nes „autobiografinio“ romano stiprieji aspektai kaip tik tokie ir turėtų būti).

Tik čia jau tenka sustoti. Viskas yra sudėtingiau, ir reikia pripažinti, kad ta kultūrinė rinkodara, kuri Lietuvoje save laiko gera, veiksminga tik iš dalies. Net Europai apie „tragedijos katarsį“ nebegalima kalbėti, jei kūrinys parduodamas už šiuolaikinio meno kainą. Postmodernus menas to katarsio apskritai nebesiekia. Vakaruose prirašyti kalnai literatūros, vaizduojančios veikėjo psichikos žlugimą jo kelionėje per gyvenimą, ir tokia literatūra, deja, tik paskatina analogiškus skaitytojo psichikos, jei ji nėra tinkamai integruota, procesus.

Pagal klasikinio romano vertinimo kriterijus „Mėlynbarzdžio vaikai“ būtų silpnas romanas. Esminis yra Mėlynbarzdžio vaizdinys, kuris jau nuo pavadinimo iškyla kaip sovietmečio užuomina, o kartu paliečia kažką tamsaus skaitytojo pasąmonėje, generuoja keistus vaizdinius, sudirgina kompleksus. Jeigu Mėlynbarzdžio liniją iš romano pašalintume, pasakojimas vėlgi taptų visiškai pasklidęs: veikėjų gyvenime metams bėgant įvyksta daug pasikeitimų, todėl kūrinys savo turiniu yra ir „augimo“ romanas (tai pasakojimas, kaip užauga brolis ir sesuo), bet net tie pasikeitimai nėra lemtingi, jie nelemia romano vyksmo slinkties, nors tai būtina romano žanriniam modeliui.

Kai įvykių nesujungia siužetas, kai jie tarpusavyje nerezonuoja, romane bet kas bet kada gali pakrypti kitaip. Pasakotoja galėtų išsiųsti laišką jaunesniam broliui su neteisingu atgaliniu adresu, o galėtų ir, sakykim, persiimti jo Dievo ieškojimu. Tragiškąjį katarsį graikų tragedijoje lemdavo herojų patekimas į neišvengiamas aplinkybes ir negalėjimas jų išvengti nepažeidžiant aukštųjų etinių reikalavimų. Šiame romane – ne taip lengvai įžvelgiamų prasmių integruojamame tekste – beprasmybė, bejėgiškumas ir pyktis, agresyvumas, pasiekiantys cinizmo ir sarkazmo jėgą, persmelkia visą literatūrinio kūrinio universumą. Tai ir yra, kas tęsiasi nuo pradžios iki pabaigos.

Nieko nebereiškia ir nelemia net mirtis. Tos pasakotojos, kuri kalba mirusios motinos vardu, monologai niekuo nesiskiria nuo pagrindinės pasakotojos – jos dukters samprotavimų. Net mirusi moteris tebelieja tokią pat pagiežą (net ir savo vaikams), kokią jai (paskui Mėlynbarzdį pabėgusi iš Lietuvos į Rusiją) rodydavo jos pačios motina. Tas savitikslis agresyvumas perduodamas dar kelioms kartoms, pagrindinės romano pasakotojos nihilizmas ir psichologinis smurtas užkrės ir jos dukrą, augančią „šiais“ laikais.

Klausimų kiltų nepriekabiam skaitytojui, patikliai skaitančiam romaną kaip teisingai tarybinius laikus vaizduojantį tekstą. Jeigu vaizduojama nesibaigianti tarybinių laikų depresijos būklė ir romano tikslas – gąsdinti tarybiniais baubais, kodėl pasakotojos močiutė, kuri turėjo gimti apie 1920-uosius, tokia atskalūnė ir priešiška net savo dukrai?


 

Mėlynbarzdis pagal analitinės psichologijos kontekstą
 

Jei romanas turi išpažinties, autobiografinio pasakojimo požymių, tai skatina galimybę prisiminti analitinės psichologijos metodus ir mėginti rekonstruoti tas reikšmes, kurios slypi teksto gelmėje ir išlaiko visą romano „statinį”.

