tekstai.lt

Arvydas Valionis. Atodangos: nuo „www.letonika.lv“ iki Nobelio komiteto archyvų

 

Latvių literatūros biblioteka internete. Portale www.letonika.lv atidaryta latvių literatūros biblioteka. Joje galima skaityti 16 autorių romanus, apsakymus, eilėraščius ir kitų literatūros žanrų kūrinius (apimtis apie 15 000 p.). Skelbiama J. Rainio, R. Blaumanio, A. Skujinios, J. Puoruko, J. Janševskio, J. Ziemelnieko, F. Bardos, J. Ezerinio ir kitų literatūros klasikų kūrybos.

 

Šiame portale taip pat galima rasti enciklopedijas, žodynus, garso ir vaizdų kolekcijas. Letonika.lv kuria bendrovė „Tilde“.

 

Ukrainiečių metų knyga. Ketvirtame konkurse „BBC 2008 metų knyga“ geriausia ukrainiečių metų knyga pripažintas L. Dašvaro romanas „Pienas su krauju“. Tai antra žurnalistės ir scenaristės Irinos Černovos, rašančios L. Dašvaro slapyvardžiu, knyga. Premiją (11 tūkst. grivnų) nugalėtojai įteikė Didžiosios Britanijos ambasadorius Ukrainoje L. Terneris.

 

Biblija 2000 kalbų. Viena amerikiečių misionierių bendrija planuoja iki 2016 m. išversti Bibliją į 2 000 kalbų bei tarmių ir ją įgarsinti. Tuomet su Šventuoju Raštu galės susipažinti 97 proc. planetos gyventojų, net tos etninės grupės, kurios iki šiol neturi savo rašto. Biblija jau išversta į 333 kalbas.

 

Sugrįžta poeto E. Virzos publicistika. Pernai gruodžio 27 d. sukako 125 metai nuo latvių poeto Edvarto Virzos (1883–1940) gimimo. Šiai sukakčiai pažymėti Rygos leidykla „Zina-tne“ išleido antrą rašytojo raštų tomą, skirtą poeto publicistikai. Raštų sudarytoja ir komentarų autorė A. Kubilinia pirmą kartą surinko 1915–1920 m. spaudoje išbarstytas poeto publikacijas, kurios laikomos vienu reikšmingiausių tarpukario Latvijos publicistikos pasiekimų. Šiame tome atsiskleidžia kūrėjo stiliaus evoliucija, politinės pažiūros, kelias nuo Rusijos imperijai lojalaus piliečio iki ugningo kovotojo už Latvijos laisvę.

 

Populiariausi 2008 m. rašytojai. Khaledo Hosseinio knygos „Bėgantis paskui aitvarą“ ir „Tūkstančiai spindinčių saulių“ dažniau nei kitų rašytojų darbai pagal reitingus pirmavo Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Kinijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis afganų rašytojas, gydytojas debiutavo 2003-iaisiais romanu „Bėgantis paskui aitvarą“. Šis kūrinys iškart tapo tarptautiniu bestseleriu, paplitusiu pasaulyje daugiau kaip 10 mln. tiražu. 2007 m. pasirodė „Tūkstančiai spindinčių saulių“. K. Hosseinio romanai išversti į dvi dešimtis kalbų. Isabel Alende apie „Bėgantį paskui aitvarą“ rašė: „Tai yra vienas tų nepamirštamų pasakojimų, kurie neišblėsta metų metus. Šio ypatingo romano medžiaga – svarbiausios literatūros ir gyvenimo temos: meilė, garbė, kaltė, baimė, atpirkimas.“

 

Antrą vietą užėmė S. Larsseno detektyvai, pirmąkart paskelbti po rašytojo mirties 2004 m. Trečioje vietoje – K. Folleto labai populiarūs trileriai. Rašytojui už juos Ispanijoje net paminklas pastatytas. Beje, knygos „Haris Poteris...“ autorė J. K. Rowling yra devinta, P. Coelho – tik dvidešimtas.

