tekstai.lt

Jim Carroll. Krepšininko dienoraščiai. Romano fragmentas (2)

krepsininko dienorasciai
krepsininko dienorasciai
        1965, pavasaris
 

Nusileidęs į metro, nusprendžiau šiandien pasiplaut nuo mokšės ir varyt tiesiai į Taims skverą ir ten truputį pasitąsyt. Išlipu 42-ojoj ir trumpam įkišu nosį į narkašų pamėgtą užkandinę „Horn & Hardart“. Visi čia ryja spurgas, išmirkytas kavoj. Susirandu telefoną, paskambinu į mokšę diriko sekretorei. Priskiedžiu, kad kažkuo apsinuodijau ir privėmiau namus, kad man skauda gerklę ir panašiai. Stengiausi kalbėt kiek galima trumpiau, kad ji neišgirstų operatorės balso ir nesusigaudytų, jog ne iš namų skambinu. Regis, bobelę man pavyksta apsukt apie pirštą ir aš ramiai einu šlaistytis po gatves. Tai nemenkas privačios mokšės privalumas, nes į valstybines ir katalikiškas mokšes visada privalo skambinti tėvai, o į šią pats galiu retkarčiais pazvimbint ir būt ramus, kad visi liks patenkinti. Prisimenu, turėjau tokį priekvailį draugužį, vaikščiojusį į kažkokią labai griežtą katalikišką šūlę, kurioj buvo tokia taisyklė – jeigu susergi, tai skambint ir visą situaciją išaiškint privalo tavo seniai. Vieną gražią dieną susitikę nusprendžiam muilintis iš pamokų, tad bičas nueina į piceriją, paskambina į mokšę ir sako: „Laba diena, čia mano tėvas. Ralfis Horneidas mokykloje šiandien nepasirodys.“ Tada padeda ragelį, prieina prie manęs ir pareiškia, jog dabar viskas gerai. Man belieka tik galvą palinguot ir pasakyt: „Tu tikras besmegenis.“

 

Žodžiu, slampinėju po 42-ąją, užsuku į „Grants“ nusipirkt beržo alaus (7), paskui sugalvoju, kad būtų ne prošal nueit į kiną. Nusitrenkiu į vieną ramesnių viečiukių 45-ojoj, o čia, prie šoninių durų į kino teatrą, stypso ištaiginga pupytė, gal kokių trisdešimties ar panašiai, bet tikrai patraukli. Ji man pamoja ir aš prieinu pasižiūrėt, kas bus. Smarkiai išsidažius ir visa kita, tačiau į šliundrą nepanaši. Pasisiūlo kartu eiti į kiną ir pakviečia po filmo užsukt pas ją į svečius. „Turiu žolės, saldainiuk, juk tu mėgsti retkarčiais papešt dūmą?“ Aš, aišku, sutinku ir iš visų siūlomų filmų mes pasirenkam „Gimusi laisva“. Skamba neįtikėtinai, bet šita pana nusitempia mane į balkoną, o ten, be mūsų, – nė gyvos dvasios. „Dėl to ir pasirinkau šį filmą, – sušnibžda ji, – kad pabūtume vienudu.“ Tai sakydama merga uždeda ranką man tiesiai ant pimpalo ir jį spusteli. Sumetu, kad pasibarškint balkone būtų visai nieko, todėl įkišu jai į burną liežuvį ir mes pradedam niurkytis. Viskas klostosi kuo puikiausiai, kol įkišu ranką jai į kelnaites. Viešpatie aukštielninkas, staiga suprantu, kad šita išsigimėlė TURI BYBĮ. Pamaniau, kad išprotėsiu vietoj, pašokau ir kaip akis išdegęs nuskuodžiau laiptais žemyn. Nuo to sukrušto psichų kino teatro nė nesustodamas nudūmiau gal per penkis ar šešis kvartalus, bet mane vis dar purtė drebulys. Spengiančia galva nukėblinu atgal metro link, pakeliui nusprendžiu trumpam užsukt į žaidimų saloną, taigi įsmunku į vidų ir imu trintis po šaudyklą. Prie manęs prieina kažkoks vaikinukas, labai jau panašus į latinosų transvestitus, ir paklausia: „Esi kietas?“ Atsakau, jog nežinau. Dievulėliau, ką dar galima atsakyt į tokį mėšliną klausimą? Tačiau bičas nė nesirengia atstot: „Žmogau, aš tik noriu žinot, ar tu kietas?“ Pakartoju savo atsakymą. Tuomet jis pasiūlo kirst lažybų, kad nenumušiu aštuonių iš dešimties liuoksinčių kiškių. „Lažinamės iš 5 žalių“, – pasiūlau, chebrantas sutinka ir mes sukraunam fanerą juodžiui prižiūrėtojui ant stalo. Pataikau visus dešimtkart. Pasiimu to tipo babkes ir išeinu, tiesa, prieš tai dar burbteliu: „Esu kietas.“ Tai štai, koks aš gudročius, nors su tuo nukruštu pedryla gerokai susimoviau.

