tekstai.lt

Valdemaras Kukulas. Eilėraščiai

 

valdemaras kukulas
valdemaras kukulas
 
***
 
Neprašau nieko: many pačiame
Yra visi akademikai, kardinolai,

Laureatai poetai. Jie žino, ką kalba,

Ir, svarbiausia, susikalba tarpusavy.
 
Pasaulis mane žeidžia. Žaidžia
Už manęs savo vaikiškus žaidimus,
Manydamas, kad dalosi visą pasaulį
Ir mus. Nedalomus ir neišdalijamus.
 
Ačiū Dievui, būdamas vaikas

Nešaudžiau Didžiajame Tėvynės, nebuvau

Žvalgas anei liežuvis. Antraip, ko gero,

Šiandien kariaučiau prieš visą pasaulį.
 

Šiandien kariauja visi prieš visus, ir

Greta didžiųjų magistralių pasaulio

Dunkso ne miestai, o automobilių kapinės,

Kuriose – prezidentai, karaliai ir elgetos.
 

Akademikas manyje sako poetui:

Jei turėčiau bent kiek padorumo, būčiau seniai

Miręs. Poetas replikuoja: jei mirčiau,

Pasakyčiau visą tiesą apie save ir pasaulį.

 

Kardinolui visai nesvarbu, kuria kalba

Jis bus nesuprastas, nes mirtis – poliglotė,

Žodžiai – lunatikai, klaidžioja tamsoje,

Kol pavirsta paminklais kalbos kapinėse.
 

Ko aš galėčiau prašyt, jei neatrenku

Savo žodžių savo kalba? Vaikystėje

Nežaidžiau mokytojų ir mokinių. Žaidžiau

Mirties meilužius ir mirties meilužes. Buvo
 

Namuose niekam tikusios dvivėrės durys,

Atsidarančios iškart į abi puses. Janas

Dviveidis. O pro jas išėjau vienu veidu,

Nepritaikytu matomai Viešpaties pusei.
 

Todėl neprašau nieko: turiu

Raktą nuo kapinių, raktą nuo prezidentūros,

Raktą nuo katedros. Tai kas, kad many

Seniai susimaišė visa šita raktų gausybė.

 


 

***
 
Keliauti toli: traukiniais,
Į kuriuos neįsėdai, mašinomis,
Iš kurių išsodino po pirmo
Keiksmažodžio, šūvio. Keliauti
Tenai, kur ne žmogui buvoti,
Kur vien tik ligoninės klesti.
 
Gyventi gražiai: namuose,
Seniai pragertuos, katakombose
Rasų, iš kurių nebeliko
Net dvelksmo rasos. Beprotybėj
Gyvent pagal dieviškus dėsnius,
Kuriuos bedievystė diktuoja.
 
Numirti gražiai: jei mirtis
Vienintelė, siūloma veltui,
Ir mirštama veltui. Laimingi,
Dėkingi, kad mirštam. Tai žemė,
Kurioj nei lombardo, nei turgaus
Nėra, o gyvenimas klesti.
 
Sugrįžti toli: kinkiniais

Šunų arba rusų trikinkėm,

Baudžiauninkais kinkomom.Viskas
Tenai, kur tau būti neduota,
Kur kraujas jau juodžemiu virto.
 

Ištirpti giliai: akmeny,

Kurį mirę trokštantys geria,
Uoloj, kuri trupa į kepenis,
Į inkstus, į širdį. Ir žemėj,
Kuri ne kas kita, kaip kraujas
Ir ašaros, medy pageltusios.


 

 

***
 
Gyvenčiau kitur... Ar kitaip
Gyvenčiau? Mažiau nekęsčiau
Šių sienų, šių durų ir šių
Vagiliaujančių kaimynų vaikų?
Sutrumpėtų kelias iki spaudos
Ar iki troleibuso? Manding, pailgėtų.
 
Man iš karto gaila fontano, kuris

Įkyrėtų jau trečią dieną, suoliuko,

Ant kurio sėdėtų vien narkomanai
Ir vagys, todėl tenai nesisėsčiau
Niekada. Gaila durų spynos,
Kuri man kasdien užrūdytų.
 