Šiuolaikinio skaitytojo teksto skaitymo „malonumas“ kitoks, jis kitaip suvokia informaciją, jo nebevargina pasklidi tekstai, jis įpratintas nebesitikėti, kad tekstas bus aiškus be jo paties pastangų. Literatūros kūrinio efektas gali būti pagrįstas kolektyvinės pasąmonės archetipų, kompleksų aktyvinimu. Todėl nebereikia įrodinėti, kad tai, kas būtų pražudę klasikinį romaną, nėra pavojinga mūsų laikų romanui.

Intertekstualumo efektą skaitant „Mėlynbarzdžio vaikus“ sukuria tai, kad teksto „realybės“ įspūdį sustiprina paties skaitytojo prisiminimai.

Mėlynbarzdis šiais laikais atgimsta kuo skirtingiausiuose tekstuose, jo vaizdinys išreiškia maištingas politines, mizoginistines (moterų neapykantos) idėjas, šmėsteli pasakojimuose apie serijinius žudikus, jis išnyra netgi erotiniuose kontekstuose. Mėlynbarzdis dažnai prisimenamas siekiant iliustruoti pastarųjų 300 kultūros istorijos metų ginčų rasių ir sekso tema išvadas. Pasakojimą apie gąsdinančios išvaizdos vyrą literatūrine forma išdailino Charles Perrault 1697 metais. Galima spėti, kad pasakojimas atsirado dar ikiistoriniais laikais, kai vyrai mėgavosi neribojama galia, o moterys kentėdavo. Tikriausiai šis pasakojimas buvo skirtas moteriškajai auditorijai.

Taigi už vieno itin atstumiančios išvaizdos vyro niekas nenori tekėti. Viena mergina – jauniausia iš trijų seserų – ryžtasi. Praėjus mėnesiui po vestuvių, ji iš Mėlynbarzdžio gauna ryšulį raktų, jai draudžiama įeiti tik į vieną kambarėlį rūsyje. Neatsispyrusi smalsumui, ji atrakina duris ir randa galeriją buvusių žmonų perpjautomis gerklėmis lavonų. Raktas iškrinta iš rankų į kraujo balą, ir tas kraujas nebenusivalo. Jos laukia toks pat likimas, bet, Mėlynbarzdžiui leidus prieš mirtį valandėlę pasimelsti, nelaimingąją spėja išgelbėti jos broliai ir seserys.

Ilgainiui Mėlynbarzdis kiek „išblanko“ virsdamas kliše, bet šią figūrą atgaivinti pavyksta net ir kuriant šiuolaikinį meną. Pasižvalgius po internetą, ar Mėlynbarzdis dar reikalingas Vakarų literatūrai, paaiškėja, kad taip (žinomi kūriniai: Angelos Carter „Kruvinasis kambarys“, 1979, Kurto Vonneguto „Mėlynbarzdis, Rabo Karabekiano autobiografija (1916–1988)“, 1987). Lietuvių literatūroje su Mėlynbarzdžiu asocijuojasi Nijolės Miliauskaitės „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995).

Daug ką R. Šerelytės Mėlynbarzdžio vaizdinio analizei galima pritaikyti iš feministinės teorijos. Kad ir mintį, jog Ch. Perrault pasakos moralas dviprasmiškas: iš vienos pusės merginos mokomos nebūti pernelyg smalsios, iš kitos – parodoma, kad ir moterys gali daryti poveikį vyrų autokratijai.

Visiems pasakojimams apie Mėlynbarzdį būdingas uždaro kambario vaizdinys ir mirties išgyvenimas, persmelkiantis pasąmonę. Feministinės bei psichoanalitinės krypties literatūros tyrinėtojos teigia, kad patriarchalinės visuomenės idilė baigėsi, kai moters smalsumas išlaužė duris į kruvinąjį kambarį. Žinojimas, kuris buvo įgautas įsilaužiant į tą uždraustąjį kambarį, lėmė herojės išsigelbėjimą. Herojės išbandymo esmė: ar ji gali įgyti žinojimą apie mirties instinktą ir juo pasinaudoti, kad nugalėtų savo pačios mirtį? Iš tiesų tai pasakojimas apie išlikimo instinktą susidūrus su mirties instinktu, kurį įkūnija Mėlynbarzdis.