 

Šiandien dardėdamas į mokšę susitikau Bobį Bleiką, savo draugužį kleptomaną ir amfetamino mėgėją. Bičas papasakojo, kad yra paleistas už užstatą ir kad kitą savaitę bus jo teismas. Paklausiau, ką jis pridirbo, ir, įsivaizduokit, išgirstu štai tokią istoriją (čia nėra jokio šūdo). Šeštadienio vakarą jis nusitašo ir, kaip tokiais atvejais jam įprasta, susileidžia nemažą dozę amfo, žodžiu, namolio patraukia tiktai trečią valandą nakties. Vienoj ramioj gatvelėj bičas nusprendžia įsilaužt į limonadinę „Pas Gasį“ ir ištuštint kasos aparatą. Daug nemąstydamas apie taktiką, jis pasičiumpa ant šaligatvio gulinčias seno šaldytuvo dureles, žiebia jomis į vitrinos stiklą ir visiškai apdujęs pro šukes įsiropščia į vidų. Nušlitiniuoja prie kasos aparato, bet niekaip nesugeba jo atidaryt. Kurį laiką dar pasikankina, bet viskas veltui. Galiausiai nuleidžia rankas. Bičas apsisprendžia nešt savo subinę lauk, tačiau tuomet pamato ant sienos pakabintą plakatą, kuriame nupiešta gigantiška stiklinė ledų limonado ir baisiausiai užsinori jo paragaut, dar skrudintą sumuštinį su sūriu sušlamšt. Žodžiu, bičas nueina už prekystalio, įjungia viryklę, sutepa sumuštinį ir švysteli į keptuvę, dar įmeta sviesto, o pačią keptuvę padeda ant ugnies. Tada pasisuka ruošt limonado, nepatingi suverst šešis skirtingo skonio ledų gabalus. „Visad norėjau prisiliest prie tų sirupo pompų ir specialių samtukų ledams, įpurkšt į stiklinę selterio taip, kaip tai išeina pačiam seniui Gasiui“, – pareiškia jis man. Žodžiu, bičas pasidaro limonado, suplaka ledus ir taip toliau, pasideda visa tai ant prekystalio, atsisėda ant kėdės ir pradeda smaguriaut. Tuomet į vidų įeina du farai ir savo akimis negali patikėt: įsilaužėlis nė neketina bėgt, sėdi sau ramus, limonadą siurbčioja. Kasos aparatas nutėkštas ant grindų, iš sumuštinio su sūriu, kurį Bobis visai pamiršo, likę tik angliukai. „Vaikėzas prisifarširavo tų supistų narkotikų, ne kitaip“, – burbteli vienas agrastų. „Pabučiuok tu man į subinę, kvailas šikniau“, – pasiūlo jam Bobis ir kokias dešimt minučių neužsičiaupdamas trina, neva čia jo darbovietė ir taip jau atsitikę, kad jis kaip tik ėjęs pro šalį, pamatęs, kas įvyko, ir ta proga užsimanęs ledų limonado. „Jie mane išsivedė, – pasakė man bičas, – o tas sumautas sūris taip ir liko degt ant keptuvės. Buki šlykštynės.“
 

Po pietų voliojuosi ant sofos ir žiopsau „Supermeną“ per teliką, tuo metu mama varto šiandien gautą paštą: žurnalas „Life“, laiškas iš padavėjų profsąjungos, „Katalikiškos naujienos“ (niekaip nesuprantu, kurių galų jie siuntinėja šitą laikraštpalaikį; nė sykio nedavėm pinigų tam buožgalviui, kuris vis ateina jų rinkt; ko gero, jį siuntinėja visiems, kurių airiška pavardė), „Macy’s“ (8) skrajutė ir, kaip netrukus sužinau, laiškas nuo pono Blasterio, mūsų šūlios diriko. Mama kaip laukinė puola jį atplėšinėt... nedidelis raštelis: „Džimo „charizma“ mokykloje vis labiau atsiskleidžia, kaip turbūt jau supratote iš praėjusią savaitę Jums išsiųstos ataskaitos. Kviečiame Jus į Tėvų dienos garbei skirtą vakarą, kuris rengiamas kitą savaitę (data... bla, bla, bla, bus vaišinama kokteiliais). Ta proga Džimo mokytojai ir aš norėtume su Jumis susitikti.“

 

Ji piktai į mane dėbteli:  

 

– Kur dingo ta nelaiminga ataskaita, kurią jie išsiuntė aną savaitę?

