tekstai.lt

Marija Macijauskienė. Eilėraščiai
Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image /home/tekstai/domains/tekstai.lt/public_html/images/stories/metai/marija macijauskiene.jpg

 

marija macijauskiene
marija macijauskiene
 
 
Sakmė apie pročkelę Veroniką
 

Anais laikais ji ėjo iš rankų į rankas

Ne tik tame kaime, kur būdavo apsistojus,

Bet ir kituose, ir miestelio ponams
Buvo kanečnai būtina.

Žiūrėk, prieš didžiąsias šventes,

Ar Jonines, ar Onines,
Prieš kieno nors šliūbą
Ar krikštynas Verute nepasidalina:
Tik skalbk, tik taisyk šarmą,
Tik upėj ar eketėj, nusinešus rėčką

Visokio gero, skalauk. Rankos raudonos,

Sutinusios, bet ji visiems reikalinga. –

Ir virtuvėj prie viralo sodina,

Ir gerą žodį, pagiriamąjį, už darbą

Padovanoja. Kiek pamenu, ji visad ryšėjo

Gėlėta švariai išmazgota skarute.

Ir, gink Dieve, nenusiriš. O turėjusi, sako,

Labai gražias kasas, ilgas ir garbiniuotas,

Ta pročkelė. Sako, susidėjusi pinigėlio ir

Paraginta išvyko į Prancūziją, į vienuolyną…

Nuvežt nuvežė, kasas nukirpo, pinigus paėmė,

Ir paleido net be duonos kąsnio.

Tai mėnesių mėnesius ėjo į Lietuvą,

Kokią uogą ar laukinį obuolį pakeliui

Sukrimsdama. Grįžo nusivadavusi, bet geri

Žmonės – tie mūsų ir trobelninkai, ir ūkininkai

Tuoj suprato, kad ji čia ir liks,
Kad bus tarsi kampininkė kasdienos

Rūpesčiuos pati ta. Tai va ir šaukėsi

Pročkelę tai tas, tai anas, kai tų
Skalbinių susirenka. Kartais, būdavo,

Matai, sėdi sulinkus po laukine obelia

Ar prie šaltinio ant akmens,

Kol sutemsta… Tik jos skarelė boluoja.

 

2008.VI.1
 


 

Čia ir dabar
 
Laikas brenda
Per įvykių įvykius,
Lyg pavargęs šimtmečio
Senis. Jau nežino jis,
Ar teisybė gyva,
Ar gyvena gražuolė
Meilė, kur ateidavo
Į jo tėvo namus…
 
2008.X.8
 


 

***
 
Virš Gyvybės šaltinio,
Rūko pievoje,
Tiek daug dykumos ženklų!..
 
2008.VII.26
 


 

Norėjau būti Karmen
 

Man atrodo, liepsnoja ispaniškas kraujas

Būtam svajonių laike.
Ir tos aikštės dar girdi
Kastanječių tuksenimą,
Žingsnius kabaljero,
Mano glėbį sapnuojančio,
Mano plaukus, kuriais kvepia
Alyvmedžių girios
Ir Pirėnų kalnai…
 
O vijoklinės rožės dar kabo
Arkadose, dar šmėliuoja,
Tarsi lauktų manęs…
 
2008.VI.29
 


 

Andalūzė
 
Mano liemuo kaip liana
Grakštus. Juodžemio spalvos
Plaukai blizga vyrų akyse.
Šokinėju nuo vienos kalno
Atbrailos ant kitos lyg
Kalnų ožkelė. –
Ant mano peties
Tarpeklių rožių girlianda…
 
Tu neatsilaikysi, nors skirtų
Mus audringas vandens krioklys.
 
2008.VII.8
 


 

Pamotė
 
Antrą kartą marti nebūsi, –
Tik nuovala, tik atsitiktinė.
Puodynė pamazgų tau bus
Prie durų pastatyta.
Ne nuometas, ne drobinytis
Rankšluostis paduotas, –
Tik peilis apzirzėjęs
Ne prie duonos, bet
Prie akmens paguldytas.
 
Kaip tu ištversi
Tamsų tamsybėse,
Šitam širšyne?!
 
2008.VII.10
 


 

***
 
Mintis kaip paukštis
Pro mane praskrido,
Palikus ant Viršūnės
Vėjarodes grakščias.
Ant jos tauraus ir
Balto skydo ryškėjo
Žodis – Neužgesk!
 
2008.VIII.5
 


 

Laiko švytuoklė
 
Kūkaliai miega rugiuose. –
Svirpliai dar blaškosi
Po gryčią.
Ir numesta strėlė – lyg tyčia –
Vidurnakčio laiku.
 
2008. X
 


 

Tyla
 

Tyla, kai mažo voro pirštai
Neria tinklą pažemei sugaut,
Kai supasi užutėky baltoji lelija.
Tyla, kai jaučiam raudant širdį.

Tyla, kai Žemė girdi,

Kad senka vandenys gyvybės.
Tyla, kai stalas ilgas, lygus,
Bet anei trupinio, nei vaiko, –
Tik kauburėliai nuo Afrikos
Iki Aliaskos. Tik vėtros blaškos.
Vėtros blaškos...

O virš Namų jau skleidžia

Baltą sparną išskridus
Motinos mintis.
 
2008.VI.9
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)