R. Šerelytės pasakojimas – dėl to galima nesunkiai sutarti – nėra apie jokį nugalėjimą, jis – apie mirimą, nužudymą, neišsigelbėjimą. Pagrindinė romano veikėja nieko nelaimi ir nuo nieko neišsigelbėja. Tik tabletės poveikis, pakeičiantis jos tikrovės suvokimą, padaro „nebeskausmingą“ ir skaitytojo romano pabaigos suvokimą.

Iš trijų svarbiausių romano „balsų“ du itin simbiotiški – dukters ir motinos. Motinos balsas atveria visiškai juodą vidinę savastį. Dukros balse iš pradžių daugiau sąmoningojo ego intonacijų, kurios vėliau bus nustelbtos. Ciniškas paradoksas, bet meilę ir švelnumą tas vidinis balsas atvirai išsakys tik tada, kai veikėjos psichiką neatpažįstamai pakeis psichiatrinės ligoninės tabletės.

Romano pradžia ir pabaiga tapačios tuo požiūriu, kad jose atveriama psichika, kurioje jau sunaikintas sąmoningumas, kurį pasiekė mirties būsena, buvo užvaldyta agresyviu instinktu. Galbūt tokia buvo romano rašymo išeities situacija – atsakyti sau į klausimą: ką aš jau esu pasakiusi savo kūryba, kaip tai paveikė mane pačią?

Ravit Raufman, rašanti apie pasakų vaizdinių panaudojimą psichoterapijai, remdamasi feministiniais skirtingų lyčių skirtingais psichikos modeliais, bandė palyginti, kuo skiriasi Ch. Perrault ir brolių Grimmų – vyriškųjų, sąmoningai parengtų pasakojimo variantų – Mėlynbarzdžio įvaizdis nuo to, kuris sutinkamas analogiškuose moterų pasakojimuose, pagrįstuose sąmonės „necenzūruota“ medžiaga, pvz., sapno istorija (sapnas, aišku, nėra veikiamas sąmoningų patriarchalinės visuomenės nuostatų)1.

Psichoanalitiniu požiūriu pasąmonės celė, kur šmėsčioja šmėkliškos figūros, atveriama – Mėlynbarzdžio kambarys atidaromas – jau net tada, kai papasakojamas tik sapnas ar autobiografinė istorija. Galima teigti, kad meninio teksto (kuris visada bent šiek tiek autobiografinis) kūrimas yra analogiškas aktas. Kūryba simboliškai prilygsta uždaros kambario erdvės atvėrimui. Išgyvenimams užliejus kuriančiąją psichiką, literatūrinio teksto detalės išryškina ir tai, ko pasakotoja nesiekė parodyti. Literatūrinis kūrinys visada yra ir pasąmonės procesų produktas.

Tai, kas asmeniška, susilydo su kolektyvinės pasąmonės archetipais. Autorei (kuri turi balansuoti ties savo pačios autoportreto ir personažo kūrimo riba) netenka prisiimti individualios atsakomybės už tai, ką ji pasako. Plačiąją auditoriją pasiekia ir tai, kas sąmoninga, ir tai, kas nesąmoninga. Kita vertus, nors pasakojimas yra viešas, perteikiantis tai, kas visuotina, jis išlieka asmeniškas ir daug ką gali pasakyti pačiai autorei.

Pažymėtina, kad R. Šerelytė nelinkusi be išlygų pripažinti romano autobiografiškumo: „Kai jį parašiau, man buvo kiek negera, nes jame yra nemažai skausmingų asmeninių dalykų“, – sakė R. Šerelytė. Tačiau ji neigė, kad tai – autobiografinis kūrinys. „Romanas – visada savarankiškas kūrinys. Jis niekada nebus toks kaip gyvenimas“ („Lietuvos Rytas“, 2008 m. gruodžio 15 d.).

