tekstai.lt

Leonas Stepanauskas. Prancūzai gina savo kalbą

 

„Ar kalbate prancūziškai?“ – toks užrašas pasitinka ne viename Europos mieste, kur atidaryti „Prancūzų namai“ ar panašiai pavadinta kultūros įstaiga. Taip kviečiama ateiti į parodą, skirtą Prancūzų kalbos gynimo įstatymo penkiolikos metų sukakčiai. Jei nori suprasti, kodėl šis Prancūzijos „seimūnų“ žingsnis taip sureikšmintas, reikia prisiminti, kaip „kylančio debesies“ – globalizacijos akivaizdoje brendo prancūzų noras ginti savo gimtąją kalbą.

 

Prancūzijos kultūros ministras Žakas Tūbonas (Toubon), 1994 metais parlamentui pateikto naujo įstatymo autorius, iš tikrųjų naudojo tokią – „juodo debesies“! – metaforą. Juk ir į senąją prancūzų kalbą kasdien braunasi vis nauji anglicizmai. Nemaža jaunimo dalis laiko save moderniais, jei iš filmų ar estradų mokosi dainų ir dainelių anglų kalba. Beveik kiekviename žingsnyje pasitinka svetimžodžiai. Todėl iš pradžių ministras buvo pavadintas Don Kichotu, stojusiu į kovą, kurios laimėti neįmanoma. Juk vienas žymus filosofas pranašauja, kad po poros šimtmečių žemėje bus likę tik trys kalbos – anglų, ispanų ir kinų. Vis dėlto Prancūzijoje per įsisiūbavusią diskusiją vykusi apklausa parodė, kad 90 nuošimčių šalies gyventojų pritaria naujam kalbos gynimo įstatymui.

 

Prisiminta, kad tėvai ir protėviai taip pat rūpinosi kalbos „sveikata“, jos likimu. Tam būta įvairiausių priežasčių. Karaliai norėjo, kad gausūs „dialektai“ neskaldytų valstybės. Prancūzų revoliucijos tėvai reikalavo aiškios ir švarios, visai liaudžiai suprantamos kalbos. Visa tai buvo paremta dekretais, įstatymais. Jau 1490 m. (tik po dvejų metų bus atrasta Amerika!) prancūzų karalius Karolis VIII paskelbė įsaką (vadinamąjį Ordonannce de Moulin), kuriuo reguliuojama teismų kalba. 1539 m. panašiu karaliaus dekretu (Ordonannce de Villiers...) visiškai atsisakyta iki tol teismuose vyravusios lotynų kalbos. Žmonės pradėjo jausti, kad gimtoji kalba – didelė vertybė. O ypač reikšmingi buvo 1635-ieji. Kardinolas Rišelje (du Plessis de Richelieu) įkuria garsią Prancūzų akademiją, kurios svarbiausia pareiga – rūpintis prancūzų kalba. Akademija leidžia žodyną, skelbia rekomendacijas, domisi gimtosios kalbos vystymusi. Dabartiniais laikais Akademijos atstovai dalyvauja valstybinėse komisijose, kurios svarsto ir sprendžia visus prancūzų kalbos klausimus (pirmiausia terminiją). Jau aštuntąjį XX a. dešimtmetį Nacionalinis susirinkimas buvo priėmęs kalbos gynimo įstatymą. Pasirūpinta (tiesa, be griežtesnės kontrolės), kad prancūzų kalba informatikos, ekonomikos, finansų baruose netaptų „antraeile“.

 

Prancūzams pasirodė, kad globalizacijos akivaizdoje to jau neužtenka. Stigo priežiūros, į kalbos įstatymą buvo žiūrima pro pirštus. Todėl Ž. Tūbonas, būdamas kultūros ministru, pasiūlė ankstesnį kalbos įstatymą sugriežtinti. Šio žmogaus įnašas toks svarbus, kad net įstatymas vadinamas jo vardu. Prancūziškai rašoma taip: Loi Toubon. Įstatymą, kurį sudaro 24 paragrafai, privalo vykdyti visų lygių valdžios atstovai.

 

Pirmajame skirsnyje reglamentuojama tai, su kuo pilietis susiduria kiekviename žingsnyje: prekių aprašymai, garantijos bei įsigijimo sąlygos, sąskaitos ir kvitai. Net šiuose mažuose dokumentuose negali būti kalbos klaidų.