 

– Hm, kiek girdėjau, daug kas jos negavo. Kažkokie pašto nesklandumai... Vakar vakare skambino Edis, tai užsiminė, kad ir jiems jos neatnešė.

 

Čia aš, aišku, skiedžiau. Tiesiog žinojau, kurią dieną ją turi atnešt, todėl pabėgau iš treniruotės ir sugebėjau tą laišką perimt. Ir visa laimė, nes tai buvo šlykštus, pasibjaurėtinas popiergalis. Šiandieninis laiškas – tik apgailėtinas ano atspindys. „Charizma? – mama klausia mano brolio. – Ką po galais tai reiškia?“ Tas, prisikišęs pilną burną traškučių, tik pečiais gūžteli. Pastveriu žodyną ir kuo rimčiausiai išpyškinu: „Charizma – individo ypatybės, išskiriančios jį iš kitų, gebėjimas įkvėpti visuotinį entuziazmą ir pritarimą. Pvz.: Ryškiausiai jo charizma bendraklasiams atsiskleisdavo per matematikos pamokas.“ Ramiai užverčiu didžiąją knygą ir įkišu atgal į lentyną. Brolis, springdamas traškučiais, ima raitytis ant grindų. Motina pasuka manęs link... esu priverstas baigt šį dienoraštį liūdna gaida.
 

Šiandien ir vėl sutikau Bobį Bleiką. Tą patį bitiną, kuris praėjusią savaitę įsilaužė į „Pas Gasį“ ir kurį sučiupo plempiantį ledų limonadą, pamenat? Žodžiu, šįvakar prie „štabo“ atsiduriam labai vėlai, gal ketvirtą ryto. Staiga išgirstam netoliese dūžtant stiklą ir bėgam pažiūrėt, kas ten daros (esu įsimetęs kelis ratukus, todėl tikiuos, kad muštynių nebus, nes jose dalyvaut akivaizdžiai ne mano jėgoms). Atvarom prie „Džeko drabužių“ pardės ir priešais sugurintą vitriną išvystam besispiečiantį gerokai įmaukusių latrų būrį, o jau viduje – Bobį, nuo manekenų numaustantį kelnes ir mėtantį jas nekantraujančiai liaudžiai. Pro šalį ėjo kažkokie visai padoriai atrodantys seniokai, bet panašu, kad šitą velniavą jie palaikė tiesiog savaime suprantamu dalyku: paėmė po porą naujintelaičių kelnių, atsisveikindami palietė skrybėlių graižus ir pasišalino, tarsi drabužius jiems čia dalytų kasnakt. Bobis, žinoma, plušo kaip pašėlęs, o bendras vaizdelis netgi priminė aukcioną. Bičas buvo visiškai apdujęs nuo amfo. „Eikit šen, girti šunsnukiai. Hipiai jūs ar narkašai, koks skirtumas. Imkit kelnes, dovanoju.“ Pamiršau pasakyt, kai šitam šmikiui iš tikrųjų nurauna stogą, jis dažniausiai pradeda rimuot. Netrukus jau būtų pradėjęs, bet čia baisiu greičiu atšvilpė farai, minia išsilakstė į visas puses. Bobis, nė nesusigaudęs, kas atsitiko, vienam iš agrastų nemokamai įteikė darbines kelnes, paskui jį išvežė į nuovadą.
 