Leistis į psichologinio savęs atradimo kelionę visada pavojinga (atvėrus pasąmonę gresia psichozė). Pats Mėlynbarzdžio vaizdinio pasirinkimas, reiškiantis jo aktualumą, patvirtina, kad romano autorė priartėjo prie individui pavojingos ribos. Bet stovint prie uždrausto kambario durų labai smalsu: kokias reikšmes postmodernios kultūros laikais gali atverti archajiškas Mėlynbarzdžio vaizdinys, ką jis gali suaktualinti kalbant apie vyro ir moters ryšį (lietuvių literatūra priskirtina „atsargiai“ kultūrai, psichozė iki šiol nebuvo įprasta kūrybinė tema). Tad norisi pasiremti šiuo atveju parankia R. Raufman atlikta sapno analize.


 

Pražūtingas susidūrimas su kolektyvine pasąmone
 

R. Raufman, analizuodama vienos savo pacientės sapną, kuriame veikia Mėlynbarzdžio tipo figūra, atkreipia dėmesį į tai, kad sapno pasakotoja renkasi kitą kelią, nei jai siūlo visuomenė, kuri remiasi karine jėga. Į tai, kas paslaptinga, ji mėgina pažvelgti pasikliaudama asmeninėmis galiomis:
 

Aš einu ir turiu patekti į namą, kuris jau daug metų užrakintas. Ant durų – daugybė spynų. Įeiti į namą buvo visą laiką uždrausta, pirmą kartą žmonės nori jėga įsilaužti į šį pastatą. Reikia leistis į rūsį, eiti koridoriais, kur daug kariškių, policininkų. Vienas policininkas sako man: „Greitai eik atgal!“ Jis man paaiškina, kad pastate kažkas jau yra. Man smalsu, kas tai galėtų būti, aš dairausi aplinkui, bet nieko nematau. Policininkas vėl liepia man nesidairyti. Kai paklausiu kodėl, jis man atsako: „Nes tas, kuris čia yra, grobia moteris, jas prievartauja ir po to sukapojęs į gabaliukus laiko čia.“ Bet aš vis tiek pasižiūriu pro vienas duris ir tada pamatau milžinišką vyrą. Už jo matau lovas ir žmonių kūnų dalis. Milžinas yra rausvos spalvos, nuogas, didžiulis, jo veidas apskritas, be akių ir nosies. Jis apskritai nepanašus į žmogų, labiau į milžinišką kūdikį. Jis pažvelgia į mane ir tada pajuntu, kaip man pradeda kristi dantys. Aš bandau juos sugriebti ir vėl įsistatyti, bet jie vis tiek krenta.
 

Pasakų rinkiniuose istorijų apie Mėlynbarzdį variantų pabaigos geros, o sapno pasakojimas apie serijinį moterų žudiką kitoks – jis iki galo išlieka košmaro lygmenyje. Prisimintina, kad pasaka yra sąmoningai sukurta, jos pasakojimas organizuotas – visai kitoks negu šio sapno pasakojimo, atveriančio pasąmonę. Pasaka kontroliuoja, „pagerina“ grėsmingą ir chaotišką pasaulį, sukurdama iliuziją, kad yra tvarka, kuri būtina žmogui funkcionuoti. Baisybės, su kuriomis susiduria moterys, užgniaužiamos, viskas baigiasi gerai.

Šiame sapne atvirkščiai – atsiskleidžia asmeninė moters patirtis, jo pasakotoja kovoja su mirties ir destrukcijos galiomis, kurias įkūnija Mėlynbarzdis, ir pati yra jo paveikta. Moters smalsumas pavojingas, bet jis yra jos pasąmonės varomoji jėga. Pažiūrėti į uždraustą kambarį – tai simboliškas aktas, reiškiantis įsižiūrėjimą į tai, kas slapčiausia tavyje pačioje, kas grėsmingiausia tau pačiai (tai tinka ir autobiografinio romano rašymui).