Negyvenčiau kitaip net tenai,
Kur kadaise mylėjau. Sudžiūvę

Medžių lapai nuo pat gegužės, o balos

Jau nuo kovo užšalusios. Gatvė
Neprisimena net, kad kadaise

Baigės bažnyčios šventorium. Tuščia.
 

Likčiau čia... Ar mažiau ilgėčiaus
Mėnesienos kopose, šulinio
Labanoro gūdybėj, sidabro
Pilkumos marių švitryje? Niekas
Negyvenimo šito pakeisti
Negalės jau... Todėl ir ilgiuosi.


 

 

***
 

Gyvenu tarsi kartodamas
Savo gyvenimą prieš
Du dešimtmečius, tris ar keturis
Dešimtmečius. Penkios dešimtys
 
Mano gyvenimo sako, kad
Nebus jau nieko baisesnio ir nieko
Gražesnio, nei buvo. Visa
Išgyvenimų amplitudė išsemta.
 
Tad gyventi dar vieną gyvenimą
Neapsimoka. Neverta. Viskas
Kartosis ir po dvidešimties, ir po
Pusšimčio metų. Žiedas auksinis,
 
Tačiau nepertrūkęs. Ratas kreidos,
Tačiau be tarpų išeiti. Išvis
Šitas žiedas yra vien iš trūkių,
Iš įtrūkimų. Todėl ir nedalomas.
 
Nesibaigiantis. Gyvenu lyg
Voverė savo rate, sukdamas
Tūkstančius kartų jau įveiktą
Kelią. Pamėgdžiodamas save,
 
Tūkstantįkart nugalėtą. Nieko jau
Labiau akinamo nebus jau
Už pirmąją šviesą, už pirmąją

Tikrąją tamsą, teįmanomą mirštant.
 

Kaip aprašyt jau aprašyta

Prieš du dešimtmečius, tris ar keturis

Dešimtmečius? Žodžiai tie patys,

Daiktai, kuriuos jie naikina, taip pat.


 

 

***
 
Sala mano sielos žemėlapy
Esi. Neatrasta. Neišryškėsianti
Priešmirtinėje raukšlėj. Žemėjanti
Kūno temperatūra, žemei vėstant.
 
Amžinoji būties valstybė
Vidury kiekvienos jūros. Negrįžtanti
Ir neišeinanti niekur. Vizija
Praeities be ateities. Kryžkelė,
 
Kur visi keliai į vienatvę,
Niekieno žemę veda. Niekieno
Sala niekieno vandenyne. Neatima
Tokios niekas iš nieko. Niekad.
 
Nenaudingoji ir nereikalingoji,
Mano veido žemėlapy pasislėpusi,
Esi pati pastoviausioji, visos mano

Velykos, visos mano Kalėdos.
 

Sala mano veido kraštovaizdy.

Aukštos keteros dulkių, ne putų.

Atsispindinti, taip atsispindinti,

Kad visi į savo raukšles susibėgam.

 


 

***
 
Kas yra tas, kuris mane pajaunina
Trisdešimčia metų, kuris atstato

Suniokotą, mūrais užgriozdintą mano gimtąjį

Miestą? Akmenimis grįstas brukas

Vertas dangaus karalystės. Pirmieji pokariniai

Ikarusai ilgomis raudonomis uodegomis

Verti dangaus karalystės. Ir ji nusileidžia.
 

Iš kur aš parsivedu karvę pūliuojančiu

Sprandu, žaizdotu kaklu į tvartelį vidur

Tegu ir nedidelio, bet vis dėlto miesto? Grandinė

Tinka ir karvei parvesti, ir šuniui pririšti. Aptverti

Antkapiui tinka vis ta pati grandinė, verta

Amžinos atminties. Šieno prėslai ir stirtos

Šiaudų amžinos atminties apgaubti. Jau ir amžiams.
 

Ne juokai tai: išversti šimtus milijonų

Raštų į senąją tikrąją kalbą – su jos spalvomis

Ir kvapais. Prieš trisdešimt penkiasdešimt metų

Po žemę vaikščiojome basi lyg po rojų, po dangų,

Skraidėme lyg liūdesiai ir ilgesiai mene, o upe

Plaukėm taip, kaip teplaukia tik laikas. Kas tas,

Kuris nusileidžia ir perstato viską, viską

Sustato į savo vietas? Ten, kur stoviu ir aš.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)