tekstai.lt

Vladas Motiejūnas. Daiktai turi emocinę vertę (Liudo Dovydėno premija – Leonardui Gutauskui)

leonardas gutauskas
leonardas gutauskas

Dailininkas ar rašytojas – kurį žodį pirma rašyti kalbant apie Leonardą Gutauską? Lietuvių literatūros enciklopedija vardija tokia eile: poetas, prozininkas, dailininkas. Kituose žinynuose akcentuojama, kad tai profesionalus tapytojas, baigęs Dailės institutą (1966).

 

Anonsai, kvietę į Rašytojų klubą vasario 12 d., skambėjo taip: Vakaras „Leonardo Gutausko romanas „Daiktai“ ir septyni paveikslai“. Klubo lankytojai tikrai galėjo pamatyti eksponuotus dailininko paveikslus Šventojo Rašto temomis, tapytus daugiausia 2008 metais: „Apreiškimas“, „Atsisveikinimas su Marija“, „Madona“, „Sūnus paklydėlis“, „Palmių sekmadienis“, „Tuščias kapas“, „Malda“.

 

Vakaras buvo neeilinis. Svarbiausia: čia buvo įteikta Liudo Dovydėno premija, skiriama už geriausią praėjusiais metais išleistą romaną. Vertinimo komisijos pirmininkas Danielius Mušinskas susirinkusiesiems pranešė, kad ši premija kaip tik atiteko L. Gutauskui, parašiusiam romaną „Daiktai“, kurį pernai išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

 

Literatūrinių premijų dabar turime daug. Iškilūs rašytojai apdovanojami Nacionaline, taip pat Vyriausybės premijomis. Dar yra „Poezijos pavasario“, Lietuvos rašytojų sąjungos, Vaižganto, Žemaitės, Zigmo Gėlės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Juozo Paukštelio, Antano Vaičiulaičio, Kazio Barėno, Jurgos Ivanauskaitės ir kitos. Tarp jų Liudo Dovydėno premija – viena didesniųjų (15 tūkst. litų). Keli vakaro dalyviai pageidavo šiai premijai platesnio rezonanso, didesnio dėmesio.

 

D. Mušinskas išvardijo vertinimo komisijos narius. Tai, be paties pirmininko, rašytojas Juozas Aputis, literatūrologai Solveiga Daugirdaitė, Virginijus Gasiliūnas ir Lietuvos fotografijos metras Antanas Sutkus, kuris, kaip vėliau pats sakė, sprendė skaitytojų vardu. Ar turėjo „Daiktai“ konkurentų? Romanas „nurungė“ Lauros Sintijos Černiauskaitės „Benedikto slenksčius“ ir Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikus“.

 

Laureato diplomą L. Gutauskui įteikė L. Dovydėno sūnus, šios premijos mecenatas Jonas Dovydėnas – fotomenininkas iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kaip vėliau paaiškėjo, jam tą dieną sukako 70 metų, tad ta proga taip pat buvo šiltai pasveikintas. Jis prisipažino neseniai grįžęs iš Afganistano, kur šešias savaites fotografavo JAV karius. J. Dovydėnas kalbėdamas prisiminė tėvą, kurio romanas „Broliai Domeikos“ 1936-aisiais buvo įvertintas Valstybės premija.

 

– Ta srovė, kuri mums atnešė „Brolius Domeikas“, atnešė ir „Daiktus“, – turėdamas galvoje ramų, žmogui dėmesingą pasakojimą, sakė kalbėtojas.

 

Pats laureatas vakaro dalyviams pateikė savo esė „Išėjusiems sugrįžti“. Jis pabrėžė, kad čia kalbama apie niekada nenutrūkusį išeivių ryšį su Tėvyne, jos ilgesį, praradimus. Tekste nuolat kartojasi žodžiai: „O dienos klajonių!“ Kalbėtojas taip susijaudino, kad esė skaitymą turėjo užbaigti kitas asmuo. Kelias romano „Daiktai“ ištraukas (apie skudurinę Onutę ir enciklopediją) skaitė aktorius Sigitas Kubilius.

 

– Svarbu, kad premiją gavo brandus rašytojas, tiesa, jau pelnęs visas Lietuvoje įmanomas premijas, – sakė S. Daugirdaitė. – Vienos šeimos daiktų monologai romane perteikti su ypatinga meile. Seni daiktai turi ne tiek materialiąją, vartojamąją, kiek emocinę vertę.

 

J. Aputis romane „Daiktai“ įžvelgė daug ramybės, tauraus, giedro gyvenimo. Skaityti romaną tikra šventė. Autorius nesuvaržytas kūrybos dėsnių, daiktai kalba ką nori. Grįžtama prie amžinųjų dalykų. Tai – namai, gimtinė, daiktai. Rašytojas kvietė: nebūkime tokie nervingi, stabtelkime, pamąstykime.

 

Rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas atkreipė dėmesį į iškabintus dailininko paveikslus. Kalbėtojui į galvą atėjusi metafora: žvakė lyžčioja tamsą. Šiuose paveiksluose daiktai ima švytėti, šviesos sluoksnis klojamas ant šviesos sluoksnio. Romane irgi daug kas susiję su tapyba, žodžiai ne paberti, o vienas kitą priglobia.

 

Dar būtina paminėti paties L. Gutausko žodžius:

 

– Kiek sugebu, stengiuosi ramybę užčiuopti. Negali būti, kad rašytum vienaip, o tapytum, pavyzdžiui, drastiškai.

 

Skaitytojų vardu kalbėjęs A. Sutkus nėrė į gana plačius apibendrinimus. Mus palietusi dvasinė krizė, bet literatūroje kalbėtojas įžvelgiąs renesansą. Atgyja nuo Kristijono Donelaičio einanti raštijos tradicija – kelti žmogaus dvasią.

 

Po tokių žodžių tinka sentencija iš minėtos L. Gutausko esė: „Čia tamsa jau nebus visagalė.“

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)