Vyriškuose Ch. Perrault, brolių Grimmų pasakų variantuose užrakintas kambarys priskiriamas vyrui. Moterų pasakojimuose, ateinančiuose iš jų pasąmonės, jis priklauso moteriai (tai tinka ir R. Šerelytės romano pasakotojoms). Smalsuolė negali nesidomėti namų užkaboriais (R. Šerelytės romane reikšminga rūsio duobe po slenksčiu, kurios mitinę reikšmę įžvelgia ir romane eksplikuoja pati autorė), ji nori tvarkytis namuose, keisti tuos namus ir juos valdyti. Ji iš tiesų ir valdo, bent jau ryžtingai priima sprendimus, kurie gali lemtingai paveikti jos gyvenimą (pabėga su rusu). Ji galėtų nudėti Mėlynbarzdį keptuve, jeigu jo galios nepadidintų jos pačios psichikos galių projekcija.

R. Šerelytės „juodasis gegužis“ – pasąmonės būsena, į kurią gali pasinerti tik profesionali kūrėja, atsisakiusi intelektualiai konstruojamų pasakojimų. Tai sapnui artima būsena. Kas atsitinka, kai moteris laužo tabu, įsilaužia į uždarytus kambarius ir susiduria su agresyviais partneriais vyrais (su jais susigrumia, mėgina atsilaikyti ar bent išvengti jų pražūtingo poveikio)? Ją neišvengiamai ištinka bloga lemtis. R. Šerelytės romane nebeužgniaužiami ir nebepaslepiami tie pražūtingi išgyvenimai, kurie apima, kai susiduriama su žudikiškais pradais. Kaip, patenkant į tokias grėsmingas erdves, viskas gali baigtis? Tragiškai: savižudybe, izoliacija, psichikos sutrikimu. Praradimai gali būti nenusakomi: mirus romano veikėjai, jos kūdikis paimamas į vaikų namus, užauginamas pagal tų romanų taisykles, išėjusį iš jų pasitinka „buvęs čekistas“. Kam jis galėtų būti pasamdytas? Serijiniu žudiku, armijos smogiku batalione (juk Mėlynbarzdis yra serijinio žudiko archetipas)?

R. Raufman savo pacientę vadina įėjusia ir nebepajėgusia išeiti. Tai apibūdintų ir R. Šerelytės romano potekstę. Scena, kuria prasideda romanas – panirimas į juodą upės vandenį tarsi netyčia jame nuskęstant, – ir reiškia tokį moteriai pražūtingą įvykį: nebeišėjimą iš pražūtingų būsenų. Kadangi literatūriniai vaizdiniai simbolizuoja psichikos būsenas, tai reikštų psichozę (būseną, kai asmuo iškreiptai suvokia pasaulį, praranda racionalų ryšį su realybe). „Nuskendusi“ motina nebesuvokia, ko blaškosi ant kranto likę jos vaikai, jos pasąmonė vis dar transliuoja skausmą, bevaisę neapykantą ir net priešiškumą savo kūdikiui.

Pasąmonės instinktus romane labiausiai įkūnija motina, o dukros priklausomybė nuo Mėlynbarzdžio tipo vyriškių jau ne tokia pastebima ir nesukelia tokių slogių padarinių (ja pasinaudoja išoriškai „padorus“ vyras, kuriantis „padorią“ šeimą (su žmona ir iguana). Jau parsivežusi į tėviškę sau bemaž lygų vyrą, ji vis tiek įsitempusi laukia, kaip būsimas vyras priims jos šeimą. Ši veikėja iki tam tikros ribos gali atsispirti psichozei, bet ta riba vis tiek peržengiama. Pabaiga analogiška – ji įkalinama psichiatrijos ligoninėje ir jos sąmoningumą naikina vaistai.