 

Mirė J. Updike'as. JAV sausio 27-ąją nuo plaučių vėžio mirė žymus rašytojas Johnas Updike'as (1932–2009). Per daugiau kaip penkiasdešimt kūrybinės veiklos metų J. Updike'as parašė 28 romanus, 45 apsakymų, esė, eilėraščių rinkinius. Jo kūrybos aukso fondą sudaro romanai „Poros“, „Kentauras“, „Triušio“ tetralogija. Paskutinį romaną „Teroristas“ paskatino parašyti 2001 m. Rugsėjo 11-osios tragedija Niujorke. Pagal J. Updike'o romaną „Ystviko raganos“ pastatytas populiarus filmas. Rašytojo talentas įvertintas Pulitzerio ir daugeliu kitų literatūrinių premijų. Į lietuvių kalbą išversta „Kentauras“, „Poros“, „Tekėk už manęs“.

 

In memoriam dramaturgui H. Pinteriui. 2005-aisiais televizijos kanalas „Sky“ pranešė: „Mirė Haroldas Pinteris“ (tuo metu žymus rašytojas gulėjo ligoninėje), bet vėliau patikslino: „Ne, jis laimėjo Nobelio premiją.“ Tačiau 2008-ųjų gruodžio 24 d. pasaulio kultūra iš tiesų neteko vieno ryškiausių šiuolaikinių dramaturgų. Žydų siuvėjo sūnų išgarsino pjesės „Gimtadienio šventė“ ir „Sargas“. Be to, jis yra žinomas ir kaip scenaristas (parašė scenarijų kino filmui „Prancūzų leitenanto moteris“ pagal J. Fowleso romaną). Nuo 2005 m. H. Pinteris neberašė pjesių – atsidėjo poezijai. Tais pačiais metais jam buvo paskirta Nobelio literatūros premija. Akademija savo pranešime pabrėžė: „H. Pinteris sugrąžino į teatrą pagrindinius jo elementus: uždarą erdvę ir nenuspėjamą dialogą.“

 

Nuo devintojo XX a. dešimtmečio H. Pinteris ėmė rašyti politines dramas, satyras, tapo aktyvus kovotojas už žmogaus teises. Paskutiniais gyvenimo metais rašytojas griežtai kritikavo JAV invaziją Irake, Didžiosios Britanijos politiką.

 

Prancūzijos prezidentas Nikolas Sarkozy H. Pinterį pavadino „didžiu dramaturgu ir nuovokiu humanistu bei nekompromisiniu žmogumi“.

 

Lietuvos teatrų scenose buvo pastatytos šios H. Pinterio pjesės: „Seni laikai“, „Išdavystė“, „Grįžimas namo“, „Sargas“.

 

Išviešinti Nobelio komiteto archyvai. Švedijoje išviešinti Nobelio komiteto archyvai apie literatūros premijos skyrimą Borisui Pasternakui. Šio rusų poeto kandidatūra, iškelta už poeziją ir vertimus, nesulaukė tinkamo vertintojų palankumo 1947, 1948, 1949, 1950 ir 1957 m. Tik 1958 m., kai Švedijos akademijos nuolatinis sekretorius A. Esterlingas perskaitė romaną „Daktaras Živaga“, išleistą italų kalba, ir pareiškė, kad „akademija gali priimti sprendimą ramia sąžine“, nors „Pasternako romanas kol kas neišleistas SSRS“, B. Pasternakui buvo paskirta Nobelio literatūros premija.

 

Pastaruoju metu Europos spaudoje pasirodė publikacijos, kad anuo laiku Nobelio komitetui įtaką darė amerikiečių specialiosios tarnybos ir Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Dagas Hammarskjoldas, tačiau tai patvirtinančių dokumentų Stokholme nerasta, neva įtarinėjimai yra tik 1958 m. šmeižikiškos kampanijos tąsa.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)