Privačioj mokšėj, kurią lankau, yra taisyklė, draudžianti mokiniams išeit iš pastato, kol nesibaigia pamokos, nes šitose apylinkėse buvo apiplėšta arba gavo į skudurus pernelyg daug mulkių. Vos prieš kelias dienas iškraustė kišenes netgi vienam mokytojui, kai šis Kolumbo aveniu žygiavo namo. Tačiau Deividas Lengas, Markas, Entonas Niutronas ir aš po pietų visada išvarom lauk užmušti laiko. Kartais torčinamės. Šiandien aš ir Deividas išsmukom pro valgyklos langą ir nusitrenkėm į 89-ąją susiveikt hero. Tiesą sakant, pirkt sunkius narkotikus čia rizikinga – pilna gudruolių, kurie stumdo šlamštą, bet dviem puertorikiečiais, Lefčiu ir Popo, daugmaž dar galiu pasitikėt ir Popo kaip tik yra vietoj. Kiekvienas pasiimam po du gramus. „Tikras dinamitas“, – sušnibžda Popo. Šiuos žodžius vapa visi miesto stumdytojai, kad ir kokį šūdą jie tau kištų. Iš pradžių šitą mėšlą planavom sušniaukšt matiekos kabe, bet prikibo kažkoks pizdukas su adata ir pasiūlė eiti į gretimo namo rūsį, jei tik su juo pasidalysim kaifu. Gerai, sakom jam, tiktai netempiam gumos, mums liko vos dešimt minučių grįžt atgal. Įlendam į rūsį, aš nusijuosiu diržą, suveržiu ranką ir suberiu keturis maišelius į indą ant viryklės. Pirmiausia atsiseikėju savo dalį, šiek tiek palieku tam prielipui, paskui greitai susivarau. Mažai trūksta, kad nuo perdozavimo šleptelčiau ant šiknos. „Čia tikrai ne šuns papas, Lengai, atsargiau.“ Lengas kaip ir visąlaik klišina, į veną pataiko gal tik iš dešimto karto ir taip užsiveža, kad išsyk susileidžia viską, prieš tai net neišleidęs iš švirkšto oro likučių. Rūsio dvokas man visai ne prie širdies, tad nusprendžiam nebemalt čia šūdo ir paliekam tą tipą ramybėj. Iššliaužiam į 89-ąją, kaip tik pro šalį darda farai ir, mus pamatę, sustabdo mašiną. Vilkim mokšės švarkais, todėl agrastas paklausia, ką mes rūsy veikėm. Aš, spoksodamas į jį drumstom akim ir prilaikydamas smunkančias kelnes (tik dabar prisiminiau, kad diržą palikau tam bitinui, kuris savo dozę dar tik ketino susišvirkšt), pasakau, kad mes vykdom socialinį projektą ir šitam name darėm apklausą. Paaiškinimas juos įtikina ir mes patraukiam savais keliais. Pro sporto salę grįžtam į šūlią ir visiškai apsinešę nuvarom tiesiai į matiekos pamoką. Laimei, niekas mūsų neperkanda, išskyrus Marką ir Niutroną, kurie užsišika, kad jų nepasikvietėm.

 

Šiandien viename Bronkso juodadarbių kvartale prie manęs priėjo maža mergaitė, kokių dešimties metų, ir paklausė, kodėl mano plaukai yra tokie ilgi, aš jai atsakiau, kad ilgi man patinka. Bet ji neatstoja: „Lažinuos, kad tu prieš karą, a ne?“ – „Aha“, – linkteliu jai.

 

– O tu tiki Dievą?

– Nemanau, kad šiuo klausimu mūsų nuomonės sutaptų, – atsakau.

– Negi galvoji, kad Kristus nebuvo Dievas?

– O tu ką manai?

– Buvo, – skubiai atsako ji.

– Manai, Kristus eitų kariauti?

– Aha, – linkteli ji.

– Pala, o ar tu esi kur nors skaičius, kad Kristus būtų ką nors nužudęs arba į ką nors šaudęs?

– Ne.

– Tai kaip manai – ar jis eitų kariauti?

– Turbūt ne, – galiausiai išspaudė ir nuėjo.

– Tad ir pasakyk tai savo vienuolėms ir draugams! – šūktelėjau jai pavymui. Regis, ji šyptelėjo.

 

Suprantu, kad visas šis pokalbis – tik vaikiški pezalai, bet mergaitė pasitaikė iš tiesų nekvaila, reikėjo ją pamatyt. Galbūt pirmadienį ji netgi pabėgs iš kurios nors pamokos. Mažutė gudruolė nuostabiomis strazdanomis.

 

_____________________________

 

1 Populiaraus JAV televizijos serialo herojai. (Ši ir kitos past. – vert.)

2 Humphrey Bogart (1899–1957) – amerikiečių aktorius, atlikęs pagrindinius vaidmenis filmuose „Kasablanka“ (1942), „Afrikos karalienė“ (1951) ir kt.

3 John Jay (1745–1829) – amerikiečių teisininkas ir valstybės veikėjas. Kontinentinio kongreso narys, užsienio reikalų sekretorius, pirmasis JAV Aukščiausiojo teismo pirmininkas.

4 Algernon Charles Swinburne (1837–1909) – Viktorijos epochos anglų poetas, dažnai naudojęs sadomazochistinius, lesbietiškus, antireliginius bei mirties motyvus.

5 Arnorl Daniel Palmer (g. 1929) – viena ryškiausių JAV golfo legendų.

6 Horace Mann (1796–1859) – garsus JAV edukacinės sistemos reformatorius.

7 Birch beer – karbonizuotas nealkoholinis gėrimas, gaminamas iš žolių bei beržo žievės ekstraktų.

8 JAV veikiantis prekybos centrų tinklas.

 

 

Versta iš: Jim Carroll. The basketball diaries. New York: Penguin Books, 1987

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)