Įdomu, kad viena iš romano baigiamųjų scenų – gyvenimo stebėjimas iš tam tikros distancijos, t. y. žiūrėjimas į savo šeimos gyvenimą pro psichiatrinės ligoninės langą galėtų simbolizuoti ir bendriausia rašytojos būsena – kūryba, kai reikia prieiti prie grėsmingų savimonės ribų, o pačios „normalus“ gyvenimas (šeima) lieka tarsi už stiklo.

Pagal analitinės psichologijos kontekstą „užrakinimas“ reiškia tai, kad tam tikras pasąmonės turinys yra „užgniaužtas“ arba „atsietas“. Ar be išlygų priimtinas aktas, kuris reikštų to, kas „užrakinta“, išvadavimą? Psichologai įspėtų, kad tokie eksperimentai galimi tik esant stipriam ego, kurio galutinai nesugriautų „išsiliejęs“ pasąmonės turinys.

Pasaka apie Mėlynbarzdį – įspėjimas, kur veda beribis smalsumas, jos psichologinis moralas: to, kas užrakinta, „užgniaužta“, „atsieta“ pasąmonėje, išlaisvinimo pasekmės yra labai rimtos, pavojingos. Impulsyvus smalsumas nežada nieko gero, įaudrintos pasąmonės išplukdytas turinys nėra savaiminė vertybė. Tai perspėjimas, kad analizė yra pats pavojingiausias dalykas.

Taip prieiname išvados, kad Mėlynbarzdžio archetipinis vaizdinys pačia giliausia prasme reiškia psichozę, tą žmogžudišką psichozę, kuri kartais gali būti „užgniaužta“, „atsieta“ nuo sąmoningo turinio. Net analitikas, interpretuodamas (arba „atrakindamas“) tokią pasąmonę, turi būti itin atsargus. Kai kada pasąmonės turinys iš tiesų geriau turi būti laikomas „užrakintas su spyna“...

Tokio romano rašymas – tai autorės ego pastangos uždaryti psichozę meninio teksto vaizdiniuose. Pats romano parašymas – didelė pergalė.


 

Mėlynbarzdis kaip animus archetipas
 

Kadangi profesionalus R. Šerelytės rašymas išlaisvina vaizduotę, jį galima lyginti su psichologine technika, kai individas sąmoningai stengiasi pažadinti pasąmonės įvaizdžius, – tai vadinama amplifikacija. Tada subyra visos išankstinės nuostatos, visuomeninės schemos, o veikėjai – net jei jų paveikslai buvo pradėti formuoti pagal rašytojos prisiminimus – pradeda reikšti visai ką kita.

Amplifikacija būtų tas lyginamasis metodas, kuris leistų sugretinti romano teksto ir kitų kultūrinių lygmenų paraleles. Mitų, pasakų, literatūrinių kūrinių vaizdiniai yra kolektyvinės pasąmonės archetipų įsikūnijimas. Remiantis C. G. Jungo teorija, kai individas turi kokį nors tikslą, pasąmonė pajėgia atsirinkti jam tinkamiausią vaizdinį iš visų tų, kurie jai prieinami. Užduotis, kuri laukia analitiko, – nustatyti, kodėl konkrečiu atveju pasirinktas vienas ar kitas vaizdinys.

Čia reikia prisiminti vaizduotės aktyvinimą kaip vieną iš C. G. Jungo analitinės psichologijos technikų, pagrįstų nuostata, kad vaizduotė yra tokia pat „reali realybė“ kaip ir išoriškas pasaulis. Vaizdiniai kyla iš pasąmonės, virsdami veikiančiomis figūromis (personifikacijos mechanizmas), ir vidinėje realybėje individas sąveikauja su tomis figūromis kaip su realiais asmenimis. Toms iš pasąmonės kylančioms figūroms galima „užduoti klausimus“, jos gali pateikti ir atsakymus, kurių kitomis aplinkybėmis asmuo niekaip negautų (todėl rašytoja, kurios pasąmonės kalbą suaktyvina rašymas, kūrybos metu gali daug ką suvokti apie save).