 

Įstatymas apima visas gyvenimo sritis. Tai įvairūs viešosiose vietose kabantys plakatai, užrašai, gatvių pavadinimai, su eismu ir transportu susieti nurodymai. Ten, kur norima pasitarnauti šalies svečiui ir vartojama svetima (anglų) kalba, privalu šalia tą pat parašyti ir prancūziškai. Kas jau lankėsi Prancūzijoje (ne tiktai Paryžiuje), įsitikino, kad šių taisyklių iš tikrųjų laikomasi, o pažeidėjai sulaukia baudų.

 

Įstatyme nurodyta, kad sutartys, įsipareigojimai ir kiti raštai turi būti rašomi prancūziškai. Įvairūs renginiai, kolokviumai, kongresai, su jais susieti dokumentai turi turėti prancūzišką dalį. Jei tai tarptautiniai susitikimai, kiekvienas dalyvis turi teisę kalbėti ir prancūziškai. To paties reikalaujama iš žiniasklaidoje skelbiamų pranešimų bei tekstų, kurie rašomi kitomis kalbomis. Ta pati taisyklė: būtina pridurti santrauką ar paaiškinimą prancūzų kalba.

 

Įstatymas reikalauja, kad kiekviena darbo sutartis būtų rašoma prancūziškai. Tiesa, užsieniečiui leidžiama turėti dar ir juridiškai visateisį egzempliorių savo kalba.

 

Labai tiksliai reglamentuojama, kaip turi atrodyti radijo ir televizijos laidų programos. Pavyzdžiui, reikalaujama, kad muzikinėje dalyje nemažiau kaip 40 proc. būtų skiriama... prancūzų dainai. Smulkiai pateikiama, kaip turi atrodyti reklama. Kiekvienas į ją įsiterpęs svetimžodis turi būti išverstas į prancūzų kalbą.

 

Prancūzijoje nuo seno gyvuoja stiprios gimtosios kalbos puoselėjimo organizacijos. Viena kalbos mylėtojų draugija net pasivadinusi „Asociacija už kalbų ir kultūrų pliuralizmą Europoje“ („Association pour le Pluralisme Linguistique et culturel en Europe“).

 

Štai ir iškyla klausimas: ar įstatymas Loi Toubon tik... provincializmas, „donkichotiškumas“, o gal net pavėluoto nacionalizmo apraiška?

 

Nei viena, nei antra. Taip jau atsitiko, kad šių eilučių autoriui teko iš arčiau girdėti, ką kalba pats Loi Toubon kūrėjas. Praėjusiais metais posėdžiavo Vokietijos–Prancūzijos kultūrinio bendradarbiavimo taryba. Ž. Tūbonas 2005–2008 m. netgi buvo išrinktas šios svarbios institucijos prancūzų sparno pirmininku, todėl palaikė glaudų ryšį ir su žiniasklaida. Buvęs Prancūzijos kultūros ministras (vėliau dar tapęs teisingumo ministru, ėjęs prezidento patarėjo pareigas, atstovavęs šaliai Europos Parlamente) tvirtai kalba už visų tautų (didelių ir mažų) teisę ginti ir puoselėti savąsias kalbas. Kodėl? Prancūzas citavo įstatymo pradžią, kur pažymima, kad kalba – „tai sudėtinė žmogaus asmenybės dalis“ („element fondamental de la personnalite“), o gimtoji kalba – svarbi savojo (šiuo atveju prancūzų) kultūros paveldo dalis („et du patrimoine de la France“). Ta proga jis kalbėjo, kad būtina mokytis ir kitų kalbų, pirmiausia – savo kaimynų. Anglų kalba svarbi tautų bendradarbiavimui. Tačiau negalima leisti, kad jos plitimas pažeistų kitų tautų kalbų teises.

 

Stropiausi po 1994 m. priimto Loi Toubon įstatymo pasirodė lenkai. Jų seimas panašų įstatymą priėmė 1999 m. spalio 7 d. Kaip gimtosios kalbos saugotojai dar paminėti danai, norvegai ir islandai. Lietuvos vardas neištartas.

 

Turėtume suprasti čia aprašytą prancūzų tautos rūpestį savo kalba. Štai net gana kosmopolitiškai kalbos atžvilgiu nusiteikę vokiečiai taip pat susirūpino. Įpratę viską išreikšti statistika, vokiečių kalbininkai suskaičiavo, kad į jų kalbą įsibrovė maždaug 1500 anglicizmų. O šių metų pradžioje senajame Vokiečių istorijos muziejuje Berlyne atidaryta didelė paroda „Vokiečių kalba“. Ją lydi renginiai, skirti kalbos išlikimo temoms. Prancūzai net kompiuterį jau vadina sava kalba: Ordinateur.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)