Psalmių giedojimas – svarbi švedų bažnyčios pamaldų dalis. Tad ir psalmynas – reikšminga maldos knyga. Net švedų bažnyčia kartais vadinama krikščioniškųjų psalmių bažnyčia. Pirmoji psalmių knyga Švedijoje buvo išleista XVII a. pabaigoje. Nepaprastai vėlai, nes jau XII a. Švedijoje buvo pastatytos kelios bažnyčios. Psalmių atsiradimo pradžios, suprantama, reikia ieškoti Biblijos psalmyne, kurį sudaro 150 Dovydo psalmių.

 

Katalikų bažnyčioje ilgai nebuvo parapijiečių giedojimo. Grigališka muzika, giedama choro, buvo liturgijos dalis, besimeldžiantieji tepritardavo „Kyre Eleison“. Tik sykiu su reformacija atsirado parapijiečių giedojimas. Martinas Lutheris norėjo pagyvinti liturgiją, kad susirinkusieji pasijustų dalyvaujantys mišiose, o ne vien jų klausytųsi. Jis ragino žmones giedoti, šlovinti Dievą, džiaugtis amžinybe. Ir pats M. Lutheris rašydavo psalmes – bažnytines dainas, kaip jas vadino. Netrukus psalmes ėmė kurti ir kiti vokiečių protestantai, jos buvo surinktos ir sudėtos į sąsiuvinius, beveik kiekviena parapija turėjo savo versiją.

 

Reformacija Švedijoj įsigaliojo 1527 m., ją padėjo įtvirtinti bažnyčios reformatorius Olausas Petris (1493–1552), remiamas karaliaus Gustavo Vazos. O. Petris su savo broliu ėmė versti (iš vokiečių k.) reformacijos psalmes ir lotyniškus himnus. Pirmasis sąsiuvinis, kurį sudarė 47 giesmės ir psalmės, išleistas 1536 m. Tai laikoma švedų poezijos pradžia. Georgas Stiernhelmas (1598–1672), kuris vadinamas švedų poezijos tėvu, hegzametru parašytą poemą „Herkulesas“ išspausdino tik praėjus šimtui metų.

 

XVI a. įvairiose Švedijos vietose tokių psalmių sąsiuvinių arba giesmynėlių buvo nemažai išleista, jų turinys gerokai skyrėsi, leidinio pabaigoje būdavo pridedamas kalendorius, pamokymai, kaip nustatyti Velykų datą.

 

XVII a. karalius ir bažnyčios hierarchai nusprendė išleisti visuotinį psalmių rinkinį, kuris būtų naudojamas visoje šalyje. Tačiau tai nebuvo taip paprasta. Anot pačių švedų, beveik keturis šimtus metų toks psalmynas buvo renkamas, sudarinėjamas, leidžiamas, kritikuojamas, kartais net uždraudžiamas, vėl suburiami nauji komitetai, komisijos, pateikiami pasiūlymai, spausdinami nauji variantai. Galiausiai tik prieš kelerius metus pavyko išleisti solidžią „Švedų psalmių knygą“.

 

Ankstesniuosius psalmynus leisdavo privatūs asmenys. Vienas žymesnių – vadinamasis Upsalos psalmynas, pasirodęs 1645 m. Tada valdė karalius Karlas XI, jis ir pavedė klebonui Jesperui Svedbergui, vėliau tapusiam Skaros vyskupu (beje, tai buvo žymaus teosofo, dvasių regėtojo Emanuelio Swedenborgo tėvas), sudaryti visos karalystės psalmyną. Parodęs rankraštį bažnyčios vyresnybei ir gavęs jos pritarimą, J. Svedbergas iš savo kišenės sumokėjo leidyklai 50 tūkstančių dolerių. Bet vos tik knyga pasirodė, ją ėmė negailestingai kritikuoti tie patys vyskupai, kurie prieš tai ją peržiūrėjo ir davė savo imprimatur. Dabar buvo rasta daug šiurkščių klaidų ir net eretiškų paklydimų. Psalmyną buvo draudžiama pardavinėti, J. Svedbergas prarado didesnę įdėtų pinigų dalį. Švedų literatūros istorijoje šis skandalas neturi sau lygių. Tikroji vyskupų kritikos priežastis buvo pavydas. Paradoksalu, kad sulaikytasis tiražas vėliau buvo išvežtas platinti po Naujosios Švedijos kolonijas.

 

Vienoje psalmėje, kuri giedama prieš Tris karalius, sakoma: „Trys karaliai iš Sabos atėjo, aukso, smilkalų, miros prie jo padėjo, aleliuja, aleliuja.“ Šiose trumpose eilutėse buvo įžvelgti net trys neleistini dalykai: Saba yra Pietų šalis, o išminčiai atėjo iš Rytų šalies, karalius sugalvojęs popiežius, Biblijoje to nėra, taip pat nepasakyta, kad jų buvo trys. J. Svedbergas gynėsi tikindamas, jog tai – pažodinis lotyniško viduramžių himno vertimas, be to, daug kartų spausdintas įvairiuose psalmių sąsiuviniuose ir niekam neužkliuvęs. Tačiau tai nepadėjo. Psalmė esanti eretiška! Kad ir kaip ten būtų su tais trimis karaliais, kurie jais gal ir nebuvo, tačiau trys karūnos lig šiol puošia ne tik Švedijos herbą, bet ir šalies ledo rutulio komandos marškinėlius.

 

Karalius liepė peržiūrėti ir pataisyti minėtąjį psalmių rinkinį, iš jo buvo pašalintos 78 psalmės, keisčiausia, kad ypač kritikuota psalmė apie tris karalius buvo palikta ir nieks joje nepataisyta. Gerokai paredaguotas, šis psalmynas, išėjęs 1695 m., dar buvo vadinamas Svedbergo arba Karolinskos psalmynu. Jis tapo žmonių, liaudies knyga (folksbok), sulaukė 250 pakartotinių leidimų, 1,5 mln. tiražo. Paskutinįkart perspausdintas 1904 m. Kai kurios Norlando (Šiaurės Švedija) parapijos jį naudojo net dvidešimtame amžiuje.

 

Psalmyną sudaro psalmės, skirtos bažnytiniams metams, svarbioms šventėms, krikštui, mirčiai, taip pat maldų, padėkos ir pašlovinimo psalmės. Dvidešimt dviejose psalmėse eiliuotai perteiktas M. Lutherio katekizmas, manyta, kad eiles lengviau įsiminti, o katekizmą reikėjo mokėti atmintinai. Kitas svarbus dalykas – J. Svedbergo knygoje psalmės sunumeruotos. Nuo tada visose Švedijos bažnyčiose prie altoriaus atsirado lentos, kuriose prieš pamaldas surašomi joms skirtų psalmių numeriai. 

 

Poetinė XVII–XVIII a. psalmių vertė, žiūrint šių dienų akimis, atrodo menka, naivoka ar net juokinga. XVIII a. J. Svedbergo psalmyną kritikavo Švedijoje atsiradę sektantai, ypač stiprėjantis atbudimo judėjimas, pateikęs savo „Siono giesmes“. Kritikavo ir vis gausėjantis kultūros bei literatūros žmonių ratas. Jie dažniausiai cituodavo psalmes, kai norėdavo iš jų pasišaipyti. Šiandien tos psalmės yra smarkiai pasenusios, tą įspūdį dar labiau stiprina senoji rašyba. Tačiau, ją pakeitus dabartine, pati psalmė neatpažįstamai pasikeistų.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)