Anot C. G. Jungo, jeigu mes neigiame priešingos lyties archetipus, slypinčius kiekvieno individo pasąmonėje, jeigu juos atmetame arba ignoruojame (pvz., moteriai nusprendus, kad visi vyrai yra menkystos), tada jie parodo mums savo baisųjį veidą. Sklandus moters individuacijos (psichologinio brendimo) procesas vyksta tik tada, kai ji susiformuoja sąmoningą santykį su savo animus (tai vyriškumo, vyriškų savybių bei galimybių vaizdiniai moters pasąmonėje), kai sąmoningai jį vertina, suvokia pozityviąją vyriškumo pusę. Susidūrimas su savuoju animus (pasireiškiantis psichikos vyriškųjų vaizdinių generavimu) yra nuostabus įvykis moters individuacijos kelyje.

S. G. Jungo išskirtoji simbolinė moters pasąmonės struktūra – animus – reprezentuoja moters vidinį vyriškumą, jos veikimo troškimą, gebėjimą priimti sprendimus ir suvokti pasaulį. Tačiau jei moteris yra visiškai užvaldyta animus, ji jau tampa dogmatiška, linkusi ginčytis ir pernelyg viską apibendrinti. Tada ji kovoja ne tam, kad surastų tiesą, bet kad tiesiog būtų teisi, kad jos žodis būtų paskutinis. Žmogiškas susitarimas jai nebesvarbu. Vyrai atmetami, jeigu jie neatitinka moters iš anksto susikurtų nuostatų.

Kai kategoriškojo animus lemiami įsitikinimai reiškiami garsiu, užsispyrimą rodančiu balsu arba brutaliomis emocingomis scenomis, tas moterį užvaldęs vyriškumas lengvai atpažįstamas:
 

Susitvardžiusi pasakiau, kad iš tiesų ir aš nemėgstu melodramų, tiesiog, žinot… tuštuma. Šaltis. Išdidumas... Pasakojau jai kažin ką, gydytoja tylėjo, o jos veide nuovargį pamažu keitė išraiška, kurią būtų galima pavadinti atpažinimo reakcija.

Netikėtai ji tarė: o aš, žinot, nesitaikstau su vyro priekabėmis. Vieną sykį, kai vos įžengęs pro duris ėmė reikšti savo nepasitenkinimą, sviedžiau į jį keptuvę (2).

 

Studijoje „Žmogus ir jo simboliai“ C. G. Jungas teigė, kad animus susiformuoja bendraujant su priešingos lyties asmeniu šeimoje – tėvu, kuris turi specifinę įtaką, jis pasižymi ir tuo, kas gera, ir tuo, kas bloga. Tėvas suteikia dukros animus nenuginčijamus, nenugalimus, „tikrus“ įsitikinimus, kurie niekada nesutampa su tokia moters asmenine realybe, kokia ji yra. Tie įsitikinimai slypi giliai ir jų prielaidos neaiškios – animus kalba reiškiasi slapto „švento“ įsitikinimo forma. Animus lemiamai nuomonei retai kada galima paprieštarauti. Apskritai ji ir yra teisinga. Tik ji retai kada tinka individualiai situacijai.

Jeigu animus yra tamsus (negatyvus), mituose ir pasakose jis pasirodo plėšiko arba žudiko, „tamsiojo nepažįstamojo“, „vaiduokliško meilužio“ pavidalu, mūsų aptariamu atveju – Mėlynbarzdžio. Toks animus dominuojantis vaizdinys įkūnija visas pusiau sąmoningas, destruktyvias, šaltas mintis, kurios yra užvaldžiusios moterį, ypač kai jos jausmai visai nustelbiami.

C. G. Jungas pagrįstai paaiškintų, kodėl R. Šerelytės romanas daro stiprų įspūdį, kodėl yra vientisas, „autentiškas“; jis įrodytų, kad tai ne kaprizingas siužeto posūkis, jog šeimos moteris iš vargingesnės vidurinės klasės dalies, gyvenanti skurdžioje provincijoje, kažkokiu būdu turi ryšį su žudikiška komunistų ideologija, su Rusija ir ją įkūnijusiu Mėlynbarzdžiu. Atsakymas šiuo atveju būtų C. G. Jungo paaiškinimas, jog tamsusis animus tokią moterį gali suvedžioti, tada ji atsisako bet kokių savo realių ryšių su pasauliu, ypač su vyru (pridurkime, ir vaikais). Archetipų analitikas C. G. Jungas tokią būseną apibūdina kaip „svajingų minčių, troškimų, įsitikinimų, kaip viskas „turi būti“, kokoną, kuris atskiria moterį nuo realaus gyvenimo.

Negatyviajam animus būdinga: brutalumas, nutrūktgalviškumas, tuščiagarbiškumas, užsispyrimas, pykčio sužadintos idėjos. Toks animus – destrukcijos ištakos. Puoselėjant slaptas destruktyvias nuostatas, galima prisišaukti ligą, nelaimingą atsitikimą, mirtį. Simboliškai – Mėlynbarzdį. Tamsusis animus moters sieloje tarsi kalba: tu esi beviltiška. Kokia prasmė stengtis? Neverta nieko daryti, tavo gyvenimas niekada nebus geresnis.

Vyriškumas R. Šerelytės romane „Mėlynbarzdžio vaikai“ yra dviejų polių. Pirmasis iš jų būtų pasyvumas: pasakotojos brolis, baigęs mokyklą, nieko neveikia, jo pirmąją į artimesnius santykius neperaugusią meilę nutraukia kito vyriškio – tikro patino – įsiterpimas, jo ambicijos, o ilgainiui ir asmenybė visiškai išblėsta, kol jis protiškai sunyksta ir tarsi „netyčia“ – nes sąmoningai, atrodo, nepriimtų tokio sprendimo – pasikaria. Pasyvumas, pasidavimas, bejėgiškumas šiame kontekste yra virtęs kompleksu, kuris asmenį veikia pražūtingai. Tą pasyvumą veržiamasi kompensuoti ugdant savyje aktyvų, net agresyvų animus (kraštutinumas – aktyvus žiaurumas, žalojimo ir žudymo poreikis).

Išorinis „sukultūrintas“ Mėlynbarzdžio pavidalas – romantiškai demoniškas: „Gražuolis iki mėlynumo nuskustu smakru, Bairono garbanomis ir į giljotinos peilį panašia balta apykakle… Laukiu ne mylimojo, o negailestingo galvažudžio ir bijau tik truputį“ (p. 65). Bet po tuo „žudikišku grožiu“ slypi mirties instinktas (noras sulaukti, kad kas nužudytų). Atverta simbolinė Mėlynbarzdžio prasmė paskatina kūrybos procesą, – jame kuriančiosios psichika siekia nuslopinti savo nerimą ir pašalinti įtampą, kuri kartais būna nepakeliama.

Kaip buvo minėta, animus gali ir pozityviai, kūrybiškai skatinti moters savastį, įkūnyti iniciatyvą, drąsą, objektyvumą, dvasingą išmintį. Pagrindiniai animus principai – logos, prasmės suvokimas – įgaunami kūrybiškai veikiant pasaulyje.

Kai keičiasi socialinės struktūros (o mūsų laikais tai vyksta itin sparčiai), daugelio moterų psichikos vyriškoji, aktyvioji dalis, animus, yra gerai išvystyta. Kad animus grėsmingai neįsivyrautų Mėlynbarzdžio pavidalu, moteris kompensacijos principu turi ugdyti savo pačios savasties pusę – anima. Šiais laikais tai daryti skatina autentiškų moterų pasakojimų tyrinėtoja R. Raufman.

 

____________________
 

1 http://www.folklore.ee/folklore/vol36/raufman.pdf

Žr. R. Raufman straipsnį „Sapnas apie Mėlynbarzdį – moterų sapnų siužetų ir pasakų panašumas”.

2 Šerelytė R. Mėlynbarzdžio vaikai. – Vilnius: Alma littera, 2008. – P. 200.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)